ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-11-20 nr. 965

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Konstantinopolis, tabu ir Brodskis (13) • KAZIMIERZ BRAKONIECKI. Tėvynė (66) • KAZIMIERZ BRAKONIECKI. Ateologinis traktatas (1) • -gk-. Sekmadienio postilė (6) • Su BIRUTE KULNYTE kalbasi Juozas Šorys. Pirmoji iš muziejininkų luomo (4) • RIMANTAS ŽILEVIČIUS. Iš pokario nutikimų (8) • SIGITAS GEDA. Vasara šešėlių tinklą tiesia... (11) • LAIMA KREIVYTĖ. Sapnų monumentai (11) • STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. Eilės (8) • SILKĖ. Jaustis šviežia skerdiena (48) • TAUTVYDAS MIEŽINIS. Tabakas ir kulkos. Domas (6) • DAINA OPOLSKAITĖ. Žiedūnė, Robertas ir kt. (8) • Pokalbis su MARINA TARKOVSKAJA. Arsenijaus duktė, Andrejaus sesuo, Michailo motina (2) • JONAS KIRILIAUSKAS. Literatūros salonas krizės metu (6) • ŽYDRŪNAS DRUNGILAS. Šimtas terabaitų (4) • PRENUMERATA (17) • tikroves reikia bijoti (405) •

Pirmoji iš muziejininkų luomo

Su BIRUTE KULNYTE kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

Su šiemetine Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate,
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktore BIRUTE KULNYTE
kalbasi Juozas Šorys

– Šiemetinis Jūsų, žymios muziejininkės, Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovės, paskelbimas Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate turi ir akivaizdžių sąsajų su garbiuoju tautos dvasios puoselėtoju – 1918 m. J. Basanavičius buvo tapęs Vilniuje įsteigto Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi.

– Negudraudama galiu pasakyti, kad žinia apie šios prestižinės premijos paskyrimą man buvo staigmena. Nors, kita vertus, J. Basanavičiaus dvasios buvimas mūsų muziejuje juntamas nuo seno. Juk šios premijos teikimas Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM) irgi neatsitiktinis. Išties J. Basanavičius 1918 m. buvo paskirtas Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi. Tautos namų idėją jis puoselėjo nuo XX a. pradžios. Jos nuoseklus skleidimasis buvo ir 1907 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija (LMD), kurios programoje buvo numatytas ir Lietuvos istorijos muziejaus veikimas. 1918 m. J. Basanavičiaus konstruojamas, jo vaizduotėje buvęs Istorijos ir etnografijos muziejus turėjo susidaryti iš mums dabar labai aiškių segmentų. Jame turėjo būti Senienų muziejaus ir LMD rinkiniai. Ir, matyt, tas darbas jam buvo mielas, nes į muziejaus steigimo veiklą įdėjo daug širdies: nors vos veikė laikinoji vyriausybė, aplink buvo pokario suirutė, pats J. Basanavičius nebuvo pragmatikas, bet jis labai sparčiai ėmėsi remonto darbų paskirtose patalpose – Bazilijonų vienuolyne. Ten iš apleistų Vilniaus universiteto patalpų buvo imti vežti Senienų muziejaus rinkinių likučiai. 1920 m. lenkų okupacija tuos darbus nutraukė. Tie darbai ir idėjos man buvo gerai žinomi, nes nuo studijų metų domėjausi LMD veikla. Pažinojau jau Anapilin išėjusį Praną Razmuką, kuris dar bendravo su J. Basanavičiumi. Per II pasaulinį karą ir vėliau jis išsaugojo LMD rinkinius, biblioteką. Detalesnis susipažinimas su LMD medžiaga labai veikė mano vertybines nuostatas. Žinoma, jei į ją žiūrėsime dabartinio žmogaus akimis, kai kurie tų laikų vertinimai ir galvojimai atrodo naiviai, bet juk J. Basanavičius nebuvo nei istorikas, nei archeologas, nei etnografas. Jis tiesiog kaip viena nuosekliausių tautinės valstybės kūrimo asmenybių puikiai suprato, kad kultūros paveldą saugoti būtina, nes tai Lietuvos šaknys, be kurių pražūsime. O šiuometinis J. Basanavičiaus premijos skyrimas mūsų profesiniam luomui (drįstu taip sakyti) – gal priminimas, kad muziejuose, rankraštynuose išlaikėme pagrindą etnologijos, archeologijos, mitologijos, folkloro mokslams, todėl jo tautinės savimonės regos lauke būta vietos ir muziejininkystei. „Aušros“ ir „Varpo“ pasišventėliai ir romantikai sąlygojo Lietuvos atgimimą.

– Kiek J. Basanavičiaus muziejininkystės su istorijos, archeologijos ir etninės kultūros (etnografijos) dalimis samprata veikė vėlesnę nacionalinės muziejininkystės raidą, LNM kūrimo idėjas?

– Apie J. Basanavičiaus rinkinius dabar sakytume, kad norėta parinkti etnografijos, istorijos, archeologijos objektų, bet jis turėjo kilnų tikslą sužadinti norą domėtis lietuvių istorija ir savastimi. Muziejininkystės sampratos Nepriklausomoje Lietuvoje plėtojosi pagal naujesnius modernėjančios Lietuvos poreikius. Lietuva pradėjo Naujųjų laikų valstybės kūrimą karo sugriauto krašto sąlygomis. Buvo sukurtas puikus Vytauto Didžiojo universitetas Kaune, formavosi anų laikų reikalavimus atitinkantis modernios inteligentijos sluoksnis, kuris pamažu įsitraukė į Europos kultūros procesus. Važiavome į Paryžių, Italiją – prasidėjo pirmosios tarptautinės parodos, kuriose užsieniui buvo pristatomas mūsų kultūros paveldas. Kaune generolas Vladas Nagevičius, puikiai suvokęs, kaip labai Lietuvai reikia istorinės savimonės, įkūrė Karo muziejų, kuriame jis puoselėjo pagarbą istorijai telkiant tautos ir valstybės jėgą. Paulius Galaunė sukūrė fundamentalius pagrindus šiandieniniam Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Nacionalinės reikšmės muziejaus bazę mums pavyko sukurti tik 1990 m. atgavus Nepriklausomybę. Išsivaduoti iš istorinio profilio muziejų spaudžiančių ideologinių gniaužtų. Džiaugiuosi, kad susiformavo rami ir darbinga mūsų muziejinė bendruomenė, kuriai įdomu tai, ką dirbame ir ko siekiame. Šiuo metu LNM rinkiniais ir intelektualinėmis muziejininkų pajėgomis turime didelį Lietuvos potencialą. Esame subūrę pajėgų Etninės kultūros skyrių, kuris iš esmės atlieka pagrindinius kultūros tyrinėjimus. Juolab kad mokslo institutai, universitetų humanitariniai fakultetai pasuko į sociumo studijas. Turėdami pagrindinius Lietuvos archeologijos rinkinius, rezultatyviai darbuojasi ir abu mūsų archeologijos skyriai. Iš įsimintiniausių paskutinių darbų – projektas „Baltai“, vykdomas kartu su Nacionaliniu Latvijos istorijos muziejumi. Istorijos skyrius suformuotas lituanistinio paveldo suvokimo pagrindais. Taip išauginti lituanistiniai Ikonografijos ir Numizmatikos skyriai. Kūrybingai triūsia ir mūsų restauratoriai. Esu tikra, Lietuvai toks plataus profilio Nacionalinis istorijos muziejus yra labai svarbus, ir nemanau, kad apie tai praeito amžiaus pradžioje nesvajojo J. Basanavičius. Stipresniųjų valstybių interesų kryžkelėje atsiduriančią Lietuvą vis bandoma išbraukti iš žemėlapio. Todėl mūsų etninių kultūros šaknų ir nacionalinio istorijos paveldo saugojimas turi ir turės nepraeinančią vertę bei nuolatinį aktualumą. Kartais ironizuojama, kad muziejuje nėra banko atlygių, bet jis yra daugiau negu bankas.

– Girdėjau, kad vienas iš pirmųjų veiksmų 1973 m. Jums atėjus dirbti į tuometinį Istorijos ir etnografijos muziejų buvo J. Basanavičiaus portreto pasikabinimas darbo kabinete...

– J. Basanavičiaus asmenybė man jau tada atrodė ir brandi, ir impozantiška, ypač geriau susipažinus su jo gyventu laiku. Visada juk galime pakritikuoti XIX a. pabaigos–XX a. pradžios žmones...

– Kaip antai Alfredas Bumblauskas televizijos laidoje kėlė abejones dėl jo politinių ir kultūrinių orientacijų, „matymų“, romantiško nusiteikimo, nepagrįstų svajonių...

– Tai natūralu, nes dideli pragmatikai gyvena kitaip. Turėdamas gydytojo profesiją, savo gyventu laikotarpiu J. Basanavičius galėjo gyventi labai gerai. Ir manau, kad reikėjo būti nemažu romantiku, kad atsisakytum pelningos gydytojo praktikos ir panirtum į tautinės valstybės kūrimą. Šių laikų žmonės, amžinai kažkur bėgdami ir vis vėluodami, gal ima mažiau galvoti. O darbas muziejuje, neduodamas turtingo gyvenimo, suteikia šiais laikais brangią galimybę stabtelėti, pagalvoti apie esmines vertybes, nes kasdien supa tikri daiktai. Toks ir mūsų darbas – istorija mums nėra vien nuogų faktų virtinė, tai yra materialiais daiktais dokumentuoti mūsų patirto istorinio kelio apmąstymai. Juk nuolat susiduriame su fotografijomis, dokumentais, iškalbingais daiktais... Jei jau J. Basanavičius toks romantikas ir daug kas jo matymuose nepagrįsta, tai kodėl 1918 m. vasario 16-ąją lemtingajai dienai jis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos pirmininku? Nors buvo 20 skirtingų galvojimų ir išskirtinių asmenybių, kurios tada pasirašė Lietuvai lemtingą Aktą. Būtent J. Basanavičius buvo įvairių pažiūrų visuomenės ir kultūros veikėjus svarbiausiam tikslui suvienijusi asmenybė. Vadinasi, ne toks jau jis beviltiškas romantikas be orientacijų... Nors nebuvo diplomuotas archeologas ar etnografas, muziejinių eksponatų rinkėjas, jis buvo tarsi beįsisiūbuojančio tautotyrinio proceso kelrodė žvaigždė. Pavyzdžiui, iš LMD esame paveldėję unikalų verpsčių rinkinį. Vienintelį tokį Lietuvoje. Taip pat ir juostų... Juk į Vilnių jis atvyko 1905 m., kai tik galėjo tai padaryti – panaikinus spaudos draudimą. Tarpsnis iki 1920 m. buvo kaip reta sunkus, bet gražus besispiečiančiu lietuvių inteligentų sambūriu. Ėjo „Vilniaus žinios“, visa Lietuvos šviesuomenė pajuto, kad gali atsirasti galimybių atkurti valstybę. O koks gražiai protingas buvo lietuviškų visuomeninių organizacijų jėgų pasidalijimas: 1915 m. vieni lieka Lietuvoje, kiti važiuoja paskui besitraukiančius į Rusiją karo pabėgėlius. Voroneže buvo steigiama lietuviška gimnazija, kad gabus jaunimas neišsisklaidytų Rusijos platybėse ir grįžtų dirbti Lietuvai. Juk visuose tuose procesuose ir J. Basanavičius dalyvavo. Iš nuotraukų atrodo, kad kaip svajotojas žydromis akimis žvelgia į tolį, bet 1918 m., tik gavus patalpas muziejui, sugebėjo organizuoti remontą, saugoti be šeimininko likusius Senienų muziejaus rinkinius. Atrodytų, kad gal tokių ūkiškų darbų jis apskritai nedarė. Lenkų okupacijos sąlygomis, jau būdamas solidaus amžiaus, liko Lietuvos sostinėje Vilniuje, nors Kaune būtų gyvenęs kaip tautos patriarchas.

– Teko būti Ožkabaliuose, matyti tebeatstatomą J. Basanavičiaus tėviškę, daugiausia entuziastų žygeivių tebesodinamą Tautinio atgimimo ąžuolyną. 2008 m. ten buvo įsteigtas J. Basanavičiaus premijos laureatų klubas, kurio nare, manau, ir Jūs tapsite. Juk po premijos įteikimo lapkričio 23 d. (J. Basanavičiaus gimimo dieną) būsite pirmoji iš muziejininkų luomo. Ar nederėtų valstybei ar jos įgaliotam LNM labiau apmąstyti ir pasirūpinti to neeilinio memorialinio ir kultūros židinio veikla? Juolab kad LNM filialas yra ir Signatarų namai, ir Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje...

– 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę buvo pastatytas vienintelis pastatas, skirtas V. Kudirkos muziejui. Atgimimo metais tautiškai nusiteikusių žmonių, lankiusių J. Basanavičiaus gimtosios sodybos vietą ir pradėjusių pilietinę iniciatyvą – sodinti ąžuolyną, pastangomis iš dalies grįžo jo atminimas visuomenei. Daug kur vėliau buvo imti sodinti ąžuolynai, bet Tautinio atgimimo ąžuolynas yra Lietuvos ąžuolynų ąžuolynas. J. Basanavičiaus sodybos atkūrimas buvo gana ilgas procesas. Kartais jaučiu ir istorikų bei valstybės veikėjų dėmesio stoką būtent J. Basanavičiaus gyventam Lietuvos istorijos laikotarpiui, nors iki išprotėjimo plepama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochą. Tik užmirštama, kad, užuot plepėjus, būtinos rimtos LDK studijos. O J. Basanavičiaus sodybos sutvarkymu pastaraisiais metais gražiai rūpinosi Marijampolės apskritis ir jos kultūros skyriaus vadovė Danguolė Micutienė. Visada ją įsivaizdavau kaip pasiturinčio suvalkiečio ūkininko sodybą su gražiai augančiu Atgimimo ąžuolynu. Mūsų interesai gražiai pinasi – J. Basanavičiaus memorialinė sodyba ir V. Kudirkos muziejus. „Aušra“ ir „Varpas“ – to iš Suvalkijos neatimsi. Ožkabalių kompleksas galėtų tapti organiška LNM dalimi.

– Kokie impulsai lėmė Jūsų profesinės raidos – istorikės, etnografės, muziejininkės – pasirinkimus?

– Dar mokykloje susiformavo mano polinkiai. Kultūros istorijos pomėgis taip pat. Sakyčiau, taip neįdomiai, lygiai, be dramatizmo. Pavyzdžiui, peržvelgiu, kaip buvo pirktos mano knygos, juolab kad sovietmečiu buvo sunku jų įsigyti. Kol Šakiuose baigiau vidurinę mokyklą, nuolat mane lepino knygyno vadovė germanistė Sausaitienė, kuriai buvo neleista dirbti mokykloje. Krypau link dokumentais grįstos kultūros istorijos. Tėvai ragino istoriniuose įvykiuose visur ieškoti pagrindimo, tik vėliau suvokiau, kodėl jie taip nežymiai vis mane nukreipdavo. Kai iškilo vienturčio vaiko pasirinkimo, ką studijuoti, klausimas, tėvų nuomone, turėjau rinktis mediciną, nes tai esą darbas, visada duodantis duonos. Po nedidelių konfliktų vis dėlto išvažiavau į Vilniaus universitetą studijuoti istorijos. Ir studijos man buvo kaip tam tikras pomėgių tęsinys.

– Ar sveiko pragmatizmo tada nė kiek neturėjote?

– Turėjau puikius ir rūpestingus tėvus, kurie dažnai manimi finansiškai ir kitaip rūpinosi pamiršdami save. Gal todėl man labiau buvo atrištos rankos. Namuose, ypač tėvo, buvau išugdyta kaip savarankiškas laisvas žmogus, turintis motyvuoti savo norus ir atsakyti už pasirinktus sprendimus.

– O kiek Jūsų charakterio formavimąsi lėmė tai, kad, pasak kolegių, iki šiol, nors esate žemaitė, „neatsiplėšiate“ ir nuo suvalkietiškos racionalios patirties?

– Gimiau žemaite Šateikiuose (Plungės r.), tarybinio ūkio direktoriaus šeimoje. Vėliau gyvenome Palangoje, kur pradėjau lankyti mokyklą, dar vėliau tėčio darbai atvedė į Šakius Suvalkijos viduryje. Tiesa, man ir dabar atrodo, kad suvalkiečiai yra labai artimi žemaičiams, ypač materialinės kultūros srityje. Manau, jiems netrūksta ir giminingų dvasios bruožų. O kaip ten iš tikrųjų buvo su tuo ankstesniųjų laikų dabartinės Suvalkijos teritorijos dykrų apgyvendinimu, manau, kada nors išsamiai atskleis istorikai.

– Vadinasi, teisūs yra tie, kurie sako, kad suvalkiečiai yra žemaičiai, permesti per Nemuną...

– Visai gali būti... Ir suvalkiečių drabužis, panašiai kaip žemaičių, yra išsaugojęs daug senojo kultūrinio kodo bruožų. Gal prieš dešimt metų mūsų surengtoje visiškai autentiškų tautinių drabužių parodoje iš visų Lietuvos muziejų (jų nedaug beturime) akivaizdžiai pamatėme, kad dzūkai artimesni aukštaičiams ir suvalkiečiai žemaičiams. Ir ne tik drabužių srityje tas jų artimumas.

– Koks buvo Jūsų, kaip muziejininkės, kelias? Žinau, kad pirmiausia buvote „nukreipta“ domėtis liaudies menu ir meistrais... O Jūsų „juodasis arkliukas“, matyt, buvo lituanistinio kultūros paveldo paieškos užsienio šalių saugyklose?

– Iš tikrųjų muziejus man stebuklinga vieta – gyvenimas pralekia tarsi akimirka. 1973 m. baigusi universitetą buvau ,,nupirkta“ šviesaus atminimo direktoriaus Vinco Žilėno ir atėjau dirbti į Istorijos ir etnografijos muziejaus Etnografijos skyrių. Etnografijos skyriuje dirbau iki 1992 m. Žinoma, plėtėsi ir interesai.

– O prieš tai buvote Pranės Dundulienės, universitete buvusios etnografų rengimo vadove, auklėtinė? Kitąmet minėsime jos gimimo šimtmetį.

– Dabar jaunimas kartais šypsosi išgirdęs jos pavardę. O aš pasakysiu, kad tai buvo labai išsilavinusi profesorė. Žinau, skamba paradoksaliai, bet esu sutikusi ir sutinku labai menkos kultūros profesorių. Šiaip buvau pasirinkusi Lietuvos istorijos specializaciją, tokie kurse buvome, rodos, 9. 1973-iųjų istorikų kursas nedidelis – istorijos studijas baigėme 28.

– O kas buvo būdinga etnografės P. Dundulienės dėstymo stiliui? Kokia ji buvo?

– Kaip sakiau, turiu „blogą“ charakterį – man pavyksta būti kartu ir per daug nepriklausyti... O profesorės vadovaujama rašiau diplominį darbą apie memorialinius paminklus. Mūsų bendravimas buvo dalykiškas ir normalus. Mokytojai ar profesoriai iš kartos į kartą paprastai turi kokią nors pravardę, o apie profesorę kalbėdavo, kad ji visur matanti senovės lietuvių dievus ir jų paliktus ženklus, tarkim, akmenyse. Gal kitiems tai atrodydavo juokinga, bet kadangi buvom pratinami vien prie materialių dalykų, man tai žadino dar didesnį susidomėjimą istorijos interpretacijomis. Tai buvo geranoriška pedagogė, nediktuojanti smulkmenose, siekianti, kad jauni žmonės norėtų sužinoti daugiau.

– Jūsų pasirinkimas tada buvo, matyt, gana problemiškas ir slidus?

– Taip, apie tai kalbant, prisimenu šviesią asmenybę Joną Dobrovolską, kuris dėstė naujausių laikų Lietuvos istoriją. Dabar pagalvoju, kad kai kuriuos dalykus jis sugebėdavo gana aptakiai apeiti... Gal kiek ir pasišaipydavom, bet mums nebuvo diegiamas primityvus ideologizuotas Lietuvos istorijos supratimas. Dėstė ir neeilinis profesorius Bronius Dundulis, įdomios buvo Juozo Jurginio paskaitos. Prisimenu detaliai skaitomą Lietuvos reformacijos kursą. Atsimenu, kaip jis mums atnešė Ingės Lukšaitės sąsiuvinį ,,Reformacija ir lietuvių kalba“. Manau, neatsitiktinai, bet labai apgalvotai. Pats gražiai ir aiškiai kalbėdamas dažnai atkreipdavo mūsų dėmesį į gimtosios kalbos reikšmę.

O muziejuje liaudies meno reikalus perpratau gana greitai. Bendravau su tada (turbūt ir dabar?) labai kūrybingais liaudies meistrais. O dėl senosios liaudies meno paveldo dalies jau tada buvo aišku, kad reikia bendrų suvestinių katalogų. Tada tą darbą pradėjome, jį tęsiame ir dabar. Liaudies grafikos rinkinį jau galutinai parengiau spaudai. Manau, pamažu įtraukus į darbą suinteresuotų muziejininkų pajėgas parengti ir išleisti suvestiniai katalogai bus paminklas mūsų valstietiškajam paveldui. Bet tai ilgai trunkantis ir fanfarų nelydimas darbas.

O toliau muziejuje darėsi vis įdomiau. Domėjausi kolekcijų formavimosi istorija. Vėliau prasidėjo kelionės ir į kitus muziejus – iki 1990 m. į Rytus paprastos, o į Vakarus sudėtingos. Natūralu, kad gana neblogai susipažinau su Rusijos muziejais.

– To Jūsų ir kolegų bendravimo rezultatas – dvi neeilinės LNM parodos.

– Minint karaliaus Mindaugo karūnavimą 2003 m. buvo surengta pirmoji Tūkstantmečio paroda „LDK ir Rusija XIV–XVIII a.“ Pirmą kartą Lietuvoje eksponuoti Ginklų rūmų (Oružeinaja palata) eksponatai – LDK pasiuntinių dovanos carui, portretai, Kazimiero teisynas, 1588 m. Lietuvos Statutas ir kt. iš Rusijos istorijos muziejaus ir t. t. Visi eksponatai išskirtinai lituanistiniai.

Jau pasirodė ir kitas neeilinis leidinys „Senoji Lietuva“ (rusų ir lietuvių kalbomis) pagal šiemet rugsėjo mėnesį LNM atidarytą lituanistinio paveldo parodą iš Rusijos etnografijos muziejaus Sankt Peterburge fondų. Tai svarbiausia žinoma lietuvių etninės kultūros kolekcija užsienyje.

XIX a. buvo tautų atgimimo amžius. Etnografijos ekspozicijų buvimas pasaulinėse parodose buvo beveik to laikotarpio mados šauksmas. Lietuviai 1867 m. Visos Rusijos tautų parodoje buvo pristatyti rodant apie 160 eksponatų. Eksponatų ikonografinės medžiagos dalį publikuojame. 1900 m. lietuviai savarankiškai parengė etnografinę ekspoziciją Trokadero muziejuje, pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Iš pradžių buvo kilęs sumanymas ten vežti tik uždraustą lietuvišką spaudą, bet muziejaus direktorius pabūgo diplomatinių nemalonumų, todėl buvo nuspręsta parodyti ir etnografijos dalykų. Dalis jų buvo padovanota ir liko Paryžiuje, dalis saugoma mūsų muziejuje. Todėl būtų lyg ir prigimtinė pareiga tas dalis sujungti į vieną ekspoziciją ir išleisti leidinį. Tą ir padarysime užbaigus Trokadero muziejaus pertvarką.

„Gyvenant“ muziejuje ir gilinantis į lituanistinį paveldą vis knieti aiškintis, kur dar jo yra.

– Ar ketinate po parodos ir katalogo „Senoji Lietuva“ sėkmės tęsti bendradarbiavimą su Rusijos etnografijos muziejumi?

– Manau, taip. Siekiame tikslingai mūsų etnografinę medžiagą, esančią svetur, įtraukti į Lietuvos kultūros apyvartą. Juk kai kas buvo girdėję apie lietuvišką medžiagą Sankt Peterburge, bet visumos nesuvokė. Ir „Senoji Lietuva“ dėl lėšų stygiaus rodo tik dalį rinkinio. Tačiau aprašą turime visą.

– Kaip radote būdą susikalbėti su rusų muziejininkais, kurie ir dabar dažnai valdžios suvokiami kaip imperinės ideologijos ruporai? Ar tam taikote kokias nors diplomatines gudrybes, gal gerai išmanote jų muziejininkystės specifiką?

– Pavyzdžiui, su Rusijos etnografijos muziejaus Pabaltijo ir Šiaurės vakarų skyriaus vadove Olga Fišman susipažinau dar tada, kai abi buvom jaunos merginos. Dabar, praėjus 30 metų, atidarant parodą, ji man tik pasakė niekada netikėjusi, kad tokia paroda Vilniuje kada nors bus surengta. Įdirbis muziejų veikloje kartais matuojamas dešimtmečiais...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


175872. vik :-) 2009-11-30 07:00
Puikus straipsnis. Puiki laureates kalba. Auksas ir pelenuose ziba... Kazkodel mano pazystami istorikai labai neigiamai atsiliepia apie Bumblausko pasisakymus. Manau, kad profesorius tik atlieka savo fukcija. Manau, kad jis tokiais pasisakymais provokuoja diskusija. Jo televizijos labai sekmingos. Jo isleista knyga labai intriguojanti. Net as pats pradejau jo deka labiau dometis istorija. Basanavicius visa savo produktyviausia jaunystes perioda, caro deka, praleido uzkampyje, taip buvo traktuojama dabartine Bulgarija. Caras specialiai tokius gabius ir veiklius zmones tremdavo toliau nuo gimtines, juk destytojai aiskiai zinojo jo kilme. Manau Basanaviciaus inasa i Lietuvos pamatus ivertinsime tik dar po kokiu simto metu. Bet gryztant prie straipsnio, nuosirdziai sveikinu laureate. Simtai kulturos darbuotoju pusbadziu dirba kasdieni mazai kam idomu darba, bet tik nedaugelis gali pasididziuoti tokia pergale.

175887. mie2009-11-30 11:05
kazkodel mano pazistami istorikai labai teigiamai atsiliepia apie bumblauska.

175902. leitis - mie2009-11-30 14:24
Va, ir išlindo yla iš maišo! Pasakyk, kas tavo draugai...

175905. mie2009-11-30 15:12
buciau labai isdidi, jei bumblauskas butu mano draugas. deja.

Rodoma versija 26 iš 26 
7:49:01 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba