ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-11-17 nr. 869

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JURKO IZDRYK. Arktiniai sapnai (3) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Plungė, penktadienis, penkios (86) • -pz-. Sekmadienio postilė (25) • Su tautosakininke, šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate DANUTE KRIŠTOPAITE kalbasi Juozas Šorys. „Vasaros dainos ilgam išlikdavo atminty“ (5) • Po karo (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (26) • RENATA DUBINSKAITĖ. Matthew Barney – kino ir kūno kosmosas (15) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. 18 eilėraščių be aiškios laiko ir erdvės nuovokos (9) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (42) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kita Astrida (9) • GUNDEGA REPŠE. Be abejonės. Pasirinkimai. RūkasSIMON CARMIGGELT. Pasivaikščiojimas (3) • ALEXANDER BRENER, BARBARA SCHURZ. Kultūrinio pasipriešinimo technologijos (III) (10) • matot, kas čia darosi (519) • 2007 m. lapkričio 24 d. Nr. 44 (870) turinys (44) •

Po karo

[skaityti komentarus]

Nu buvo taip – gavau šaukimų į kariuomenį ir vasario 13 d. buvau komisijon Alytun, o vasario 16 d. jau turėjau stot pulke, o dar Alytui frontas girdis – ar tai patrankos, ar tai bombos dunksi. Grįžau namuosna, a kaip tik mano du draugu buvo išėję kariuomenėn, bet jie neišėję, ogi slapstėsi. Ir ateina jie pas manį ir sako: „Mes nėjom, o tu kaip žinai – mes tau pasirodėm ir tu mūsų neišduok, o pats daryk kaip žinai.“ Nu gerai. Jei jūs nėjot, tai ir aš neisiu. Padarėm išleistuves. Suėjo jaunimas, išgėrė – vieni dainuoja, kiti verkia. Nu, pakinkėm arklį ir su vyriausia seserim išvažiavom. Nuvažiavom kokius 5 km, pasukom arklį miške, kur tokis ežeras Trikampis. Užkūrėm ugnį ir sėdim, o šalta. Paryčiui pakinkiau arklį ir sesuo grįžo namo, būk tai manį Alytun nuvežus. O aš šonais parėjau namuosna. Nu taip ir prasislapstėm visų laikų. Tiesa, besislapstydami susitikom Kazimieraitį, o jis, kol dar nebuvo miškan išėjęs, pas mano tetų Kabeliuose ant buto gyveno – buhalteriu girininkijoje dirbo. Bet tuo metu, kai jį susitikom, ir jis, ir mes su ginklu vaikščiojom. Nu, susipažinom su Kazimieraičiu, priesaiką davėm, o čia ir karas baigės. Rašo laikraščiuos, per radijas sako: kas nuo kariuomenės slapstos – dezertyrai, skaitos, pareikit, užsiregistruokit ir jums bus dovanota. Ogi namuose trys seserys ir mama – neišgali be vyriškų rankų gyventi, betgi priesaiką davęs, tai ir einu pas Kazimieraitį. Aiškinu jam visą padėtį, o jis man ir sako: „Pasitikiu tavim, bet žinok – priesaiką davei, būk vyras ir nieko neišduok.“ Pirmiausia nuėjau pas apylinkės pirmininką. Darželiuose tokis Celevičius buvo. Jis sėdi ant lovos, o aš įėjęs: „Laba diena.“ Šoko žmogus, sako: „Praneli, ar tu čia?“ Apsikabino, bučiuoja. „Praneli, – sako, – mes jau poterius už tavį kalbėjom.“ Nu, aš prašau jį: „Vežk registruotis.“ Pakinkė arklį ir važiuojam, bet ginklo nevežu. Atvažiavom pas stribų viršininką Marcinkonysną, o jis sako: „Tu, bandite, su banditais draugavai, vaikščiojai, visur zaščitnikus mūs mušei, tai kur tavo šautuvas?“ Sakau: „Aš ginklo neturėjau, kavojaus ir nuo tų, ir nuo „zaščitnikų“, nes nenorėjau kariuomenėn eiti.“ Sako: „Kai parneši šautuvą, tada registruosim, taip tai ne, eik iš kur atėjęs“. Bet iš trečio karto užregistravo. Ale buvo tokis Ananjevas, NKVD leitenantas, tai reikėjo pas jį du kartu per mėnesį registruotis Marcinkonyse. Bet anas manį tai nemušė. Vis gražiuoju. Pistalietų duoda, pinigų siūlo. Sako: „Bravarų duosim, miltų pristatysim. Viską gausi, tik pasirašyk, kad mums dirbsi. Bilietų pirkt niekur nereiks, pas mus irgi vaikščiot nereiks – kai reikės, patys susirasim. Niekas neįtars.“ Aš jokiu būdu nesutinku. Sakau: „Aš gyvenu vienas – toli nuo kaimo, už kilometro, jei ką sužinosiu, tai ir taip pasakysiu. Pranešiu ir be parašo.“ Jau jis manį išlaidžia, aš kepurį ant galvos ir jau pro duris, tai jis man tabureti į pečius kirto ir daugiau nekvietė.

Už kiek laiko manį areštavo ir atvežė į Marcinkonis pas MGB leitenantą Krylovą. Nu, pašaukė manį ant tardymo. Sėdi jis už stalo, o prieš jį iš mašinos padangos išpjautas pusmetrinis bizūnas, sako: „Už žodį „ne“ – penki gumai.“ Nu kų, pirmiausia klausia apie banditus. O aš gi sau pasižadėjau – tegul manį sukapos ant pavalkų, bet kitokio žodžio iš many neišgirs. Ir pats ginuos, ir kitus – juk visi apie vienas kitą žinojom. Ale gi pasakyk – tai pats 25 metus gausi, šeimą išveš ir tų žmogų, kurį induosi – vėlgi paims, kankins. Tai sakau sau ir jiems: „Ne.“ O kai tik pasakau „ne“, taip penkis gumus per galvą ir duoda. Paskiau jau aš tyliu – nekalbu. Tai klausia: „Ko tyli?“ Sakau: „Kad aš nieko nežinau.“ „Ak nežinai?“ Ir vėl penki gumai. Nu, nepadeda niekas. Išsiima jis adatų ir man po nagu – vis klausia, o kai tik aš „nežinau“ – ištraukia ir po kitu nagu varo. Negali daturėt iš skausmo. Dabar va – verkiu prisiminęs, o tada kad nors ašara būt išėjus.

Paskiau atdaro duris ir tarpdury pirštus spaudžia. Iš to skausmo net ant žemės puoli. Nu aš vis tiek nežinau kito žodžio, tik „ne“. Paskiau sodino ant taburetės, apkaltos su aštriu kampu – tiesiai ant stuburkaulio galo su užlaužtom rankom už galvos, ištiestom kojom, pusiau gulom – aukštielninką. Tai tik minutę išlaikai. Putos tik pradeda eiti iš burnos ir griūni. Aš vis tiek: „Nieko nežinau.“ Buvau apsisegįs savo moterų darbo milu, šubela. Man tų šubelų ant galvos, atsivedė tris stribus, pargriovė ant žemės. Vienas stribas atsisėdo ant galvos, kitas ant kojų, o trečias su tardytoju lyg spragilais su tais gumais tvatina. Kai neužgyvėji, šaltu vandeniu gaivina. Tai taip keturis kartus. Nu, paskui vienas stribas, nušluostęs kraujus nuo veido, nesgi pro visur: pro burną, pro nosį, pro ausis – bėgo, išmetė manį į koridorių. Tai ten tris paras gulėjau. Kai atsigavau, nei rankų, nei pirštų nepajudint. Iš terbelės duoną išsikočiojau ir kaip šuo gulėdamas graužiau. Paskiau manį garnizonas paėmė. Majoras pasodino, ale gražiai sako: „Prisipažink, a tai bus kaip ten“, o kažkas už sienos rėkiantį vaidino ar tikrai mušamas labai skaudžiai rėkė. Verkt pradėjau: „Nieko nežinau.“ Atvarė atgal ir į kamerą įmetė. Švogrius, kurį kartu buvo suėmę, kameroj sako: „Praneli, kur tu buvai? Galvojom, kad tavi namo paleido ar kur išvežė.“ – „Kur aš buvau, – sakau, – va, koridoriuj tris paras gulėjau.“ – „Tai kad mes girdėjom, ale galvojom, kad šunys staugia.“ Išvežė po to manį Varėnon. Surinko ten kompaniją 37 žmonių ir nuvežė rogėm į Alytų. Tai tuos, kur vežė per NKVD, tuos toliau nuvežė. Link Juozapavičiaus tilto, o manį prie Alytaus angelo. Nuvežus sustojo ir trys kareiviai su vežiku nuėjo, o manį vieną paliko rogėse su šautuvu ir automatu. O man šalta. Išlipau ir laikydamasis rogių trepsiu. Grįžo tieji, persivarė manį per kelią į MGB kalėjimą, kur daug ir Marcinkonių krašto žmonių radau. Prasėdėjau ten tris mėnesiu. Tardė tik tris kartus, bet rytais pasikėlęs ne maldą kalbėjau, o persižegnojęs savo litaniją: kaip kalbėta buvo, kad tik nesuklydus, kad nė žodžio į šoną. Trečią kartą nuvarius į tardymą buvo du leitenantai. Vienas rusas, kitas lietuvis. Lietuvis rankoves atsiraitojęs su guma kirto, o tas už kaunieriaus jį ir pro duris. Taigi matos, kad susitarę. Ir vis gražumu bando: „Prisipažink, o tai ateis anas, tai tavi užkapos, užmuš.“ Aš verkt: „Nieko nežinau.“ Tada jis sako: „O ko tu nebėgai, kai rogėse vienas su ginklais likai?“ – „Tai kad aš brolių neturiu, tik seseris turiu“, – būk tai nesupratęs klausimo, atsakiau. – „Ach tu, b...“, – iškeikė, bet nebemušė. Pradėjo į darbus iš kalėjimo imt ir vis be sargybos – bandė, ar nebėgsiu. Po kiek laiko nuvarė pas Kovaliovą. Tas atsiprašinėjo, sako: „Ištyrėm, kad tu nekaltas, bet jei sakysi, ką matei ir patyrei, bus da blogiau.“ Paleido. O kai grįžau namo – nusirengiau, kad pakeist baltinius, tai motka su seserim rankas ant galvos ir rėkt. Sakau: „Tai kas čia dabar, jei nenorit many – galiu išeit.“ Apsikabino jos manį, privedė prie veidrodžio ir parodė mano pečius. Jau keturi mėnesiai buvo praėję nuo mušimo, o nė pirštui padėti vietos baltos nebuvo – juoda kaip nuodėgulis nugara.

O dabar va atsirgti reikia. Ir akis, ir ausis operavo. Visus daktarus apėjau. Kai aš tuomet grįžau iš Alytaus, trečių dienų žiūriu: pareina gi tie iš Alytaus, kur kartu kalėjiman sėdėjom. 33 vyrai išsikasė iš kameros ir pabėgo, dar ir pas manį užėjo. Tai man pasisekė, a tai būčiau su jais pabėgęs ir miškan išėjęs, ogi jų jau nei vieno nebeliko. Ale va, kas miške buvo ar iš Sibiro grįžo, tai nors vardų turi, ar tai vaistai, ar kas pigiau, o čia nei sveikatos, nieko. Aš va dabar pats niekur neinu, nieko bendro su niekuo neturiu. Kokie balsavimai ar kų, tai aš su niekuo pakalbėt negaliu, a tai kai mano nervai tokie sugadyti, tai jeigu kas tik liežuviu, tai aš galiu kam ir į snukį užtaškyt. Sėdžiu daugiausia su žmona, o vienas likęs knygą paskaitau. Tik va, kai nueinu į ansamblį (Pranas Grigas iki paskutinių savo gyvenimo metų šoko ir dainavo Marcinkonių etnografiniame ansamblyje – A. Č.) – pailsiu kažkaip po tų senovinių dainų, nors ir sunku jau, bet kam gi pasiskųsi, kam pasakysi. Bet kuo džiaugiuosi – nieko nepardaviau ir nieko neišdaviau, many niekas nepakeikė ir nepakeiks.


Pagal PRANO GRIGO pasakojimą (Marcinkonys, 1998) parengė

Algimantas Černiauskas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


102989. jovita :-) 2007-11-25 12:30
geras

102990. jovita :-) 2007-11-25 12:31
išties geras pranešimas apie užgavienes :)

103949. Honorata :-) 2007-12-04 17:50
O žeme viešpaties pakoji kaip švelniai tu mane aukoji žvelgiu į tavo šviesų vyzdį- dangaus paukštelis suka lizdą ir aš sakau jei kas nuskaustų paukštelį viešpatie nubauski mane už giedančią jo širdį už gėdą tų kurie negirdi su jais galiu nueiti mylią kai ant teisiųjų lietūs lyja bet netaleidžiu kaltininkams- nuo pikto veidrodžio apgink mus

Rodoma versija 28 iš 28 
7:47:42 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba