ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (15) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (26) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Asinchronizmai

ANDRIUS MARTINKUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Martin Munkacsi. Vaikai pievoje. 1929

Aš jaučiu, jog manyje gyvena viduramžių siela.

Miguel de Unamuno

Kiekviena epocha – tai "asinchronizmų sambūvis"

Jacques Le Goff

Net siaučiant vertybiniam reliatyvizmui ir vartojimo laissez faire yra dalykų, kurių pasirinkti negalime, dalykų, kurių egzistavimo faktas vis dar meta iššūkį mūsų ego suverenumui. Nesirenkame tėvų, tėvynės, o tėvai vis dar negali pasirinkti vaikų, nebent pasirinkimu būtų vadinamas leidimas arba draudimas gimti. Negalime pasirinkti tarp mirties ir nemirtingumo, kaip nesirinkome, gimti mums ar negimti, kaip nesirinkome epochos, kurioje mums buvo lemta ateiti į šį pasaulį.

Kiekvienas konkretus žmogus gimsta konkrečioje epochoje ir tam tikra prasme yra tos epochos kūdikis. Jis nesirinko tos epochos, panašiai kaip vaikas nesirenka tėvo ir motinos, tačiau nepriklausomai nuo to, kas ir kokie yra jo tėvai, pats biologinis gimimo faktas sukuria ypatingą ryšį tarp vaiko ir jo gimdytojų, ryšį, kuris jei ne visada yra, tai bent jau visada turėtų būti kažkas anapus meilės ir neapykantos, kurios, kaip visuotinai žinoma, gali keisti viena kitą, ryšį, kuris galėtų būti apibūdintas kaip ypatinga atsakomybės forma, gerai išreikšta Dievo įsakyme: "Gerbk savo tėvą ir motiną". Daugybė komentatorių yra atkreipę dėmesį, kad šiuo įpareigojimu nereikalaujama mylėti savo tėvų, nes kartais mylėti tėvus gali būti taip pat sunku, kaip įvykdyti kitą Dievo įpareigojimą: "Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus". Kitais žodžiais tariant, tėvai gali pretenduoti į mano meilę ne todėl, kad jie yra mano tėvai, bet todėl, kad jie yra tiesiog žmonės, kurių atžvilgiu mane saisto artimo meilės įsakymas. Tačiau Dekalogas vis dėlto išskiria tėvus iš visų tų, kuriems po Jėzaus taikome "artimo" kategoriją, išskiria tėvus iš visos žmonijos. Bet išskiria ne meilės požiūriu, nes po Jėzaus reikia mylėti visus.

Įsakymas gerbti tėvą ir motiną pirmiausia reikalauja gerbti Dievo valią, kurios rezultatas yra mūsų buvimas pasaulyje, valią, kuri, turint omenyje tai, kad buvimas pasaulyje gali būti labai sunkus ir beveik nepakeliamas, dažnai ilgai mums išlieka paslaptimi, o kartais išlieka paslaptimi iki pat mirties. Todėl negali būti didesnio šio įsakymo išniekinimo už savo tėvų ir kilmės išsižadėjimą, kurio negali pateisinti net pačios baisiausios tėvų nuodėmės, net patys kraupiausi tėvų padaryti nusikaltimai. Kalbant šiuolaikiškai, Dekalogas įpareigoja gerbti savo istorinę tapatybę ir atsakingai priimti savo istoriją, net jei esame gundomi išplėšti iš šios istorijos mums nepatogius puslapius.

Tai, kas kiekvienam konkrečiam žmogui yra tėvas ir motina, milijonams žmonių, iš kurių gyvenimų audžiama istorija, yra jų epocha. Kiekvienas žmogus yra savo epochos vaikas, ir kiekvienas turi nusilenkti prieš Dievo valios, lėmusios jo gimimą iš jo motinos epochos kūno, paslaptį. Visi mes esame išnešioti savo epochos įsčiose, bet ar jos dvasia vienodu mastu yra visų jos kūniškų vaikų sielų įkvėpimo šaltinis?

Ne visi tėvai myli savo vaikus. Vaikais atsikratoma, jie paliekami gimdymo namuose, laiptinėse ir šiukšlių konteineriuose, jie mušami, žeminami ir išvysta šį pasaulį tik todėl, kad jų tėvams reikia papildomų kelių šimtų litų. Ne visi tėvai vienodai myli savo vaikus. Būna privilegijuoti ir daugiau arba mažiau atstumti vaikai, favoritai ir "našlaičiai", "pelenės". O ir tikrai darniose, meilės ir dėmesingumo nešykštinčiose šeimose neretai užauga ir išsikeroja susvetimėjimo ir nesupratimo medis, išdygęs iš nežinia kieno ir nežinia iš kur atneštos sėklos. Viešpaties keliai nežinomi, o tėvų ir vaikų keliai dažnai išsiskiria.

Tačiau ši esė ne apie puikiai pasaulinėje literatūroje aprašytą amžiną tėvų ir vaikų problemą, ne apie tokių filosofų kaip José Ortega y Gassetas nagrinėtą amžiną kartų klausimą.

Skirtingų kartų, tėvų ir vaikų problema visada yra tos pačios epochos problema. Tai yra vienos arba kitos epochos "vidaus reikalas". Ir tėvai, ir vaikai yra tos pačios epochos kūdikiai, tiesa, epochos paprastai būna palankesnės jaunesnei kartai, tačiau ir tėvai jų gyvenamą epochą laiko pakankamai sava, nes mato prasmę ginčytis su vaikais, o kartais jiems pasiseka netgi laimėti. Tačiau šioje esė mus labiau domins individai, kuriuose aidi seniai į praeitį nugrimzdusių epochų aidas, taip pat tie, kurių lūpomis, darbais ir egzistencine laikysena pranašiškai byloja ateinančios epochos kartos. Kitais žodžiais tariant, mus labiau domins tie, apie kuriuos kartais sakoma (arba jie patys apie save taip mano), kad jie gimė ne laiku – per vėlai arba per anksti. Mus domins kitų epochų agentai, kurie stebina aplinkinius ir patys stebisi būdami išmesti į jiems nesvetingą ir nesavą pasaulį, panašiai kaip stebisi žmonės, neaptikdami vaiką turint nei tėvo, nei motinos, nei senelių bruožų, nes galbūt vaikas atsigimė į mirusį prieš šimtą metų protėvį. Mus domins gimę iš epochos kūno, bet maitinami ne tos epochos pienu, ne tos epochos legendomis ir mitais.

Bronius Kutavičius kartą pasakė, kad nesėkmė yra meno kūrinio ir laiko neatitikimas. Nesu tikras, ar yra žmonių, kurie, neturėdami sunkios fizinės arba psichinės negalios, būtų "nepritaikyti" gyventi apskritai, tačiau, regis, tikrai yra žmonių, ne dėl savo kaltės pavėlavusių arba paskubėjusių ateiti į šį pasaulį. Regis, yra mylimų ir nemylimų epochos vaikų, ir kiekviena epocha tarp savo atžalų lengvai atpažįsta išrinktuosius, "normaliųjų" daugumą ir daugiau arba mažiau jai svetimus elementus.

Absoliuti dauguma kiekvienos epochos vaikų yra ir jos dvasios vaikai, net jei tarp jų įsižiebia "tėvų ir vaikų" konfliktas. Kiekviena epocha yra daugelio kartų dvasinė motina. Ribos tarp kartų yra gana aiškios, o ribos tarp epochų yra daug problemiškesnės. Kas užbaigė viduramžius: 1453-iaisiais Konstantinopolį užėmę turkai, Kolumbas 1492-iaisiais ar Lutheris 1517-aisiais? O gal, kaip teigia Le Goffas, jie užgęsta kažkur tarp Prancūzų revoliucijos ir XIX a. vidurio? O ar galima antikos pabaiga laikyti 476-uosius? Pasakymas "ateina nauja karta" nieko nestebina. Pasakymas "ateina nauja epocha" pretenduoja į pranašystę. Nes, ne taip kaip kartos atveju, nėra žinomas tikslus jos prasidėjimo momentas, todėl nėra aišku, kiek yra išsivystęs vaisius, kaip ir nėra aišku, ar sėkmingas bus gimdymas ir ar naujagimis išgyvens. To vaisiaus kūnas, kuris kuo toliau, tuo labiau darosi savarankiškesnis savo motinos kūno atžvilgiu, yra "per anksti gimusieji". Kita vertus, kiekviena epocha pagimdo tam tikrą skaičių individų, nešiojančių daug daugiau praėjusių epochų – jos pirmtakių – genų negu dauguma kitų jos atžalų.

Kiekvienos epochos favoritai, jos išrinktieji, jos mylimiausieji vaikai yra tie, kurie tobuliausiai įkūnija tos epochos sielą. Tokių žmonių visada yra mažuma. Tai tokie individai, kuriais žavėjosi Hegelis savo "Istorijos filosofijoje" ir kuriuos vadino "didžiosiomis istorinėmis asmenybėmis". Tai žmonės, per kuriuos, kaip pasakytų Berlyno filosofas, Pasaulinė Dvasia kuria Istoriją. Epochos favoritai yra individai, ypač gerai jaučiantys epochos pulsą, individai, kurių širdys plaka kartu su jų motinos širdimi, kurie gali pasiūlyti savo laikotarpiui tai, ko jam labiausiai reikia. Tai epochos dievaičiai ir stabai (nebūtinai blogąja prasme), epochos simboliai ir jos vėliavnešiai. Nepriklausomai nuo to, kaip – sėkmingai ar ne – susiklosto jų asmeninis gyvenimas (o jis dažnai nebūna itin laimingas), ir nepriklausomai nuo to, ar šlovė lydi juos iki pat mirties (o taip atsitinka anaiptol ne visada), epochos favoritai visada gauna savo išrinktumo liudijimą (tuo jie skiriasi nuo daugelio "per anksti gimusiųjų") – jie mato, kaip jų veikla keičia pasaulį. Tai tokie žmonės kaip Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Karolis Didysis, Inocentas III, Lutheris, kardinolas Richelieu, Petras I, Amerikos Tėvai, Napoleonas, Goethe, Beethovenas, Hegelis, Marxas, Bismarckas, Leninas, Hitleris, Stalinas, Freudas, Michaelas Jacksonas, Madonna ir daugybė kitų.

Absoliuti dauguma kiekvienos epochos žmonių, jos "žmogiškoji medžiaga", yra amžino tėvų ir vaikų konflikto arena. Nors epochos favoritai, jos dievaičiai paprastai apeliuoja į jaunesniąją kartą, tėvų karta yra tokia pat integrali epochos dalis kaip ir vaikų karta. Aleksandras ir jo mokytojas Aristotelis buvo tos pačios epochos žmonės, bet priklausė skirtingoms kartoms. Skirtingai nei Aristotelis, kuris taip ir liko ištikimas tradiciniam graikų miesto-valstybės, polio idealui, jo mokinys daug geriau jautė epochos dvasią ir suprato, kad polio laikai jau praeityje, o ateitis priklauso kitokios rūšies žmonių bendruomenėms, todėl kūrė imperiją. Šiuo požiūriu Aristotelis buvo konservatorius, o Aleksandras – inovatorius. Tėvų ir vaikų konfliktas, kuris vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškia kiekvienoje epochoje, yra įtampa tarp aktyviųjų ir reaktyviųjų epochos jėgų, įtampa, kuri ir lemia kiekvienos epochos dinamiką. Tačiau tai yra konfliktas epochos viduje, o ne tarp epochų. Konfliktuoja kartos, tautos, valstybės, kultūros, bet ne epochos. Viduramžiai nenugalėjo antikos, o Naujieji amžiai nekonfliktavo su viduramžiais.

Pilietiniai karai vyksta tarp tos pačios epochos vaikų, ir revoliucijas gimdo ta pati epocha. Richelieu ir Petras I iš vienos pusės ir jų sutriuškinta aristokratija iš kitos priklausė tai pačiai epochai. Tipiški savo epochos vaikai buvo Karolis I ir Cromwellis, Liudvikas XVI ir Robespierre’as, pietiečiai ir šiauriečiai Amerikos Valstijose, baltieji ir raudonieji Rusijoje. Sakoma, kad revoliucijos ryja savo vaikus. Epochos taip pat minta savo vaikais, pirmiausia tais, kurie ir dvasiškai yra joms artimi (o tokių absoliuti dauguma), tais, kurie, anot Hegelio, yra gausiai aukojami ant istorijos altoriaus, nes tie, kurie, nors ir išėję iš epochos kūno, gyvybės semiasi iš kitų dvasinių šaltinių, dėl jų nedidelio skaičiaus nesugeba patenkinti epochos apetito ir yra suvartojami kaip prieskonis šalia pagrindinio maisto. Aktyviosios ir reaktyviosios epochos jėgos yra tarsi epochos raumenys, išjudinantys tai, kas vadinama istorija; šių jėgų konkurencijos ir trinties rezultatas yra lyderių ir autsaiderių vaidmenų persiskirstymas, neišvengiamai iškeliantis vienus epochos vaikus ir nusmukdantis kitus.

Jokia epocha nėra vienodai palanki visiems savo vaikams ir tiek, kiek jos atžalos sutinka ir sugeba atsakyti į motinos sielos judesius, tiek jos gali tikėtis epochos palankumo. Aišku, individų, tobulai reprezentuojančių savo epochą, yra labai nedaug. Daugumos žmonių sielose tyliau arba garsiau aidi praėjusių epochų aidas, nors jie yra tikri ir "neproblemiški" savo epochos vaikai. Auklėjimas, šalies istorija, krašto ir šeimos tradicijos yra tie kanalai, kuriais keliauja praėjusių epochų genai. Tačiau pasitaiko sielų, tragiškai disonuojančių su pagrindine epochos melodija, sielų, kurių buvimo neįmanoma paaiškinti priešprieša aktyviųjų ir reaktyviųjų epochos jėgų, egzistuojančių tarsi šalia kiekvienai epochai būdingo amžino tėvų ir vaikų konflikto. Tai sielos, kuriose rusenanti ugnis jau nebekursto arba dar nekursto epochos aistrų, sielos, kurios yra vienišos praeities arba ateities viešnios dabartyje. Tai "ne laiku gimusiųjų" sielos.

Aišku, "ne laiku gimusieji" nėra labai vykęs apibūdinimas. Daugelio tų, kurie gimė "per anksti", dėka kiti galėjo daugiau arba mažiau komfortabiliai gyventi "laiku" ir būti santarvėje su savo epocha. Tačiau pačių ateities pasiuntinių gyvenimas paprastai nebūna nei komfortabilus, nei, aplinkinių akimis žiūrint, itin šlovingas ir garbingas. Skirtingai nei epochos favoritams, jos vėliavnešiams ir epochos dvasios inkarnacijoms, per anksti gimusiesiems paprastai neleista regėti savo triumfo, savo misijos šlovingos legitimacijos istorijoje.

Apaštalas Paulius, žinoma, turėjo daug bruožų, būdingų jo epochos vaikams. Tačiau jis buvo ateities pasiuntinys dabartyje. Jis skelbė tai, kas mokyčiausiems epochos žmonėms atrodė "kvailystė" (1 Kor 1, 23) ir nesveiko proto pagimdyta nesąmonė (Apd 26, 24), kas buvo viešai išjuokta ano meto išminties sostinėje Atėnuose (Apd 17, 32). Tokie žmonės, kaip Paulius ir Tertulianas su jo "tikiu, nes absurdiška", buvo tikėjimo epochos pranašai, kurių laikas dar nebuvo atėjęs. Augustinas, kūnu dar priklausęs antikai, buvo viduramžių žmogus, kuriam Romą ištikusios politinės katastrofos nebuvo pasaulio pabaiga, nes savo viltis jis siejo ne su šio pasaulio "amžinuoju miestu", bet su tikruoju amžinuoju miestu, dangiškąja Jeruzale. Hegelį garbinančioje epochoje Kierkegaard’as ir visi tie mokslo ir meno žmonės, kultūros kūrėjai, apie kuriuos sakoma, kad jie pralenkė savo laiką, yra tokie "per anksti" gimusieji.

Sunkiau yra su tais, kurie gimė "per vėlai". Paprastai praeities pasiuntinių likimas yra negailestingesnis už ateities pranašų lemtį. Pastarųjų darbas turi ateitį, net jei jie patys būtų savo epochos ignoruojami. Šiame žiauriame pasaulyje pripažinimas neretai ateina po mirties, kartais praėjus dešimtmečiams ir netgi šimtmečiams. Tačiau tie, kurių sielose aidi praėjusių epochų garsai, apskritai retai kada sulaukia didesnio pripažinimo. Laikai, kai jų sielos galėjo prasmingai ir vaisingai komunikuoti su jų amžininkų sielomis, liko toli praeityje. Galbūt Boecijaus, Chestertono ir Don Kichoto darbuose ir žygiuose praeitis trumpam prisikelia.

Dalis žmonių, kuriems laisvosios rinkos ideologai ir laukinio kapitalizmo apologetai priekaištauja dėl lankstumo stokos ir nenoro arba nesugebėjimo keisti kvalifikaciją bei taikytis prie rinkos reikalavimų, dėl "išlaikytinių" mentaliteto, galbūt iš tiesų yra verti kritikos. Tinginystė, inercija ir kūrybingos vaizduotės nebuvimas yra amžini žmogaus gundytojai ir palydovai. Pasaulis keičiasi, ir nenoras arba nesugebėjimas tai matyti ir pripažinti pasmerkia mus papildyti inertiškosios, reaktyviosios epochos jėgos atstovų gretas, "tėvų" armiją, kuriai istorijos fortūna dažniausiai nebūna palanki. Tačiau yra žmonių, kuriems būdinga ne tiek reaktyvioji epochos jėga, kiek nepaprastai giliai jų prigimtyje įsišaknijęs tikėjimas pašaukimu, įsitikinimas, jog jie yra sukurti tam, kad, tarkime, dirbtų žemę, o ne plėtotų kaimo turizmo verslą, arba jog jie yra pašaukti filosofijai ir kūrybai, o ne padavėjo darbui Airijoje. Tokiems žmonėms (o jų nėra dauguma) sąvoka "pašaukimas" reiškia ne romantiškos praeities reliktą, bet įkūnija jų egzistencijos dabartį, ir neištikimybė savo pašaukimui jiems yra ne tušti ir beprasmiai žodžiai, trukdantys kilti į visuomenės viršų ir "realizuoti save", bet rūsti realybė, kuri kėsinasi į jų savastį, tapatumą ir gyvenimo prasmę. Tokių žmonių sielose girdime aidint pašaukimu tikėjusias praeities epochas, žemdirbių, iš kartos į kartą perduodamų amatų epochas, daug didesniu idealizmu ir dvasingumu alsavusias epochas nei ta, kurioje populiarių televizijos laidų ir moteriškų žurnalų lygmeniu daug samprotaujama apie likimą, bet retai susimąstoma apie pašaukimą. Ir galime būti tikri, kad, net visiškai sunykus Europos žemdirbystei, gamtai ir religijai, žemdirbių ir tikėjimo epochos kur ne kur ir ateityje susilauks dvasinių įpėdinių.

Yra žmonių, kuriems reportažai apie barbariškai naikinamus Lietuvos miškus ir dėl žmogaus veiklos išnykusias rūšis sukelia tikrą psichologinį skausmą. Yra žmonių, kurie, kaip tas Krėvės aprašytas kerdžius, patiria labai intymų ir stiprų solidarumo jausmą su jautrumo netekusio materialisto kertama šimtamete liepa, su ugnies niokojamu mišku, su nuožmios audros talžomu medžiu. Jie solidarizuojasi su savimonės neturinčiomis, bet skausmą jaučiančiomis būtybėmis ir tarytum kenčia bei patiria skausmą vietoj nervų sistemos neturinčio medžio. Kaip jie skiriasi nuo visų tų, kuriems tiesiog "patinka" gamta ir kurie mėgsta leisti laisvalaikį prie jūros arba gerai prižiūrimame parke. Tokių individų buvimas nepaaiškinamas pasitelkiant paprastą schemą, grindžiamą skirtumu tarp "tėvų", linkusių rinktis ramų poilsį sode, kaime arba atokesnėse poilsiavietėse prie jūros, ir triukšmingus kurortus bei didmiesčių malonumus besirenkančių "vaikų". Tokių žmonių sielose yra šis tas, ko tėvų ir vaikų schema nepajėgia užčiuopti, kažkas, kas yra svetima epochai. Jų sielose girdime aidint praėjusias epochas, nepažinojusias skandalingo vienos rūšies viešpatavimo kitų rūšių sąskaita, epochas, kai Homo sapiens vis dar turėjo dalytis erdve ir išgyvenimo galimybėmis su žvėrimis, paukščiais ir medžiais, tam tikra prasme daug didesnės biologinės ir metafizinės lygybės, apimančios ne vieną rūšį, epochas.

Revoliucijos ryja savo vaikus, ir epochos, žaisdamos kartų likimais, palaiko savo gyvybę sužadindamos ir kurstydamos amžiną tėvų ir vaikų konfliktą; jos minta savo atžalomis, ir pralaimėjusiųjų nesėkmė tampa privilegijuotų epochos vaikų klestėjimo sąlyga. Ne visi vienodai pasinaudojo Nepriklausomybės vaisiais arba, tiksliau, epocha pasinaudojo Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, atgauta nepriklausomybe ir laisve tam, kad iš naujo perskirstyti lyderių ir autsaiderių vaidmenis. Juk jokia epocha vienodai nemyli visų savo vaikų, ir jos palankumas pirmiausia tenka tiems, kurie sugeba geriausiai įsijausti į epochos sielos judesius, kurie savo motiną epochą supranta iš pusės žodžio arba net iš akimirką trunkančio žvilgsnio. Todėl net lojalūs savo epochai žmonės, kurie neturi tokių telepatinių sugebėjimų, retai kada pelno ypatingą jos meilę, nors patys neturi jai jokių esminių priekaištų, o gal net ją myli. Apie tokius sakoma, kad jiems "nepasisekė". Tokių žmonių yra daug, ir jeigu kalbos apie "dvi Lietuvas" turi pagrindą, "antroji" Lietuva yra būtent jie.

Tačiau yra palyginti nedidelis skaičius individų, per kuriuos Nepriklausomybę kūrė ne tūkstantmečių sandūros ir net ne XX a. dvasia. Nepriklausomybė tikriausiai būtų iškovota ir be jų, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad už savo laisvę Lietuva yra šiek tiek skolinga ir XIX a. pirmosios pusės romantizmo dvasiai. Šiai dvasiai ir žmonėms, per kuriuos praeities viešnia gavo prieglobstį dabartyje, laisvė yra ne tiek ekonominė ir politinė, kiek pirmiausia metafizinė realybė ir todėl pati savaime yra vertybė bei tikslas. Tokiems žmonėms laisvė niekada nebuvo priemonė ką nors pasiekti ir, suprantama, laisvė jiems nebuvo priemonė siekti vien tik ekonominės gerovės. Jie įsitikinę, kad laisvė yra įrašyta žmonių ir tautų prigimtyje (jie nesigėdija šios senamadiškos formulės), ir todėl vien tai yra pakankamas pagrindas jos siekti. Aišku, tokiems žmonėms yra skaudu matyti, kad jų epochos, materializmo ir hedonizmo amžiaus, vaikai laisvę dažnai supranta visiškai kitaip, neretai kaip laisvę netekti savo tautinio tapatumo, kaip laisvę palikti savo šalį ir niekados nebegrįžti... Tačiau jie, nors ir skausmingai išgyvendami savo susvetimėjimą su viešpataujančia epochos dvasia, vis dėlto nesijaučia pralaimėję, kaip ir tie, kuriems "nepasisekė". Nes patys jų siekiai buvo kitokie, labiau idealistiniai, "nežemiški" ir, daugumos akimis žiūrint, "keisti" bei "naivūs". Jų sielose girdime nesavanaudiškų ir jaunatviškų kovų už laisvę, Tautų pavasario epochos aidą.

Dabartinės epochos atžalos nelinkusios praktikuoti ilgalaikius santykius, ir sunku surasti dirgiklį, kuriam epochos dvasia būtų labiau alergiška, už visą gyvenimą trunkančią vyro ir moters meilę, o ypač už visą gyvenimą trunkančią vyro ir žmonos meilę santuokoje. Į tokios meilės išpažinimus epocha žiūri labai nepatikliai ir vertina juos blogiausiu atveju kaip liguistumo įrodymą, o geriausiu – kaip labai keistą dalyką arba kaip nesąžiningą ir melagingą liudijimą. Epocha nebetiki meile, siejančia du žmones iki mirties, panašiai kaip ji nebetiki pašaukimu. Beje, tiek moralistai, tiek tie, į kuriuos nukreipta moralistų kritika, yra vieningi šitaip netikėdami. Moralistai šiuo atveju į mūšį eina su "tėvų" vėliava ir atstovauja reaktyviajai epochos jėgai. Ir vis dėlto epochos kartos, "tėvai" ir "vaikai", yra vieningi netikėdami, kad du konkretūs žmonės, vyras ir moteris, gali būti pašaukti nugyventi savo gyvenimus kartu jau vien todėl, kad jis yra jis, o ji yra ji. "Gyvenome kartu tik dėl vaikų", "dėl bendros nuosavybės", "iš įpročio", "iš gailesčio jam (jai)" – ką kita, jei ne tokį netikėjimą dviejų žmonių ryšio savaiminiu vertingumu ir prasmingumu, o gal ir paslėptą pavydą tiems, kurie įveikė savo "kompleksus" ir nutraukė santykius, liudija šie ir į juos panašūs žodžiai? Epochos dvasia nebetiki amžinos meilės realumu, ir prie altoriaus tariami žodžiai jos ausiai skamba kaip paskutinis viduramžių atodūsis. Bet kokiu atveju epochos dvasiai visa tai atrodo baisiai nešiuolaikiška. Ir iš tikrųjų visa tai yra baisiai nešiuolaikiška. Ir tikrai ne šios epochos dvasiniai vaikai yra vyrai ir moterys, kurie myli ir yra ištikimi vieni kitiems iki mirties, kurie santykių tarp savo pažįstamų ir draugų nutraukimą dažnai išgyvena skausmingiau už pačius išsiskyrusiuosius. Jų sielose, vienų tyliau, kitų garsiau, aidi praėjusių epochų aidas, epochų, kurios tikėjo, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl "vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos ir du tampa vienu kūnu" (Pr 2, 24), ir kad "ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria" (Mt 19, 6). Jų sielose aidi tikėjimo epochų aidas.

•

Religija padėjo jam suprasti keistus, nuo ankstyvos paauglystės jį lydėjusius įpročius ir išsiaiškinti kai kurių neįprastų jo būdo bruožų prigimtį.

Jam visada buvo svetima maišto idėja, išreikšta formule "tėvų ir vaikų konfliktas". Sukilime prieš vyraujantį socialinį, vertybių, etiketo, mados ar muzikos stiliaus status quo jis negalėjo įžvelgti prasmės, kurią galėtų pripažinti esant sava. Septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, pradedant Vatikano II Susirinkimu ir baigiant "The Beatles" bei hipių judėjimu, jam galėtų būti tiek pat dvasiškai artimas, kiek ir penktasis ar aštuntasis. Tačiau kažkas, kieno prigimtis ilgai jam liko tamsi ir nepažįstama, kurstė jam daug radikalesnį maištą, kuris nesibaigia perėjimu iš "vaikų" į "tėvų" stovyklą ir kurio nesugeba užgesinti epocha, nesugeba suvirškinti ir ištirpdyti, padarydama savastimi – o tai jai puikiai pavyko padaryti su septintojo dešimtmečio maištininkais, iš kurių daugumą ji įkurdino sočioje ir savimi patenkintoje "vidurinėje klasėje", ištikimiausioje status quo saugotojoje.

Tik vaizduotėje egzistuojančių šalių žemėlapiai, gimstantys ant išplėšto iš mokyklinio sąsiuvinio lapo ruošiant namų darbus. Tų šalių provincijų ribos ir pavadinimai, miestai, tvirtovės, uostai, keliai ir geležinkeliai. Raudonos ir mėlynos strėlės, žyminčios priešiškų kariuomenių ir sukilėlių judėjimą per valstybinius ir pilietinius karus; mūšių vietos ir datos, pralaimėjusiųjų atsitraukimas ir kontrapuolimas, besikeičiančios fronto linijos... Arba klasės draugams parodytas tariamai rastas, o iš tikrųjų paties sukurtas ir virš žvakės palaikytas, kad įgautų geltoną senumo atspalvį, "dokumentas", žemėlapis ir prasta anglų kalba parašytas raštas, pasakojantis apie XVI a. prie Škotijos krantų nuskendusius anglų sutriuškintos ispanų Nenugalimosios armados likučius ir neva kartu su jais į dugną nugrimzdusį auksą (aišku, draugai nepatikėjo, nes reikia būti visišku donkichotu ir susvetimėjusiu su savo skeptiška ir materialistine epochos dvasia, kad "užkibtum" ant tokios akivaizdžios ir naivios klastotės). Arba beviltiškai naivus ir po kurio laiko tėvų demaskuotas trijų septintokų sumanymas iš tėvų duodamų pinigų pietums mokykloje sutaupyti atitinkamą sumą, įsigyti kokią nors geldą ir nusigauti iki Švedijos Gotlando. Techniniai "projekto" aspektai ir rusų pasieniečiai buvo antraeilės problemos. Svarbiausia buvo idėja ir tikėjimas.

Jo aistra buvo žemėlapiai. Politiniai, geografiniai, istoriniai. Jį traukė kiti kraštai, kitos tautos ir kiti laikai. Geografija ir istorija ne tik buvo jo mėgstamiausi dalykai, bet ir išmokdavo juos be didesnių pastangų, beveik savaime. Jam buvo visiškai svetimas epochos "žvaigždžių" kultas, ir klausimai, "kokia tavo mėgstamiausia grupė" arba "koks tavo mėgstamiausias aktorius", buvo vieni iš nepatogiausių, nes jis neturėdavo ką atsakyti. Tačiau istoriniai romanai ir filmai visada jį traukdavo labiau nei fantastiniai romanai ir filmai apie ateitį. "Man patinka gyventi praeityje. Nemanau, kad žmonės patirs daug džiaugsmo ateityje". Šie žodžiai priklauso Winstonui Churchilliui, bet juos galėtų pasakyti ir jis.

Gana anksti išryškėjo jo palyginti uždaras būdas, kuris galėjo susiformuoti dėl didesnio negu daugumos žmonių jautrumo tikrovės arba, kaip pasakytų Berdiajevas, objektų pasaulio pasipriešinimui žmogaus pastangoms. Dėl prasto komunikabilumo daugelis veiksmų, ypač tie, kuriuos atliekant svarbus bendravimas, iš jo pareikalaudavo dvigubai, o gal net trigubai daugiau energijos ir vidinių valios pastangų negu iš vidutinio žmogaus. "Kaip tu galėsi gyventi?" – pranašiški žodžiai, paauglystėje jam pasakyti tėvo susiklosčius situacijai, kai jo nedrąsumas triumfavo ir atrodė kone komiškas.

Dėl savo būdo jis niekada nepriklausė bendruomenių, kuriose jam teko gyvenime būti (klasės, kurso, darbo kolektyvo), elitui. Atvirkščiai, ryšys dažniausiai užsimegzdavo su tais, kurie dėl kokių nors priežasčių būdavo laikomi autsaideriais. Dėl savo būdo jis niekada neturėjo daug draugų, tačiau užsimezgęs draugystės ryšys būdavo labai stiprus ir ilgalaikis, o jo nutraukimas labai skausmingas.

Jis turėjo pomėgį, kuris net gerai jį pažinojusiems draugams atrodė keistas – ilgus pasivaikščiojimus miesto gatvėmis, tačiau ne ten, kur dažnai sutiksi užsienio turistų ir miesto svečių. Jo silpnybė buvo ne aikštės ir gatvelės, kurias matome dailiuose atvirukuose, ne tai, kas vadinama miesto veidu. Pilkos, apleistos ir liūdnos erdvės, o ne stikle, betone ir pliene triumfuojanti dabarties galybė buvo tos vietos, kuriose jo siela patirdavo keistą, beveik nežemišką virpulį. Jam buvo gera ir jis matė prasmę ten, kur dauguma nematė nieko gero ir jokios prasmės.

O iš gamtos stichijų ypatingą jo simpatiją pelnė dangus. Paprastas dangus. Visoks dangus. Giedras ir apsiniaukęs, su ramiai besileidžiančią saulę medituojančiais permatomais debesėliais ir su negailestingai vėjo genamais pilkais debesų kamuoliais. Juodas, žaibų ugnimi besisvaidantis ir tyliai minkštas snaiges barstantis Kalėdų nakties dangus. Kodėl? Gal todėl, kad jis yra visur, ir visur vis kitoks.

Jo atsivertimas įvyko padidėjus visuomenės susidomėjimui religija, Atgimimo ir Sąjūdžio laikais, ir šiuo požiūriu nebuvo kuo nors ypatingas, nebent tuo, kad nuo pat pradžios jis tarėsi religijoje atradęs dalyką, vieną iš nedaugelio pasaulyje vertų šiokio tokio dėmesio. Kaip ir daugeliui kitų konvertitų, jam nebuvo svetimas jaunatviškas maksimalizmas, siekis pakeisti pasaulį, tikėjimas, kad pasaulis gali būti krikščioniškesnis, negu yra dabar. Kaip ir daugelio kitų buvusių konvertitų, jo pradinis maksimalizmas ilgainiui užleido vietą ne tokiam radikaliam požiūriui į galimybę reformuoti tikrovę, tačiau viena aplinkybė vis dėlto darė jo religingumą ypatingą ir tam tikra prasme netgi egzotišką.

Mūsų gyvenama epocha yra vienas iš tų dalykų, kurių pasirinkti neturime galios. Patinka mums tai ar ne, bet gyvename XXI a., ir kiekvieno individo pareiga savo motinai epochai yra matyti jos veidą tokį, koks jis yra, realų, o ne įsivaizduojamą. Gerbk savo tėvą ir motiną, net jei negali jų mylėti. Gerbk Visagalio valią, kurios rezultatas yra tavo gyvenimas hic et nunc, net jei jautiesi dvasiškai susvetimėjęs su savo laiku.

Jis aiškiai matė savo epochos krikščionybės lemtį ir gerai suprato, kad ateities krikščionybė vis labiau taps mažumos apsisprendimu ir mažumos religija. Jis matė, kad dabartinės krikščionybės būklės lyginimas su apaštalų laikais turi daugiau negu rimtą pagrindą, o ateities krikščionių bendruomenės, ko gero, iš tikrųjų labiau primins į nedideles pirmųjų krikščionių bendruomenes, o ne į gotikines katedras plūstančias minias. Jis visa tai matė geriau negu dauguma jo epochos žmonių, tiek tikinčių, tiek netikinčių, tačiau kiek nedaug iš jų jaučiasi dvasiškai svetimesni savo epochai už jį! Kas gali būti pilkesnio, nuobodesnio, neprasmingesnio už mirusio Dievo pasaulį žmogui, kurio siela viduramžiška? Jis nuoširdžiai bandė patirti susitikimo su Dievu džiaugsmą bedieviškame pasaulyje – tokiu džiaugsmu buvo gyva ankstyvoji Bažnyčia, tokiu džiaugsmu gyvena ir milijonai mūsų laikų krikščionių visame pasaulyje – bet jam neilgai buvo leista džiaugtis. "O kas bus su visais jais?" – jis niekuomet nepamirš balso, pirmą kartą netikėtai užklupusio jį besidžiaugiantį bendravimu su savo Dievu. Jis niekuomet taip iki galo ir neįsitikino, ar tai buvo Dievo balsas, bet viliasi, jog tai nebuvo velnio balsas. Bet kokiu atveju tai nebuvo epochos balsas.

Ir nuskambėjus šiems žodžiams dingo laimė.

"O kas bus su visais jais?" Kas bus su visais tais, kurie gyvena be Dievo, be religijos, kurie yra seniai palaidoję Dievą? Sulig šiais žodžiais jo sieloje pabudo epocha, kuri, skirtingai negu mūsiškė, sąvokose "blogis", "nuodėmė", "Šėtonas", "pragaras" matė baisią prasmę ir rūsčią, realią tikrovę. Staiga jis suprato, kokia svetima jam yra antikinė Bažnyčios, kaip nedidelės išrinktųjų bendruomenės į pražūtį einančių milijonų jūroje, vizija. Kaip jis gali būti laimingas su Dievu, kai dauguma nepažįsta tokios laimės? Ar jis turi teisę į tokią laimę? Kita vertus, kai kurių teologų "paguodžiantys" svarstymai apie "anoniminius" krikščionis jam visada atrodė mažų mažiausiai nesąžiningi. Jo sieloje pabudo visuotinio krikščioniškumo epocha, katedrų laikai, tikėjimo amžiai.

Toks žmogus negali jaustis komfortabiliai viską, net religinį gyvenimą, persmelkiančio individualizmo epochoje. Epocha, stačiusi tiltus tarp Europos ir Dievo, kultūroje sujungusi gamtą ir antgamtę bei sakramentuose puoselėjusi visos krikščionijos vienybę, pavydi jam laimės, kurią teikia Eucharistija ir šventųjų Mišių stebuklas. Jo sieloje aidi rūstus anos epochos reikalavimas išganymo siekti visiems kartu, tragiškas reikalavimas, kadaise pagimdęs inkviziciją, o šiandien užginantis jam artintis prie altoriaus, prie Viešpaties stalo, nes iš tikėjimo amžių jis paveldėjo ypatingą nuodėmės jausmą, šiandien išblėsusį, ir tokių individų kaip jis lemtis yra išjausti dabartinės epochos nuodėmę už visus tuos, kurie jai jau nebėra jautrūs. Jeigu jis būtų neproblemiškas mūsų epochos kūdikis ir jeigu jam būtų leista tikėti, jo tikėjimas jam būtų stiprybės ir džiaugsmo šaltinis nelabai Dievui palankiame pasaulyje. Dauguma tikrų krikščionių, ant kurių ir laikosi Bažnyčia, yra kaip tik tokie. Tačiau kai kurių istorikų teigimu, kiekviena epocha yra "asinchronizmų sambūvis". Tokiu atveju mūsų herojaus vidinis pasaulis nėra gerai suderintas su jo epochos dvasiniu mechanizmu. Nesuderinamumo, nevienalaikiškumo pasekmė, bet kartu ir duoklė dabarčiai, kaina, kurią viduramžių dvasingumas, skirtingai nei, tarkime, pirmųjų krikščionių dvasingumas, turi mokėti už galimybę bent šmėklos pavidalu egzistuoti ir aidėti dabartyje, yra religinio džiaugsmo stoka, nuolat trunkantis Didysis šeštadienis ir ilgesys kadaise buvusio dvasinio bendrumo, kuriam jau nebelemta sugrįžti.

Tik vaizduotėje egzistuojančios šalys ir uostai, tolimi kraštai ir nepažįstamos tautos, mirusios tautos, išnykusios religijos ir iš praeities bedugnės išnyrantys keisti pasauliai, tokie nepanašūs į kasdienių užsiėmimų ir rūpesčių pasaulį, kasdienybę žeidžiantys pasauliai, kaip ir kasdienybę žeidžiantis skandalingas jaunatviškas idealizmas; pilkos, apleistos ir liūdnos erdvės, o ne stikle, betone ir pliene triumfuojanti dabarties galybė – tai vis tos realybės, per kurias ir kuriose įmanoma prasiveržti anapus hic et nunc despotijos ir atšaukti dabartį. O kodėl dangus? Gal todėl, kad ir šiandien jis toks pat kaip ir kadaise.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20336. woozle :-) 2004-08-09 11:01
tekstas tikrai geras, tiksliau gera mintis. tik, kaip visad, andrius nesugebejo tinkamai atskirti vadinamojo mokslinio destymo nuo asmeniniu subjekciju.

20337. 20336-tam2004-08-09 11:10
Tai gal Pati(-Pats) parašytum? pažiūrėtume, kaip turi atrodyti ETALONINIS straipsnis.
Mano įsitikinimu, straipsnis geras. O antrąją dalį kiekvienas turi savo, tad turi teisę būti pateikta ir autoriaus versija, beje, tikrai nebanali.

20342. vAra2004-08-09 12:42
apie mus rašo: http://www.senberniai.com/?cnt=special_rubric&rid=cinema&id=172 :)

20344. Queer :-( 2004-08-09 12:44
Autoriaus užmojai stulbinančiai kuklūs: aprėbti ir "paaiškinti" "visuotinės istorijos raidą". Nei daugiau, nei mažiau. Piršteliu pabaksnoti į "aktyvias" ir "reaktyvias" istorines "jėgas", kurias galima pristabdyti ar pagreitinti (kažkur girdėta, ar ne?). Papasakoti mums apie, pasirodo, visur tebetvyrančią senuko Hėgelio Zeitgeist, apie kurią, kaip ir apie "kartų konfliktą" bei pačią "kartos" sąvoką nieko nenutuokė ankstesnės "epochos" (suprantama: iki atvykstant Hegeliui nežinota, "kaip viskas yra iš tikrųjų"). Straipsnyje apsilanko ir Kristus, ir Lietuvėlė atsisėda garbingoje vietoje stalo gale, nepamiršta ir "amžina vyro ir moters šeimyninė meilė" (ir kaip XIXa buržua pavyko sukurti tokį patrauklų šedevrą?). O viską gaubia graudulingas žavėjimasis savąją personą apėmusiu "kilniu metafiziniu liūdesiu".

20345. ebola2004-08-09 12:54
Geras straipsnis.Po tiek laiko.Tik va nesupratau vieno: >>Galbūt Boecijaus, Chestertono ir Don Kichoto darbuose ir žygiuose praeitis trumpam prisikelia.

20346. kate kate2004-08-09 13:16
geras straipsnis, skaitymo malonumas :)

20441. vot iš kalėjimo2004-08-11 02:11
jooooo, iš tiesų - straipsnis, dėl kurio banalybių galėčiau ginčytis milijardų kartų, bet kodėl taip maloniai skaitosi-gal tai NAUJOJI ESTETIKA. O tai juk genialumo ženklas (ne semiotika), belieka turčiams pakrutinti kišenes, kad tas bičas /martinkus berods/ gautų kuo daugių naujos infromacijos (žinių) - ir jie ant jo neblogai užsidirbtų, jei nebuki būtų (elitovscas, kaip ir paxas, buki ir beskoniai, juk - genialumas pražįstų)

20442. vot dar2004-08-11 02:13
ir dar, tarp kitko mačiau Ebolą, varną, xXą, Žiemą, ėĖę - bet to šiknos Artūro iš Vilniaus NIEKAIP. blyn. Čia tarp kitko

20443. vot ir čiut dar2004-08-11 02:18
o šiaip chebra, Mums reikalingas gorbačiovas lietuviškas. Tas 198x metais panaikino konstitucijos 6 straipnį kad komunistai tai ne vienintelė valdytojų partija, o musiškiam reiktų, kad ne tik elitovscas galėtų atstovauti vietinius (kaip taisyklė lietuvius). Gal šis autorius, įkvėptas epochinių simoblių, galėtų pakrutinti šikną

20463. Anjolė2004-08-11 14:59
Liūdna pagalvojus, kad mūsų laikmečiu Jackson ir Madonna keičia pasaulį... Išeitų, kad tai lyg ir įtakingiausios asmenybės (?), nieko daugiau autoriui nešovė galvon? Ko gero, jie tikrai keičia, deja.

20520. ebola2004-08-12 10:17
Zinai ta daina:" gimiauneiperanksti, neipervelai....zole ta pati medziai tiepatyyys, laisvetroskimastaspacccccc...."? Pasirodo, jau "Vairo" laikais buvo ta pati musu zole(!)....jau tada jie ruke....:B Cia ir eina kalba, kad Vairas nepakeite Lietuvos, tiesiog jie yra tos epochos esaties zmogeliukai.Jie gime laiku.Madona ir tas pedofilas irgi gime laiku.Ir nekrofilas Kirkorovas - taipogi!!! O stai Kopernikas, Antuaine de SaintEgziuperijus, Einstainas Albertuks, ir ypac Jezus gime tikrai per anksti...man atrodo...:)

20524. Queer2004-08-12 11:37
Et nemo intelligit mihi...

20529. woozle2004-08-12 14:03
esu pekliskai apsiverkes gimes ne laiku. gal kas zinot kaip truputuka stumteltis atgalios?

20544. Magelanas2004-08-12 18:48
1. Staripsnio ideja idomi, bet man nepatinka kad i viena teorija bandoma isprausti visa neregetai sudetinga realybe. Man truksta analizeje individu plastiskumo dimensijos: juk daug kas priklauso ir nuo to kaip zmogus sugeba arba nori pasikeisti. Savotiskas to, kas rasoma mikromodelis: i uzsieni zmones, taigi zmones pakeite aplinka, kas beveik sinonimiska (is esmes, o ne is apibrezimo) su epochos pasikeitimu. Pavyzdziu, moterys prisitaiko kazkodel daug greiciau negu vyrai. Kodel? Velgi atskira tema, kurios nenoriu cia gvildenti nes visada turiu nusisnekejimo baime, kilusia is pernelyg dazno bendravimo su realistais... 2. Cia labiau straipsnio temos link. Vienas dalykas, kuri kazkada suvokiau, ir kas man sukelia savotiksa siurpa: pagalvokite, kiek mokslo ir literaturos laureatu butu galeje buti musu kaime, kad ir 1300 arba 1800, arba net 900-aisiais metais, bet tiesiog epocha buvo ne ta, laikas ne tas, galimybes ne tokios. Ar tie nepripazinti genijai paliko koki pedsaka? Greiciausiai ne, arba nebent kazkokios liaudies dainoj kuria jie sudejo... Kazkaip liudna truputi, bet toks gyvenimas...

20546. kaimietis2004-08-12 19:34
Straipsnis patiko. Patiko dabar nemadingas nuoširdumas ir nesivaikymas "dabartinėje epochoje" madingo tuščio "mandrumo" ir tariamo protingumo. Patiko ir, kaip su ironija parašė Queer’as, bandymas "aprėpti ir "paaiškinti" "visuotinės istorijos raidą". Nemanau, kad tai visiškai pavyko padaryti, bet kiekvienas bandymas, manau, yra labai sveikintinas. Galvoju, kad tai turėtų bandyti daryti kiekvienas bent kiek mąstantis, savo gyvenimą norintis susitvarkyti žmogus. ______ Pagrindinė straipsnio tema individo ir epochos santykis. Autorius išskiria mylimus ir nemylimus, gimusius laiku ir per anksti, aktyviuosius ir reaktivuosius atskirų epochų individus. Aš situaciją matau truputį kitaip. Aš, autoriaus ir mūsų istorikų nagrinėjamo intervalo laike ir tam tikroje erdvėje (antika, viduramžiai, šie laikai) nenorėčiau skirstyti į epochas, nebent į laikotarpius, dėl orientacijos. Tai, manau, yra viena epocha, kurios laikotarpiai nuo Egipto laikų iki šių dienų IŠ ESMĖS niekuo nesiskyrė. Skiriasi tiktai nereikšmingomis detalėmis, neapsprendžiančiomis žmogaus būties: technika, įvairiomis madomis, pomėgiais, darbiniais santykiais, išpažįstamomis religijomis ir t.t._____ Šią epochą galima būtų pavadinti Kristaus žodžiais tariant "šios žemės kunigaikščių" valdymo epocha, arba žmonių ATSKYRIMO NUO DIEVO epocha. Dar kitu aspektu žiūrint- tai nuolatinės žmonijos protinės ir dvasinės degradacijos epocha. Kad vyksta dvasinė degradacija pakankamai gerai straipsnyje parodė A. Martinkus, o kad vyksta protinė degradacija rodo moksliniai tyrimai, kad dabartinis žmogus sugeba išnaudoti tiktai mažytę, mažulytę savo smegenų potencialo dalelę. Ar kas nors pažįstate kokį nors žmogų, kuris galėtų mintinai padainuoti kokius du tūkstančius dainų ir dar papasakoti tiek pat pasakų, kaip tai lengvai padarydavo kokia nors paprasta kaimo bobulytė tautosakos rinkėjams dar prieš 100- 200 metų? Nelogiška būtų turėti tokį daiktą (smegenis), kurios niekada nebuvo pilnai panaudotos!______________ Visiškai pritariu, kad yra epochos mylimi ir nemylimi žmonės. Autorius išvardino eilę epochos išrinktųjų "darančių istoriją", "keičiančių pasaulį". Sutinku jų reikšmė buvo nemaža, bet jokiu būdu ne lemiamą-visi jie buvo tiktai marionetės, vykdant "šios žemės kunigaikščių" planus. Nebūtų Stalino ar Cezario, būtų kitas Stalinas ar Cezaris ("jų daug ir jų vardas legionas"), kurie būtų vykdę lygiai tas pačias užduotis ir funkcijas. Visi jie vienos epochos vaikai: perkelkime Napoleoną į Makedoniečio vietą, ar atvirkščiai, kas pasikeis? Niekas. Dar visi jie lytiniai iškrypėliai su iš to išplaukiančiais (ar atvirkščiai) psichiniais nukrypimais: moralinių vertybių nesuvokimu, sadizmo- mazochizmo kompleksu, paranoja, didybės manija ir t.t. Tokie žmonės paprastai ir būna mūsų vadai šioje epochoje (ir dabar)._______ Kitas priešingas pavyzdys gali būti Kristus. Pavyzdys greičiausiai labiausiai nekenčiamo "kunigaikščių" valdymo epochos asmens, išdrįsusio pabandyti grąžinti žmones į Dievišką kelią. Už tai jis buvo žiauriai nužudytas, jo mokymas iškraipytas ir falsifikuotas, pritaikytas dar didesniam žmonių kvailinimui ir manipuliavimui jais. Ar teko kur nors matyti, patirti tikros krikščionybės apraiškų mūsų gyvenimo būde? Kristus labai nekenčiamas, jam keršijama iki šiol. Tas doras, nuostabus Žmogus, pagal visas juodosios magijos taisykles ("kunigaikščiai" jas puikiai žino) vis dar laikomas ant kryžiaus, bažnytinėmis apeigomis vadinamose sadistinėse orgijose garbinama Jo kančia, geriamas Jo kraujas, valgoma Jo mėsa...___________ Pabandykime įsivaizduoti Kristų ateinant bet kuriame dabartinės epochos laikotarpyje ir pradedantį energingai TARP "RUNKELIŲ" skelbti savo mokymą, prieštaraujantį elito "vertybėms", ir partraukiantį dideles"runkelių" mases savo pusėn. Manau, kad nekyla jokių abejonių, kad su tokiu būtų labai greitai susidorota (bet kokiu laikotarpiu Jis būtų gimęs nelaiku!!!). Atskirose laikotarpiuose ir atskirose vietose skirtųsi tiktai susidorojimo būdai. ________Kodėl mūsų epocha taip nemyli Kristaus, Jo taip bijo? Todėl, kad Kristus buvo žmogus, turintis stipriai išreikštą kitos, DIEVIŠKOS EPOCHOS, pasaulėjautą ir norėjęs GRĄŽINTI žmones į Dieviškąsias prarastas ištakas, grąžinti žmonėms laimingą Dievišką gyvenimo būdą, grąžinti į prarastą Rojų mūsų žemėje. ___________ Autorius taikliai pastebėjo, kad visuomenėje egzistuoja žmonės "reaktyvioji jėga" (tokios jėgos etalonu galėtų būti Kristus) , kurie dar yra išlaikę tikrąsias žmoniškąsias (Dieviškąsias ) vertybes, išsaugoję tą Dieviškąją pasaulėjautą, ryšį su visur esančiu Dievu. Lietuvoje tokių žmonių daug, nes lietuviai vėliausiai pasaulyje prarado Rojų. "Reaktyvieji" žmonės, skirtingai nuo "aktyviųjų" valdomais "biorobotais"-tarnais tapusių žmonių (įsitikinęs, kad laikinai), kurie entuziastingai laikosi "kunigaikščių" diktuojamų madų (tiek moksle, tiek bikini dizaine), taisyklių, dar intuityviai jaučia (mokslo tam nereikia), kas yra gera, kas yra bloga, kas- balta kas- juoda, kas- moralu, kas- amoralu. Jie intuityviai supranta, kad bedvasiai žmonių kūriniai: mūro sienos (kad ir Vilniaus), baldai, mašinos, pinigai, negali suteikti darnos ir laimės, neatstos Dieviško kūrinio- Gamtos, . Tą gali padaryti betarpiškas sąlytis su Dievu, Jo mintimis, kūryba – Gamta, bendravimas su Juo ir žmonėmis (jie irgi dievai) bendra Meilės kalba.. ________ Nuoširdžiai patarčiau autoriui užuot slampinėjus pilkomis bedvasėmis miesto gatvėmis, pabandyti paklaidžioti miško takeliais (ten irgi yra dangus), pabendrauti su Dievo mintimis: medžiais, žolytėmis, gėlytėmis, vabalėliais (kaip sakė Stephan Howkins (bedievis fizikas) slieko smegenys yra milijonus kartų sudėtingesnės už patį tobuliausią kompiuterį), pasėdėti prie čiurlenančio upelio, permiegoti po atviru žvaigždėtu dangumi. Gal pajausite stebuklą....

20547. test2004-08-12 20:21
Vienas du trys

20550. Queer kaimiečiui2004-08-12 21:16
Žaviuosi jūsų giliamintiškais samprotavimais ir dosnia intencija pasidalinti nuosavais turtais su mumis. :))Tik meldžiu paaiškinti šį nuostabų pasažą šiek tiek išsamiau: "Dar visi jie lytiniai iškrypėliai su iš to išplaukiančiais (ar atvirkščiai) psichiniais nukrypimais", etc. Išvyniokite savo sielos celofaną - suteiksite ne vienam netikėliui saracėnui malonių akimirkų. Beje, kas žino, gal ir pasitaisys nusigandęs? :)))

20551. kaimiečiui2004-08-12 22:02
Kažin ką čia pripainiojote labai. Katalikų mokymas nėra klaidingas. Jį puoselėjo ir palaikė Bažnyčios mokytojai. Kad nesuprantate Sakramentų svarbos, rodo, kad nepraktikuojate katalikų tikėjimo. Jūsų mokymas kažkoks naujoviškas ir nelabai suprantamas. Vertėtų jums dar pastudijuoti. Siūlau "ŠA" nepublikuoti religinio turinio straipsnių. Nežarstykit perlų!

20553. Anjolė Ebolai2004-08-12 22:52
Nemanau, kad jie - ypač Jėzus - buvo per anksti, nes dabar mes pernelyg toli nuėjom, ką turėtų Jėzus sakyti šiandien, kokiais žodžia(is paveikti? šiandien jis būtų nulis, tik kai ateina iš ten, iš praeities, yra paveikus, šiandien tiesiog neišgirstume, kaip neišgirstama bet kokia naujesnė gelminga mintis. Yra juk kažkoks ten Sai Baba, ir moko jis to paties ko ir Jėzus, turi daugybę pasekėjų ir mokinių, tačiau ar gali įsivaizduoti, kad po poros šimtmečių jį klas prisimins? aš tai ne. Visi visada savo laiku. Motina Teresė visada būtų savo laiku, bet ne tokie žmonės keičia pasaulį

20563. kaimietis ->205512004-08-13 09:49
Kaip Jums atrodo, kas yra svarbiau, ar STENGTIS GYVENTI pagal Kristaus mokymą, betarpiškai bendraujant su Dievu per Jo kūrinius, mintis, ar lankytis bažnyčioje, melstis apdujusioje minioje, iš paskos burbuliuojant tas pačias maldas (kaip turi ir jaustis Dievas, kada jo sūnūs ir dukterys kaip kokie puspročiai debilai vis kartoja ir kartoją tą patį ir tą patį? Kaip jaustumėtės Jūs, jeigu jūsų mylima dukra ar sūnus pradėtų su jumis bendrauti tiktai tokiu ar panašiu stiliumi? Manau, kad imtumėtės tam tikrų priemonių?), o paskui gerti mylimo žmogaus kraują ir valgyti jo kūną? Argi jūs valgytumėte nužudyto savo mylimo vaiko kūną ir ar gertumėte, kad ir simboliškai, jo kraują?
Viskas juk taip elementaru! Pabandykite save įsivaizduoti Kristaus, jautraus, labai protingo, doro ir kuklaus žmogaus vietoje ir pažvelgti į tą karnavalą iš šalies. Argi jums to reikėtų? Kristui nereikia formalių apeigų (tai primityvu), jo tikslas buvo PAKEISTI ŽMONIŲ GYVENIMO BŪDĄ, jų santykius su Dievu ir kitais žmonėmis. Argi kas pasikeitė nuo Pontijaus Piloto laikų?

20568. kaimie2004-08-13 11:28
Atmetus sąlygotumus, žuvusio sūnaus kūno suvalgymas, galima įsivaizduoti, yra didelės pagarbos mirusiąjam išreiškimas – neleisim, kad jo kūną kąsnelis po kąsnelio valgytų kirminai, o pagelbėsim kuo greičiau pereiti iš vienos materijos formos į kitą. Tai kažkada ir kai kur buvo praktikuojama. Beje, ką šiandien valgei pusryčiams? Duoną? Sviestą? Pomidorą?.. Jei suvoki, kad Dievas yra visur, tai negali paneigti, kad šiandien nevalgei Dievo kūno. Tik ar pusryčiaudamas tai suvokei?

20569. kaimietis->205682004-08-13 12:06
Neblogas kanibalizmo pateisinimas. Dėl skonio nesiginčijama, bet bent tikiuosi, kad Jūsų skoniu pasižyminčių nėra labai daug. Dėl duonos sviesto ir pamidorų. Manau, tai visiškai skirtingas, nelygintinas, dalykas. Tai Dievo dovana teikiama Žmogui, Gamtos dovana. Žmogus gauna jam nuo pradžios skirtą, atsinaujinantį perteklių, Dievišką energiją, sukurtą žemės saulės ir vandens. Mėsa, jau kita energija, antrinė energija, turinti negatyvios žudymo energijos, o jau žmogiena- brrr... Fui, kažkaip šlykščiai pakrypo diskusija! Nebenorėčiau tos temos tęsti.

20570. "kaimieciui"2004-08-13 12:21
Ar mes nevalgome kasdien vienas kito?!

20571. kaimietis2004-08-13 12:28
Gal geriau mylėkime vienas kitą, užuot "graužę":)

20572. Queer2004-08-13 12:59
Mylėti? Visus?! O dii immortales, kaip neskoninga!!! "Visuotinės meilės" popculture neįmanoma be latentinės krikščionybės, šito nepaneigsi.

20575. Euridikė2004-08-13 15:06
O man Kaimiečio pasisakymai pasirodė labai įdomūs. Jo jausmas tyras kaip krištolas, jo ketinimai pašnekovų atžvilgiu beveik mesijiniai. Bet mintis nestruktūruota, per daug žodžių, taigi įtaigos nebėr... Reikėjo rašyti eilėraštį, būtų gamtinės lyrikos šedevras su profetistine idėja. O dabar spėkit iš trijų kartų, koks ryšys tarp "negyvų bedvasių miesto sienų" ir minties amorfiškumo? Beje, to niekaip nepasakysi apie Queer, man didžiai simpatiško, kuris vienu sakiniu nukerta visą svetimą poemą.

20576. Queer2004-08-13 16:16
Ir aš nei kiek neabejoju kaimiečio misijos kilnumu, sielos tyrumu bei poetiniu potencialu. Bet mano natura perversa nerimsta, negavusi pasišaipyti...

20577. kaimietis -> Queer2004-08-13 16:38
Aš nematau reikalo nei teigti, nei neigti. "Visuotinės meilės" KULTŪRA egzistavo daug metų prieš Kristų ir po jo, ir dabar, ir egzistuos tol, kol egzistuos žmonija (be jos žmonijos egzistencija neįmanoma!), nepriklausomai nuo Jūsų ar nuo Jūsų ar mano požiūrio į ją. O Jūsų minėta POPCULTURE- tai jau šios epochos "išradimas". Ji, skirtingai nuo kultūros, yra rėžiančiai matoma ir propaguojama. Nieko gero neduodama, o tiktai per tuščią formą sukurdama gerovės, protingumo, grožio iliuziją, ji yra labai paranki kvailinti žmones, manipuliuoti žmonėmis, juos valdyti.

20578. uf2004-08-13 16:47
kaip vienas utaraja uzu tris ar keturis(?) berniokus ar mergiotes.

20580. u-fui2004-08-13 17:05
Ucranda ziapliu katrie istimpy daboja.

20581. Queer kaimiečiui2004-08-13 17:42
Šnekamės kaip graikas su asiru :))

20582. Euridikė2004-08-13 19:42
Pvz., kaip Diogenas iš Sinopės su Sardanapalu...

20583. Queer Euridikei2004-08-13 19:59
Taigi... Beje, aš jums taip pat simpatizuoju :)))

20584. uc2004-08-13 20:02
I ve baladojas?

20587. Ajo2004-08-14 23:30
Ash kai fyzykas daba skaitau ape visus post ish eiles. Ishryshkeja tokia shema------kaire-kunas-zhenklas-deshine:) Nuo zhenklo i deshine-begalybe "briedo".Nuo "kuno" i kaire tylu ,nes ne post sfera.A Jus ,gerbemieji, tada ka nors pafloodinkit kas yra tarp "kuno y zhenklo". tas mazuciukas tarpelis,kur aciranda gyvybe ar kazhkas "ishsiriechia".:DDDDD Dekojame:))))

20588. Ajo2004-08-14 23:39
Ajktunakui

20590. GK2004-08-15 20:53
Dėkui Redakcijai, kad dar mąstoma ir diskutuojama TOKIOMIS kategorijomis. Juk dabar visa taip sumenko, nublyško, supilkėjo. Net valdžios didieji užmiršo semtis išminties ir jėgos tikrojoje filosofijoje, stabilių vertybių lobiuose. Net ir tam tūkui Ajo, čia iš nuobodulio užklydusiam, gal šis tas įkris į jo skaidrią galvą...

21390. GR :-) 2004-09-10 09:35
Nejaugi tik Madona ir tas pedofilas?Hm...gaila.

30207. test2005-02-14 17:03
"v" `u` `L` "o" `x` `c` `v` `z`

31769. Miestietė2005-03-23 21:03
Mano nuomone,jūs visi esat blondinai...Ypač tu TEST!

Rodoma versija 28 iš 28 
7:47:24 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba