ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-08-09 nr. 663

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DETLEV SCHÖTTKER, DURS GRÜNBEIN. Su matuokliu prie bedugnės (21) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie Vilnių ir absentą (3) • VYTAUTAS ŠERYS. Į Užupį važiuoja šiukšlininkas (2) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ (2) • ALIS BALBIERIUS. Laukti (11) • ANDRIUS MARTINKUS. Principai, kompleksai ir baimė (18) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (1) • RENATA DUBINSKAITĖ. Šešis kartus gražu ir aštuonis kartus ironiška (28) • VYTAUTAS LANDSBERGIS. George’as Washingtonas tuštinasi į kibirą (60) • PETRAS DUMBLIAUSKAS. "Į Laisvę" fondo studijų savaitė AlytujeMAKSAS KEMPINSKIS. Poetas Nr. 1, arba Atodūsis atlikus darbą (57) • EGLĖ ALEKNAITĖ. Metalinė pagonybė (17) • PAULIUS NORMANTAS. Ką atsimename apie žynius, vaidilutes, vaidilas, krivius? (8) • "7 meno dienų" kino ir TV apžvalgininką JONĄ ŪBĮ kalbina Antanas Lapė. Mano televizorius (15) • Korektūros klaida (1) • Laiškas el. bendruomenei (30) •

Poetas Nr. 1, arba Atodūsis atlikus darbą

Vienai diskusijai pavymui

MAKSAS KEMPINSKIS

[skaityti komentarus]

Vietoj įžangos

Ir vis dėlto yra kažkoks keistas ryšys tarp kasdieniško gyvenimo ir tų nedidelių, atrodytų, atsitiktinių nutikimų, kurie užklumpa ir tik nenuspėjamoje ateityje atskleidžia savo prasmę.

Kaip dabar prisimenu. Važiavau kartą sveikinti (...) su gimtadieniu. Prie stoties nupirkau 3 laukodendronus ir mokėdamas pinigus netikėtai (keista, kas mane timptelėjo tada už liežuvio?) pasakiau – sveikinsiu geriausią Lietuvos poetą. Tai išgirdusi senyva pardavėja sušuko: Marcinkevičių? Ir jos akys sužibo, lyg būtų laimėjusi aukso puodą. Neee – atsakiau. Pasakiau (...) pavardę ir pagalvojau, o velnias... Tada ir supratau, kad kliento norai, o ne mintys yra įstatymas, ir dar supratau, kad Justinas Marcinkevičius yra žinomiausias Lietuvos poetas. Ir nieko nepadarysi. Įkalta amžiams. Taigi FINE, ir tiek... Po šito įvykio praėjo gal metai. Per tą laiką Just. M. išleido naują knygą "Dienos drobulė", o aš lietingą popietę bevartydamas ją prisiminiau šią istoriją ir susimąsčiau... Kuo gi Marcinkevičius galėtų būti mums įdomus po tokių didingų pergalių? Įstojom į NATO, EU... Gaila, kad nesugebėjom virš Nasirijos trispalvės iškelti ir karštai pasimelsti. Tai būtų buvę peno... Atrodo – žengiam drąsiai į priekį netrukdomi jokių praeities šešėlių. Ir vis dėlto...

Juk šį poetą būtų galima apibūdinti iš popmuzikos atėjusiu terminu comeback. Tai tokia persona, kuri kadaise buvo labai populiari, vėliau ją visi primiršo, o šiandien ji netikėtai ėmė ir sugrįžo. Ryškiausias toks lietuviškos poezijos pavyzdys, tik kažin ar jau toks sėkmingas, kaip daugeliui gerbėjų atrodo.

Dabar reikėtų nerti į visišką subjektyvumą ir pamąstyti, ką man asmeniškai reiškia Marcinkevičius, nes lietuvio sąmonėje šis poetas taip giliai įaugintas, kad bijau, jog kiekvienas tautietis turėtų ką pasakyti. Žinoma, nuskriausti poetą yra šventas reikalas, o jei jis talentingas – tai daryti žiauriai malonu. Tačiau taip mąstant reikėtų prisiminti, kad Just. M. kūrybą susiurbėm su sovietinės edukacinės sistemos pienu. Epochos, kurios nuolaužos be galo sunkiai slenka iš mūsų gyvenimėlio. Nėra viskas taip paprasta. Neapykanta lietuvių literatūrai, kaip žinome, išsiugdoma dar mokykloje. Ir jokie santvarkų pasikeitimai to nepakeis, kol nepasikeis pati literatūra ir jos dėstymo metodika. O kas gi negenamas aistrų paauglystėje galėjo rimtai skaityti lektūrą, ne tik lietuvišką, bet ir pasaulinę, kurią per jėgą brukdavo fanatikai lituanistai? Kaip prisimenu, visa tai mums buvo nė motais. Turėjome savų rūpesčių. Nieko neišmanėme apie to meto rašto herojus. Girdėdavome jų pavardes ir vardus, skaitinėjome tik tam, kad greičiau užmirštume. Nieko nežinojome apie juos pačius. Pačių žymiausių portretai buvo spausdinami prie tekstų, bet ir čia jie domino mus tik todėl, kad jų veidai prašyte prašėsi pripiešiami barzdų, auskarų... Mums nė į galvą neateidavo, kad žmonės iš knygų dar gali būti gyvi. Manėme, kad jų seniai nebėra. Dažniausiai skaitytojai sunkiai perpranta mintį, kad knygas rašo dar gyvenantys žmonės. Todėl, pasakyčiau, labai neapdairiai, oi, kaip neapdairiai sugalvota dėti portretus į mokyklinius vadovėlius. Ach, kaip būdavo malonu pripiešti klasikams asilo ausis, svastiką ant kaktos, straublį, ūsus (jei nuotrauka aprėpdavo visą ūgį – dar kai ką...). Ragus. O ypač ragus – juk poetai yra velnio pasiuntiniai žemėje. Visi jie pardavė savo sielą šėtonui. Ir nesąmoningai pirmieji tai suvokėme mes – vaikai. Dabartiniams poezijos karaliukams, kurie miršta iš laimės, kad pateko į mokyklų programas, galiu priminti, jog pirmi jus padarys mokinukai, o jau tada indiferentiški skaitytojai. Taigi užsiminiau apie velnią. Užtenka tik pradėti kurti – ir kipšas tut kak tut. Ne veltui šios problemos specialistas Salmanas Rushdie knygoje "Šėtoniškos eilės" sako tiesiai šviesiai: "Knyga atsiranda iš pataisytos faustiškos sutarties su velniu. Daktaras Faustas išsižadėjo amžinybės dėl dviejų tuzinų galios metų; rašytojas sutinka, kad jo gyvenimas būtų sužlugdytas ir gauna (bet tik tuo atveju, jei jam pasiseka) net ne amžinybę, keletą būsimų kartų. Abiem atvejais laimi velnias".

Su išlygomis tai puikiausiai tinka Marcinkevičiui, kaip tam tikro laikotarpio poetui, kuris atstovavo ideologizuotai visuomenei su visais jos kompleksais ir iškrypimais. Tai tinka dar ir dėl to, kad po 3 dešimtmečių šlovės jo kūryba vis labiau menkėja ir sensta, o populiarumas išlieka vien iš inercijos, nes neišmirė jo sumiesčionėjusių kaimiečių karta. Bet ar tikrai tai tipiškas tam tikro laikotarpio simboliu tapusio kūrėjo likimas, kurį laikas išnaudojo ir nurašė?

Siena – the wall

Man Marcinkevičius išliks tik dėl vieno kūrinio, t. y. miesto poemos "Siena". Bet keisčiausia yra tai, kad tokį požiūrį inspiravo "Pink Floyd"... Iš tikrųjų buvau nustebęs, kai pamačiau A. Parkerio filmą pagal kultinę "P. F." muzikinę dramą "The Wall". Aibės netikėtų panašumų su Marcinkevičiaus poema man visada kėlė nuostabą. Drakonas, beglobiai pokario vaikigaliai, iš karo grįžtantys vyrai, siena, savižudybė. Šios vizijos net vertė manyti, kad Johnas Watersas galėjo kažkokiu būdu nugvelbti pirminę Just. M. idėją ir pasėti kitoje aplinkoje. Bet kaip jis tai galėjo padaryti? Gal tai paprasčiausias laiko dvasios pasireiškimas?

Jei kas nors sugebės talentingai panagrinėti šiuodu kūrinius – atliks didelę paslaugą ir Marcinkevičiui, ir sovietinės literatūros istorijai.

Kas naujo?

Nieko naujo, jei nematysime, kad išėjo nauja Justino Marcinkevičiaus knyga "Dienos drobulė". Labai sunku apie ją kalbėti. Visi be galo džiaugiasi, kad Marcinkevičius "radikaliai" keičiasi – ypač nuo to svaigsta moteriškės. Pats autorius atvirai pripažįsta: "Šioje knygoje nėra svaiginančių metaforų. Yra ironijos, gal net sarkazmo ir absurdo". Iš karto kyla konkretus retorinis klausimas: o ar kada nors buvo svaiginančių metaforų? Naujieji eilėraščiai totaliai griauna poeto vardą. Tokio sumarazmėjimo nesitikėjau. Kažkoks suvaikėjimas, išsidraikymas, nelogiškas vaizdinių dėliojimas, primityvizmas... Galima daryti ir taip, bet reikia daryti talentingai ir pagrįstai. Marcinkevičius visą gyvenimą buvo įpratęs nuleidinėti kraują lietuvių kalbai bei literatūrai ir būti giriamas – dabar ši destrukcija peržengia ribas. Žinoma, šiandien populiaru rašyti skurdžia gatvės kalba – toks metodas tinka pižonams, net būtinas, bet tik ne 70 metų lietuvių poezijos žvaigždei. Pastebėjau keistą tendenciją. Tie, kurie brandžiame amžiuje rašė eiles vaikams, senatvėje greičiau suvaikėja. Jo "modernizmai" atrodo jau tokie sarmatingi, tokie bailūs, kad net liežuvis neapsiverčia vadinti radikaliais. Teisybės dėlei pacituosiu eilėraštį "Teisybė": "Ateis / būtinai ateis / jau ateina / pastačiau krėslą / atsisėsti / jau ateina / nedrąsiai / maža mergaitė / užkėliau į krėslą / nesiekia kojom žemės / gal tamsta galėtum pabūt atrama jos kojom / gal tamsta / nesuprantu / atsiknisk".

Primityvizmu dvelkiančių tekstų apstu. Atrodytų, kad poetas grįžta į praeitį, į vaikystę ne tik mintimis, bet ir kalba. Keista vyresnės kartos tendencija: mestis į buitiškumą, pigiai šmaikštauti, o paskui kaltinti jaunimą kalbos jausmo neturėjimu. Just. M. ne vienintelis toks "novatorius"... Tarkim, jeigu Kerry Shawnas Keysas imtų ir išverstų mano cituotą eilėraštį į anglų kalbą, tai žodį atsiknisk daug negalvodamas verstų fuck off. Įtariu, kad taip išvertus iškrypusių anglosaksų juslės užuostų pedofilijos kvapelį. Modern Talking? Tačiau gal pakaks paradoksų. Poetai patys sau kasa duobę ir įkliūva į kalbinės daugiaprasmybės pinkles.

Protezas

Marcinkevičius suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių literatūros ir tautos istorijoje. Jis buvo tas dvasinis protezas, kuriuo rėmėsi dauguma užguitos sovietinės visuomenės. Tipiškas opiumas liaudžiai, sumaniai panaudotas valdžios. Rašydamas apie tokius autorius Miłoszas yra pateikęs įtikinamų pavyzdžių "Pavergtame prote". Just. M. žvaigždė pakilo kaip tik tada, kai reikėjo pradėti kurti socializmą su žmogiškuoju veidu. Kitados vienas rusų komikas tarstelėjo – tai koks gi socializmo veidas buvo prieš tai?.. Žodžiu, perėjimą nuo gyvuliško veido prie žmogiško ir turėjo įkūnyti Just. M. ir, kaip dabar jau galime teigti, – metamorfozę atliko. Jis visada atrodė gerutis, šventuolis, išdidžiai skambantis mieželaitiškas žmogus – normaliausias iš poetų, kurio dirbtinis romantinis doro kūrėjo ir žmogaus, tautos sąžinės įvaizdis kerėjo pusę Lietuvos. Toks įvaizdis gal ir nieko blogo, tik labiau primena paminklą, o ne gyvą žmogų. Įvaizdžio simuliakras. Tačiau tokio įvaizdžio valdžiai kaip tik ir reikėjo, kad nuotaikas ir mąstymą nukreiptų reikiama linkme. O kai neliko dvasinio teroro – idėjiškumas dingo, ir Siena – Marcinkevičius, už kurio daugelis saugiai jautėsi, griuvo – tada mes sutrikom. Baugu pasidarė, vieniša, teko savarankiškai mąstyti, gyventi. Nesugebėjom, neišmokė...

Jeigų būtų kitaip

Kartais imi ir pasvajoji – o jeigu Lietuva nebūtų buvusi okupuota. Ir jei būtų neišvažiavę visi mackai, radauskai ar škėmos, o ir miškuose nebūtų amžiams pražuvę tie, anot poeto, enšteinai... Kas tada? Peršasi dvi išvados: 1) Sovietinė santvarka sunaikino didį menininką. Turėdamas prisitaikyti prie konjunktūros, jis savo talentą iššvaistė beprasmiškoms valdžios inspiruotoms kūrybos formoms. Šiuo atžvilgiu Just. M. dar didesnė auka nei tie, kurių nespausdino, cenzūravo, karpė... Galėjom turėti pasaulinio lygio poetą, jei ne rusai...

2-oji išvada man šnabžda: jeigu į Vakarus nebūtų pasitraukę mūsų genialieji poetai – tai "talentingasis" misteris Just. M. būtų arba išjuoktas, arba užimtų kuklią vietą tarp antro ešelono poetų. Todėl jam pasisekė. Tik Tarybų Lietuvoj galėjo prasiveržti tokio lygio poetika ir retorika. Tik socrealizmas buvo lyrikui panacėja. Tik čia likimas jam nutiesė kelius atsirasti laiku ir savo vietoje, ir tam tikros ideologijos globoj. Kitaip rašyti jis būtų negalėjęs – potencija ne ta. Socromantika su liaudies dainų parafrazėmis – saldžiomis kaip venų pjaustymas karštam vandeny... Tad pasirinkit savo variantą, gerbiamieji, aš renkuosi antrąjį.

Iš tikrųjų senieji Marcinkevičiaus eilėraščiai atrodo net nelietuviški. Iš karto tvoja kažkoks mazochistinis sentimentalumas, buldozerinis jausmų vertimas į išorę, nostalgiškas verksmingumas, stojiškas susitaikymas su padėtimi, aplombiškas marškinių plėšymas ant krūtinės, žemės-motinos kultas. Net sutrinki – juk lietuviškas mentalitetas kitoks. Mes santūresni nei slavai ar kaip ten vis dėlto?.. O gal jis išreiškė lietuviškos dvasios slėpinius? Matyt, kad taip. Kažkokios neurozės vis vien būta, nes iš kur tas prasimušantis pesimizmas? Įtariu, kad Marcinkevičiaus fenomenui puikiausiai tiktų Freudo teorijos, be to, neužmirškime, kad sovietinė santvarka buvo kuriama monocentrizmo principu: viena valstybė, vienas vadas, viena tauta, viena ideologija, viena estetika, šiuo atveju – vienas poetas. Taip ir siurbėm opiumą, kuris ramino nuskriaustųjų ir pažemintųjų pasąmonę. Mus skriaudė, o tėvas Marcinkevičius gailėjosi, guodė, ramino, žadino didingos praeities transą. Jautė kaltę už visus. Gal netgi už savo plunksnabrolius iš 1940 metų. Todėl Marcinkevičius ir priklauso liaudžiai, kad sugebėjo mylėti už mus visus... Pripratom. O lietuviai juk nori turėti, o ne būti. Dažną turbūt tais laikais Marcinkevičiaus įvaizdis veikė panašiai kaip koks personal Jesus, nes buvo realus, empiriškas, gyvas, gražus. Daug maloniau tikėti tokiu žmogumi nei mitologinėmis pasakomis. Be to, viskas legalu. Ilgaskverniai klerikalai lyg ir turėjo nekęsti mūsų unikalaus poeto, nes jis uzurpavo dalį tikėjimo, priklausančio tik Bažnyčiai. Tai matydamas Liuciperis linksmai kvatojo.

Taigi – vieną kartą lyrikas jau bandė melancholiškai vežti į šviesią ateitį kaip galingas lokomotyvas. Galgi naujieji valdžiažmogiai, dainuojančios revoliucijos metais antrą kartą pasinaudoję poetu, o paskui atleidę it nuvežusį iš taško A į tašką B, – sukrus ir dabar? Stumiant Lietuvą EU(tanazijon) ir ant keturių raidžių galima pasiremti ir eiliakaliais... Gal apsirinku, teigdamas, kad Just. M. išseko, gal viskas dar ateity?

Valdžios šlovė

Beje, Marcinkevičius visada mėgo flirtuoti su valdžia. Poetas skaitydamas "Mažvydą" taip būriškai šlebizavojo: Lie – tu – va, Lie – tu – va... Ir kaip nepatikliai įsiaudrindavo masė, nedarniai atkartodama... Pirmą kartą matant Sąjūdžio mitingus kildavo tik viena mintis – o ko jam čia reikia?.. Mano sąmonėje šio poeto įvaizdis buvo labai paprastas: kolaborantas, partijos statytinis, komunistas, prisitaikėlis... Atrodė, kad naują Lietuvą turėjo kurti nauji žmonės, bet kur tau... Štai kur buvo tų laikų bėda. Tokiomis impotentiškomis literatūrinėmis priemonėmis nepavyko užorgazminti liaudies. Buvo matyti, kad netiki sovietiniais poetais liaudis, netiki... Nežinau, ar čia literatūra silpnoka pasirodė, ar vyriškos galios pritrūko. Nes Marcinkevičius, būdamas vos ne šventasis, netiko tokiam žemiškam ir nedvasingam aktui, o Geda, atvirkščiai, pasirodęs per daug chtoniškas, galėjo sugadinti. Tad Landsbergio chunta, tai suvokusi, spec. reisu išsikvietė iš Amerikos tikrą profesionalą, show meisterį – Brazdžionį. Šitas gi neapvylė ir kaip pistelėjo Kauno sporto halėje – tai liaudis akimirksniu patyrė orgazmą. Kai kas neatsigauna iki šiol... Smagūs laikai buvo. Dabartinėje situacijoje, stojant EU(tanazijon), taip pat prireiks poetinių priemonių. Prisiminkim ir tai, kad visi kalba, kiek daug mums duos €, ir niekas nekalba, kas bus paskui. Taigi stūmoklio prireiks. Brazdžionis numirė, Geda nepasirašys, o kas lieka...

Prezidento rinkimai parodė, kad valdžia nepamiršo poetinės galios. Tik, ačiū Dievui, liaudis nebetiki pigiais triukais. Greičiausiai dėl mūsų blogo gyvenimo "kalti" tie patys poetai... Jūs tik pagalvokite: jei vienas Just. M. įvaizdis taip veikia lietuvių pasąmonę, sukeldamas mistinę pagarbą, tai visi kiti – kiek išsiurbia gyvybinės energijos iš nustekento tautos mentalo? O kiek prikvėpuoja į orą psichopatinių bacilų ir užkrečia ne tik seimą, bet ir ekonomiką! Kur jau ten SŪRS! Kokį smūgį tai suduoda sveikam protui – sunku net numanyti. J’ai horreur de la patrie...

Nepasikeis Just. M. – Lietuvos rašytojas number 1. Įkalta giliai ir negailestingai su pagarbia baime. Ypač tai dar poeziją skaičiusiai LRS degradų-veteranų kartai, kuri perėjo socrealizmo muštrą.

Pabaiga

Žinoma, ką aš čia kalbėjau, nėra jokios eilės, bet nusibodo ir tylėti, nes "Šiaurės Atėnai" tampa panašūs į apipjaustytą hermafroditą – jokio maišto! Parašyti apie Marcinkevičių paskatino nauja knyga ir kažkoks neurotinis jo įvaizdis, glūdintis pasąmonėje. Be jokios abejonės, poetas padarė daug. Kitados jo kūriniai tapdavo garsūs, vos tik jis juos parašydavo. Bet galbūt ir be pagrindo, nes garsus tapo ne poetas, o jo šlovė. Dirbtinai sukurta legenda vertė daugelį gerbėjų tikėti, kad kiekvienas jo veikalas turi būti šedevras. Kaipgi kitaip? Todėl tuo didesnis nusivylimas apimdavo, kai tai neišsipildydavo – kai poetas šios sąlygos neįvykdydavo. Tačiau net ir didžiausi kūrėjai išgyvena ir pakilimus, ir kryčius. O kas to nesuvokia, tas nieko nesupranta apie kūrybą. Reikia pripažinti, kad Marcinkevičius tais laikais, kai jį tik girdavo, nebuvo jau toks blogas, o ir dabar nėra galutinai nusivažiavęs, nors aš jį peikiu. Marcinkevičiaus kūryba tokia pati kaip ir jos autorius. Visas dabartinis keitimasis beprasmis, nes šie kvailiojimai nekeičia istorinės perspektyvos. Keista lemtis. Septintajame dešimtmetyje jis visą savo nelaimingą kartą tiesiog nupūtė į šalį, aplenkė, paliko vytis ir vytis... Aštuntajame dešimtmetyje jam teko jau stengtis, kad jo pavardė nesimbolizuotų senamadiškumo ir monotonijos. Devintajame dešimtmetyje atrodė, kad poetui ateina galas ir kaip kūrėjui, ir kaip stabui, bet čia jį išgelbėjo nepriklausomybės vajus ir tam tikrų kūrinių tautinis patrauklumas. Paradoksas. Tuomet jis savo kailį staigiai pakeitė ir visą darbą atliko dar kartą... Dabar gi poetas apskritai turi stengtis, kad būtų bent trumpam pastebėtas... Patogu gal tik tai, kad vardas iš inercijos sako daugiau, nei gali pasakyti eilės. Manau, kad nedaugelis jaunųjų lietuvių dabar galėtų pacituot bent vieną Just. M. eilutę. Kūriniai, kurie kitados spindėjo, sensta ir nyksta mūsų akyse. Daugelis veikalų, kitados revoliucingų, šiandien kelia šypsnį ir skėstelėjimą rankomis. Nes menas eina troliau, daug toliau nei jo reprezentantų šlovė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


5520. cikada2003-08-11 09:15
Kazhkaip shita kritika atsiduoda Edipo kompleksu.

5524. Kertukas :-) 2003-08-11 10:44
Matyt, nemažai tiesos čia "išmetama". Bet gruboka. Ant įžeidinėjimų ribos. Primena ne "Šatėnų tribūną", bet interneto platybes - bepigu svaičiotis epitetais, palyginimais, kada esi pasislėpęs po pseudonimu... Visai nenustebčiau, jei M.Kempinskis šiuo atveju - gerbiamas ponas S.G.

5546. Nagine2003-08-11 16:03
Galima sutikti galima ne, bet pastebėjimų, pasvarstymų yra įdomių. Tik tas tonas "neskanus", papykusiu žmogum dvelkia.Kada straipsnyje analizuojamas-vertinamas autorius ir jo kūryba skaitytojui, bent jau man, malonesnė ir priimtinesnė neutrali(asmeniškai emociškai neužangažuota)gaida - nemenkina argumentų.

5554. hardcoras2003-08-11 17:38
Nevarakit ant Justinos marcinkeviciaus.dar niekas tokio lygio nepasieke.man J.M visada isliks kaip geriausias lietuviu poetas, kuris tikrai galetu tureti teise vadindis "pasaulinio garso".Kita vrtus , jo kutyboj as neuztikoj ne vieno himno komunizmui, leninui, stalinui ir visiems sitiems briedams.Jis nebuvo "parsidaves" lietuviu poetas, "nezenge tarybu keliu". as jam labiau pasakyciau RESPECT

5557. hardcorui2003-08-11 18:29
O kas parašė "Gyvajam Leninui", "Revoliucijos muziejus", "Prašau žodžio"? Gal Puškinas?

5558. Ach, tas Maksas!2003-08-11 18:38
1. Maksas mano, kad skaitytojai nieko nenutuokia apie literatura ir poezija, ir skaito knygas skaito todel, kad pamaldziai tiki autoriais. Skaitytojai tamsus, neisorentuoja. Maksas mano, kad sovietiniais laikais lietuvius apgavo literaturos mokytojai ir rasytojai, todel dabar jie literaturos nekencia. Maksas aiskiai nuvertina lietuvius ir pervertina sovietines ideologijos galias. Ar Maksas nebuvo pats ziauriai apgautas?

2. Maksa stebina Marcinkeviciaus sugrizimo problema, tarytum jis butu kur isejes. Maksas nori, kad Marcinkevicius iseitu.

3. Maksas pasimetes ir ibaugintas: jam vaidenasi setonas, ir "baugu" velnio, su kuriuo net pats Faustas "sudare sutarti". Maksas prarado vilti skaitytoja atvesti i teisinga tikejima, bet vis dar ragina praregeti.

4. Maksas tiki, kad "apgaule" bus atskleista, ir Marcinkeviaus viena diena bus demaskuotas. Kaip irodyma jis aptaria nauja knyga "Dienos drobule", kurioje M. poezija suprastejo. Kai pagaliau M. isleis tikrai prasta knyga, Maksas tures nenugincijama irodyma.

5. Maksas pastebi, kad vyresnioji karta neturi kalbos jausmo, neprilygsta Kerry Shawno Keyso "fuck off", bet jaunimas ta jausma matyt atgavo. Pagrindine priezasti pasirodo ta, kad sena karta vietoj dvasios turejo "proteza", nemaste, nemokejo gyventi, ir tas "protezas" buvo Marcinkevicius! Baisu, ka tas "velnias" su istisa karta padare!

6. Maksas mato suklydusia Lietuviu tauta, apmasto jos nuodemes, tragiska Marcinkeviciaus "sentimentaluma", silpnuma, salduma, kuris jam atrodo "saldus kaip venu pjaustymas karstam vandeny". Maksa traukia herojiska kova, jam net atrodo, kad Marcinkevius "uzurpavo dali tikejimo, priklausancio tik Baznyciai. Tai matydamas Liuciperis linksmai kvatojo." (Neaisku, kokia baznyciai priklauso pats Maksas.) Atrodo, kad velnias nejuokais uzvalde Makso vaizduote. Bet tai nereiskia, kad Lietuviu tauta turi panasiu problemu, kad ji buvo "bedvase" ir jai reikejo "dvasios protezo". Maksas net svarsto, kas butu buve, jei cia staiga atsirastu radauskai, mackai ir skemos, tik neprieina iki logiskos isvados, kad jie butu sukramtyti (tikrais ar dirbtiniais dantimis).

7. Maksas netekes vilties, bet jis zino kelia, kuriuo netiki. Jis atmeta Atgimima, valdziazmogius, (panaudojusius Marcinkeviciu) ir dabar, EU. Jam net sajudzio laiku "LIETUVA" atrodo "blevizavojimas". Visur - iaudrintos ir apgautos mases. Maksa siurpina, kad Marcinkevicius, Geda, Brazdzionis ir Landsbergis buvo kartu. Jam baisu ir SURS, ir lietuviu sugebejimo pajusti "mistine pagarba".

8. Maksas laukia Marcinkeviciaus ir kitu netikeliu, visos "protezuotos" Lietuvos galo. Nesulauks. Neisdegs. Laikas Maksui eiti ispazinties, pasidaryti egzorcizma.


5559. ne SG2003-08-11 19:14
M. Kempinskis yra Zilvinas Andriusis, remiantis paskutiniuoju psl. kazkuriame mazdaug metu senumo "Satenu" numeryje.

5574. ji2003-08-11 21:55
Man Marcinkeviciaus poezija irgi neatrodo ypatinga,visikai subjektyviai asmeniskai nepatinka, bet mane nervina jauni ar seni gaidziukai, kurie sededami prie kompiuteriu siltuose kresluose vaidina dvasios stipruolius.Jei dabar butu komunizmo ar kito -izmo laikai,as viska daryciau , kad manes nekankintu,nes bijau skausmo. Mat nesu didvyris ir nemegstu teisti zmoniu.Prirasyciau milijonus odziu leninams,stalinams ir hitleriams,jeigu tik mane paliktu ramybeje.Esu tik zmogus ir labiau uz viska myliu savo gyvybe, todel nors ir menkiausias pasipriesinimas rezimui mane zavi,bet atskiriu dar prisitaikeliskuma nuo elementarios zmogiskosios baimes mirti.

5575. br2003-08-11 22:09
šiaip waterso vardas ne johnas, o rogeris :)

5577. chodzka2003-08-11 22:27
"sovietinė santvarka buvo kuriama monocentrizmo principu" pasakykit, zmones, kas per daiktas tas monocentrizmas... gal monoteizmas? demokratinis centralizmas? centro partija?

5586. Margarita2003-08-12 08:52
Geras daiktas yra televizorius.Ta Neringos iš Tele-bimbam dainelė sukosi mintyse skaitant šį straipsnį.Jeigu ne Kultūros namuose išgirsta diskusija apie intelektualius chuliganus,būčiau skaičiusi kitaip.Dabar gi net įsivaizduoju M.K.su kipšiška šypsena laukiantį pasipiktinusių J.M.gerbėjų replikų.O,kad mokykloje nuo mūsų nuslėpė tai,jog yra ir gyvų rašytojų,tai tikra tiesa.Po šiemetinės Frankfurto knygų mugės pirmą kartą išgirdau tiesą,kad knygų leidėjus domina tik gyvi rašytojai.Ar Europa irgi tik dabar atrado "gyvus" rašytojus,ar tik mes?

5590. Kritikui Nr.1, arba Atodūsis perskaičius jo straipsnį. :-( 2003-08-12 09:18
1. Nemanau, kad Just.Marcinkevičius yra poetas Nr.1. Gal Maksui K. patinka rikiuoti, rūšiuoti, į stalčiukus kaišioti. Neatrodo, jog tai racionaliausias santykis su kūryba (bet kokia), todėl juokingi tie "reitingavimai", dešimtukų rinkimai ir t.t.;
2. Būtų malonu, jei Maksas Kempinskis imtų ir išguldytų juodu ant balto tą unikaliąją literatūros dėstymo metodiką, kuri visus mokinius literatūros gerbėjais paverstų;
3. Jei M.K. paišo į knygas ar vadovėlius, tai jo asmeninė tragedija, nesuteikianti teisės kalbėti "mes" vardu.
4. Kadangi iš straipsnio aiškėja, jog autoriaus portreto dergliojimas - M.K.-iui vienintelis suprantamas būdas išsakyti savo santykį, tai būtų neblogai, jei ŠIAURĖS ATĖNUOSE prie M.K. straipsnio pasirodytų priedas - M.K. (t.y. Žilvino A.) nuotrauka (pageidautina portretinė ir bent 1 visu ūgiu) ir autoriaus el.pašto adresas. Galėtų pasidžiaugti "priedais".

5591. Margarita2003-08-12 09:33
Njo:))Norėčiau ir aš papaišyti:)Reikia rašyti kolektyvinį prašymą el.redakcijai:))

5596. Mokytoja :-) 2003-08-12 10:13
Širdis atsigavo perskaičius šį straipsnį. Man visada knietėjo tą poetą Nr.1 mokiniams pristatyti kaip `gražių` eilėraščių apie Leniną autorių. Anot vieno garsaus literatūrologo, JUST.M. kovojo už teisę sakyti viską, bet nepasakė nieko, kas negalima! Egzaminų centras iš šio straipsnio galėtų paruošti valstybiniam egzaminui teksto suvokimo užduotį - tada atsiskleistų, ar mes mokome vaikus kritiškai skaityti, ar tik kaip papūgas kartoti kažkieno melagingus teiginius. Nežinau nė vieno Just.M. eilėraščio, kuria vienas pats, be daugybės kontekstų ir spėliojimų, ką nors aiškiai teigtų.

5602. Pasauleziurines schemos2003-08-12 13:06
Nei poetai, nei eilerasciai nieko "aiskiai neteigia", ir eilerasciu visai nebutina "analizuoti", jie netam rasomi. Pagrindine problema yra ne pasakymo, bet suvokimo. Skaitytojai taip pat gali buti problematiski. Kritikas gali vertinti rasytoja pagal tai, ka parase ir nuveike, o ne pagal tai, ko nepasake. Gaila kad moksleiviai lig siol mokomi ne suvokti teksta, bet sakyti tai, kas tiks "centrui".

5604. Pradzia?2003-08-12 13:18
Gal turetu buti ne monocentrizmas, bet monologizmas? MK straipsnis panasesnis i pradine hipoteze, kuria reikia pagristi ne vienu simtu puslapiu.

5605. cikada2003-08-12 13:20
leisiu sau parafrazuoti didzhej (dj) gerbema kewle: "kai kurie shepetukai valo net ishsiriesdami, kai kurie kritikai kritikuoja net ishsiriesdami "

5613. BAM -->112003-08-12 16:25
Margarita, Jus didele optimiste, sakydama, kad sis straipsnis - intektualinio chuliganizmo pavyzdys. As irgi noriu, kad Vilnius butu Niujorkas, o sis straipsnis butu parasytas intelektualo chuligano, (pvz J. Marcinkeviciaus.)

5617. ne chuliganas2003-08-12 17:13
Supainioti MK retorini instrumentariju su jo minties turiniu labai paprasta, o ten jau ir praziopsoti, ka jis megina pasakyti tiek recenzijose, tiek sitame straipsnyje. Greiciausiai jis ir pats tai zino, kitaip nereiketu pseudonimo. O jo stilistika lyg ir rodo i kita urbanistine erdve nei Vilnius, pats MK ivardines ja vienoje recenzijoje.

5625. Mykolas OK :-) 2003-08-12 22:51
Kieno ir kokio kūrinio ši ištrauka?

Įdiekit motinos vaikams
Tėvynės meilę kuo didžiausią
Ir ji paliks visiems laikams,
Kaip sielų sąjunga karšiausia,
Ir bus vaikai jums artimi
Jausmais, protu ir širdimi.
Kitų jausmų nereikia mums,
Jų pats gyvenimas išmokys.

Abejoju dėl paskutiniųjų eilučių - kažkaip nesirimuoja. Gal klaidų privėliau - vis tik prieš 16 metų mokiausi.


5629. Artūras iš Vilniaus (pelėda)2003-08-13 05:29
Margarita, čia Aš iš ... palieku email`a lietuvišką, prasidedana čia Lietuvoj raganų medžioklė (Canberoj ją mačiau bet kadangi angliškų subtililybių nesupratau tai nujaučiu bent lietuviškai) - ten laisvajam pasaulyje šiuo klausimu žiauriai, žinok todėl keičiu psewodonim`ą- nuo šiol būsiu (labai gaila Pelėda - austrtalijoj jų nesama bet visi žino. esu Artūras iš Vilniaus, bet Aš už jį nežinau kodėl (Aš piktas kas naudojasi mano ir mano draugo pseudonimu) tokios isterijos prasidėjo (Australijoj tiesa pasakius dar baisiau) IKI

5630. O čia nuo manęs Artūrui-pelėdai2003-08-13 08:34
Man patiko vieno serbo mintis.Pacituosiu:
"Aš tikrai myliu žmones. Tikrai jiems daug atleisdavau, gėrėdavausi žmonių sugebėjimais, o kai išlindusi kvailybė įmindavo žmogų į purvą, į vulgarių žodžių liūną - aiškindavau tokius reiškinius paprastai, geranoriškai ir nepiktai: "Ir paukščiai pailsta, neskraido amžinai, kodėl žmogus turi be paliovos laikyti aukštai iškėlęs savo orumo vėliavą?"

IKI:)


5634. cikada2003-08-13 10:57
grazhiai pasakyta...gal galima to vieno serbo pavarde suzhinoti?

5637. Loreta2003-08-13 12:05
Olialia! Tai bent sujudinai, Žalteli, publiką! Pritariu S.Gedai, sakiusiam, kad tokie M.K. reikalingi laikraščiui pagyvinti (siekite su žodžiu "gyvenimas"). Tavo maištas tikrai pasiekė šį tikslą, užkliudė "grynosios kritikos" šalininkus, kurių, pasirodo, štai kokia daugybė, ir visi tokie estetiški, tokie dorovingi literatūrologiškai ir, be abejo, kitaip. Tavo straipsniuose visada pilna vulgarybių - žiūriu į tai atlaidžiai. Subjektyvumas yra labai įdomu. Džiaugiuosi, kad sugrįžai, nors tikėjausi (nuo kovo mėnesio) tavęs sulaukti kitokiu pavidalu. Ką gi, gal dar sulauksiu. O gal staiga imsi ir pradžiuginsi n. knyga? Beje, šis straipsnis ir jo komentarai suintrigavo vėl pavartyti J.M. poeziją: dėl ko čia taip žmonės audrinasi?

Įdomumo dėlei dėl J. Marcinkevičiaus poezijos noriu pasakyti, kad "ereziją", jog šio poeto kūryboje poezijos ne tiek jau daug, pirmą kartą išgirdau VPU Lituanistikos fakultete, iš daugelio labai gerbiamos ir mėgiamos dėstytojos, žinomos šio meto rašytojos prozininkės.


5640. cikadai2003-08-13 13:18
Galima:) M.Krleža

5652. keule2003-08-13 16:37
Ar pastebėjote, kokie šiemet neblogi pomidorai? Sultingi, miltingi ir raudoni kaip rubinai. Ėsk ir norėk... Apie ką, jūs čia? Apie J.Marcinkevičiu? Tai va, žinokit, kad labiausiai J. Marcinkevičiui svaigias panegirikas čiauška provincijos literatų grupuotės, kurie vis dar J.M. stiliumi repuoja Lie – tu – va. Kalta valdžia (vos nepasakiau, Landsbergis), tarybinė valdžia, kuri J.M. išpumpavo kaip kokį dabar "Daumantų" majonezą ar tą bebrą Ahoij. Toji senoji karta gyvai atsimena kokius sovietiniu kolosu buvo patapęs J.M., toks jis išlieka jai ir šiandien. Liaudies poetu, kuris įvarė kelias galingas geldas mielių į provincijos kultūros tešlą, tad ir dabar tas pyragas teberūgsta, nes mielės buvo prastos, nebent samanei tinkamos. Rūgsta tešla, pukši, pencinynkai–literatai kaštavoja ir giria, nes tokius jų skonio receptoriai išugdė J.M. – nomenklatūrinės ir cenzūrinės valdžios numylėtinis. O kad žilagalviai LRS nariai apskelbė J.M. geriausiu poetu, tai irgi tos mielės kaltos. Gal ne pyragui jas naudojo ir vis dar neacipagirioja? Taip kad, geras straipsnelis. Ir pomidorai tikrai skanūs.

5653. kokia :-) 2003-08-13 16:40
Koks čia intelektualusis chuliganizmas?!! Tai pati rimčiausia "politinė" provokacija!!! - Seniai taip kikenau skaitydama ne tik ŠA.

5657. Nesveikas gyvenimo budas2003-08-13 17:22
Kikena ir valgo. Aha. Valgo ir kikena. Ir taip be galo. Visa laika. Nepavargsta, ne trupucio. Ir kur jiems telpa?

5672. ilk :-) 2003-08-14 11:28
Jei nėr jausmų,o tu subj.,tai slėpk visus artimuosius.Klius ne tik tau.Paskutinės knyg.parašyta -košmaras

5674. ilk2003-08-14 11:37
--->20

5703. ko cypiat, ruskių "žiertvos"?2003-08-14 17:39
Rašinys: elementarus sveiko proto balsas. Beveik visa ką sako MK yra elementaru. Bet ar yra vilties išsigydyti šitą šlykščią posovietinių lietuvių mentalinę ligą, apie kurios gajumą liūdija čia prieš MK sukilęs baisiausias isterinis cypimas?

5704. 31+2003-08-14 17:40
o, sorry, turi būti "liudija" (nors, po velniais, šitai juk ir "liūdija")

5706. Laume is pelkiu2003-08-14 18:15
ant "vkuso" ir "cveto" tovarisciu" netu.Mane dziugina ir dziugino daugybe nuosirdziu ir zmogisku J.Marcinkeviciaus eilerasciu.O nieksiskai kikent ir kritikuot lengviausia.Sukritikavai , BiciukKempinski, o ka pats ssiulai iJ.M. eiliu vieta?Pliek savo eiles.Su nekantrumu laukiu

5708. 30-tam ji2003-08-14 19:05
O kas tau sake, kad cypimai tikri?Gal zmones zaidzia suaugusiuju zaidimelius, ir viskas.Siandien Marcinkevicius, rytoj koks Marcenas,taip ir sukasi ratelis.O elementarus dalykai nebutinai yra nominantai i tiesa.M.K. kalba,tarkim,su kauke,neva pasako tai, ko kiti neisdrista ir kitos sapaliones.Nezinau, kaip kitur,bet mano zmoniu ratelyje tokie pokalbiai kasdienybe, tik keista kai tuos familiarumus persakaitai kulturinej terpej.Idomu, zavi, egzotizmas, atokvepis, bet ne revoliucija.Visi taip tarpusavyje kalbasi.

5710. Kas tai?2003-08-14 19:27
Ziaurus zaidimai? Zmogaus aukojimas siuolaikineje stabmeldysteje? Ar besisukantis ratelis, kaip sako "ji" apie savo (?) ar kitu(?) gyvenima. Drungni dalykai isspjaunami.

5714. ji2003-08-14 20:36
Zmogus ir zmogus, ka nors sukures, skirtingi dalykai.Mes juk zaidziame su tekstais, o ne su zmonemis ir ju likimais.As kalbu ne apie Marcinkeviciu zmogu, o apie ji kaip kureja.O kalbejimas kaip Kempinsko tikrai nera stabmeldyste.

5716. Jai2003-08-14 21:10
Butu paprasciau, jei isliktume teksto plotmeje, bet atrodo, kad MK rupi butent zmogaus asmens problema. Sakykime yra Kurejas ir jo Kuryba. Tuomet, kas tas trecias, kuris mato ir Zmogu-kureja, ir tai, ka jis sukures? Tokiam sugebejimas is tiesu transcendentinis. Gali buti, kad stebetojas nemato, ir sito net nesuvokia, gal jis is vis nieko nemato, ir niekada nemate tik save - savo refleksija ir projekcijas aplink. Tuomet turime AKLA stebetoja (daznas atvejis). Kaip patikrinti, ar kalbejima apie TAI, o jeigu ne, tai apie ka kalbama? Jei mes abu sutarsime, dar nereiskia, kad pritars ir J.Marcinkevicius. Jei ne, kas tuomet? Makso K. kalbejimas kaip toks maziau neidomus, idomiau butu suprasti jo VARIKLI, saltini, generatoriu. Tuomet matysime, kiek jame stabmeldystes, ir koki rituala atlieka pries musu akis MK, suprasime sio teksto funkcijas. Galbut si tekstas ritualinis?

5717. nieko sau dienele2003-08-14 21:46
Pirma Ivaskeviciu i teisma uz Zmogaus teisiu pazeidimus siule traukti, dabar is Kempinskio samana daro. Kas cia per ketvirtadienis pasitaike si karta? :D

5724. Tikrai2003-08-15 01:38
Neimkit i galva, 38)-tas, cia ne realizmas. Ivaskevicius pokari pergyveno, romane su sautuvu po miskus lakste. Ne sito mate, jei reikes, issislapstys. Parasys trileri: Nato desantas sugauna Vilniuje Ivaskeviciu ir ketina permesti i Haga, bet jiems taip lengvai nepavyks, jie dar nezino, kas ju laukia. Bus galima pagaminti ir filma, trileri: "Jonas Bondas - Jamesas Bondas"

5728. pelėda2003-08-15 18:27
Artūrai, prašau nesisavinti mano slapyvardžio!!!

5732. ji 37-tam2003-08-16 00:02
Manau, kad Kempinsko variklis yra bandymas griauti stereotipines tiesas,pervertinti tradicija ir klisemis virtusias koncepcijas apie viena ar kita reiskini.Siaip ir nesitikekite sulaukti auksinio vidurio, nes jo nera.Kiek skaitytoju tiek nuomoniu-va kokia banali tiesa isejo.O paskui jau suvokejai gali kurti savo stovyklas ir ieskoti bendraminciu.Islindo menulis virs Rivjeros toks raudonas,vidurzemiskas,einu pasigrozeti,jums irgi ka nors panasaus patariu:)

5735. buhalteris2003-08-16 09:51
J.M. kūryba galima liaupsinti, galima maišyti su žemėm. Ne čia šuo pakastas. Tam tikrus asmenis varo iš proto rami J.M.laikysena: nesivelia į jokias diskusijas, nesiteisina, neatgailauja, nesigina, neaploja oponentų. Kritikuojančiam nieko nėra baisiau kai į jo kritiką visiškai nereaguojama. Tuomet jis pasijunta esąs tuščia vieta.

5739. Jai2003-08-16 17:39
Nebūčiau linkęs tikėti, kad Kempinskio (kaip ir kitų autorių) ketinimai ir pats tekstas yra vienprasmiai. Įdomiausi dalykai būna paslėpti, nepasakyti, užšifruoti tekste.
Tekstas daugiaaukštis. "Tiesų" neįmanoma įveikti jas pergrupuojant, surandant "klaidą". Galima tik pasiūlyti naujas tiesas, kurios aprėpia, padengia senąsias, joms nepieštarauja, yra stipresnės, platesnės. Senos tuomet pačios pasitraukia. Šia prasme Kempinskio tekstas, jeigu jis nuoširdžiai rašytas, yra toks pat stereotipinis senų tiesų ir įpročių rinkinys, gal net senesnių ir "prastesnių", nei tie, kuriais lietuvių sąmonėje įprasmintas Marcinkevičus ir jo poezija.
Marcinkevičius ir jo poezija susiję ne tiek su stereoptipais, kiek su jausmų sfera, nes poezija susijusi su jausmais, kuri tapo tam tikru archetipu, visuomeninės sąmonės dalimi, kuri nėra nei pats Marcinkevičius, nei jo poezija. Tie archetipai nei geri, nei blogi, jie yra. Panašiai kaip baimės jausmas, nuojautos, kultūriniai savitumai, charakteris - tai ne vieno amžiaus produktas. Marcinkevius aktyvavo, palietė vieną iš jų.
Suprimintyvinti tą archetipą ar lietuvius, kurie į jį reaguoja, gana banalu. Daroma tas siauroje ideologinėje, racionalaus proto plotmėje, dogmos srityje. Tam pats reiškinys suprimityvinamas, ir jį mėginama įveikti tomis pat dogmatinėmis priemonėmis. Taip būtų sąžiningu atveju. Tačiau abejoju, ar Maksas K. rašė tikrai sąžiningai. Cituoju: "Dažną turbūt tais laikais Marcinkevičiaus įvaizdis veikė panašiai kaip koks personal Jesus, nes buvo realus, empiriškas, gyvas, gražus" ... "jis uzurpavo dalį tikėjimo, priklausančio tik Bažnyčiai. Tai matydamas Liuciperis linksmai kvatojo." Gal Kempinskis tik nori iš dalies žmonių pasišaipyti, iš jų jausmų. O iš žmonių jausmų šaipytis gana absurdiška.

6680. lietuvis2003-09-23 15:50
Super geras straipsnis. Super teisingas straipsnis. Ačiū autoriui !!!

7607. lietuvnikas :-( 2003-10-17 12:06
Kažkaip žiauriai atsiduoda straipsnis lietuvišku nacionaliniu bruožu- PAVYDU.Geriau, kempinskiuk, trenk savo eiles kaip atsvarą J.M., pažiūrėsim ar pasiseks.Ar mokė mokykloj/be ūsų piešimo/, kad loti yra daug lengviau, negu darbą dirbti?

23620. p.b. :-( 2004-10-25 17:48
negeraj negeraj

23621. p.b. :-) 2004-10-25 17:50
ciulpkit bibius

25797. Mykola2004-12-06 13:06
Labai blogai

25798. Senis šaltis2004-12-06 13:08
suteikit daugiau informacijos apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą

25803. gandon2004-12-06 13:22
eik ir dracink sau bibi

29213. /oo/ :-( 2005-01-27 15:58
man geriau apie eilerascius ju analize o ne apie jo beprotyste

30435. r2005-02-19 16:25
Žinojau, kad nespėsiu. Visada taip – vėluoju. Vėluoja reakcija. O orakulas, mano vienintelis nepakartojamas žiniuonis pasitraukė. Taip taip, žinoma, tas pats, knygininkas, dūmijimo ir žarnyno specialistas. Aš jau turėjau parengęs jam įrašą. Kažkada prašė natūralaus gamtos skambesio. Radau. Kempinskio žarnų gargaliavimą. Tą autentišką gargaliavimą įrašiau – juk net gargaliuojantis žmogus ilgai negyvena. Išties kojas, kaip mano orakulas, ir kas tada? Tokio unikalaus žarnyno gargaliavimo nė su žiburiu neberasi. Paskambinau orakului. Gerai, kad paleidau žarnas, tfu!, ne žarnas, o garso įrašą per ragelį. Labai apsidžiaugė. Iš harmonijos ir darnos gimė "saldus saldainis". Taip taip. Tai sakmė apie Kempinskio žarnas. Bet tai viena medalio pusė – poetinė. Kita daug proziškesnė – paskendęs apmąstymuose orakulas iš padriko gargaliavimo nustatė, kad Kempinskio žarnos neranda pilve vietos. Gargaliuoja gargaliuoja, o ištrūkti iš vargšo žarnyno negali. Kur mano ilgasis peilis?! – sušuko orakulas naktį. Puolė ieškoti ir nerado. Atšipo be darbo peilis, ištirpo naktis, pavargęs nurimo orakulas. O dabar vargšas Kempinskis kankinasi – ir žarnas pučia, ir stuburo smegenims ramybės nėra, ir kitiems dvokas nemalonus. Ką daryti, gal ryžtis padirbėti už orakulą? Kur mano ilgasis peilis?!

54134. Kovas :-) 2006-03-20 17:19
O taip, man patiko straipsnis! Pats irgi panasiai pagalvojau, perskaites "Dienos drobule". O cia visos mano mintys puikiai apibendrintos!

Rodoma versija 30 iš 31 
7:47:49 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba