ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (15) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (26) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pasaulio stulpo atvaizdas ant prieverpstės. Telšių "Alkos" muziejus

Gyvatė ir žaltys – žemiškosios gyvybės simboliai, chtoniškąjį gyvastingumą zoomorfiniu pavidalu išreiškiantys vaizdiniai. Tokia šių reptilijų prasmė fiksuojama daugelyje kultūrų. Gyvatės – gyvybės koreliaciją išlaikiusi struktūra galėtų būti traktuojama kaip vienas gajausių, vienokia ar kitokia forma įvairiose epochose vis atgyjančių, vis aktualizuojamų archetipų. Tam tikru būdu jis pasireiškia lietuvių žodinėje tradicijoje – tikėjimuose, sakmėse, užkalbėjimuose; tereikia atidesnio žvilgsnio, kad chronologiškai nelygiaverčiuose folkloro kloduose, atveriančiuose tam tikrą mentalinį lygmenį ir patį idėjų pasaulį, atpažintume su aptariamu modeliu susijusias mitologemas.

Gyvatė – būdingas pirmykštės sąmonės vaizdinys, turintis ypač glaudų ryšį su ankstyvuoju mitologijos sluoksniu, kuris neretai kvalifikuojamas kaip chtoniškasis jos periodas, kadangi tuomet buvo iškeltas žemės, jos kaip terra mater vaidmuo ir žemei funkciniu požiūriu eventualus moters-motinos, taip pat žemiškosios gyvūnijos ir ypač augalijos pasaulis. Kaip chtoniškąjį vitališkumą, pačią žemės dvasią, jos vidinę esmę atskleidžiantys gyvūnai nuo seno buvo adoruojami įvairūs ropliai. Lietuvoje tarp jų ypač išskirta gyvatė (labiausiai paplitusios mūsų krašte jos rūšys: angis, Vipera berus, gluodenas, Anguis fragilis, paprastasis žaltys, Tropidonotus natrix).

Postuluojamas konceptas – gyvatės ryšys su gyvybės fenomenu – atsiveria jau kalbiniu lygmeniu – aptariamų roplių nominacijomis, tai yra bendriniais realijas pavadinančiais žodžiais. Kaip rodo žodis gyvatė, giminiškas tokioms leksemoms kaip gyvas, gyvybė, gyvata, gyvastis, gyvenimas, šis gyvūnas iš tiesų galėjo būti gyvybę, gyvastingumą manifestuojanti būtybė. Su šitokia semantika netiesiogiai susiliečia ir žalčio prasmė, nors jį žymintis žodis kitos kilmės. Žaltys siejasi su žodžiais žalias (kuris, be gyvai augalijai būdingos spalvos, reiškia jaunas, nevirtas, tai yra neapdorotas, natūralus), želti, želmuo (žymi su vegetacija, gyvybinių funkcijų suaktyvėjimu susijusius reiškinius ir realijas).

Gyvatė ir žaltys kai kada, taip pat ir kalbant apie jų santykį su gyvybe, gyvastingumu, galėjo būti vartojamos kaip tam tikru aspektu adekvačios sąvokos. Žodžiu gyvatė kaip bendresne kategorija būdavo įvardijamas ir žaltys. Tokie šių sąvokų vartojimo atvejai aptinkami visų pirma kai kurių svetimšalių istorikų, kronikininkų, matyt, nemokėjusių lietuvių kalbos ir nemačiusių aiškaus skirtumo tarp aprašomų reptilijų rūšių, veikaluose. (Tai dar bus aptariama konkrečiau, nurodant pačius šaltinius.) Nepaisant tos, mūsų akimis žiūrint, atsiradusios painiavos, galima nužymėti kai kurias tendencijas, atskleidžiančias gyvatės ir žalčio, jų santykio su gyvybe įsivaizdavimo skirtumus. Pastebėta, kad gyvatei būdingesnis ryšys su gimimo, gimdymo akcijomis, tai yra su moteriškąja sfera, o žalčiui – su apvaisinimo, gyvybės užmezgimo situacijomis, tai yra su vyro funkcijų sritimi. Įdomu tai, kad lietuvių kalboje žodis gyvatė yra moteriškosios giminės (vyriškosios giminės forma vartojama labai retai: gyvatynas "gyvatės vaikas", LKŽ), o žaltys – vyriškosios giminės (iš esmės, galima sakyti, nevartojama moteriškosios giminės forma žaltienė "žalčio patelė", LKŽ)). Rusų kalboje vartojamos formos: змей, змея, гад, гадина, уж. Lenkų kalbos atitikmenys: żmija, wąż. Bulgarų vartojamos leksemos: змей, змия, змиица. Gyvatės ir žalčio kaip moterišką ir vyrišką giminę reprezentuojančių būtybių, sutuoktinių poros įsivaizdavimas atsispindi tokioje paremijoje: Жена да муж – змея да уж.1

Lietuvių tikėjimuose, sakmėse pastebėtas gana raiškus gyvatės ryšys su gyvybės atsiradimu. Viename Jurgio Elisono sudaryto folkloro rinkinio apie roplius pasakojime gyvatė apibūdinama "kaipo gyvybės turėtoja", kuriai, "gimstant vaikui, ypačiai dėkodavo" (J. Elisonas, "Mūsų krašto ropliai (reptilia) lietuvių folkloro šviesoje", Mūsų tautosaka, red. V. Krėvė-Mickevičius, [t.] 3, Kaunas, 1931, p. 106 – ElMKR). Tiesa, kaip tai iliustruojantis pavyzdys pateiktas eiliuotas tekstas, primenantis ne tiek tautosakos, kiek autorinį kūrinį. Vis dėlto nurodytas teiginys apie gyvatės santykį su gyvybe ir vaiko gimimu, matyt, turi gilias šaknis. Šiam konceptui, šiuo atveju labai aiškiai suformuluotam, patvirtinimų randama ir neabejotino autentiškumo folkloriniuose naratyvuose.

Pirmiausia pateiktinas minėtu atžvilgiu dėmesio vertas siužetas, kuriame pati gyvatė yra gyvybės kūrėja, gimdytoja zoomorfinėje žemės sferoje, o susiklosčius kitoms aplinkybėms – šiai būtybei susidūrus su žmogumi – ji tampa naujos gyvybės globotoja. Tad kalbama apie vaikus vedančią gyvatę, kuri pamaitinama pro šalį einančios moters, o paskui tą moterį, patekusią į panašią padėtį, aplanko toji pati gyvatė (AT 156*; LTR saugoma 12 variantų).

Ėja moteris ir pamate gyvatį vedunt vaikus. Ana numetė duonos trupinėlį. Paskui ana pati pagimde vaikų ir prie ja rado, prie vaika, gyvatės karūnų. Tas vaikas buvo galvočius (LTR 1081/231/).

Viena boba grybaudama rada gyvates atsivesta vaikai. To žmona pasižiūrėja ir misle: "Nieka aš tau neturiu duot". Turėjus tik trupinių duonas, ir papylus tes jų. Nu, žmona pareja nama. Ana gyvati ir užmirša. Po kiek laika žmanas gime vaikas. Vasaras laiki durys atadarytas, nieka gryčiaj nebuva. Pamate žmona, kad ineina gyvate. Nusigunda labai. Gyvate un galvas neše maišeliokų ir prėja pre lovas, pasilinke ir numete maišeliokų. Ir išeja, kur raikia. Žmona paskui pasižiūri maišelioka. Žiūri – pilnas pinigų. Žmona apgelėja gyvati, gyvate – jų (LTR 1665/43/; žr. taip pat LTR 1889/47/, 1891/38/, 4426/95/, 5059/68/).

Antrojoje pateiktoje sakmėje sakoma, kad žmona apgelėja gyvatę, o gyvatė – tą žmoną. Apgėlėti – "lankyti moterį po mažo, nešti dovaną" (LKŽ). Žinoma ir daiktavardinė forma – apgėlai. Tai – apeigos, nuo seno atliekamos gimus kūdikiui: lankoma gimdyvė ir kūdikis, duodamos dovanos, vaišės, kurių metu gimusiajam linkima geros dalios. Mitinio pasaulio sferoje tokiomis gimimo deivėmis globėjomis, aplankančiomis kūdikį, buvo laikoma Laimė arba keletas jų – paprastai trys laimės, kurios jį palaimindavo, pranašaudavo būsimą gyvenimą.2 Anot Mato Pretorijaus, Laimės būdavo šaukiamasi ir jai būdavo nuliejama gimus kūdikiui, tai yra atliekant su gimimo aktu susijusias apeigas (BRMŠ 3, p. 320). Gimdyvę lankančių moterų arba laimių funkciją pateiktose sakmėse atlieka gyvatė. Ji, kaip ir gimimo deivė Laimė, aplanko kūdikį, o jos paliktos dovanos – gyvatės karūna, maišelis pinigų, žolelė (žr. taip pat, be cituotų variantų, LTR 1891/38/) nulemia jo būsimą gyvenimą – tapti galvočiumi, pasaulio žinovu, būti turtingam. Taigi gimdymas – situacija, nurodytose sakmėse siejanti gyvatę ir moterį. Padėjėja vaikus vedančiai gyvatei aptariamu atveju – moteris (nėra variantų, kuriuose vietoj jos būtų vyras), moters, tiksliau, jos gimusio vaiko, globėja yra gyvatė, pats gyvybės įsikūnijimas, prisistatanti tuoj po gimdymo ir gimimo akto ir pasitinkanti ką tik gimusįjį. Šioje sakmėje atsiskleidžia glaudus ir stiprus moters, gyvatės, atstovaujančios žemiškajam vitališkumui, ir gimdymo ryšys. Tokia specifinė semantinė struktūra, išsaugota žodinėje tradicijoje, gali būti laikoma tolimos archaikos inkliuzu ganėtinai konservatyvioje XX a. kaimo žmogaus sąmonėje.

Gyvatės ryšį su žmogiškos būtybės gimimu atspindi ir šis J. Elisono užrašytas tikėjimas:

Norint, kad gyvatė neįkąstų, reikia, einant mišku, minėti gimimo dieną (ElMKR, p. 113).

Gimimo dienos priminimas yra kaip apsauginė priemonė nuo gyvatės. Sugrįžimas prie žmogaus būties pirminio taško, gyvybės pradžios, kuri svarbi ne tik tam mišku einančiam asmeniui, bet ir gyvatei, kaip gyvybės simboliui; tai sutramdo ją nuo destruktyvaus veiksmo.

Reikėtų priminti, kad ne tik gyvatė, bet ir žaltys buvo glaudžiai siejamas su gyvybės fenomenu. Turint omenyje, kad žaltys buvo įsivaizduojamas kaip sielos inkarnacija (BRMŠ 1, p. 604; ElMKR, p. 142; SD 2, p. 339), žalčio santykis su gyvybe atrodytų pagrįstas, nes juk siela – gyvybės pagrindas. Todėl žalčio, namų ir šeimos narių globėjo, išėjimas iš namų asocijavosi su mirtimi. Buvo sakoma, kad jei iš namų išsikrausto žaltys, tai kas nors iš šeimos mirs (ElMKR, p. 142).

Biologinių būtybių gyvatės ir žalčio prigimtis, nuo seno stebėta, patvirtina juos turint nepaprastą vitalinę jėgą. Net ir užmušta gyvatė "palieka gyva, ligi saulė nusileidžia". Be to, kalbama, kad "užmušta gyvatė devintoje dienoje vėl atgyjanti" (ElMKR, p. 107). Užmušta gyvatė atsigauna, jei įmetama į vandenį (ElMKR, p. 111). Žalčio gyvastingumas interpretuojamas taip: "Žalčiai juk ir nemiršta savaime, nebent juos kas nors užmuša arba nugalabija kitas padaras, nes jie kasmet atsinaujina: nusimauna arba nusimeta seną odą" (BRMŠ 3, p. 264). Šalia viso to ropliai apibūdinami kaip ilgaamžiai. Manoma, kad gyvatė galinti gyventi 80, 100 ir daugiau metų (LTR 1693/205, 288/).

Su gyvatės gyvybingumu susijusi jos vaisingumą skatinanti funkcija, atsispindinti ne tik lietuvių, bet ir daugelyje kitų tautų mitologinių tradicijų, gali būti aiškinama ir pačios gyvatės stipria potencija – gyvatės peri daug vaikų (LTR 2376/70/). Užkalbėjimų ir tikėjimų liudijama, kad gyvatės gali turėti 9, 12, 45 gyvačiukus (LMD I 942/11/; J. Elisonas, "Keletas folkloro dalykų apie mūsų krašto roplių (reptilia) atstovus", Kosmos, 1924, 72b – EIKFD; TD 19, p. 159). Juos nešiojančių gyvačių nuodų poveikis ypač stiprus, todėl užkalbant būtinai reikia atlikti tam tikrus veiksmus. Gyvatėje esanti galia suintensyvėja tiek kartų, kiek ji savyje turi gyvačiukų. Siekiant panaikinti įkandusios gyvatės nuodų poveikį, užkalbama tiek kartų, kiek manoma joje esant vaikų, tarkim, devynis (EIKFD 72b) arba dvylika kartų (J. Cicėnas, Vilniaus tautosaka. Daugėliškiniai burtai, V., 1934, p. 384 – CiDB; LMD I 942/11/). Be to, norint labiau paveikti įkandusį roplį užkalbėjimą nuo vaikingos gyvatės turi sakyti net dvylika asmenų. O jei tuo metu yra tik vienas žmogus, galintis užkalbėti, jis turi tuos pačius žodžius kartoti devyniskart po tris, iš viso 27 kartus (Angelė Vyšniauskaitė, "Ignalinos krašto tradicinės buities vaizdai", Mūsų kraštas, 2000, Nr. 12, p. 63 – VšIKV).

Užkalbėjimai nuo gyvatės įkandimo, kurių Lietuvoje užrašyta ne taip jau mažai, rodo, kad gyvatėje glūdi ne tik gyvastingumą ir vaisingumą intensyvinančios jėgos, bet ir gebėjimas gyvybę griauti, naikinti. Tad gyvatėje įkūnytos kardinaliai priešingos kokybiniu požiūriu įmanomo poveikio žmogui ir iš viso gyvoms būtybėms galimybės – tiek gyvybingumą stimuliuojanti, aktyvinanti, tiek gyvybę atimanti. Neretai atitinkamas žmogaus elgesys ir jo būties situacija yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys vienokį ar kitokį šio mitinio gyvūno santykį su juo.

Gyvatė gali būti siejama su gyvybe ir jos atsiradimu ir dėl to, kad ji galėjo būti laikoma gimimo proceso palydove ir netgi pirmine naujos gyvybės priežastimi. Ji gali įlįsti į moterį pro jos burną, ir paskui tai moteriai gimsta vaikas:

Moteriškė laukė savo gimstančio vaiko. Išėjo ant laukų darbo dirbti su savo vyru. Ir pavargus atsigula pasilseti. Praėjus bent valandai, ji užmigo. Vyras priajo jos pabudinti. Tuo laiku pamatė šliaužiančių į jos burną gyvatę. Jis norėjo suturėti, bet nespėjo, ir gyvatė inlindo į moteriškės burną. Jos vyras galvojo, kas dabar daryti, kad būt viskas gerai. Jis sumanė nesakyti žmonai, kad gyvatė inlindo viduriuos. Jis įsakė žmonai, kai pavalga ir persižegnoja, kad tadu vieną šaukštą suvalgytų. Žmona taip ir padarė, lig pagimdė kūdikį. Po pagimdymo gimusiam vaikeliui gyvatė buvo apsivyniojusi ant kaklo. Tas gyvatės niekur nevarė ir nemušė. Ji visą laiką buvo prie to vaikiuko. Bet jam pagyvenus, jį motina pradėjo neštis ir kartu eidama prie darbo, bet kartu ir gyvatį nešdavas. Vieną kartą, nuėjus rugių pjautų, nusinešė vaiką su gyvatiu. Ir papjovus pedų pasistatė gubą ir paguldė tą vaiką guboje su gyvatiu. Prieina motina pavalgydinti vaiko. Gyvatės nebematė, tik vietoj gyvatės pamatė ant galvos karūną labai gražių, su parašu: "Amžina karūna". Kai užaugo jis didelis, tai tapo karaliumi. Taigi nuo to laiko ir dabar karaliai turi karūnas, del to ir yra dabar karūnavimas karaliaus. Taigi karūna ir yra amžina (LTR 1126/58/ – AT 156B*).

Netiesiogiai reiškiama mintis, kad kūdikio gimimas – gyvatės įšliaužimo į moters kūną pasekmė. Gimdant gyvatė, apsivyniojusi apie jo kaklą tarsi virkštelė, išeina iš moters kartu su vaiku. Virkštelė arba bambagyslė – kūdikio ir motinos jungiamoji dalis, kuria kūdikis gauna beveik visa, kas laiduoja jo gyvybę.

Gyvatės, kaip pirminės gyvybės priežasties, prasmė patvirtinama graikų mitologinės tradicijos. Graikijoje buvo žinomas tikėjimas, kad moteris gali pastoti nuo gyvatės dievybės arba gyvatėje įsikūnijusio prosenelio.3

Apie tai, kad gyvatė galinti įlįsti į žmogų pro burną jam miegant, kalbama dar keliuose folkloro tekstuose. Tiesa, juose šis gyvatės veiksmas nesukelia tokios pasekmės, kuri ką tik buvo aptarta. Gyvatė įlenda į burną lauke užmigusiam valstiečiui, tačiau šis ją išvemia, prieš tai gavęs užduotį sumalti girnomis miltus ir išgerti pieno, sumaišyto su tabaku (LTR 2608/59/). Kitoje sakmėje pasakojama apie merginą, kuriai per rugiapjūtę atsigulus pailsėti pro burną įsirangė gyvatė. Grįžus namo jai buvo liepta malti rugius ir valgyti avietes. Staiga merginai pasidarė bloga, ir ji išvėmė gyvatę (LTR 1486/528/). Išvilioti gyvatę laukan padeda malimas girnomis ir kai kurie maisto produktai: pienas, avietės. Šiuo atveju gerai veikia ir tabakas. Ne visuomet tuo reikalu pienas išgeriamas. Jis gali būti tiesiog pastatomas prie miegančiojo:

Jei gyvatė miegančiam įlenda gerklėn, reikia, ligi žmogus nepabudo, pastatyti karšto virinto pieno, – gyvatė išeina (ElMKR, p. 113).

Pienas, pastatomas šalia žmogaus į jį įlindusiai gyvatei išvilioti, gali būti interpretuojamas kaip auka šiam ropliui. Juk, kaip žinoma, pienu paprastai būdavo maitinami žalčiai (ElMKR, p. 146).

iliustracija
Plunksnuotosios gyvatės galva. Tenočtitlano šventykla, Meksikas

Analizuojant naratyvą apie gyvatę, įeinančią į žmogų pro burną šiam miegant, atkreiptinas dėmesys į dar vieną šio siužeto variantą. Jame pasakojama apie moterį, miegojusią su seserimi vienoje lovoje. Gyvatė apsivyniojo seseriai apie koją. O paskui įlindo miegančiajai į burną. Mergaitė ėmė sirgti, silpnėti, kol galiausiai mirė (LTR 3235/35/). Ši sakmė įdomi dviem požiūriais. Gyvatė mergaitei atneša mirtį. Vadinasi, ne visuomet gyvatė, patekusi į žmogaus vidų, veikia skatindama gyvybines ir kuriamąsias galias. Aptariamame kūrinyje atkreiptinas dėmesys dar į tai, kad pažymima gyvatę buvus lovoje kartu su miegančiomis seserimis. Kituose mitologijos šaltiniuose užfiksuota ir daugiau faktų, liudijančių, kad žalčiai, laikomi namuose, galėdavę būti, be kitų vietų, ir lovose:

Taip pat garbino žalčius, kuriuos laikė namuose ir kurie buvo tokie prijaukinti ir ramūs, kad nekenkdavo nei žmonėms, nei gyvuliams; net vaikai kartu su jais žaisdavo: ne vienas po šiai dienai juos tebelaiko ir lovoje su jais tebemiega (BRMŠ 3, p. 572).

Apie tai "Trumpame Livonijos istorijos išdėstyme" (Livonicae historiae compendiosa series, p. 1611–1620) praneša Dionysijus Fabricijus.

Miegant kartu su žalčiais, jie iš tiesų, ko gero, galėdavo įlįsti į bent kiek pražiotą žmogaus burną ar bent jau žmogus tai įsivaizduodavo ir tuo – veikiausiai vaizduotės – virtualiu lygmeniu kurdavo įvairias istorijas. Vis dėlto tuose pasakojimuose būdavo išlaikoma tam tikra logika, ir kuriama prasmė turėjo derėti su tuomet egzistuojančios pasaulėžiūros sistema. Taigi ir gyvatės ar žalčio semantika, išryškėjanti analizuotame kontekste, atrodo gana pagrįsta.

Gyvatės ryšys su gyvybe, jos pradiniu tašku ir pabaiga, su tos gyvybės radimusi moters įsčiose ir moterų gebėjimu turėti vaikų pastebėtas ir kai kuriose kitose pasaulio kultūrose. Vokiečių tikėjimuose užsimenama apie gyvatės ryšį su moters gimdymu. Sakoma, kad kuri gimdyvė sutiksianti gyvatę, toji lengviau gimdysianti (HAD 7, p. 1148). Gyvatė vokiečių taip pat laikoma ateities, susijusios su gimimu ir santuoka, pranašautoja (HAD 7, p. 1145).

Rytų ir vakarų slavai gyvatę bei žaltį siejo su vaiko gimimu, taip pat su vyru, jaunikiu, gerbėju, vedybomis. Sapnų aiškinimuose sakoma, kad pagauti žaltį moteriai pranašauja nėštumą ir sūnaus gimimą (Bresto aps.). Arba žaltys tapatinamas su vyru: вуж сница – кажуть, то муж (Gomelio, Rovensko aps.). Jei žaltys sapnuojasi merginai, ji turės jaunikį, jei moteriai – vyras sugrįš (Rovensko aps.). Lenkijoje aiškinama, kad jeigu mergina sapnuos žaltį (wąż), tai ji įgis gerbėją.4

Bulgarijoje gyvatė naudojama meilės magijoje. Tuo tikslu gyvatės, pagautos per Blovieščius (kovo 25 d.), galvoje pasėjamas bazilikas, jo sėklos vėliau ir vartojamos kaip priemonė meilės magijoje. Be to, žinomas tikėjimas, kad gyvatės galvoje išaugintą svogūną turi valgyti moteris, kuriai miršta vaikai. Iš gyvatės galvoje išaugusių pupų skaičiaus moteriai pranašaujama, kiek ji pagimdysianti vaikų.5 Kaip priemonė nuo nevaisingumo bulgarų ir makedonų naudojami drabužiai, per kuriuos peršliaužė gyvatė per jų pirmą pasirodymą pavasarį.6

Indijoje daugelis tikėjimų liudija gyvatę turint galią apsaugoti moteris nuo nevaisingumo ir padėti joms turėti daug vaikų.7 Be to, ten gyvatė gali reikšti libido, ji taip pat laikoma mikrokosmo jėgos buveine, žmogaus gyvybinės energijos, gyvenimo simboliu. Toji gyvatė vadinta Kundalini ir buvo įsivaizduojama esanti žmoguje – susiraičiusi jo stuburo apačioje. Kundalini, kaip tam tikra galia, glūdi kiekviename žmoguje. Kartą nubudusi toji galia kyla per centrus (čakras), kol galų gale pasireiškia dvasiniu žinojimu ir mistinėmis vizijomis. Kundalini jungia tuos centrus – kanalus nuo stuburo apačios iki viršugalvio, iš čia tie centrai spinduliuoja dvasinę šviesą. Šitaip nubudusi ir pakilusi dvasinė energija virsta didžiule jėga nušvitimo forma.8 Taigi seniausiose (ir vėlyvesnėse) pasaulėžiūrų sistemose gyvatė galėjo manifestuoti lytinę, taip pat dvasinę žmogaus energiją. Kaip rodo Indijoje gyvavusios religinės ir filosofinės sistemos, gyvatė, simbolizuojanti mikrokosminės energijos pradą, galėjo sieti tuos du lygmenis tikint, kad lytinės energijos išlaisvinimas stimuliuoja dvasinės energijos protrūkį.

Žaltys archajiškose mitologinėse tradicijose siejamas su vyriškuoju pradu, vyriškomis galiomis. Žaltys arba gyvatė gali būti laikomi phallus emblema.9 Tai gana raiškiai atsispindi slavų tautosakoje. Vienoje lenkų erotinėje mįslėje sakoma: "W dzień jak obrąc, w nocy jak wąz, / kto odgadnie, będzie mój mąz" ["Dieną kaip žiedas, naktį kaip gyvatė, kas atspės, bus mano vyras"].10 Rusų priežodyje vyrai taip apibūdinami moterų: "Галавища в маслище, сапажища в дегтище, а партки набиты змеей".11

Baltų tradicinės kultūros duomenys taip pat liudija gyvatės bei žalčio ryšį su vyro seksualinėmis galiomis ir moterų vaisingumu. Simono Grunau rašoma apie prūsų moteris, kurios tam tikru būdu garbindavusios gyvatę ir prašydavusios palaikyti jų vyrų galią apvaisinti jas:

Yra moterų, kurios ąžuole maitina gyvatę (eine slange) ir tam tikru laiku ateina ir jai meldžiasi, kad jų vyrams stiprybės priduotų, kad moterys nuo jų nėščios taptų (BRMŠ 2, p. 71, 109).

Panašūs faktai ir panaši jų traktuotė pateikiami ir Luko Davido:

Senųjų prūsų, taip pat kai kurių kitų [tautų], tebesilaikančių tokių pat prietarų, moterys penėdavo gyvatę (eine Schlange). Jai tam tikru laiku melsdavosi tikėdamos, kad gyvatė galinti suteikti jų vyrams jėgų apvaisinti savo žmonas, kad jos galėtų nuo savo senų vyrų dar pagimdyti vaikų ir juos užauginti (BRMŠ 2, p. 270, 299).

M. Pretorijus žalčius sieja ne tik su vyriškąja potencija, bet ir su Laimele, jo laikoma gimdymo ir vaisingumo deive:

Kai kuriuos maitino ąžuoluose ir tam tikru metu jų prašydavo [malonės]. Šiuos žalčius (Diese Schlangen) paprastai garbino moterys, šaukdamosios Laimelės (Laimele), kad jų vyrai būtų ir liktų pajėgūs apvaisinti ir jos garbei laikė tuos žalčius (BRMŠ 3, p. 152, 264).

Įdomu tai, kad pirmuose dviejuose cituotuose šaltinių vertimuose iš vokiečių kalbos Schlange verčiama žodžiu gyvatė, trečiajame – žodžiu žaltys. Tai, matyt, vertėjo interpretacijos rezultatas. Vokiečių kalboje žaltys gali būti įvardijamas dviem žodžiais: die Schlange ir die Ringelnatter. Taigi žodžiu Schlange galėjo būti nominuojama tiek gyvatė, tiek žaltys.

Cituotame M. Pretorijaus veikalo vertime Laimelė ąžuole maitinamų roplių kontekste figūruoja kaip tarpininkė tarp moterų ir jų garbinamų žalčių; nuo jos ir priklausąs vyrų lytinis pajėgumas. Vadinasi, Laimės ir žalčio, kaip žmogaus vaisingumo skatintojų, funkcijos galėjo būti siejamos ir netgi tapatinamos. Baltų mitologijoje Laimė / Laima – viena ryškiausių moteriškų mitinių būtybių, ji, kaip patvirtina daugelis žodinės tradicijos duomenų, iš tiesų palaikė artimus santykius su moterimis, dalyvaudavo joms itin reikšmingoje – gimdymo situacijoje, atlikdama gimdyvių ir gimusių kūdikių padėjėjos vaidmenį.12

Apie galimą gyvatės arba žalčio intymų ryšį su moterimi sprendžiama ir iš daugelyje tautų paplitusio pasakos siužeto apie roplio pavidalo būtybės pretendavimą į jauną merginą, siekimą gyventi su ja kaip su žmona. Apie tai kalbama kai kuriuose stebuklinių pasakų (AT 300, 303) variantuose. Pasakojama, kad dvylikagalviui smakui, išlindusiam iš kalne buvusio urvo, patiko karaliaus duktė, ir jis panoro, kad karalius atiduotų jam dukterį į žmonas. Tačiau karalaitės brolis nukauna smaką, ir grėsmė pašalinama (LTt 3 96). Arba karalaitė turi būti atvežama į pamarį devyngalviui smakui praryti, tik ji vėl apginama nuo tos pabaisos, ir tai padaro vienas ūkininko sūnus (LTt 3 97). Lietuvoje išskirtiniu populiarumu pasižymi pasaka (AT 425M) apie už žalčio ištekėjusią merginą, kuri jaunikio nugabenama į jo valdas vandenyse. Begyvendama su vyru žalčiu ji pagimdo nuo jo vaikų.

Senovės indų, budistų mitologinėse tradicijose figūruoja gyvatės pavidalo būtybės – pusdieviai nagai. Jie priklauso chtoniškajai sferai – valdo požeminį pasaulį (saugo žemės lobius, sugeba atgaivinti mirusiuosius) ir gali užmegzti meilės santykius su moterimis.13

Su moterimis santykiauja slavų skraidanti ir ugninė gyvatės (огненный змей, летающий змей). Pietų slavų skraidanti gyvatė, vyriškos giminės personažas, atmosferos demonas, kovojantis su drakonu ar kita panašaus pobūdžio pabaisa, atlieka ir mitologinio meilužio vaidmenį. Iš jo ryšio su moterimi gimsta kovotojai su audros debesimis. Pati skraidančioji gyvatė neretai kildinama iš gyvatės (змей) ir samovilos (samovilos – dvasios, susijusios su drėgme, atrodančios kaip jaunos merginos ilgais plaukais, kurios gali būti su didelėmis krūtimis) kontakto (SD 2, p. 330).

Ugninė gyvatė – skraidančios gyvatės atmaina, aptinkama rytų ir vakarų slavų folklore. Viena svarbiausių ugninės gyvatės funkcijų – seksualiniai santykiai su moterimis. Ugninė gyvatė gali kankinti pasirinktą moterį, žįsti iš jos krūtų pieną arba kraują, galiausiai – ją nužudo (SD 2, p. 332–333). Ši gyvatė įlenda į trobą pro kaminą ir pavirsta gražiu vyru. Tokia pas moterį apsilankanti ugninė gyvatė apie Smolenską vadinta – любак, Tambovo gubernijoje – любостай.14 Nuo to vyro moterys turi vaikų, kurių, beje, išskirtinis požymis – uodega.15 Su slavų ugnine gyvate asocijuojasi lietuvių aitvaras, kuris kaip tik kartais turi ugninės gyvatės, skraidančio žalčio pavidalą, tik jo santykiai su moterimis tautosakos duomenų menkiau atspindėti. Tiesa, žinoma, kad aitvaras, nematomas, per sapną užpuoląs moterį. Jis taip pat gali suartėti su moterimi atrodydamas kaip meteoras.16

Taigi gyvatė ir žaltys, šį traktuojant kaip jos rūšį, – tai gyvybės simbolis, jos inkarnacija zoomorfinėje žemės galias išreiškiančioje būtybėje. Tokiam gyvatės koncepto formavimuisi įtakos galėjo daryti realios fizinės šių gyvūnų savybės: jų periodiškas atsinaujinimas išsineriant iš odos, vislumas, nepaprastas gajumas. Gyvatės ryšys su gyvybės fenomenu įvairiopas, nevienareikšmis. Gyvatė – tai gyvybės teikėja, stimuliuotoja, kita vertus, ir gyvybės sunaikintoja. Žmonių sąmonėje ji įtraukiama į gyvybės radimosi paslapties sferą kaip vienas galimų gyvybės susiformavimą paaiškinančių veiksnių. Šiuo atveju ypač raiški žalčio, kaip vyro lytinės potencijos žadintojo, sugebėjimo pratęsti gyvybę laiduotojo funkcija. Pastebėta, kad žaltys pradedant gyvybę daugiau siejasi su vyriškąja sfera ir vyro funkcijomis, o gyvatė – su moters pasauliu ir jos kreatyvine paskirtimi bei pačiu kuriamuoju gyvybės aktu – gimdymu bei naujos gyvybės atėjimu į pasaulį. Gyvatė yra tarpusavyje glaudžiai susijusių žemės ir žmogaus pasaulių tarpininkė, savo pačios galias, žemiškojo vitališkumo potenciją nemaža dalimi perduodanti žmogui.

__________________

1 А. В. Гура, Символика животных в славянской народной традиции, М., 1977, p. 278.

2 Laumių dovanos: Lietuvių mitologinės sakmės, paruošė Norbertas Vėlius, V., 1979; Marija Gimbutienė, Baltų mitologija. Senovės lietuvių dievai ir deivės, V., 2002, p. 24–32; Norbertas Vėlius, Mitinės lietuvių sakmių būtybės, V., 1977, p. 57, 59, 69-74.

3 Lietuvių enciklopedija, t. 7, Boston, 1956, p. 290.

4 А. В. Гура. Min. veik., p. 279.

5 Ten pat, p. 330.

6 Ten pat, p. 279.

7 Мирча Элиаде, Очерки сравнительного религиоведения., 1999, p. 165.

8 The Encyclopedia of Eastern Philosophy and Religion: Buddhism, Hinduism, Taoism, Zen, Boston, 1994, p. 190–191.

9 А. В. Гура, Min. veik., p. 279; Udo Becker, Simbolių žodynas. V., 1995, p. 81; Vincas Vyčinas, Senovės Europos deivės, Kaunas, 1999, p. 79.

10 А. В. Гура, Min. veik., p. 279.

11 Ten pat.

12 Haralds Biezais, Die Hauptgöttinnen ber alten Letten, Uppsala, 1955, p. 123–129; N. Vėlius, Min. veik., p. 59, 79–80.

13 Мифы народов мира: Энциклопедия в двух томах. гл. ред. С. А. Токарев, т. 2. М., 1982, p. 195.

14 М. Власова, Новая АБЕВЕГА русских суеверий, СПб., 1995, p. 155.

15 Ten pat, p. 156.

16 Dzieje starożytne narodu litewskiego przez Teodora Narbutta, t. 1: Mitologia litewska, Wilno, 1835, p. 116–117; N. Vėlius. Min. veik., p. 134.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20338. Saulė :-) 2004-08-09 11:18
Smagus pasiskaitymas. Yapč aktualus nūdien, kai visos žiniasklaidos priemonės skelbia, kad nuo gyvačių nukentėjo apie 20 žmonių. Žinoma, geriau būtų, kad niekas nenukentėtų, o širdy šventę apturėtų, įdomios informacijos pasiskaitydami. Daug "nukentėjimų" kyla iš informacijos stokos.

20453. Rugpjūtis2004-08-11 11:43
Būtų neprastai, kad N.Laurinkienė dažniau ŠA puslapiuose pasirodytų. Regis, laiko dabar rastųsi daugiau, nei dirbant LLTI. Būtų gerai, kad ji nepadėtų plunksnos ir nudžiugintų skaitytojus (bent jau tokius, kaip aš). Laukiu nuoširdžiausiai.

20543. hm...2004-08-12 18:12
Straipnis puikus, o jį, galima sakyti, gaubia tyla. Ar tas liūdnas faktas tepatvirtina liūdną teiginį, jog lietuviai džiaugiasi tik tuomet, jei kaimyno daržinė dega (jei dega namas, džiiaugsmas begalinis)?

20566. ZveriZ2004-08-13 10:49
2 hm...> tai pagarbi tyla :)

24541. mija :-( 2004-11-18 18:37
man tai nepatiko nieko normalaus nera apie zalcio mitologija.

43103. Airidas2005-09-27 19:33
Labas Zuikiai

45848. martisg2005-10-30 21:37
geras straipsniukas. siek tiek pasigedau pagliaudymo temos apie zalčio ir saules santyki. kiek pamenu, žaltys yra Saules deives (gyvybes davejos) gyvys (irnakis).

53261. ALLNIS :-) 2006-03-04 13:12
RAŠYK , ŠIRDUK , RAŠYK .

Rodoma versija 28 iš 28 
7:47:20 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba