ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (15) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (26) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Rankų darbo dievai

JOY DAVIDMAN

[skaityti komentarus]

Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

Iš 20, 4–6

Kokio stabas pavidalo?

Aš garbinu Ganešą, brolau, pasaulio išminties dievą, krautuvininkų globėją. Jo pavidalas yra nedidelis storas žmogus dramblio galva; jis pagamintas iš muilakmenio, o jo akys – du nedideli rubinai. O kokį pavidalą garbini tu?

Aš garbinu sportinį "Rolls-Royce" modelį, brolau. Ištisas dienas jam aukoju tepalų ir blizginimo auką. Valandų valandas skiriu šiam ritualui. Jis neša man sėkmę visuose darbuose, pakelia mano prestižą tarp bičiulių ir kuria sėkmingo žmogaus reputaciją. O kokio modelio mašiną turi tu, brolau?

Aš garbinu savo namų jaukumą, sese. Apie juos mąstau ilgai ir su meile – kėdės sudaro kontrastą kilimui, užuolaidos dera prie medžio apdailos, visi namai tobuli ir šventi. Peleninės išdėliotos tinkamose vietose, o jei koks šventvagis nukratytų pelenus ant grindų, turbūt mirčiau nuo tokio sukrėtimo. Gyvenu tam, kad tarnaučiau savo namams, o atlygio gaunu pavydą savo seserų, kurios privalėtų prieš mane atsistoti ir pavadinti mane palaiminta. Jei mano vaikai suterštų mano namų šventumą nešvara ir triukšmu, tuoj pat išprašyčiau juos lauk. O kokio pavidalo tavo stabas, sese? Ar tai tavo namai, ar drabužiai, o gal netgi priklausai kokiam elitiniam kultūringam klubui?

Garbinu savo tapybos darbus, brolau... Garbinu savo darbą; esu, po perkūnais, geriausias reklamos ekspertas Holivude... Aš garbinu golfą, bridžą... Garbinu savo patogumus; o pagaliau argi ne mėgavimasis yra gyvenimo tikslas? Garbinu savo bažnyčią ir noriu tave užtikrinti, kad mūsų bažnyčios vykdomas misijos darbas toli pralenkia visų kitų konfesijų mūsų miesto bažnyčias, o kitais metais galėsime įsigyti naujus vargonus ir niekur kitur nerasi geresnio choro už mūsiškį... Aš garbinu save...

Kokio pavidalo tavo stabas?

Pirmieji stabdirbiai, ko gero, buvo niekuo dėti dievoti žmonės. Antropologai turi madą kalbėti taip, tarsi religija būtų atsiradusi iš primityvios visuomenės prietarų, iš aklos baimės ir aklų nesąmoningų troškimų. Tarsi žmonės būtų kūrę sudėtingus ritualus ir aukoję keisčiausias aukas visiškai nemąstydami apie savo dievų prigimtį.

Tačiau visose istorinėse religijose pirmiausia būna metafizika ir filosofija ir tik sugedusi religija virsta prietarais. Argi turėtume manyti apie mūsų pamirštus žmones blogiau nei apie tuos, kuriuos prisimename? Stabų kūrėjų mintyse Dievo idėja turėjo virte virti. Kūrėjas, Pagalbininkas, Naikintojas – jis juos supo iš visų pusių; apie jį šnabždėjo medžiai ir klykė gyvūnai; gyvybę teikianti saulė ir mirtį nešantis griaustinis bylojo apie Aukščiausiąjį. Koks jis? Kaip jį išreikšti žodžiais? Tam jie neturėjo žodžių – laukinių kalba geriausiu atveju tėra šiurkštus įrankis, nepajėgus perteikti abstrakcijų. Tačiau mintyse jie turėjo vaizdinius ir galėjo naudoti palyginimus. Jo stiprybė buvo kaip dramblio, pažinimas – kaip skvarbi vanago akis, ūmus jo pyktis – tarsi vandenyje nepastebimo krokodilo staigus smūgis. Visa tai buvo jo pavidalai ir jo simboliai. Mąstydami apie Dievą, laukiniai jautė, kad žino, kokia yra Galia; taip pat jautė neišvengiamą visų žmonių poreikį perteikti savo mintis kitiems. Jie kūrė savo minčių paveikslą.

Gali būti, kad būtent taip paprastai ir nekaltai ir buvo sukurti stabai – pavidalai su dramblio ar vanago galva, ar krokodilo nasrais; per daug rankų ar dantų turinčių žmonių pavidalai ar per daug gražūs pavidalai, kad galėtų vaizduoti mirtinguosius. Nėra jokio reikalo stabų išradėjus sieti su visa froidistine tamsių motyvų mitologija. Kad ir kokie buvo jų motyvai, viena aišku – stabdirbiai stengėsi pasakyti tai, ką jie manė apie Dievo prigimtį. Jie išradinėjo tai, ką vadiname teologija.

Kiek atlaidžiau į stabus žiūrėti imsime, jei prisiminsime, kad, šiaip ar taip, stabai buvo priešprieša primityviems tikėjimams, teigusiems, jog Dievas yra lygiai pasiskirstęs visuose daiktuose ir iš esmės pats ir buvo visi daiktai. Stabdirbiui Dievas yra vienoks, bet ne kitoks; jei jis yra dramblio jėgos ar pelėdos išminties, tai aišku, kad jis neturės pelės ar kuosos silpnumo ir kvailumo. Kad ir kaip šiurkščiai skambėtų, žmogaus protas pirmiausia turėjo įsivaizduoti dievą, kuris yra dramblys, o ne pelė, ir tik paskui galėjo suvokti Dievą, kuris yra geras, o ne blogas.

Deja, stabai negalėjo ilgai išlikti nekalti. Reikėtų nubrėžti aiškų skirtumą tarp stabdirbio ir stabų garbintojo. Sena žydų legenda teigia, kad iš pradžių Abraomas buvo stabdirbys ir kad būtent dėl to jis suprato, jog stabai tėra rankų darbo kūriniai, o ne tikras Dievas. Stabdirbys gali daugiau ar mažiau suvokti, kad jis tiesiog suteikia formą jo galvoje glūdinčiai kažkiek susigulėjusiai Dievo sampratai; kad jo atvaizdai yra tiktai metaforos – tai, ką vadiname simboliais. Skeptiškas graikų filosofas mums galėtų priminti, kad, šiaip ar taip, Atėnės atvaizdas yra tik simbolis, tik priemonė, kuria padrikas mintis galima nukreipti į dvasią, kuri yra Atėnė. Tuo tarpu stabmeldys per medžius nematys miško, o Dievą supainios su jo atvaizdu. Aukso ir dramblio kaulo Atėnės statula pati taps šventa, į statulą bus nukreiptos maldos, statula taps paslaptingų galių šaltiniu, tokiu materialiu objektu, kuris kažkuo skirsis nuo kitų objektų. Krucifiksas, gipso skulptūra, šventojo relikvija, stebuklingas votas ar pigi sunkiai įskaitomu šriftu išspausdinta biblija gali patys būti laikomi šventais ar magiškais daiktais, galinčiais net sulaikyti kulką. Dar blogiau, atvaizde įkalintas dievas yra menkas ir bejėgis dievas. Dėl to, kad savo Dievo sampratą susiaurinai iki žmogaus pavidalo ar išdrožto krucifikso, gali kilti pavojus, kad padarysi išvadą, jog esi pajėgus šaipytis iš tų aplinkui tave vaikščiojančių ir alsuojančių žmogaus pavidalų ar jų nepaisyti. Dėl to, kad garbini dievą ypatingai iškeptoje duonoje ir ypatingos formos taurėje, gali pamiršti garbinti visos duonos ir viso vyno Dievą. O juk apie šį valgymą buvo pasakyta: "Tai darykite mano atminimui".

Šitaip pažodžiui priimdami simbolizmą, greitai galime iš jo sukurti stabą ir prietarus. Šitokiu būdu paslaptingą Galią – plačią, beformę, nevaldomą ir nenuspėjamą, kuri anksčiau buvo užpildžiusi visatą – stabmeldys patogiai sumažina iki kažko, ką galima įkalinti nedideliame medžio ar gipso pavidale. Nemanykim, kad stabmeldys yra toks kvailas, jog nežinotų, kad jo dievas sukurtas žmogaus ir lengvai sunaikinamas. Jis tai puikiai žino. Kaip tik tokio dievo jis ir trokšta – dievo, kurį galėtų valdyti pats.

Pati stabmeldystės esmė yra tai, kad stengiamasi dievybę užvaldyti ir ją pavergti. Kaip stabas turi galių žmogui, taip ir žmogus turi galių stabui. Jis gali jį papirkti, gali su juo sudaryti sandėrį, tam tikrais ritualais ir aukomis gali priversti jį įvykdyti savo norus. Ar bent jau taip atrodo pačiam stabmeldžiui. Nes stabas nėra vien tik vienokios ar kitokios formos atvaizdas, kuriuo stengiamasi pavaizduoti dievybę. Stabas yra materialus objektas, kuriuo deramai manipuliuodamas žmogus gali tikėtis iš gyvenimo gauti, ko nori.

Tiktai, be abejo, negauna. Visata nėra šitaip sutvarkyta; joks materialus objektas neturi tokių galių. Aukok jam kiek tik tau patinka, pataikauk ir meilikauk, kiek tik lenda, mušk savo neklusnų stabą didžiuliu vėzdu, kiek tik nori, – jis vis tiek neduos tau, ko nori. Ir dėl to stabmeldiškos kultūros tampa vis baisesnės. Jei mažas kyšis nepadeda, reikia siūlyti didesnį. Stabas neatsiliepia į mergelių šokį su gėlėmis? Ką gi, pažiūrėkim, gal jis atsilieps į šokį karių, kurie žaloja savo kūnus peiliais. Nusikirpai plaukų sruogą ir paaukojai stabui, o gyvenimas vis tiek juodas? Tada pamėgink perpjauti savo pirmagimiui gerklę ir paaukok jam. Nuolatinė stabų tyla neįkrės tau daugiau proto, jei esi gimęs stabmeldžiu. Nes jei Stabui šitaip sunku įtikti, koks tad didis Stabas jis turėtų būti!

Visa Mesopotamija skendo šioje šlykštybėje, kol žydai, pirmieji ikonoklastai istorijoje, pakilo ir tarė: "Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo".

Jie buvo nuoseklūs, šitie žydai. Kadangi atvaizdai gali būti naudojami šitaip neteisingai, tai reikia atvaizdų visai neturėti – netgi nekalčiausiems tikslams jų negalima naudoti. Jokių drambliškų statulų Šventykloje, jokių netašytų naminius dievus vaizduojančių medžio kelmų namuose, netgi jokių žvėrių galvų kėdės atlošui papuošti ar kilimuose išaustų paukščių pavidalų. Kristaus laikais romėnų ereliai, kurie iš esmės reiškė tą patį, ką šiandien reiškia vėliava, laikyti pasibjaurėtinais ir neįleistinais į jokį žydų miestą. Galiausiai netgi mintyse kurti Dievo paveikslą buvo draudžiama.

Kiek efektyvus buvo šis įsakymas? Viena vertus, labai efektyvus – jis visiškai sunaikino bet kokį vaizduojamąjį žydų meną. Saliamono šventykla buvo išpuošta cherubinais ir aukso jaučiais. Tačiau per pastaruosius du tūkstančius metų žydai, kurių muzika ir literatūra tiek daug pasiekė, beveik niekuo nepasižymėjo skulptūroje ir tapyboje. Lygiai taip pat musulmoniškasis pasaulis, kuris perėmė šį atvaizdų kūrimo draudimą, apribojo savo meną iki sudėtingų formalizuotų išraitymų, kuriuos vadiname "arabeskomis". Kitas klausimas, kiek tai sunaikino pačią stabmeldystę...

Kokio stabas pavidalo?

Jis turi būti žmogaus ar žvėries pavidalo? Ar negalima apskritai nieko vaizduoti – nieko, nuo dinamos iki audinės kailio, – jei tik kreipsiesi į tą kūrinį ieškodamas išganymo? Griežta žydų taisyklė neleido netgi ornamentais puošti baldų, tačiau ji vis tiek nepajėgė uždrausti garbinti pačių baldų. Lygiai taip pat būtų galima tarti, kad, nulupę nuo automobilio variklio dangčio jį puošiančią statulėlę, išvaduosime jo savininką iš vergiško automobilio garbinimo!

Stabas garbinamas ne dėl jo pavidalo, o dėl įsivaizduojamų jo galių. Rašto aiškintojams ir fariziejams nepavyko sustabdyti stabmeldystės; jie vien tik pakeitė jos žodyną. Užuot kreipęsi pagalbos į žmogaus pavidalo stabą, šiandien "visuomenės išganymo ieškome tinkamame atomo galių panaudojime". Aišku, tebėra žmonių, kurie klaupiasi priešais atvaizdą, aukoja jam nedideles aukas ir žada didžiules, maldaudami įvykdyti jų širdies troškimus ir žvelgdami į išdažytą gipsinį veidą, tikėdamiesi išvysti stebuklingą šypseną ar ašaras. Tačiau dauguma mūsų, šiuolaikinių krikščionių stabmeldžių, vietoj atvaizdų garbiname mechanizmus. Nudžiugsime tik įsigiję naujausio modelio televizorių ar naują patentuotą skalbiamąją mašiną. Leninas manė, kad Rusijos išsigelbėjimas yra elektros lemputė; amerikiečiai, bergždžiai stengęsi panaudoti dinamą, ta linkme bando žengti toliau – link paslaptingų ciklotrono galių. Didžiausias mūsų laikų stabas yra grybo debesies pavidalo.

Argi svarbu, kurį savo žaislą paversime dievu? Svarbu tai, kad tas daiktas tebebus žaislas, stabas – materialus objektas, kurį tikėsime mums atnešiant laimę. Kitas stabmeldystės vardas – materializmas. Jei tik tikimės būti išganyti savo rankų darbu, esame stabmeldžiai ir antrasis Dievo įsakymas skirtas mums. Kokio pavidalo tavo stabas, brolau? Galbūt visai primityvus, pavyzdžiui, prie pigaus metalo grandinėlės prikabinta triušio letenėlė. O galbūt labai subtilus ir civilizuotas, pavyzdžiui, spinduliavimas, kurį pamatyti galima tik pro elektroninį mikroskopą. Kad ir ką žmogus sukurtų, jis gali imti tai garbinti. Esama žmonių, kurie garbina šiuolaikinius santechnikos išradimus ir tikisi, kad Kiniją ir Indiją išgelbėti galima įrengus ten tualetus, kuriuose nuleidžiamas vanduo.

Visas nuodėmes, kaip tvirtina teologai, lemia didžiausia savęs garbinimo nuodėmė. Kodėl turėčiau garbinti mažą ribotą stabuką, o ne didingą ir visuotinį Dievą? Galbūt todėl, kad stabas gali man priklausyti, tačiau joks žmogus negali savintis Dievo, kurio teisumas nesuardomas. Tomo drambliagalvis stabukas turi atsiliepti į Tomo, o ne Diko maldas; o gyvatės formos Diko fetišas turėtų Diką apsaugoti nuo Hario. Tačiau didis ir visuotinis Dievas visus žmones myli vienodai, tad kaipgi drįsčiau jį prašyti duoti man daugiau negu mano varžovams? O štai mano sportinis "Rolls-Royce" modelis šlovę neša tik man vienam, o ne žemesnės padermės žmonėms, kurie neįstengia įsigyti tokio automobilio. Puikiai sutvarkyti ponios Džons namai jai tokie mieli būtent todėl, kad jos kaimynė ponia Robinson tokių namų neturi.

Mūsų tragedija ta, kad iš tiesų žinome, kas yra geriau. Juk žinome, kad laimė yra dvasinė būsena, kurios nesuteiks nei turtai, nei valdžia. Du tūkstančius metų klausėmės šitai bylojančių pamokslų ir nė karto nepraleidome progos pritardami linktelėti galva. Šiandien mūsų psichologai ir netgi daugybė populiarių autorių mums kartoja tą pačią pamoką. Išperkame daugiatūkstantinius jų veikalų tiražus, nuolat patys smerkiame materializmą, su siaubu piktinamės tąja griežtai organizuota stabmeldystės forma, vadinama komunizmu, kurio doktrina skelbia, kad būsi išganytas fabrike dirbdamas ne išnaudotojui, o sau. Religinis atgimimas kasdien vis stiprėja – skelbiame, kad tik grįžę prie krikščionybės ir jos vertybių galėsime išsaugoti tai, ką labiausiai branginame gyvenime. Aišku, žinome, kas yra geriau negu stabų garbinimas.

Jei tik savo gyvenime žmogus laikytųsi to, ką žino! Tačiau žmonės, kaip skelbia šventasis Paulius, yra sugadinti prigimtinės nuodėmės ir gyvena laikydamiesi savo sąnarių, o ne savo proto įstatymo. Žmonės yra tokios būtybės, kurios daug mieliau paklūsta jausmams ir įpročiams negu žinojimui. Netgi kreipdamiesi į Kristų kartojame savo įprastą stabmeldystę. Privalome sugrįžti į krikščionybę. Taip, tačiau kodėl? Nes ji yra tiesa? Bet ar mes savo širdyje tikime, kad ji yra tiesa, kad Kristus yra Dievo Sūnus ir kad privalome juo sekti netgi išsižadėdami šio gyvenimo ir visų jo malonumų? Apie tai kalbame labai nedaug. Daug daugiau kalbame apie tai, kad krikščionybė turėtų apsaugoti mūsų turtus. Bet juk krikščionybė nėra skirta tam, kad pasaulį išsaugotų mums, ji skirta mums apsaugoti nuo pasaulio.

Skirtingai nei budistai ar hinduistai, krikščionys paprastai laiko gerus dalykus esant iš tiesų gerais ir kad visas dabartinis džiaugsmas tėra mūsų galutinio džiaugsmo su Dievu ženklas. Mūsų žemiška meilė ir džiaugsmai turi mus vesti prie Kristaus ir galime tikrai prašyti Kristaus, kuriuo tikime, mums juos išsaugoti, tačiau tai visiškai kas kita negu naudotis Kristumi juo netikint – kai Kristaus mokymas paverčiamas propagandiniu ginklu, energinga kalba, kuri mus įkvėptų kovai už seną gerą materializmą. Turime grįžti į krikščionybę, kad išsaugotume tai, ką branginame, tačiau visiškai nepajėgsime grįžti į ją, jei tai, ką branginame labiausiai, nebus Kristus. Jei gaiviname religiją tik tam, kad ja naudodamiesi galėtume apginti savo darbus, – nuo parlamentinės demokratijos iki Jorkšyro pudingo, – tada iš tiesų Kristaus prašome mums išsaugoti mūsų stabus.

Todėl neatsikratysime stabmeldystės automatiškai, vien tik nuėję į bažnyčią. Tiesiog įžengsime į aukštesnę stabmeldystės pakopą – bažnyčia mus sugėdins tik dėl mūsų didesnių ir savanaudiškesnių stabų. Galbūt iš pradžių norėjau naujausią televizorių savo svetainėje turėti tam, kad kaimynams padaryčiau įspūdį. O metus palankęs bažnyčią imsiu ir pradėsiu rinkti aukas, kad televizorius būtų nupirktas ir vietiniam paauglių klubui! Matot, kiek pažengiau. Savanaudis materialistas tapo nesavanaudiška dvasinga bažnyčios atrama. Tačiau, nors ir buvau išgydytas nuo pastangų per mechanizmus išsigelbėti pats, aš ir toliau manau, kad mechanizmai gali išgelbėti visuomenę.

Dar po metų galbūt išaugsiu ir šį požiūrį į religiją, kaip į socialinių paslaugų teikėją visuomenei. Man paaiškės, kad bažnyčia yra daugiau negu patogus bendruomenės reformos įrankis. Pamatysiu, kad ji pati yra kažkas unikalaus ir trokštamo, kažkas, kur geresni namai, geresnė vaikų rūpyba, geresnis pilietiškumas ir geresnė valdžia yra gretutiniai produktai, bet ne tikslai. O tai pamatęs dabar panorėsiu statyti pačią bažnyčią.

Ir vėl tebebūsiu stabmeldys. Būsiu patekęs į paskutinius, pačius gudriausius spąstus – lenksiuosi bažnyčios pastato pavidalą įgavusiam medžiui ir akmeniui. Tikėsiuosi būti išganytas per nuolatinį pamaldų lankymą, per gausias pinigines aukas, kunigo atlyginimo kėlimą, altoriaus puošimą, vargonavimo tobulinimą ir užsienio misijų rėmimą. Paprastai tariant, būsiu pamiršęs, kad pati bažnyčia nėra Dievas.

Juk šitaip lengva supainioti priemones ir tikslą! Ir vėl – jei bažnyčia yra tik Dievo pažinimo priemonė, ji yra tiktai kanalas. Kai pati bažnyčia paverčiama stabu – paslaptingu būdu pati savaime šventa ir galinga, tada religijos tikslas tampa pritraukti žmones į bažnyčią. Pasidaro nebesvarbu nei kodėl tie žmonės turėtų eiti į bažnyčią, nei kas jiems iš to. Tiesiog priviliokime juos kortų žaidimais arba paskaitomis apie Freudo psichoanalizę. Koks skirtumas. Pats bažnyčios slenksčio peržengimas įgyja magiškų galių žmonėms išganyti.

Krikščionybei niekada nepavyko iki galo išsivaduoti iš šios keistos stabmeldystės formos – kai kas ją vadina "bažnytybe". Septynioliktojo amžiaus puritonai matė, kad puošnios bažnyčios ir iškilmingos apeigos lengvai gali virsti stabais, ir tikėjosi šio pavojaus išvengti kiek įmanoma supaprastindami apeigas ir bažnyčias. Tačiau beveik tuoj pat išdygo naujas stabas – bažnyčios struktūra, bažnyčios drausmė ir netgi pati Biblija, uoliai skaitoma rytą vakarą, tačiau retai iš tiesų suprantama. Tėvai manė atvesią vaikus prie Kristaus, versdami juos ramiai sėdėti ir išbalusius bei išsigandusius klausytis pamokomų pasakojimų, kaip Jozuė žudė kūdikius ar kaip Eliziejus siuntė lokes mažų negerų berniukų suėsti.

Šiandien esam ypač gundomi garbinti bažnyčią, nes dažnai nebeturime ką dar galėtume garbinti. Trokšdami baigti įsisenėjusius vaidus dėl tikėjimo išpažinimų, daugelis iš mūsų priėmė "modernią" krikščionybę, kurioje beveik nebėra tikėjimo išpažinimo. Norėdami pabėgti nuo religinių prietarų, ėmėme skelbti, kad svarbiausia turėti vietą, kurioje galėtum melstis, ir visai nebesvarbu, ką iš tiesų garbinsi į tą vietą įžengęs. Laikantis tokio požiūrio, bažnyčia automatiškai paverčiama stabu. Šiais laikais mūsų miestuose esama žmonių, kurių laikomos "pamaldos" tėra atsainiai pateikiami dirbtiniai nenuoširdūs pamąstymai – tačiau jų parapijos juos laiko krikščionių dvasininkais.

Na ir kas? Visi tebesame stabmeldžiai. Kodėl gi ne? Pagaliau juk net geriausios mūsų mintys apie Dievą tėra metaforos, žodžiais ir mintimis sukurti stabai – apie Dievą kalbame kaip apie dvasią be kūno, organų, be troškimų, bet vis tiek negalime dvasios suvokti, nesuteikdami jai kokios formos ar substancijos. Iš tiesų laikydamas daugelį stabų šiurkščiomis ir kvailomis metaforomis, žmogus pasimoko tik iš savo klaidų, ir taip anksčiau ar vėliau susikuriame geresnių metaforų. Ir kartu manome, kad garbiname geriausia, ką tik galime, ir nors mechanizmas nėra Dievas, nėra jis ir velnias. O stabas tėra negyvas objektas, kuris niekaip negali pakenkti...

Kaip ir ginklas. Tačiau žmogus su ginklu gali pridaryti daug žalos.

Stabmeldystė kyla ne iš stabo, bet iš stabo garbintojo. Tai psichologinė nuostata, kuri valdo visą jo gyvenimą. Ši nuostata labai pavojinga. Iš pradžių stabui aukojame kitus, o galiausiai paaukojame save. Žmonės meta savo kūdikius į liepsnojančią Molocho krosnį, o patys puola po traiškančiu Džaganato vežimu. Žmonės nesąmoningai kasdien aukoja save ir savo vaikus automobilių Džagernautui ir protus alinančiai šiuolaikinio miesto krosniai. Namai praryja namų šeimininkę, kabineto darbas nusėja darbuotoją votimis, o užkonservuotos pramogos neleidžia mums iš tiesų pramogauti. Argi mūsų stabai mums nepadarė žalos?

Tikrasis stabų siaubingumas yra ne tai, kad jie mums nieko neduoda, bet kad jie iš mūsų atima netgi tai, ką turime. Suteikdami kokiam fetišui įsivaizduojamą galią, tiek pat galios mes atimame iš savęs ir mumyse esančios Šventosios Dvasios. Jei nuo pavojaus išgelbėti mus gali tik mūsų automobilis – vadinasi, nebeturime jėgų išsigelbėti savo kojomis. Stabmeldys visada yra dvasinis paralitikas. Kuo labiau pagalbos ieškome materialiuose dalykuose, tuo mažiau galime gelbėtis patys ar prašyti Dievo malonės pagalbos. Jei galime būti išganyti, mus išgelbės tikrai ne medis, kad ir kaip gražiai jis būtų išdrožinėtas ir nublizgintas, ne mašinos, kad ir kokios veiksmingos jos būtų; ir ne socialinis planavimas, kad ir koks išradingas jis būtų. Jei galime būti išganyti, tai nutiks per tą galią, kuri buvo suteikta žmogui pačioje pradžioje, kurios jis negali sukurti savo rankomis – galia Šventosios Dvasios, kuri yra Dievas.

Iš: Joy Davidman. Smoke on the mountain. London: Hodder and Stoughton, 1955

Vertė Kęstutis Pulokas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20351. bitė ritė baltaragė :-( 2004-08-09 14:57
Siūlyčiau tinkamai pasirūpinti ir šio teksto marketingu, kad jis pasiektų savo tikslinę auditoriją. Pvz., būtinai reikėtų pridėti nemokamai (arba įskaičiuoti į kainą) šį Š.A. numerį prie naujausių dulkių siurblių, šepečių ar šluosčių komplektų, madingiausių automobilių, o religinės bendruomenės, kurioms priklauso panašiai samprotaujančių naujakrikščionių autoriai,tikrai laimėtų, jei tuo pasirūpintų. Kažin kiek tų, besimeldžiančių savo sportiniam automobiliui ar dulkių šluostei, atsiverčia Šiaurės Atėnus? O galėtų, beje, laikraštis atlikti skaitytojų vertybių analizę. Būtų įdomu pasiskaityti apie tokį tyrimą ir redakcija galėtų juo vadovautis parinkdma lektūrą. Dar piktina primityvus senosios kultūros traktavimas. Autoriaus aprašytą "religinę krizę",kurią patiri, kai aukoji stabui ir negauni ko nori, mūsų laikais ir mūsų kontekste gali išgyventi nebent nevisprotis (o gal šis pamokslas skirtas kokiai nors džiunglių publikai?) Nors ir negaudami ko nori, žmonės vis tik "garbino stabus" tūkstančius metų. Gal mergelių šokis ar sruogos nusikirpimas šiuo atveju būtų ritualas,kurio tikslas - ne įsigyti dievo blatą, o patirti patį ryšį su dievybe? Etnokultūros medžiaga liudija, kad ir pagoniškas apeigas lydi džiaugsmo, šventiškumo, pilnatvės išgyvenimas. Kiekviena religija kuria harmoningą pasaulėvaizdį, todėl savo laiku ir tam tikroj kultūrinėj aplinkoj žmogui yra patikima atrama. Nors kiekvienai religijai, neišskiriant nei krikščionybės, būdingas ir smurtas prieš kitą kultūrą ir kitokią pasaulėžiūrą.

20354. pavydulingumas ?2004-08-09 15:38
Įdomu, kad įsakydamas nekurti jokio Dievo atvaizdo ar įvaizdžio Šventasis Raštas pats teigia pavydulingo Dievo įvaizdį. Pavydas - tai "proto įstatymo" ar "sąnarių įstatymo" sritis? Ar nėra sukūręs žmogus ir Biblijos Dievo pagal savo atvaizdą?

20357. Queer :-( 2004-08-09 16:37
Tikrai, į kokią publiką orientuoti šis ir panašūs ŠA straipsniūkščiai? Ar ne geresnė vieta būtų kad ir www.bernardinai.lt? Arba platinti oraliniu būdu ex cathedra? Čia juk kalbamasi su kuopele "bendraminčių" (secta), nei kiek neabejojant, kad aplinkui susirinko kaip tik jie, ištroškę "išklausyti teisybę". O gal ŠA taip plečia skaitytojų ratą?

20372. po palme2004-08-09 19:42
SA turi teise tureti religijotyrai skirta skyreli. Tiesa, yra cia tenedencija krikscionybe iskelti auksciau uz kitas religijas, matyt, suponuojant, kad mes esam krikscioniska salis, netgi daugiau, Marijos Zeme (kas jau butu is prietaru srities). Atenai tuo is buvo didingi, kad ten visiems dievams uzteko vietos, visos religijos galejo vienodai reikstis.

20374. s.2004-08-09 20:23
2 po palme na, jei leista reikštis visiems dievams, tai tokiuose Atėnuose neverta tuščiai gaišti laiko...

20375. s.2004-08-09 20:24
PS tuščiai gaišti laiko neverta niekur :), tiesiog jei yra daug dievų, tai nėra Dievo.

20379. ==> ;-/2004-08-09 21:45
Pyktis lygus neutroninei bombelei. Jis griauna sveikata ir trumpina gyvenima. Tas jausmas, kaip materiali substancija. Tai jauciasi ir is kai kuriu eiluciu. Apemus nuoskaudai, pykciui geriau staiga nerasyti (ir kitu darbu nedirbti). Reikia giliai pakvepuoti ir suskaiciuoti iki simto. Taigi, daugiau sypseneliu!

20420. Queer2004-08-10 18:20
"Taip" nereiškia "myliu", o "ne" nereiškia "pykstu ir nekenčiu", kitaip logika būtų mokslas apie pasijas (aistras). Man net į galvą neateitų šitaip interpretuoti. Deja, kai kuriems geruoliams atrodo kaip tik taip. Stebiuosi...

20425. ==>2004-08-10 19:45
Stiprus issireiskimai byloja apie pasijas.

20436. Paloma negra2004-08-10 23:06
Zmones yra nelogiski uzdari daiktai. Jie kencia, nes nepripazista i save nepanasiu.

20455. adata2004-08-11 12:00
hm, sakyčiau, tai labai neblogas straipsnis, tiksliau, tekstas.Iš tikrųjų - ar pagalvojam, kas būtų, jei gyventume kad ir pagoniškoje visuomenėj? naudojamės iš esmės graikiškos (labiau Atėnų, nei Spartos demokratijos) modeliu, kuriam gyvybingumą teikia būtent tos pačios krikščioniškos vertybės. žinoma, "Dievą pagal save" kurti tapo šio amžiaus ženklu, bet ar galima laikyti save visa ko matu?

20462. Queer adatai2004-08-11 14:50
Na, kai kam gyventi pagoniškoje Graikijoje būtų labai baisu, o kai kam - svajonė...

20467. adata2004-08-11 15:18
TRUMPAI. Mano privačia nuomone, krikščionybės sklaida laike ir erdvėje vistik atnešė daugiau pozityvių dalykų nei neigiamų,kitų religijų apologetams norėčiau pasakyt, kad dažniausiai puolama krikščionybė gerai neįsigilinus į jos esmę, be to visada paprasčiau palaikyti tai, ko apčiuopti vietoje negali

20473. sapiens2004-08-11 16:43
būtent, neretas pagonis ar tokiems prijaučiantis kalba apie krikšionybę taip, tarsi bent kartą būtų palaikęs ją tiesa, o kaip - pasakykite man - galima diskutuoti apie ką nors, iš ko a priori atėmi teisingumo galimybę? Tačiau svarbiausia ne tai, kad kultūra, menai ar dar kas nors tapo kitokie nuo katalikų tikėjimo, svarbiausia jis pats - išorinės gi jo pasireiškimo formos jau antraeilis dalykas. Na o jei kas nors svajoja gyventi antikoje, tai galiu tik įspėti, kad istorijoje daug kas atispindi idealizuotai, o ir pati dabartis kartais atrodo gražesnė, nei iš tikrųjų yra...

20474. s.2004-08-11 16:49
sorry, pipl, jau grybauju, skaičiau pirmą kartą, bet tik iš antro supratau, kad su žodžiu "atėmi" yra kažkas ne taip :DD Turėjo būti "atimi". Norėjau kartu pasakyti, kad pagonys nė karto normaliai nesvarstė apie krikščionybę, o dabar varo nesąmones. Ačiū už dėmesį.

20481. Juozapata.2004-08-11 19:11
Joy Davidman : "Kokio stabas pavidalo? Aš garbinu Ganešą, brolau, pasaulio išminties Dievą, krautuvininkų globėją. Jo pavidalas yra nedidelis storas žmogus dramblio galva; jis pagamintas iš muilakmenio, o jo akys – du nedideli rubinai. O kokį pavidalą garbini tu?". / Indų išmintis: "Jūs galite garbinti Dievo atvaizdą, tačiau negalite lenktis Dievui kaip atvaizdui". "Visur ir visame kame regėkit Dievą – tuomet nepulsite į neviltį, neskraidysit padebesiais, įgysite kantrybės". "Nesivargink ieškodamas Dievo. Jis čia, kaip sviestas piene, kaip viščiukas kiaušinyje, kiekviename visatos atome. Jis neatėjo iš niekur ir niekur neišeina. Jis čia, ten, visur, nuo atomo iki kosmoso, nuo mikrokosmo iki makrokosmo. Jis – viskas". "Pirmas žingsnis – bėkite kuo toliau nuo blogos draugijos! Bėkite kuo toliau nuo blogos draugijos! Bėkite kuo toliau nuo blogos draugijos!". "Blogas mokinys kenkia tik sau; blogas mokytojas kenkia tūkstančiams". "Nepasiduokit plūstančioms mintims, nebėkit paskui jas, nes negalėsit teisingai spręsti". "Stenkitės kuo mažiau kalbėti ir kuo tiksliau galvoti, atskirti, kas yra tikrai svarbu". "Dažniausiai žmonės daro tai, kas šauna jiems į galvą ir kalba tai, kas tik užeina ant liežuvio. Jie elgias kaip išmano ir nebegirdi balso sąžinės – deja! Kitų pamokymai ir išmintingi patarimai nubėgs nuo jų lyg nuo žąsies vanduo – tik pats žmogus, savo ydas suvokęs, pajėgs nuo jų išsivaduot". "Kalbos kontrolė – gražiausias papuošalas". "Po mirties kūną sudegina. Tačiau ir gyvas kūnas dega ugnimi. Tai geismų ir jaudulių ugnis". "Tada išmokit atremti puolimus, kurių jūs neišvengsite kelyje...". "Priešas jaučia malonumą, įžeidinėdamas tave, tačiau kartu trumpina tavo ydų sąrašą, kurias turi išgyvendinti per kentėjimą. Kuo stipresni ir purvinesni įžeidinėjimai, tuo greičiau išsiskleis tavo šviesa. Priešas sugeria tavo nuodėmes ir jų pasekmes". "Meilė svarbesnė už atgailą, giedojimą ir meditavimą. Ji pati svarbiausia". "Tik praktikuojant nors vieną tūkstantąją dalį, ką perskaitei ar išgirdai, gali padėti tau pasiekti ramybę ir džiaugsmą". Iš anglu kalbos verte A.

20486. Queer2004-08-11 19:31
Atleiskite, tikrai neidealizuoju nei antikos, nei ko nors kito, bent jau tokia prasme, kokia idealizavimą supranta dauguma iš jūsų. Turiu pagrindo nekukliai įtarti, kad tos visuomenės užkaborius pažįstu visai neblogai (mokslinių studijų, o ne "istorinių" romanų dėka). Ir nesu joks komjaunuoliško tipo krikščionybės priešas. Puikiai žinau, kad Europa su visu savo žavesiu ir kvailystėmis be jos nebūtų tapusi tokia, kokia yra. Man keista, juokinga ir liūdna skaityti tokius tekstus ir jų komentarus su naiviais pamokymais (negi rimtai manote, kad jums nepritarti gali tik kamuolį į sieną spardantis kvailys? O ratio vobiscum?)... "Tiesa" ir "melas", "broliai" ir "priešai", pikti ateistai ir doros tikinčios avelės - ar visa tai galima laikyti edukuotos publikos leksiku? :)))

20487. Queer2004-08-11 19:35
Sorry, "leksikonu" - lapsus claviaturae :)))

20489. sapiens2004-08-11 19:49
:DDD matau, ne man vienam lapsus interim accidunt, aš rimtai atradau savyje kuklių sugebėjimų keisti lietuvių kalbos žodyną, tad kartais išsprūsta nenormatyvai visokie.... :) Aš irgi ne iš nuogirdų krikščionybę, o su ja ir viduramžius vertinu. Nesu kataliko įsikūnijimas, veikiau labiausiai perversiškas tikintysis (tikiu protu, o ne valia), bet vis tiek, visus, abejojančius katalikybe laikau kvailiais. Tai mano asmeninė nuomonė, prašom jos nepripaišyti tikriems krikščionims, jie dėl manęs nekalti :))

20502. Queer2004-08-11 21:36
Tikėjimas teikia išties neįkainojamą pranašumą: teisę be skrupulų laikyti kvailiais visus, neinančius iš paskos. O kaip gi kitaip? Juk jie, vargšeliai, nežino tiesos, o nežino simpliciter todėl, kad Dievulis protelio pagailėjo. Confiteor, tokios teorijos žavesiui tiesiog neįmanoma atsispirti. :))

20506. Juozapata.2004-08-11 22:09
Stebiuosi, kad mano parašymas sukėlė tiek diskusijos. Tai skyriau ir sau. Kaip žinia, užrašytas tekstas geriau įsimenamas.

20509. Paloma Negra2004-08-11 22:44
Jausmai nesiskiria. Jie kviecia zmones susiderinti i viena registra. Jie pavercia jausmu zmones panasiais.

20511. s.2004-08-11 23:22
2 Paloma Negra tu tai išvis patylėk, nervini.

20512. po palme2004-08-11 23:29
Krikscionybe, o mes turbut cia daugiau kalbam apie katalikybe, yra viena is pasaulio religiju, susirankiojusi po gabaliuka is kitu, pasiemusi rytietiska apatijos ir resignacijos dvasia, stoicizmo doktrina. Kristaus Sekimas yra tik vienas zingsnis iki Epikteto Dissertationes ir Aurelijaus Meditationes. Sukriskcionino Platona ir Aristoteli. Tai tikriausiai vienas is labiausiai pasisekusiu zydu bizniu istorijos eigoje, o jie visada buvo geri prekeiviai. Kataliku baznycia, kaip institucija, gali buti visai pagristai apkaltinta visomis galimomis nuodememis. Jau nekalbant apie siandienines. Belieka tik palaukti, kol ir pas mus, Lietuvoj, issprogs tas pulinys. Tada gal ir galesim pakalbeti apie pozityvius dalykus. Siaip jau, vakaruose, pas mus vadinami viduramziai dazniau vadinami tamsiaisiais amziais ir lygiai del tos pat priezasties krikscionybes vardas trinamas is EU konstitucijos.

20513. s.2004-08-11 23:43
2 po palme. o dar tikinčiuosius vadina fanatikais. Kloune tu, eik mokytis, skaityti, ir užuot svaidęsis skambiais vardais, paskaityk bent vieną tų autorių. Krc, tu toks apgailėtinas, kad net visamylinčiam Dievui ant tavęs nusispjaut, o aš - menkas Viešpaties įrankis šitam pasauliūkštyje, - pasiruošęs tave gyvą užkasti. Ramybės tau, paklydusi avele.

20515. po palme :-) 2004-08-12 03:01
Siaip tai ruosiuosi isleisti knygute su panasiais tikinciuju pasisakymais. Pats esi pirmasis kandidatas. Atleisk man, dar mazesniam dievo irankiui, kad isvis isdrisau pasakyti cia savo nuomone. Dabar eisiu uz kampo ir tyliai nusss...

20516. adata - queer2004-08-12 09:14
jei tamsta kiek giliau pasidomėtum krikščionybe, (kad ir ta pačia katalikybe, nekalbu apie kitas denominacijas), tai suprastum, kad tokio dalyko iš esmės nėra - vien jau dėl to, kad toje pačiojekatalikybėje tikėjimas laikomas Dievo malone, be to, puikybė yra nuodėmė....

20522. Queer adatai2004-08-12 11:32
Oi, nebegaliu... Kiek naujienų! Ir, svarbiausia, iš kokios gelmės iškapstytų!!! Linksma čia su jumis :))) O aš, beje, mėgstu pažaisti.

20531. ebola2004-08-12 14:27
:D:D pazaisti:D Gaila kad nemoku asiru kalbos, pametyciau cia, atrodyciau protingesnis.As gal pakalbesiu ne apie ta tikejima, kuris yra tikejimas, bet apie tikejima, kuris velniai zino ar isvis gali vadintis tikejimu.Tuomet koks rimtuolis ims ir prisikabins, o tada man bus labai linksma...Dar kitas pavarys gatvinio bazaro ant issisokusio neurotiko.Tas aisku, neapsikes...Baikit po velniu!!!! Pasilikit savo pliurze penktadienio vakarui, issiskalaukit gerai burnas ir kai kelsites sestadieni su skaudancia galva, vel noresis svaros gyvenime. Tada, pirmadieni iseis naujas numeris.Su pagarba....

20532. ech,2004-08-12 15:24
teks pasimokyti dantiraščio.:)

20533. sapiens2004-08-12 15:52
:)) gerai, kad katalikai nesiima rinkti paistalų ir leisti knygelių. Žmogus turbūt jaučia savo beviltiškumą, tad bando dangstytis knygomis. Niekur tu nepasislėpsi, tamsos verge, nei kliedesių knygos, nei kitokie marazmų rinkiniai nesuteiks tau solidumo, įtaigos ar pan. Išdrįski būti atviras bent jau sau pačiam. 2 adata, nu yo, čia šiaip teisingas pastebėjimas. Kai man sako, kad pasaulyje yra daug religijų, tad kodėl reikia tikėti katalikybe, aš tiesiog arba nesuprantu, arba jei būnu geros nuotaikos sakau kažką panašaus "katalikybė yra pati tikrovė, gyvenimas, tiesa".

20534. s.2004-08-12 15:57
žinoma, koks nors garbus tikintysis į mano draugystę ir palankumo jo (ir, drįstu pasakyti, mano) tikėjimui, atkirstų populiaria forma: "apsaugok, Viešpatie, nuo [tokių] draugų, nuo priešų apsiginsim" :))) Bet aš, nors ir būdamas išminčiumi, nepretenduoju į kažkokias apologetikas, egzegezes ir visus kitokius daug kam net negirdėtus dalykus. Aš paprastas ir teisingas, reikalaujantis suprasti, kad iš daugybės pasaulio aiškinimų jūs niekada nesurasite nepriekaištingesnio, gražesnio, tobulesnio už krikščionių mokymą. TIK TIEK. Bent jau kaip teorija jis nuostabus. O praktika - Dievo ir mūsų rankose.

20542. Queer2004-08-12 17:55
O Lithuania, dulcis tellus Marriae, agnorum plena, sublimitas stultitiae atque obscurantiae te per saecula saeculorum. Laudo te et rideo. :))

20545. s.2004-08-12 19:15
pauci hic Latine intelligunt, amice, itaque, si quicquam habes, Lituane tu scribe, nisi est tib` ulla mens, quae nequeat nostro sermone proferri.

20549. Queer > s.2004-08-12 20:52
Bellissime scribes, o collega, eloquentia tua vero laudanda est. Maneat!

20554. po palme2004-08-12 22:59
Va fanculissimi fratres, kur jau ten man, dar prisipazinau, kad laikau save vienu is galimu maziausiu dievo irankiu. Po jusu evangelizacijos nebedristu tokiu saves vadinti. Zemai lenkiu galva pries jusu lotynu kalbos mokejima. Is tikro tik jus ja su dievu ir galit susikalbeti. Esu vienas is tu jusu paminetu avinu Marijos zemej ir tiek. Slove mazoj dezutej sudeliotiems smegeniukams. PS Pigiai parduodamos smegenu plovimo masineles. Katalikams taikoma nuolaida.

20555. po palme2004-08-12 23:30
O dabar klausau ebolos, einu issiplauti burnos ir ruostis savaitgaliui. Gerbiamasai Queer-S, suklupsiu sekmadieni prie tamstos klausyklos.

20562. si2004-08-13 01:50
Skaidrus ledas ir ramus vanduo kartais vienodai gali atspindeti "stabus". Tai kaip tiesu zinojimas. Bet gyvenimo pilnatvei reikia silumos. Meskit akmeni ir patikrinsit save: jei pajusite, kad bangu ratilai pradziugino jus, "staba" praturtine nauju ritmu, iki materializmo jums oi kaip toli. Na o jei neviltis apims del suduzusio atvaizdo, parasykit ka nors panasaus i si straipsni, jus tam subrende.

28692. wika :-) 2005-01-14 11:20
wery good:)

Rodoma versija 28 iš 28 
7:47:17 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba