ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-24 nr. 778

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (114) • YOSA BUSON. 25 haiku (31) • ROBERT FULGHUM. Neįprasti pamąstymai apie įprastus dalykusFERNANDO DÍEZ DE MEDINA. AtsisveikinimasUžrašė Elvyra Kučinskaitė. Prieškalėdžio pasikalbėjimai (160) • PETRAS RAKŠTIKAS. Apie vaisius ir kelią-gb-. Asmeninis religingumas ir teleskopai (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Visko per daug, išskyrus...SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVAIVA GRAINYTĖ. PasakojimaiRAMŪNAS JARAS. Emanuelė SAULIUS REKLAITIS. Eilės (1) • MINDAUGAS PELECKIS. Eilės (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena? LEONARDAS GRUDZINSKAS. Kūčių naktį Vakarė patekėjo, Kalėdų rytą rožė pražydo (4) • DANIUS ZALIECKAS. Visa teisybė apie Ispanijos apelsinus (2)GILBONĖ. Mūsų kaimo Jonas GENDRUTIS MORKŪNAS. Taip ir gyvenu, tiksliau, gyvenameLAIŠKAI (216) •

Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena?

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Kita nuomonė

Ko gero, būtų aplaidu, jei niekas nereaguotų į provokuojantį ir įdomų literatūros kritikės Jūratės Sprindytės tekstą „Rudens skaitiniai“ („Šiaurės Atėnai“, XI.26). Aš reaguoju, nes man svarbi autorės iškelta problema. Straipsnyje diagnozuojama šiuolaikinės lietuvių literatūros krizė. Rašoma: „Deja, nūdienos proza atspindi daugiausia šipulius, trupinius, duženas, ego susireikšminimą, nervingumą ir nuoskaudas. Tai man atrodo per menka“. Sprindytė gana įsakmiai agituoja rašytojus: „Nedemonizuokim savojo laiko ir narciziškai nebedauginkim liguistų „aš“ reprezentacijų. Gyvenimas be metaforų (o tai, beje, irgi metafora) – nėra pakankamas depresijos argumentas. „Literatūros depresija“ neturėtų būti visuotinė diagnozė. Literatūra būtų sveikesnė, jei domėtųsi bendresniais, universalesniais dalykais. Neišmintinga kuistis ir knebinėtis kiekvieno savo fiziologinio taško plotelyje, rašytojui kaip aukščiausią siekinį išpažįstant privačius potyrius ir ekshibicionizmą“. Kritikė sakosi dėl tos pačios priežasties šiuo metu atidėsianti naujos Sigito Parulskio knygos skaitymą, iš peties sukritikuoja Audronės Urbonaitės romaną „Posūkyje – neišlėk“. Tada bulvarinio mentaliteto įsigalėjimui lietuvių literatūroje priešpriešina čia pat po ranka pakliuvusius tauresnius šio rudens skaitinių pavyzdžius: Stefano Zweigo autobiografiją „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“, Jono Biliūno našlės Julijos Biliūnienės-Matjošaitienės ir jos dukters Meilės Lukšienės kartų dialogą knygoje „Laiko prasmės“, Petro Dirgėlos knygą „Arklių romansai“, Virginios Woolf „Orlandą“. Niekas šių autorės nurodytų kūrinių vertingumu nedrįstų suabejoti. Bet kodėl šiuolaikiniai kitaip rašantys lietuvių rašytojai turėtų mesti rašyti taip, kaip jie rašo, lieka neaišku. Ar nėra taip, kad kritikė gal net prieš savo valią pakliuvo į šio naujojo rašymo įtakos zoną? Užuot analizavusi naujų subjektyvumo tendencijų šiuolaikinėje lietuvių literatūroje prasmę ir vietą, ima kalbėti savo pačios peikiamu „aš“ vardu ir savo skonį įtaigauti esant išminties ir literatūros kanonu. Vadinasi, kritikė teisi dėl vieno dalyko: subjektyvumas vis labiau smelkiasi į lietuvių literatūrą – ne tik grožinę, bet ir kritinę. Juk žiūrint plačiau tai tas pats Zweigas yra individualiosios psichoanalizės adeptas ir gerbėjas. Jis ne tik lankė teatrus, kas imponuoja kritikei, bet ir pats „knaisiojosi po individualios sielos užkaborius“. Parašė Freudo biografiją, kurioje teigė, kad „naujas Freudo sukurtas metodas ne tik pakeitė mūsų sielos pasaulėžiūrą, bet taip pat pakeitė kita linkme visas pagrindines mūsų kultūros nuostatas, jos genealogiją“. Jis rėmėsi Freudo koncepcija ne tik rašydamas kitų asmenų biografijas, bet ir narpliodamas savo sukurtų herojų liguistą elgesį. Ko verta vien jo novelė „Dvidešimt keturios valandos iš moters gyvenimo“, atskleidžianti moters pasąmonės nenuspėjamumą. Einant Sprindytės pasiūlytu kritikos keliu galima sakyti, kad čia jis sukūrė paveikslus netaurių ir motinos vardą sutrypusių moterų, kurios dėl staiga užplūdusių meilės protrūkių paaukoja šeimą, vaikus, vyrą, sveiką protą ir garbę. Aš taip nesakau, nes manau, kad ir Freudas, ir Zweigas savaip vis dėlto suprato žmogaus dvilypumą ir iš to išplaukiančią, sakykime, gal ir gana liguistą jo prigimtį. Bet tas supratimas literatūrą padarė ne liguistą, o kiek sveikesnę. Talentingas į subjektyvybę linkęs mažojo žanro rašytojas prie panašių kaip Freudas ar Zweigas išvadų gali prieiti pats, nuodugniai analizuodamas jam pačiam duotą žmogišką prigimtį. Ir tas gebėjimas kažką savyje suprasti liudija ne ligą, o sveikumą: gebėjimą aprašant subjektyvybę transcenduoti.

Kitados teko dalyvauti Atviros Lietuvos namų diskusijų salėje vykusiame Oskaro Koršunovo spektaklio „Oidipas karalius“ aptarime. Pamenu, tada Leonidas Donskis, žvelgdamas iš labai plačios perspektyvos, teigė, kad Lietuvoje sunkiai suvokiama Vienos kultūra, kuri buvo nukreipta į subtilų individo psichologijos ir jo pažeidžiamumo suvokimą. Freudas galėjęs atsirasti tik Vienoje. Tik ten išryškėjo Edipo kompleksas. Lietuvoje jis sunkiai suprantamas, nes čia dar gajos į visuotinumą ir tautiškumą nukreiptos tendencijos. Individas nėra svarbus. Tada ginčijausi su Leonidu, nes tikėjau, kad yra kitaip. Ypač mano įsitikinimą, kad „yra kitaip“, sustiprino vadinamosios personalinės eseistikos Lietuvoje suklestėjimas, prasidėjęs su Herkaus Kunčiaus, Rolando Rastausko, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės, Alfonso Andriuškevičiaus tekstais. Pamažu įsitraukė nauja karta. Mea culpa, pripažįstu, vis dėlto klydau. Leonidas, tikiuosi, atleis. Supratau tai perskaičiusi Sprindytės „Rudens skaitinius“. Jie, ko gero, simptomiški. Lietuvių kultūra kol kas dar ginasi nuo individo. Vadinamosios „liguistumo reprezentacijos“, ko gero, ne vienam kritikui ar skaitytojui sukelia nuovargį. Kam kalbėti apie save, kai pasaulyje yra tiek daug visokiausių dalykų?

Argi ne liguistumą reprezentuoja tokia ištrauka: „Tačiau tasai labos nakties palinkėjimas būdavo toks trumpas, mama taip greitai mane palikdavo, jog toji akimirka, kai laiptuose pasigirsdavo jos žingsniai, o paskui koridoriuje su dvejomis durimis lengvai įšlamėdavo jos vasarinė melsvo muslino suknelė su šiaudinėmis pynelėmis, man būdavo skaudi. Ji pranašavo tą kitą akimirką, kai mama paliks mane ir leisis laiptais atgal. Tad galiausiai aš trokšdavau, jog tasai man toks brangus atsisveikinimas įvyktų kuo vėliau, kad mama kuo ilgiau būtų vis dar neatėjusi“. Argi tai ne ekshibicionizmas? Kam svarbi tokia detali vieno asmens jausmų analizė? Ypač vaikystėje? Įdomu, kas būtų nutikę su čia pacituotu Marcelio Prousto romanu „Prarasto laiko beieškant“, jei koks nors kritikas įžvalgiai jį būtų iš anksto sudraudęs ir liepęs susilaikyti nuo savo jausmų niuansuoto aprašymo kaip ekshibicionizmo ir susidomėti visuotinesniais dalykais. Visas pasaulis skaito Franzo Kafkos dienoraščius, kurie, kaip pažymi prancūzų filosofas Pierre’as Klossowskis, liudija rašytojo liguistumą ir begalinį norą pasveikti. Tačiau jie vertinami kaip literatūra, nors pats Kafka būtų uždraudęs juos leisti. Ypač nesveikai atrodo jo parašytas tekstas „Metamorfozė“. Ką reiškia, kad pagrindinis veikėjas nei iš šio, nei iš to virsta vabalu. Kažkaip nyku ir liguista, nedidinga. Sveikam gyvenimo būdui tai labai svetima. Pavargčiau cituoti tuos pasaulinės literatūros autorius, kurie nevengė kalbėti pirmuoju asmeniu. Net filosofijoje jų pasitaiko. Tai ir Aurelijus Augustinas, ir Michelis Montaigne’is, ir Jeanas Jacques’as Rousseau, ir Sørenas Kierkegaard’as, ir Friedrichas Nietzsche, ir jiems pritariantis Jacques’as Derrida. Štai biografinė Kierkegaard’o gyvenimo detalė. Jis pasiperša, jo mylimoji Regina sutinka. Kitą rytą jis nusprendžia nutraukti sužadėtuves ir, nors ji priešinasi, išvyksta į Berlyną klausytis filosofijos paskaitų. Tada apmąsto tai, ką padarė, ir rašo knygą, pavadina ją „Pasikartojimu“. Svarsto, kaip paruošti Reginą galimam jų santykių atnaujinimui. Nerimauja dėl savo poelgio. „Pasielgiau teisingai, – rašo Kierkegaard’as. – Mano meilė negalėjo apsigyventi santuokoje. Vedęs mylimąją, būčiau ją sunaikinęs. Ar jos gyvenimas nebūtų tada sunaikintas, – ji mirtų man, o gal net sukeltų mano sieloje troškimą, kad ji negyventų. Laukiu audros ir pasikartojimo. Ką turi atverti ta audra?“ Ar ne liguista? Ko vertas sakinys apie numatytą mylimosios mirties troškimą? Primenu, kad čia pacitavau vieną ryškiausių pasaulinės literatūros figūrų. Tačiau kur užmojis? Kur visuotinumas? Ar tai apskritai filosofija? Kierkegaard’as nesidomėjo visuotinumu ir kritikavo Hegelį, kad šis juo domėjosi. Jam įdomus buvo tik individas. Todėl mes jį vadiname subjektyvybės filosofu ir žinome, kaip ir kodėl jis skiriasi nuo linkusio į objektyvumą Hegelio, mąsčiusio plačiai: apie pasaulinę istoriją ir jos raidą. Niekas nekaltina Kierkegaard’o nei ekshibicionizmu, nei ribotumu. Gėrimasi jo gebėjimu subjektyvybės fenomeną talentingai apmąstyti ir aprašyti. Palikime ir lietuvių rašytojams tą subjektyvumo krypties teisę. Tegul gyvuoja Dirgėlos puoselėjamas į istoriją ir visuotinumą linkęs lietuvių romanas. Pavadinkime jį lietuvių Hegeliu. O personaliniai eseistai, mano galva, nusipelno pagarbos dėl to, kad jie tęsia Kierkegaard’o tradiciją. Galima pavadinti juos ir kiek literatūriškiau, pavyzdžiui, „Prousto anūkais“. Redukcija į vieno tipo rašymą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, man atrodo, tiesiog negalima.

Teko skaityti vieno Prousto skaitytojo, jo amžininko, kuris netapo jo knygos gerbėju, impresijas. Po trisdešimties puslapių aprašymo, ką naratorius išgyvenąs vartydamasis nuo šono ant šono prieš užmigdamas, jis visiems laikams padėjo knygą „Prarasto laiko beieškant“ į šalį. Kaip ir kritikai bei rašytojai, vieni skaitytojai mėgsta objektyvesnes istorijas, kiti – subjektyvumo niuansus. Proustui kritikai, ko gero, irgi priekaištavo dėl jo subjektyvumo, nes jis pats apmąstė autoriaus ir naratoriaus santykio klausimą ir konstatavo jų pamatinį netapatumą. Proustas rašė: „Mūsų knygų medžiaga, mūsų sakinių substancija turi būti ištraukta iš mūsų vaizduočių, o ne paimta taip, kaip ateina iš realaus gyvenimo; bet ir mūsų realus stilius, ir epizodai taip pat turi būti padaryti iš peršviečiamos mūsų geriausių momentų substancijos, tų, kai mes transcenduojame realybę ir dabartį. Būtent iš šių konsoliduotų šviesos lašų yra padaryti stilius ir knygos istorija“. Pamatinė mano tezė, kurią norėčiau čia pateikti, sekdama Proustu, yra tokia: rašytojas, kurdamas literatūrinį tekstą, transcenduoja (t. y. pranoksta, peržengia) ir save, ir dabartinį momentą, kad ir kiek patirties detalių, pasitelkęs vaizduotę, jis perneštų į rašomą tekstą. Todėl liguistų asmenybės skilimų ir jautrumo motyvų aprašymas negali būti traktuojamas kaip pačios literatūros liguistumo momentas. Tekstas negali būti nei sveikas, nei liguistas. Jis tiesiog tekstas. Literatūrinis eksperimentas. Kartais labiau, kartais mažiau vykęs. Tačiau kiekvieną sykį atveriantis naują galimą žmogiškosios patirties aspektą.

Nedrįsčiau diskutuoti dėl Urbonaitės knygos „Posūkyje – neišlėk“ literatūrinių pranašumų. Neturiu kompetencijos. Sutinku, kad autorė gana isteriškai reklamuodamasi oriau besilaikančių kritikų ir skaitytojų akyse padarė sau antireklamą. Tačiau akivaizdu ir tai, kad autorė yra girdėjusi apie Freudą ir įvesdama meilės tėvui motyvą bandė parodyti, jog Vilnius gali būti labai panašus į Vieną. Kodėl mintis apie Elektros kompleksą gali ateiti į galvą Freudui sėdint Vienoje, o Vilniuje ji sukelia tokią atmetimo reakciją? Neprisimenu, kad kada nors būčiau norėjusi mylėtis su savo tėvu, ir manau, kad didžioji dalis moterų taip pat nežino, koks tai jausmas. Bet dauguma – tai dar ne visi (taip mus mokė logikos kurse). Kai kurie žmonės, ir vyrai, ir moterys, tokią patirtį gali turėti. Jei užsikimšime ausis ir reikalausime, kad rašytojai šiukštu apie tai nerašytų, ši patirtis neišnyks. Ji tiesiog nebus iki galo išsakyta ir suvokta. Urbonaitė išsako tai, kas dar nauja lietuvių moterų prozoje. Po gimdymo ištinkančios depresijos motyvų galima rasti Vandos Juknaitės romane „Stiklo šalis“. Tačiau jos pagrindinei veikėjai duota Dievo dovana – jautriai ir išmintingai bendrauti su savo vaikais. O ką, jei moteriai tokia dovana neduota? Jei ji iš tiesų isteriška ir blogai prisitaikiusi? Ar dėl to, kad kitiems sveikiems ir drūtiems žmonėms tai nelabai patinka, tokia žmogiška patirtis kaip literatūros objektas nustoja savo vertės? Juk dažna moteris nežino, kaip elgtis su savo vaikais ir kaip likus vienai gyventi toliau. Urbonaitės naratorė savo patyrimą reflektuoja atgaline data: teisdama save ir gailėdama savo vaiko. Lygiai taip pat, mano galva, šiame romane pirmąsyk lietuvių prozoje iškelta žurnalistinio manipuliavimo problema. Pasakotoja save ironizuoja ir demaskuoja kaip nykią manipuliatorę. Ji nesididžiuoja savo žurnalistine patirtimi, suvokia šiame amate slypintį pavojų ir pripažįsta savo žiaurų silpnumą. Ar tik tam, kad tiesiai į rankas kritikams atiduotų savo pačios atrastas nuodėmes? Kritikams labai patogu, net nereikia jų ilgai ieškoti. Jos visos išsakytos čia pat, vienoje vietoje, kaip ant delno. Nežinau, ar po išpažinties garbinga išsipažinusiam iš naujo inkriminuoti jo nenuplaunamas nuodėmes. Ar tokia kritiko priedermė? Aš vis dėlto susilaikyčiau nuo užuominos, kad vėžys – moterų romanams netinkama tema. Susilaikyčiau grynai iš baimingų prietarų – kad neužrūstinčiau aukštesniųjų „transcendentinių instancijų“. Ar gali būti liga romanui netinkama tema, jei nepriklausomai nuo kritikų, rašytojų ar skaitytojų valios pasaulyje egzistuoja tokia realybė kaip vėžys ir yra toks baisus juodas taškas jame kaip onkologinė ligoninė? Ne rašytojai viską išgalvoja. Mano galva, paskutinis romano sakinys („Prie karsto kalbų sakyti nebūtina – galiu pradėti kikenti“) suteikia prasmę visam šiam greitai parašytam, papasakotam gyvenimo kaleidoskopui: pasakotojos laikas jau suskaičiuotas, galbūt jis labai trumpas, jo liko nedaug. (Gink Dieve netapatinu pasakotojos su autore.) Būtina suprasti ir suvokti, ką čia veikei ir kaip gyvenai. Tokios literatūros neturime labai daug. Yra klasikinis pavyzdys – Levas Tolstojus rašė apie Ivano Iljičiaus mirtį, ką šis galvojo, ką jautė, kaip klausė savęs: kodėl su juo nutiko ši nemaloni istorija? Kodėl ir už ką jis turi mirti? Proustas bandė parašyti kažką panašaus. Urbonaitės pasakotoja tokias egzistencines įžvalgas suspenduoja. Ji vengia gelmės. Neviltį bando įveikti erotine autoironija: „Kai per paskutinę operaciją, prieš galutinai numarindami, man pjaus galvą, aš ir tada svarstysiu, ar seksualiai pajėgus tas, kuris pjauna“. Sprindytės nuomone, šis romanas – tik bulvarinis skaitalas. Mano galva, net jei jis toks ir yra, vis dėlto šį tą pasako apie žmogaus gyvenimo trapumo ir baigtinumo tragediją.

Paskutinė skaitant Sprindytės tekstą man į galvą atėjusi pastaba būtų tokia: ar korektiška, tiksliau, ar prasminga rašytoją mokyti išminties iš viršaus? Ar išmintinga kritikui rašytojus mokyti išminties? Ir ar išmintis yra tai, ko vedamas rašytojas rašo? Kas pagaliau žino, kas yra ta išmintis? Juk žinantysis, kas yra išmintis, tarsi mano, kad disponuoja šia išmintimi. Ir tas manymas, anot Sokrato, jį patį padaro neišmintingą. Būsiu didaktiška: priminsiu Platoną. Viename jo dialogų Sokratas sužino, kad orakulai pavadino jį išmintingu, ir nežinodamas, kas tai yra, ima ieškoti išmintingesnių žmonių, kad galėtų save su jais palyginti. Nueina ir pas poetus. Ir tada supranta, kad jų kūryba kyla ne iš išminties, o tarsi iš užkerėjimo, panašaus į burtininkų ar pranašų. Daugiau kaip du tūkstančiai metų praėjo nuo šios įžvalgos. Mano galva, ji vis dar gyva. Rašytojai rašo apie tai, kas kyla iš jų intuityvaus suvokimo, iš jų talento atvertų įžvalgų. Vadinasi, pasaulis yra arčiau rašytojų nei kritikų. Mes, kritikai, jei būsime išmintingi, seksime iš paskos, suvokdami, kad nedisponuojame šia rašytojams atsivėrusia paslaptimi. Jei disponuotume, tiesiog patys kaip pavyzdį imtume ir parašytume romaną tokį, kokį reikia, – teisingą ir išmintingą.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 26 
7:43:07 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba