ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-07 nr. 711

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRIUS MARTINKUS. Asinchronizmai (44) • DAINIUS JUOZĖNAS. Istorijos pabaiga (117) • LAIMANTAS JONUŠYS. Fono įspūdis (9) • JOY DAVIDMAN. Rankų darbo dievai (39) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (6) • AUSTĖJA ČEPAUSKAITĖ. Bridget Riley septyniais punktais (1) • TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai (15) • JEKATERINA LAVRINEC. Rašantis kūnas ir intertekstualumo spąstai (26) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Gyvatė ir gyvybė: folkloro klodų archetipas (9) • VYTAUTAS IKAMAS. Gyvačių karalius su karčiais ir rainu vainiku (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (11) •

Fono įspūdis

Keletas pastabų apie egzistenciją ir stilių

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Czesławo Miłoszo "Isos slėnyje" (LXIII) pateiktas fatališkai įsisiautėjusio Baltazaro epizodas. Į drastiško veiksmo terpę, netoli pabaigos, įterpta disonuojanti pastraipa:

Avys saulės atokaitoje kelia dulkių tumulus laukų kilime. Po obelimi šiugžda ežys. Nuo kranto tolsta keltas, ir žmogus laiko už apynasrių arklius, o tie prunkščia, uosdami vandens kvapą. Aukštai padangėje, viršum milžiniškų plotų, padengtų žaliais kaip samanos miškais, skrenda gervės ir šaukia: kriūū, kriūū (vertė Algis Kalėda).

Po šios idilės kitos pastraipos pirmas sakinys vėl grąžina į konfliktinį vyksmą: "Susigrūmė laukymėje". Cituotoji pastraipa tarsi nebūtina. Paties veiksmo aprašymui ji, regis, niekuo nepadeda, o gal tik trukdo. Bet ji išreiškia tiesą. Nes veiksmas vyko ne ant plikų scenos lentų, o būtent toje aplinkoje, kurią supo laikui ir aprašomam veiksmui nepavaldžios gamtos apraiškos. Bet tokia tiesa savaime neturi reikšmės, nes gamta, taip kaip būtent čia aprašyta, neegzistuoja, – pradedant pačia kalba ir baigiant visa vaizdinių išraiška, tai yra stebinčio žmogaus reginys. Vienoks ar kitoks fono reginys žmogui visada egzistuoja – ar jis įrėmintų reikšmingą veiksmą ar jokio. Kitaip tariant, tai yra neišdildomas žmogaus egzistencijos matmuo. Tai yra egzistencinė tiesa.

Į Vakarų grožinę literatūrą šis matmuo kaip savarankiškas ir paveikus elementas įslinko turbūt tik XIX a. Čia nekalbu apie klasikinę Rytų poeziją, kur šis matmuo dažnai tėra vienintelis – tarkim, jokio veiksmo fonas, ir nekalbu apie demonstratyviai iškeliamus ir komentuojamus gamtos arba kitokio fono aprašymus Vakarų literatūroje. Čia yra toks specifinis atvejis, kai šie dalykai neprikišamai pateikiami kaip vienos egzistencinės tėkmės elementas. Tai labiausiai susiję su XX a. literatūrinio stiliaus dėmesiu detalėms, išryškinančioms į subjekto sąmonę įsiliejančią būties visumą. Pridurtina ir tai, kad anaiptol ne visoje geriausioje XX a. literatūroje tai yra ir ne visur to reikia (esant kitiems pranašumams, autoriui galima atleisti netgi tada, kai jis užmiršta pasakyti, kokiu metų laiku vyksta veiksmas) – tai yra tam tikro tipo realizmo funkcija: ne socialinio realizmo, kuris vaizduoja neva "tipiškus veikėjus tipiškomis aplinkybėmis" (kas gali būti nuobodžiau?), o egzistencinio (arba kartais poetinio) realizmo, kuris sėkmingai prasismelkė ir į (post)modernistinę raišką. Cituotame "Isos slėnio" fragmente tai nėra vientisai integruota, bet ši tradicija, regis, išryškėjo nuo Flaubert’o "Ponios Bovari" kai kurių epizodų.

Subtilumo lygis, dar neperžengiant XIX a. tradicijos, pakylėtas, tarkim, Henry Jameso romane "The Wings of the Dove" ("Balandės sparnai", 1902). Pačioje pradžioje herojė nekantraudama laukia Tėvo, ir aplinkos daiktai tarsi atitinka jos prastą nuotaiką:

[...] ji vis nenustygo, nuo nutrintos sofos persikėlė į fotelį, aptrauktą blizgiu audeklu, kuris atrodė esąs – ji išbandė – podraug slidus ir lipnus. Ji žvelgė į nublukusias litografijas ant sienų ir į vienišą, metų senumo žurnalą, ir visa tai, kartu su spalvoto stiklo staline lempa ir megzta, nebe pirmo naujumo staltiesėle, stiprino purpurinio audeklo, patiesto ant pagrindinio stalo, efektą [...]

Lawrence’o Durrello romanuose šis matmuo išaugo į jautriais poetiškais viražais išplėtotą dominantę, panašiai ir Vladimiro Nabokovo kūryboje, kur vaizduojamo veiksmo aplinka neužmirštama nė viename puslapyje. Tokį pat intensyvų fono vaidmenį, nenustumiamą egzistencijos matmenį, nuolat perduoda Johnas Updike’as, pvz., romane "Poros":

Lašėjo vanduo, tiksėjo jo rankinis laikrodis, padėtas ant aidaus medinio stalo, ūmai imdavo dunksėti širdis, pro Tarbokso centrą kiaurą parą važiuojantiems sunkvežimiams perjungiant bėgius tarškėjo lango rėmai, telefone negailestingai glūdėjo skambutis, – visa tai neleido jam užmigti.

Šalia fono, kuris "objektyviai" skleidžia garsus, čia įspūdingai įsiterpia ir daiktas, kuris tyli, – laukiamu skambučiu nesuvirpantis telefonas. Egzistencinėje plotmėje, žmogaus sąmonės procese, veiksmai gali būti taip pat reikšmingi kaip ir jų nebuvimas.

O štai dar pora egzistencinę pajautą įprasminančio stiliaus pavyzdžių – iš mūsų skaitytojams mažiau žinomos literatūros. Į ramų dialogą kavinėje įterpiama tokia digresija: "Neskubiai slenka ilgos vakaro valandos, lauke stovi automobilis, kur pro duris ant jo krenta šviesa, žmonės stabteli dirstelėti vidun, artėja žiema" (James Salter, "A Sport and a Pastime" ["Pramoga ir tuštybė", 1967]).

Johno Banville’o romane "The Untouchable" ("Neliečiamasis", 1997) minėtieji stiliaus aspektai išryškėja būtent dėl to, kad pats siužetas daugmaž orientuotas į realius įvykius ir realius personažus.

– Ar Londone žmonės taip ir mano, – paklausė jis, – kad bus karas?

Nikas susimąstė, pakreipęs galvą, nudelbęs žvilgsnį į savo lėkštę. Regiu tą akimirką: blausi spalio saulės šviesa ant parketo, iš arbatinuko snapelio rangosi garų kamuolėlis, kažkaip piktybiškai žvilga marmeladas krištoliniame indelyje, o mano tėvas ir Hetė, kaip išsigandę vaikai, laukia žinios, ką mano Londonas.

Toks fono paryškinimas, aplinkos kaip žmogaus suvokimo dalies pateikimas tarsi kuria erdvinį tekstą, ne dvimatį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20343. ebola2004-08-09 12:43
Gimiau ir uzaugau vos ne tiksliai ten, "Isos slenyje".Kai zinai vietas apie kuria Miloshas rase hmmmm.....jis "istrauke" ju dvasia.Tai daug daugiau nei "kostrukciniai tekso ipatumai".Analize cia velgi - netinkamas metodas pazinti.

20365. Rasa2004-08-09 17:27
"lauke stovi automobilis, kur pro duris ant jo krenta šviesa" – ką tai reiškia? Užmušk, nesuprantu. Kur krenta šviesa? O čia jau fantastinio teksto pavyzdys, nes parašyta naujausiąja lietuvių kalba, egzistuojančia tik vertalų verpete: "visa tai, kartu su spalvoto stiklo staline lempa ir megzta, nebe pirmo naujumo staltiesėle, stiprino purpurinio audeklo, patiesto ant pagrindinio stalo, efektą" Įdomu, labai įdomu, bet verkiant šaukiasi drapako.

20388. ėĖ Saulei2004-08-10 04:08
p>Saule, Saulele, - ne Tau spręsti, ar esi paxažmogis ar nesi    jonušažmogiai viską gerai žino ir sako, kas ne su mumis tas prieš mus. Tiesa yra tik Jiems, elitui iš naujosios tiesos. O savo komjaunuolišką prieraišumą politbiurui ir Ko demonstruok kur kitur. ŠA tai laikraštis kuris sugebėjo išlikti nekomunistuojančios teisybės salele - nors bolševikinis spaudimas, mano manymu buvo milžiniškas (net per kalėdas - paxą lauk, paxą lauk). 

Beje, niekas, beveik šimtu proc. garantuoju, iš čia komentuojančių (o taip pat ir aš) nedavė nė vieno balselio už paxą, o visokie radžvilažmogiai ir jonušažmogiai, tai velnias žino - tokie išverstaskūriai galėjo viską (net ir tylomis balsuoti ir mylėti eks.prezidentą)

20367. Saulė 2004-08-09 17:35 
Nieko bendro su jokiais Paxažmogiais neturiu, su prasto atminimo eks.prezidentu taip pat. 20333 (ėĖ) galėtų savo nuomonę reikšti tik apie save.

Neįtikinai, savo civilizuotumu, neįtikinai. Beje Aš esu dalyvavusi (tiksliau mūsų firma) j.e. Adamkaus rimnkinėje kampanijoje, kai visokie suplaukę inteliūgentai (homo sovieticus), jau buvo neprileisti prie tokio savarbaus mūsų šaliai momento. Iki, mieloji, ir nebūk trumpos atminties, nes jei ir toliau komunistuosi tai ir ruskiai ateis į valdžią.


20395. Sondra S. :-) 2004-08-10 13:15
O man patiko str.. Kai paryškinamas tam tikras matmuo, kurį tu apčiuopi, bet neįvelki į pavidalą, visada gera žinoti, kad yra žmonių, kurie tą kitą matmenį išgyvena ir priima kaip svarbesnį. Galvojant apie šiuolaikinę literatūrą, pvz. G.Grajausko paskutinę knygą, o ir kitas, detalės sudaro esmę. Detalės, egzistuojančios atskirai nuo žmogaus, tampa reikšmingos. Tarsi kareiviukai, - pasišiaušę rankų plaukeliai patys sau ir visumai, kuri mozaikos principu aplimpa kalbantįjį. Tik gal labiau užmaskuotas pagrindinis konfliktas, nors jis yra, nes iš jo viskas, kas tikra, randasi.

20450. Korra :-) 2004-08-11 10:41
Geras straipsnelis, o citatos parinktos tiesiog super.

20548. si2004-08-12 20:40
Kurinio itampa/iskrova (kaip kam priimtiniau)formuojasi tarp fono ir jame veikianciojo elemento. Tai kaip + ir -, kaip garsas ir pauze, kaip juoda ir balta. Vargu ar galima nevertinti fono, mat pastarojo funkcija - padeti "suskambeti" ir likti "nematomam". Priesingu atveju galima kelti klausima - kas kam yra fonas?

20557. po palme2004-08-12 23:38
dziugtis kuriniu reikia, o ne krapstyti nagu dazus, arciau priejus

20589. Ajo2004-08-15 00:02
Janushys atrado esantis deshiniarankis Jau shis tas.Sekmes Tau ,Laimantai!

35046. Pieter2005-06-06 13:29
kan dit niet in het gewoon nederlands??

Rodoma versija 28 iš 28 
7:47:17 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba