ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-12-24 nr. 778

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (114) • YOSA BUSON. 25 haiku (31) • ROBERT FULGHUM. Neįprasti pamąstymai apie įprastus dalykusFERNANDO DÍEZ DE MEDINA. AtsisveikinimasUžrašė Elvyra Kučinskaitė. Prieškalėdžio pasikalbėjimai (160) • PETRAS RAKŠTIKAS. Apie vaisius ir kelią-gb-. Asmeninis religingumas ir teleskopai (29) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Visko per daug, išskyrus...SIGITAS GEDA. Ruduo – tai demonų lesyklėlėsVAIVA GRAINYTĖ. PasakojimaiRAMŪNAS JARAS. Emanuelė SAULIUS REKLAITIS. Eilės (1) • MINDAUGAS PELECKIS. Eilės (2) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (1) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar iš tiesų Vilnius – ne Viena? LEONARDAS GRUDZINSKAS. Kūčių naktį Vakarė patekėjo, Kalėdų rytą rožė pražydo (4) • DANIUS ZALIECKAS. Visa teisybė apie Ispanijos apelsinus (2)GILBONĖ. Mūsų kaimo Jonas GENDRUTIS MORKŪNAS. Taip ir gyvenu, tiksliau, gyvenameLAIŠKAI (216) •

Kūčių naktį Vakarė patekėjo, Kalėdų rytą rožė pražydo

LEONARDAS GRUDZINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nijolės Stunskaitės piešinys

Nuo mažų dienų tėvas, paprastas kaimo pradinės mokytojas, mane mokė pagarbos gamtai, skiepijo meilę josios tobulumui, paslaptingumui, prilygstančiam gražiausiems gamtos burtams, prie kurių prisiliesti – palaima. Mokslo metų pradžioje po šimtamečiu gimtojo Dumbravos kaimelio ąžuolu, menančiu žalčius su rožinėm, paauksuotom pažandėm, mešką, atklydusią iš bajoro Kybarto eglyno irštvos, surinkęs smalsius mokinukus sakydavo: „Mus sujungia ir užburia Grybinės miško balti beržai, žibutės žiedas lazdynų paunksnėje ir strazdo giesmininko giesmė, nuo kurios suskamba iš porceliano nulieti pakalnučių varpeliai“.

Tėvas prašviesindavo ilgas sakraliųjų metų švenčių – Kūčių ir Kalėdų – laukimo savaites ir dienas. Adventas man nebuvo niūrus, darganotas, neretai į šaltą lietų, lijundras, smelkiantį šaltį pavirstantis laikotarpis. Tėvas laukdavo balto kaip gulbės pūkai sniego, „per Kupiškio tiltą žiemos malūnininkės, gauruotos meškos, atbraškinančios du kubilus miltų“. Mus, vaikus, įtikindavo, kad „meškos tiltas subraškės, miltai išbyrės“ ir prasidės sidabrinis adventas su apvirtusiais virš šarmoto Vyžuonų šilo Grigo Ratais, didelių ir mažų dangaus žvaigždžių darželiu. Juk kiekvienas šviesulys, kiekvienas žiburiukas žvaigždynų takuose ir keliuose – nuostabi pasakų gėlė, „Dievo liktorėlis“, dangaus paskliautės žiedas ar tyliai plazdanti žvakelė. Klausydavausi ne tik tėvo, bet ir senų žmonių. Girdi, Paukščių Takas – tai kelias, kuriuo į pomirtinę karalystę iškeliauja gervėmis, gandrais, laukinėmis žąsimis, lakštingalomis, griežlėmis pavirtusios mūsų artimųjų vėlės. Iš garsiojo Bremo knygų, iš Tado Ivanausko raštų žinojau: griežlės, rasotų pievų muzikantės, į krokodilų Afriką neišplasnoja, o iškeliauja pėsčiomis. Tėvo dėdės, Šv. Jurgio ordino kavalieriaus, kaimo gražuolio Stanislovo būta gudraus, iškalbaus žmogaus. Į mano dvejones tėvo dėdė atsakydavo, kad griežlės mažais žingsneliais nutipenančios tiesiai į rojų. Nuo žvaigždelės prie žvaigždelės. Ten, rojaus pievose, vaikams suslegiančios dieviško skonio sūrį. Pelėda į rojaus puotą, kur per vynmedžių sodus teka medaus ir vyno upės, pasikviesdavo ir čirškalių žvirblį.

Vaikystėje girdėtos pasakos, legendos, pirmas gilus kalėdinis sniegas (o tai dažniausiai nutikdavo per Šv. Barborą (XII.4) ar paskutinę advento savaitę) tiesė romantiškus tiltus ir tiltelius į didžiąsias metų šventes – Kūčias ir Kalėdas.


Sietynėlis aguonų sietas

Tėvo paliepimu mes, vaikai, vis dažniau žvelgdavome į advento langą. Įsitikindavom: vis ryškiau spindi žėruoja tarsi auksiniai bičių spiečiai žvaigždės. Ir vidurdienio saulutė vis šviesesnė darosi, sukdama į saulėgrįžą, atvesdama į Kūčių vartelius, Kalėdų langelį. Sakytum jautėm: deimantais nubarstytas Sietynėlis, nukaltas iš lakštingalų giesmių sidabro, aguonas šventiniam Kūčių stalui sijos. Sijos kantriai ir rūpestingai, kol patekės Vakarė – palaimingojo Kūčių vakaro žvaigždė.

Baltamūrėje Šv. Jurgio bažnyčioje, kurios frontone įmūryta švedų karo akmeninė kulka ir akmeninė pagoniškojo žalčių dievo Vyžo galva, vis dažniau skamba žodis „adventas“ (adventus – atėjimas). O mano apylinkių žmonėms advento prasmė – daugiaspalvė, daugiabriaunė. Pagal darbus, gyvenimo būdą. Iš vaikystės dienų Kuktiškių, Užpalių, Labanoro parapijose man girdėti posakiai: „advento dangus, advento žvaigždės“, „advento rožančius (rožinys)“, „advento žuvys“, „advento vilkai“.

Sakykim, Vaidulos girioje per adventą taip smarkiai užkaukdavo vilkai, kad, rodėsi, ir žvaigždės krūpčioja, šarmotose eglių viršūnėse kankorėžiai žvanga. Tuomet mano motinos dėdė Juozapas Deveikis iš Utenos krašto dievdirbių, kryžių meistrų giminės persižegnodavo ir pagarbiai sakydavo: „Vilkai dainuoja, vilkai dūšeles prie Kūčių stalo kviečia“. Mirusiuosius aukštaičiai prisimindavo ne tik per Vėlines, prisimindavo ir per Kūčias. Palikdavo nakčiai grybų, žuvies valgių. Iškepdavo „Dūšelių bobę“. Iš ruginių miltų arba grikinę. „Bobą“ pertepdavo bruknių, spanguolių uogiene. Tešlon įdėdavo džiovintų kriaušių, slyvų.

Mūsų kraštuos „blynais dengtos“ buvo ne vien Užgavėnės. Anot iš Šuminų kaimo kilusios, žoliaujant Baluošo ežero pakrantes išbraidžiusios tolimos giminaitės Aneliutės Šuminaitės, „advento keliūta (miško, kaimo kelias) blynais išklota, petelnia (keptuvė) šnypšdama kadrilių šoka“.

Senųjų papročių žinovė, etnologė, mano kaimynė pagal Užpalių parapiją Gražina Kadžytė vienoje blynų šventėje yra sakiusi: nėra Europoje kitos tokios šalies kaip Lietuva, kur seniau buvo kepama, liejama tiek daug įvairiausių pavadinimų sklindžių, blynų. Tai plonuliai, papločiai, grikiniai, žirniniai, pupiniai. Blynai ir blyneliai su miško uogų įdaru, kokorai – stori bulviniai blynai, „lydžio pažandės“ – blynai iš žuvies.

Liesais pokario metais Kūčių stalas buvo įvairus ir turtingas. Netrūko miško gėrybių – džiovintų žemuogių, mėlynių, aviečių (tų pačių uogų uogienių). Žiemai motina Apaliutė pridžiovindavo didelį drobinį maišą baravykų. Darbštūs kaip voverės buvom ir mes, kaimo vaikai. O ir gimtinės beržynuose, eglynuose tiltais kėlėsi baravykai, tirštai dygo raudonviršiai, rudmėsės, paliepės, žaliuokės. Krepšin prašėsi pulkai grybų, taip nuostabiai, talentingai aprašytų Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“. O žuvų Dubausio upelyje, Elenos tvenkinyje nardė tiek, kad galėjai jas bulviniu krepšiu gaudyt. Papuošdavo Kūčių stalą raudoni it žarijos, su krapais ir raudonėliais išvirti vėžiai. Tų šarvuotų ežero riterių prisigraibydavome rudenį iš Girbio ežero ir statinėje su raisto samanom – kiminais – išlaikydavom iki švenčių. Tikriausiai nepatenkinti ta nelaisve buvo archajiškiausi vandenų gyventojai, nes per visą adventą šnibždėdavo, krebždėdavo. Gal pasakodavo, kaip vilkas, begaudydamas lydekas, uodegą prišalo ar jų broliai vėžiai velnių malūne girnas kalė.

Per Kūčias netrūkdavo gardumynų. Ir šieno žolynus iš po drobinės staltiesės traukdavom. Eidavom į kūtę paklausyt, ką žalmargė su avinėliais šneka. Laukdavom, kada užkakariekuos kiemo generolas su raitelio pentinais, gaidys Rapolas. Jei užgiedos Kūčių vakarienę pavalgius, bus turtingi metai: vištos gerai dės kiaušinius, karvutė atsives veršiuką su balta žvaigžde kaktoje. Rytmetį pabersim virtų žirnių, pupų ir vištoms, ir varnoms, kad baravykai drūti ir skrybėlėti dygtų, vyšnios pupų didumo uogas nuo šakų sode svarintų.


Skerstuvės Kemešyje

Pabosdavo blynai, silkė su grybais, virta žuvis. Sapnuodavom dūmu kvepiančias dešras, mairūnais pagardintą šaltieną, krosnyje plačiame puode išvirtus cukrinius kauliukus. Todėl nekantriai laukdavom kalėdinio paršo skerstuvių.

Viešime pas motinos dėdę Juozapą Deveikį senoviniame Kemešio kaime. Vaidulos, Kemešio girių pakraštyje, Kemešio ežero gale, kur, sako, „šamai vasarą veršeliais mūkia, avinu bliauna, kurių ir velėtojų kultuvių taukšėjimas neišbaido“.

Gyvi Kemešio kaimo vaizdai, likus savaitei iki Kalėdų.

...Linksmas aplink apsnigtą kluoną trepsi dėdė Juozapas. Jo orus veidas iš tolo spindi kaip nušveistas vario pinigas, iš kurio seni žvejai nugludina blizges lydekoms ar ešeriams.

Ant baslio puodynėms mauti nutūpė šarka. Uodegą pasuko – sidabrinę delčią į šiaurvakarius nulydėjo. Atodrėkį išpranašavo. Kūliais apsivertė – pūgą į Vaidulos raistą, gilią velnynės duobę, vietinių vadinamą Pravoru (mat velniai ten kelmynę iš gailių, samanų sunkią), nuvijo. Paskui zylės su žvirbliais ėmė po alyvų krūmus landžioti. Vadinasi, lašinių pasigedo, apie mėsėdį, Kalėdas šeimininkui priminė.

Surado dėdė Juozapas netoli pirtelės lapės pėdas, mažytes, dailias, sakytum sidabrinių pinigėlių pribarstyta. Vėl kaimo žmogui lemtingas ženklas. Lapė ne vištų vogti ėjo, o nuo pirtelės ir tvarto iki ežero kelią išmatavo. Semk, Juozapai, skambantį vandenį. Užkaisk pirties katilą. Kvieskis pagalbon kaimyną Gubertą. Versk ant šono meitėlį – didesnį, sunkesnį už girios šerną. Bet skerstuvėms palankių žvaigždžių, palankaus oro, jauno mėnulio reikia. Kad lašiniai pūstųsi, o ne trauktųsi.

Meitėlis išdarinėtas, susūdytas. Šeimininkė Aneliutė kviečia: „Prašom, mieli sveteliai, prie stalo!“ Ar srėbėte kada nors aukštaitiškos jukos iš šviežio kraujo ir miltų. Ar žinote, kuo ji pagardinta?.. Džiovintais jaunais baravykėliais, kurių sudžiūvusi kepuraitė rusva it Vaidulos girios briedžio nugara, o apačia šviečia baltai tartum pilnatis. Virta mėsa, sultingi kauliukai – juozažolėmis, laukinėmis mėtomis, kalendromis, kitomis skonio ir sveikatos žolelėmis pagardinti. Šalimais dubuo raugintų kopūstų su spanguolėm, antaninių obuolių skiltelėm.

Koks Kalėdų stalas be linksmų pasakojimų. Pasakotojas gudriai primerkia akį ir sako: „Norit tikėkit, norit – ne!“ Iki šiol mano tėviškėje gyva legenda, kaip Juliškio lazdynmiškio lapė bajoro Proto Protozaro Drazdausko-Strazdo, turėjusio Nemuniškyje dvarelį, kalėdinėn puoton pateko. Ne tik pateko, bet ir nuo vaišių stalo briliantinę, poniškai su obuoliais iškeptą žąsį nucimbino. Vagilę apėmė toks troškulys, kad toji į bajorišką puotą sugrįžo. Išmaukė kvortą naminio alaus ir apie drūtą maumedį dvaro kieme ėmė šokti Vienos valsą.

Nebėra Nemuniškio dvarelio, garsėjusio dvarponių lėbavimais. Liko tik pasakojimas. Sako, Kalėdų naktį reikia gerai įsiklausyti. Išgirsi suplukusių arklių prunkštimą, žalvarinių žvangulių dzinguliavimą. Tai bajoras Lopa-Lopacinskis į Protazo dvarelį skuba. Pasiausti, pašėlti prie puotos stalo. Vienąsyk bajoras Lopa vilkais pakinkytomis rogėmis viesulu Nemuniškin atskriejo. Vilko balsu kaukė, o vilkai jam pritarė.

Va tokios buvo vaikystės Kalėdos!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


102453. karolis kairys :-( 2007-11-20 20:48
sitas straipsnis tikras S=U=D=A=S

105394. Birutė :-) 2007-12-20 12:36
Įdomu.

159642. lakštingala alyvose :-) 2009-05-09 15:17
karoli kairy, turėtumėte gėdos

179446. Angelė :-) 2010-01-12 13:17
Laba diena, mano močiutė buvo bajorė Antanina Lopacinska , nors iš archyvo gavau giminės geneologinį medį, priklausau Bajorų sąjungai, tačiau labai trūksta žinių apie protėvius. Labai prašau autoriaus kordinačių, norėčiau daugiau sužinoti apie kokią vietovę, ir apie kokį Lopacinskį rašoma. Straipsnis labai patiko .Lauksiu atsakymo Pagarbiai Angelė

Rodoma versija 25 iš 26 
7:43:04 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba