ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (15) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (26) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai

JEKATERINA LAVRINEC

[skaityti komentarus]

"Gaminu fragmentus. Stebiu savo fragmentus. Stebiu savo atliekas (narcizas)", – pažymi R. Barthes’as savo užrašų knygelėje. Rašymo ir biologinių funkcijų gretinimas nuplėšia nuo autoriaus figūros privilegijuotumo rūbus: rašymas pernelyg natūralus, kad būtų laikomas sakralia funkcija. Šios šventvagiškos įžvalgos inspiruotų tolesnių rašančio kūno kančių dekoracijos yra autoriaus mirties ir intertekstualumo idėjos. Trumpai tariant, pirmoji iš jų – tezė, kad autorius neturi diktuoti, primesti "teisingą" jo parašyto teksto interpretaciją; tai sykiu ir skaitytojo "išlaisvinimas", paliekant jam pačiam spręsti, kaip skaityti ir interpretuoti kūrinį, nesiorientuojant į kažkur paslėptą teisingą autorinę interpretaciją. Antrąją, intertekstualumo, idėją R. Barthes’as yra suformulavęs šitaip: "Kiekvienas tekstas yra intertekstas; kiti ankstesnės ir dabartinės kultūros tekstai dalyvauja jame skirtingais lygmenimis ir yra daugiau ar mažiau atpažįstami. Kiekvienas tekstas yra naujas audinys, išaustas iš senų citatų. Kultūrinių kodų, formulių, ritminių struktūrų, socialinių idiomų atplėšos – visos jos absorbuotos ir sumaišytos tekste".

Po autoriaus mirties (o laidotuvės, atkreipkime dėmesį, buvo inicijuotos pačių autorių) skaitytojas įgyja autoriaus regalijas ir jomis džiugiai pasinaudoja, patekęs į viešas, liberalias rašto erdves. Tokias kaip internetas (masinius teksto gamybos laikus buvo išpranašavęs U. Eco, kalbėjęs apie naujojo "samizdato erą"). Taip atsiranda kentaurą primenantis personažas: rašantis skaitytojas. Bet ar negali būti taip, kad įgijęs galimybę laisvai skelbtis viešojoje erdvėje jis pajus dėmesio stoką – juk jo potencialūs skaitytojai savo ruožtu pretenduoja į autorystę?

Paradoksalu tai, kad, autoriui taktiškai (ar koketiškai) atsisakius teisingų interpretacijų steigėjo vaidmens, į viešumą išėjęs rašantis skaitytojas pasirodė esąs kur kas diktatoriškesnis – tuo galima įsitikinti apsilankius viename iš rašančių skaitytojų skruzdėlynų http://www.lifejournal.com, kur kiekvienas diena po dienos gali rašyti fragmentišką (jau vien dėl techninio portalo pobūdžio) kūrinį apie save: žurnalą ar dienoraštį. Kadangi autoriui pagal apibrėžimą reikalingas skaitytojas, minėtas portalas sutvarkytas taip, kad kiekvienas žurnalo šeimininkas iš didžiulio skaičiaus kitų žurnalų gali pasirinkti patinkančius autorius – kad reguliariai juos skaitytų specialiame "draugų puslapyje". Taip kiekvienas autorius (tiksliau, rašantis skaitytojas) įgyja galimybių sulaukti skaitytojų. Pasirenkant savo autorius, dažnokai laukiama, kad šie savo ruožtu taps juos pasirinkusio žmogaus skaitytojais; dėl to galima kalbėti apie minėtame portale vykstančius "dėmesio mainus", kurie išreiškiami paprasta formule: "aš skaitau tave – tu skaitai mane". Subūrę pakankamai skaitytojų, kai kurių žurnalų šeimininkai paviešina kriterijus, pagal kuriuos jie "ima į draugus" kitų žurnalų autorius. Reikalavimai būna tokie: "Neskaitau žmonių, kurie rašo pernelyg dažnai arba rečiau nei kartą per savaitę. Neimu į draugus tų, kurie neatsako į mano komentarus, vartoja normatyvų neatitinkančią leksiką, užpildo savo žurnalus nereikalingomis, kvailomis nuorodomis". Kitaip tariant, rašantis skaitytojas pradeda viešai diktuoti kitiems rašantiems skaitytojams savo reikalavimus. Šio atviro skaitytojo diktato fone švelnaus "mirusio autoriaus" figūra įgauna papildomo žavesio ir atrodo daug simpatiškiau negu agresyvokas ir be pagrindo reiklus skaitytojas – ypač prisiminus kadaise madingus kreipinius į "mielą skaitytoją", kuriais autoriai pradėdavo savo knygas.

Rašančiam skaitytojui arba skaitančiam autoriui išėjus į viešumą, pradeda transformuotis ir tekstų statusas. Tekstas tampa pretekstu paskelbti savo komentarą. Tuo galima įsitikinti apsilankius "Šiaurės Atėnų" elektroniniame puslapyje. Nebylūs autoriai, pasitraukiantys į šešėlį vos parašę tekstą, anoniminiai skaitytojai, nepaliekantys nė pėdsako (ir kartu kaip tik savo tyla sukuriantys įtampą), ir šnekūs komentatoriai – grupės, kurių santykis galėtų būti atskiros studijos objektas. Pažvelgę į elektroninę leidinio versiją, nevalingai pastebime, kad vieni straipsniai yra komentuojami gausiau, kiti mažiau, treti tarsi išvis nėra skaitomi. Komentarų skaičius neretai gali tapti mūsų dėmesį prie tam tikrų tekstų pritraukiančiu veiksniu (todėl skaitytojo pėdsakų nebuvimas gali tapti ženklu). Kita vertus, perskaitę mums patikusį tekstą ir po juo aptikę neigiamus komentarus (ir vice versa), galime įsitraukti į diskusiją, kuri nuveda tolyn nuo teksto, tapusio pagrindu jai užsimegzti; taip puikiai atspindima intertekstualumo idėjos inspiruota tendencija: tekstas yra pretekstas kitiems tekstams atsirasti.

Tekstas, nesulaukęs jokio dėmesio, ir tekstas, sulaukęs daugybės komentarų, galiausiai atsiduria toje pačioje padėtyje: intensyvaus dėmesio sulaukęs žodžių kratinys, inspiruodamas asociacijų, komentarų, nuorodų, kitų tekstų šmėkščiojimą, paskęsta. Dėl to į intertekstualų tinklą įpintų tekstų paskirtimi tampa tik momentinis šokas, išmušimas iš vėžių: kiekvienam tekstui juk iš anksto lemta pranykti intertekstualumo jūroje. Kartu sėkmingai įsitvirtina trumpalaikio dėmesio pritraukimo būdas – ryškūs fragmentai, taupantys skaitytojų laiką.

Maža to, kad "autoriaus mirties" kontekste besiformuojantis "rašantis kūnas" (sąvoka, vartojama V. Savčiuko, žr. http://anthropology.ru/ru/texts/savchuk/config.html) susiduria su savo paties statuso problema, jo rašymą persmelkia žinojimas, kad jo tekstas – kito teksto citavimas, kuris savo ruožtu virs citata, galiausiai paskęsdamas analogiškų citatų vandenyne; tad tenka ieškoti prielaidų, kurios "pateisintų" rašymą. Trumpai tariant, intertekstualumo idėjos viešpatavimo laikais pats rašymas atrodo problemiškesnis negu "iki-intertekstualumo" laikais. Sąlyga nevaržomai pagimdyti ir paviešinti tekstą gali būti palaimingas nežinojimas – pavyzdžiui, nežinojimas apie jau egzistuojančius siužetus ar idėjas, panašias į tas, kurias ketini paviešinti. Štai kartkartėmis šiame tekste pasirodanti R. Barthes’o pavardė pati savaime yra jo paskelbtos intertekstualumo idėjos pasireiškimas. Aptardama intertekstualumo problematiką, galėčiau neminėti šio garbingo vardo, galėčiau net apskritai suspenduoti galvoje glūdinčią informaciją, susijusią su intertekstualumo reiškiniu; kartu atlaisvinčiau erdvę savo rašymui. Kita vertus, negalėčiau suspenduoti jūsų asociacijų ir su kiekviena parašyta eilute atsirandančių paralelių su kitais jau parašytais ir dar neparašytais tekstais. Bet kuris rašantis kūnas yra nevalingai įklimpęs į tekstų tinklą – kad ir kaip jis imituotų savo nežinojimą, padedantį jam produkuoti tekstus. Tad minėtas "palaimingas nežinojimas" tėra veikiau psichologinis triukas, apsaugantis rašantį kūną nuo nevilties, kuri yra rašymo priešas.

Kitas į intertekstualumą įklimpusio rašančio kūno triukas (kartu rašymo ir teksto paviešinimo prielaida) yra stiprus įsitikinimas, kad pavyks pasakyti geriau, nei jau buvo pasakyta, arba, ištrūkus iš citatų tinklo, ištarti kažką naujo. Už šio triuko glūdi mintis, kad egzistuoja baigtinis siužetų, schemų, situacijų skaičius, bet kiekvienas rašantis kūnas turi savo nepakartojamą stilių, tad, iš esmės nieko naujo nepasakydamas, jis vis tiek galės sudominti skaitančią publiką – savo stiliumi, naujai išdėliotais akcentais, rašymo maniera, intonacija ir t. t.

Pabrėžtinas nepretenzingumas, marginalumas gali būti laikomi dar vienu rašančio kūno koketišku triuku, pateisinančiu jo biologinę funkciją (mat mūsų laikais nuoroda į šios funkcijos "natūralumą" būtų silpnokas argumentas, tuo tarpu sėdėjimas pogrindyje sukuria bent jau mistinę aurą). Viešosios erdvės susiskaidymas į marginalius pogrindžius (arba urvus) suteikia palaimingą prieglobstį rašantiems kūnams, leisdamas išsaugoti savo originalumo iliuziją. Tam tikra rašančių kūnų bendruomenė ir konkreti vieta, kuriai skirtas ir kurioje bus išviešintas tekstas, yra alternatyva (nors ir sąlyginė) beribei amorfiškai visų kada nors parašytų tekstų visumai. Keliaudami virtualiais interneto landšaftais, aptinkame daugybę kūryba trykštančių vietovių. Tai dar vienas paradoksas: internetas, iš principo atvira viešoji erdvė, dažnokai atrodo esantis slaptų kūrybinių pogrindžių visuma.

Šie pogrindžiai, marginalijos įsteigtos pačių rašančių kūnų, kad būtų galima pradėti kurti tarsi iš pradžių. Pradžios suteikiamas džiaugsmas gali būti atsvara intertekstualaus citavimo nuovargiui. Tie, kuriems teko dar iki-kompiuterinės vaikystės eroje ragauti rašytojo kančių, žino, kiek kartų tenka perrašyti pirmąsias sumanyto veikalo eilutes. Pradžiai suteikiame išskirtinį statusą. Kiekvieną kartą, pradėdami rašyti iš pradžios, patiriame lengvą euforiją; panašias emocijas, jei pamenate, išgyvena A. Camus "Maro" personažas, šlifuodamas neegzistuojančio romano pradinį sakinį apie elegantišką amazonę, gražų gegužės rytmetį jojančią Bulonės miško alėjomis (pats romano siužetas, atrodo, Granui nerūpi – visos pastangos sutelktos į pirmą sakinį). Šitoks kūrimo iš naujo džiaugsmas pažįstamas ir R. Barthes’ui, kuris su šiuo potraukiu pradžiai sieja polinkį produkuoti fragmentus. Fragmentų rašymas, pasak jo, sukuria realybės efektą. Vaizduotės pagimdyti pasakojimai yra tolydūs (todėl slidūs – skaitytojas, įžengęs į vaizduotės sukonstruotą erdvę, pradeda slysti teksto paviršiumi), tuo tarpu nuolatiniai trūkinėjimai padaro nesušukuotos realybės įspūdį (todėl savo autobiografiniuose užrašuose R. Barthes’as nemažai dėmesio skiria kaip tik fragmentiškumui kaip rašymo principui – juk jis yra "biografinio", "dokumentinio" efekto garantas ir kartu – metodas, kuriuo pasinaudoja autoriai, norintys sustiprinti realistiškumo, dokumentiškumo iliuziją jų sukonstruotose erdvėse; pavyzdžiui, M. R. Rilkės "Maltės Lauridso Brigės užrašuose").

Fragmentai ne taip "įpareigoja", kaip dideli tekstai: fragmentų rašymas linijinio rašto ir tradicinių (ne-interaktyvių) kūrinių fone atrodo net lengvabūdiškai. Perteklius tekstų, kurių citatos sudaro išsilavinusio skaitytojo asociatyvinį lauką, leidžia žaisti aliuzijomis, tikintis, kad kitas atpažins turimus omenyje, bet nepasakomus dėl jų banalumo dalykus. Tad "lengvabūdiško", fragmentiško, žaismingo rašymo pagrindas yra tikėjimas bendru "foniniu" (intertekstualiu) žinojimu: lygiai taip pat mes pasakojame vieni kitiems anekdotus, tikėdamiesi, kad tie bus suprasti dėl visiems bendro patyrimo; tuo tarpu paaiškinti anekdotą nesupratusiam – vadinasi, išvynioti paslėptų prielaidų grandinę. Įsisukęs į citatų sūkurį, bet negalėdamas atsisakyti savo biologinės funkcijos, rašantis kūnas gali išbandyti įvairias kūrimo ir dėmesio pritraukimo strategijas (kai kurias buvome įvardiję) – fragmentų produkavimas yra viena iš tų gudrybių, leidžiančių pasprukti iš tankaus intertekstualaus nuobodulio pinklių; ir jis visada gali rinktis, kiek dalykų pasakyti ir kiek palikti nepasakytų, gudriai mirksint viena akimi.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20339. q2004-08-09 11:18
vieta kur prisimenamas "maro"personazas man labiausia patiko..bet panasus txt L&M buvo...kam tai ...

20341. zetas to zveryte2004-08-09 12:11
geras straipsniukas. zhodzhiai intertekstualumas ir urvas yra tavo alergenai

20347. blah blah blah2004-08-09 13:23
ar galima tiketis kad sekanchiame straipsnyje jus paliesite naujas skaitytojo dimensijas - vaizda/garsa(www.tinklapis.lt/fontanai) ar apsiribosite tuo kad yra tik vienas skaitytojas

20353. sapiens/insipiens2004-08-09 15:22
tai galima komentuoti šitą tekstą ar ne? :)) - keista situacija. Išdrįsiu vis dėlto teigti-klausti: ar negalima gerb. JL tekste išskaityti tam tikros autoriaus-skaitytojo hierarchijos sunykimo tezės? Ar nėra taip, kad atsiradus "rašančiam skaitytojui arba skaitančiam autoriui" suyra "pirminė tvarka" - kalbantis autorius ir klausantis skaitytojas. Dabar atrodo, tarsi bestruktūriame poliloge lipama per galvas bandant parodyti, kad "aš" galiu perskaityti=parašyti kai ką daug geriau, ar...tekstualiau :) Groovy. JL straipsnis man pasirodė, kaip savo paties ir ŠA teksto-refleksija...heh, mes visi šitam apgaulingame rate...kai mano pirštai bėgioja klava, belika pdaryti netiklą jdsį, ir prasmė beveik sugriūva, a la differance...sugriūva, suyra pirminis tekstas, o su juo ir skaitytojas. JL rašinys - bandymas sistematizuoti tai, kas nepaklūsta sistemai, kas išvengia minėtos hierarchijos ir pabėga į naujus savižinos horizontus. Labai suintrigavo "...stiprus įsitikinimas, kad pavyks pasakyti geriau, nei jau buvo pasakyta, arba, ištrūkus iš citatų tinklo, ištarti kažką naujo [...] egzistuoja baigtinis siužetų, schemų, situacijų skaičius,"... Kas tuomet yra subsequent teiginiai apie kitą - nepretenzingumo - triuką? - Ar tai - ne keisto prieštaravimo atskleidimas? ...Pasidaliję vieną amžiną tekstą mes kultivuojame mažutes simbolių plantacijas, kur tik užgimę nueina nebūtin šio didingo prototeksto vaikai. Atsiradus komentarui, numiršta vienas iš dviejų - tekstas arba komentaras. Štai kodėl klausiau, ar galima komentuoti... Genijų cituoti nevalia, o ir patys genijai, kaip žinome, necituoja. [vargu, ar supratau viską, ką parašiau, deja, kartu su tekstu pasibaigiantis laikas to jau neparodys]. 3..2..1..[išsiųsti].

20387. zetas klubo varnaleshoms2004-08-10 02:37
http://www.ore.lt/phorum/read.php?f=16&i=46275&t=46275 nereikia nieko rashyti. tu tyliai paklausyk po to tyliai tyliai numirk. viskas

20413. lins kanars2004-08-10 16:12
bijau, kad linka Jekaterina (ar redakcijos?) uzrase su klaida. regis, buvo turetas omeny Live Journal, o ne Life Journal (atsiverciau: kazkoks produktas uz $) sitas reiskinys nezinau nuo kada turi bemaz-bendrini pavadinima: BLOG. ju atitikmenu simtai net lietuvoj. kuri laika laukiau, tikejaus ir bandziau inicijuot, kad butu parasyta apie visa si instituta ir jo fenomenarija..

20423. sapiens/insipiens2004-08-10 18:51
Tekstas, kaip bet koks "tekstas", yra niekas. Nėra tokių tekstų. Tekstas yra sampyna, seka, primetanti savo tvarką ir skaitymo būdą, pati susirandanti savo autorių ir savo skaitytoją [...] Bet tai pranešimas... tai deklaracija, kad (dar) nėra baigtinės kombinacijos, tai užuomina, kad niekas nesibaigia ir kad "pirminis" "tekstas" su kiekvienu savo klonu pats gimsta iš naujo savo paties paneigimui [...] "Pirminis tekstas", prototipas, ar, kaip sakė vienas veikėjas - prototekstas. Cha, tai mistifikacija, kaip ir neretas autoriaus ir skaitytojo manymas, jog formos variacija yra tai, ko iš jų reikalaujama. Pratekstis yra tik laike, galbūt su juo ir prasidėjo laikas...o paskui, išsisėmus visoms formoms ir raiškoms, tekstas, formų forma neteks savo paskirties...nes viskas jau bus pasakyta, viskas jau bus surašyta, o tai skaitys paskutinis skaitytojas (pirmasis autorius?). Jei žmogaus egzistencija būtų tik viena iš tų daugelio formų, prireiktų nemažai kartŲ, idant būtų suvokta jos prasmė, suvokta jau be žmogaus, kurio gyvenimui ji priklausė. Ar man reikia atsakymo? O gal man reikia to teksto, kurio aš niekada neparašysiu?... [operi eius sublimi epitaphium pro commentario dedit kūriniui jo prakilniam žodis atilsio buvo paskirtas] S.

20447. xaczykas :-) 2004-08-11 10:13
Kacia, >http://www.lifejournal.com tury buci http://www.livejournal.com/ cipa surask skyrtuma

20448. xaczykas2004-08-11 10:16
ir karzakdziel Mykolo sryptas nemato abzacu isz Mozillo`s. Bandau isz IE test test

20449. ebola2004-08-11 10:27
Mane erzina tas atsibodes visa ko analizavimas."Tekstas sudarytas is to ir ano, prie kurio prisijungia tas ir tas.." ir pan.Mintis susidedanti is daliu, rasanciuju grupes, pogrupiai, susidedantys is individu, kurie susideda is dar kazkokio lego ir todel raso tekstus susidedancius ir to kas buvo ir to kas bus, bet is tikro tai susideda is garsu "mu" ir "am", kuriu prasmes sudetines dalys yra is tiesu dalys to paties dalinio libido, kurio priezastys yra ispudziai patirti tame gyvenimo laikotarpyje ir taipogi kitame tarpsnyje kiti isgyvenimai kartu sudejus ir dar istraukus is ju sakni, galime suprasti kazkokia ju esme...Visur kaip isproteje ieskome apibreztumu, kurie galu gale niekur neatveda. Imkime muzikini kurini ir isanalizuokime ji garsais, tonais ir pustoniais, paanalizuokime stryko judesiu diagramas ir palyginkime juos su ritmo desimtiniu grafiku.Tokiu budu mes suvoksime zinokit, kurinio esme!Man atrodo jeigu kazkas kuria, jis sintezuoja, jungia visa ka pajegia i toki objekta kurio tikslas lyg ir sukurti neapibrezta ispudi.Cia pat atsiranda analitiku, kurie ziebia vaza i grindis ir issidelioje sukes megima issiaiskinti, kame ta formos paslaptis...:)Atsibodo, garbes zodis...

20454. sapiens2004-08-11 11:49
chill, baby, juk rašymas apie tekstus yra skirtas lavint dailyraščiui, arba spausdinimui klava...mano va komentarai labai patarnauja tokiems tikslams, deja, tik man vienam... :)

20485. 2 sapiens/insipiens2004-08-11 19:29
Taip, neparashyti tekstai - patys geriausi.

20488. 2 ebola2004-08-11 19:36
na stai, savo ruoztu pagimdet "analizavima analizuojanti teksta" :P apie tuos spastus ir buvo kalbama: skaitytojo kunas negali nerashyt :)

20491. 2 lins kanars2004-08-11 19:53
Taip, blogo fenomenas savaime idomus. Ir skirtinguose regionuose igauna savitumo: pvz. runete blogai virsta literaturinem svetainem, tuo tarpu anglakalbiai linke i zurnalistika :) Atrodo, liet-nete nors ir pilna blogu, jie vis dar marginalinis reiskinys :] Tuo tarpu runetas jau perpildytas blogu refleksiju, juolab tarp ju autoriu daugybe rasytoju, zurnalistu, zinomu iliustratoriu, etc. Galima tiketis, dar lt-blogu klestejimas pries akis ::) arba - labai to noretusi - jis igaus forma, skirtinga nuo tu, kurios dominuoja naglakalbiame ir rusakalbiame inete. [del liVejournal mea culpa]

20492. 2 zetas2004-08-11 19:54
bet tikrasis mano (ir visos zmonijos) alergenas - zetas.

20519. ebola2004-08-12 10:09
Ne, as tik susierzinau del to siauro ir buko tyrimo metodo.Mano tekstas yra kaip atsirugimas - FUI!Netgi meginau pasisaipyti is jo..ne kas gavosi, matau.

20537. sapiens2004-08-12 16:42
neparašyti tekstai - geriausi? Nejau norite pasakyti, kad aš turiu daugiau pagrindo džiaugtis? :)) Jūs subtiliai maloni. Ir turbūt teisi.

20540. <:°_"&=&²$*!:,;:;:!=)²&= :-) 2004-08-12 17:22
Smagus tekstas. Padejo kitaip pazvelgti i pati teksta, autorius ir skiatytoja. Tarsi visiem zinomi dalykai aprasyti, bet kol nepaskaitai, tai ir nesusimastai, net nesuvoki, kad juk taip yra ir tau tai puikiai zinoma. Man sis tekstukas matyt padejo istraukti is pasamones keleta pastabu apie teksta, autoriu ir skaitytoju.

20564. 2 blah blah blah2004-08-13 10:33
Uhu, kasdienybes komiksai [http://www.tinklapis.lt/fontanai/] dziugina aki :) ir siulomos `naujos dimensijos` demesio vertos. Tik kad Barthes`ui ispletus teksto savoka, vizualiniai srautai ir garso landsaftai taip pat virsta tekstu, kuris yra skaitomas. Kitaip tariant, ju specifika dingsta. Dar daugiau, rasant apie vaizdus ar garsus juos konvertuoji i raides >:] Adekvaciau butu i tavo fontantus atsakyti kitu kadru rinkiniu, neistariant nei zodzio ::)

20565. 2 <:°_"&=&²$*!:,;:;:!=)²&=2004-08-13 10:38
Aciu :) ko tikrai truksta liet.el.leidiniuose - tai diskusiju ne tiek apie pati straipsni ir autoriu, kiek apie siuloma tema; jusu is pasamones istrauktos pastabos apie teksta-autoriu-skaitytoja butu vertingos.

20593. IVS :-( 2004-08-15 21:56
Na,su tokiais "lengvabūdiškais", fragmentiškais, žaismingais rašymo pagrindais - tai tik i Seima, istatymu kurti, kad paskui juos bele kaip butu galima interpretuoti, pasikliaujant bendru "foniniu" (intertekstualiu) žinojimu. Merkiu viena akimi Jekaterinos Lavrinec rasanciajam kunui- tekstas baisiai nuobodus, kita karta kai rasysite, pabandykite pasitelkti siela, jeigu turite...

20761. 2 IVS2004-08-19 00:05
Nu..sielos klausimais geriau kreiptis i teologijos specialistus :) Rashymo mechaniskumas atitinka auksciau aptariama situacija. Grieztai kalbant, `autentiska siela` galima rasti pas puoselejancius `vieniso genijaus` ivaizdi romantikus. Tuo tarpu dabar egzistuoja nuovoka, kad rashymas yra gamyba, o tekstai - produkcija; ir kaip matyt, produkcija, pateikta su siela geriau vertojama ::P

20810. a.t.2004-08-19 18:36
ahoy! jau sielos mechanika uzsiemei? ;-) rasantis kunas primena "zmogu-masina". nesistebiu, kad kai kas pasigedo sielos, sis diskursas sielos (ar romantiniu seiliu, heh?) nenumato. musuose publika sunkiai skiria poezija ir instrukcijas, lyrika ir analitika, taip kad normalu :-)

51727. corps bride :)2006-02-03 14:08
Smagus straipsniukas. Ir labai-labai pravers renkant medžiagą ;) O dalis komentatorių tik patvirtina autorės tezę (kartais pagalvoju, ar neišleidus šiaurės atėnų komentarus atskira knyga......)

55445. Rokas :-) 2006-04-19 14:06
super! kaip tik ieskojau info hipertekstualumo tema. patiko ideja susieti ja su kuno problematika, ir bendrai, atrodo, cia pasiulyta tiek kontekstu, kad vienu straipsniu neapsiribosi...kodel redakcija nepateikia autoriu koordinaciu?

177328. mic2009-12-22 02:07
Naudingas straipsnelis mano tinklaraščių kultūros tyrimui, pasufleravo naujų minčių ;) ačiū.

Rodoma versija 28 iš 28 
7:47:19 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba