ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-11 nr. 728

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Ukraina tarp Rytų ir Vakarų (26) • LAIMANTAS JONUŠYS. Dar kartą apie Salomėjos Nėries politiką (55) • AIDAS MARČĖNAS. Iš balos (25) • RIČARDAS ŠILEIKA. Keleiviniai (9) • DAINIUS JUOZĖNAS. Grūto parko "pergalė" (54) • Mieli skaitytojai! (29) • HANZ BLUMENBERG. Vilkas ir ėriukas (8) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Tvarka pirmiausia (5) • GINTAUTAS GRIGAS. Diena be anglų kalbos (26) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (9) • SIGITAS TUTLYS. Eilės (6) • GENDRUTIS MORKŪNAS. Paslaptis (4) • JONAS MIKELINSKAS. Renesansas ar dekadansas? (12) • WILLIAM PFAFF. Europa moka kultūrinio naivumo kainą (15) • SIGITAS PARULSKIS. Neįmanomas sugrįžimas (18) • KĘSTUTIS PULOKAS. Angelų ir demonų vartojimo instrukcija (16) • Su Jono Basanavičiaus premijos laureate IRENA SELIUKAITE kalbasi Juozas Šorys. Sėlė iš Erzvėto (15) • RASA RAMONAITĖ. Naktį (14) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas apie skraidymus ir košmarus (14) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (38) • L a i š k a i (131) •

Sėlė iš Erzvėto

Su Jono Basanavičiaus premijos laureate IRENA SELIUKAITE kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija

– Nors esi Kultūros ministerijos specialistė, "gananti" etnokultūros procesus, Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją šiemet pelnei už visuomeninę veiklą – vadovavimą Kraštotyros draugijai. Kada ir kodėl kraštotyra "infekavo" Tavo mintis, kas ji Tau?

– Nuo vaikystės nežinojau, kad būsiu kraštotyrininkė... Nors Tverečiaus mokyklos jaunųjų kraštotyrininkų būrelyje buvau. Ne itin gerai atsimenu, kokius duomenis tada rinkome, kokius rinkinius sudarinėjome. Tada istorija nebuvo tarp mano mėgstamų pamokų, nes ir kraštotyrai vadovavusi mokytoja turėjo įprotį kviesti atsakinėti aplink pirštą sukdama pieštuką – kurio pavardę bakstelėdavo, tą ir "pričiupdavo". Kartais tekdavo atsakinėti penkias pamokas iš eilės.

Pirmasis rimtesnis susidūrimas su kraštotyra įvyko studijuojant lituanistiką Vilniaus pedagoginiame institute. Po pirmo kurso buvau sudominta tautosakos dėstyti atėjusių Kazimiero Kuzavinio ir Stasio Skrodenio (po Zenono Slaviūno mirties). Būrį filologių išvežė į Dzūkiją atlikti tautosakinės praktikos. Pirčiupiuose ir ypač gražiame Dargužių kaime užrašinėjome tautosaką ir kalbos faktus. Šalia nutikimų, kai būrys jaunų panelių pasklinda po kaimus, įstrigo vietinių žmonių pasakojimai, dainos. Rudenį vėl ten grįžome su iššifruotomis dainomis ir surengėme vakaronę. Užrašytas dainas traukėme kartu su kaimiečiais. Tada institute buvo sugalvota rengti visų fakultetų konkursą "Dainuokime liaudies dainas". Ir mūsų kursas (tada ir pradėtas kurti folkloro ansamblis "Poringė") su atsivežta iš Dzūkijos programėle laimėjo pirmąją vietą. Ir tai buvo kitoks susidūrimas su liaudies daina – ne per privalomąjį paskaitų kursą. Suvokėme, ką reiškia bendrauti su žmonėmis.

Paskui pirmieji mokytojavimo metai Skiemonių (Anykščių r.) vidurinėje mokykloje. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio muziejui tada vadovavo Teresė Mikeliūnaitė, kuriai kraštotyra greta muziejininkystės buvo šventas vargas. Ji tada "kietai" Anykščių kraštotyrininkus laikė. Teresė Mikeliūnaitė visomis progomis pabrėždavo, kad mokyklose privaloma tvarka turi veikti kraštotyros būreliai, ne švietimo skyrius, o ji nuolat savo autoritetu būgnydavo ir rikiuodavo, kas ir kaip turi būti renkama. Mokytojai bijodavo ne švietimo skyriaus vedėjo, o Teresės Mikeliūnaitės, nes ji per ataskaitinę mokytojų konferenciją galėdavo pasakyti, kokios mokyklos neskiria dėmesio kraštotyrai. Nors tai buvo visuomeninė veikla, daugelis ir pagyvenusių mokytojų privengdavo su ja ginčytis.

– Ar jaučiant baimę įmanoma ką nors rimtesnio nuveikti?

– Teresė Mikeliūnaitė rėmėsi savo nuveiktais darbais. Pati rengdavo ekspedicijas. Atsimenu, Ažuožeriuose, Jono Biliūno tėviškėje, vykusias tautosakos rinkimo, etnografijos anketų pildymo akcijas. Iš pradžių tose ekspedicijose nedalyvavau, nes mes su Skiemonių vaikais rinkome kitokią medžiagą – duomenis apie mitologines vietas, akmenis, tautosaką. Manau, tarybiniais metais kraštotyros darbui "užsukti" tam tikros prievartos reikėjo. Meilė atsiranda vėliau, be to, ji negali įsižiebti iškart šimtams žmonių.

– Jei asociatyviai peršoktume – ar kraštotyros darbui mokyklose dabar nepraverstų reiklesnis koordinacinis vadovavimas?

– Be abejo, tik nesutikčiau, kad visose mokyklose su kraštotyra palaida bala. Jaunųjų turistų centras nubrėžia veiklos gaires, vykdo programas, vyksta metinės moksleivių kraštotyrininkų konferencijos. Kiekvienais metais vertinu jų darbus ir manau, kad pažengta toli – anksčiau juos iš esmės darydavo mokytojai, bet pristatydavo kaip mokinių triūsą. Būdavo aiški dviprasmybė, nes juk matyti, kad penktokas dar negali parengti normalaus kraštotyros darbo. Kokius šaltinius jis gali panaudoti, jei jo galvelėje jų ir sąvokos nėra? Dabar ta riba išnyko, nes kaip darbų vadovai, konsultantai pasirašo mokytojai, o medžiagą surenka vaikai. Yra brandžių darbų, kuriais reikia džiaugtis.

Pavyzdžiui, Radviliškio rajono vidurinių mokyklų kaimų istorijos. Radviliškio Gražinos gimnazijos moksleiviai, turintys močiutes, gyvenančias ne mieste, parašė puikių kaimų, dvarų ir palivarkų istorijų. Kalbinti žmonės, apvažiuotos vietovės, fotografuota. Gražiai "pagauta" tarmė, nes kai kurie mokytojai dar suvokia jos svarbą, grožį, ji juk papildo skurdų bendrinės kalbos žodyną.

– Gimei Prienų rajone, bet gimtine laikai Tverečiaus apylinkės Erzvėto kaimą (prie to paties pavadinimo ežero). Vertini tarmę, "mažųjų tėvynių" savitumą, bet kaip apibūdintum savąją etninę sąmonę, pasaulėjautą, kurios artimųjų įteigtais arba pačių įsigyventais esminiais teiginiais daugelis tarsi nejučia, bet tvirtai vadovaujasi kasdienybės "sąmonės sraute". Kartais pasisakai esanti sėlė, ar jauti turinti gajas šios išnykusios baltų genties šaknis?

– Į tai iškart neatsakysi. Mano sėliškoji pajauta atsirado gana vėlai. Seniai kamavo klausimas, ką galėtų reikšti mano pavardė, juolab kad iš tiesų ji turėtų būti rašoma su tašku ant e – Sėliukaitė. Tikroji mano tėvo pavardė – Sėliukas, tokios pat ir kitų mūsų krašto žmonių pavardės. Pokario metais girti raštininkai, išrašinėję metrikus, leisdavo sau kai ko neįžlibinti... Beje, kai įstojau į Pedagoginį institutą, Kazimieras Kuzavinis klausė, iš kokio esu krašto, kaip rašoma pavardė.

– Dėl tokios pavardės gali manytis turinti ir sėliškąjį etnonimą, gentivardį?

– Daugiau nesiaiškinome, tik vėliau sužinojau, kad ir jis pats kilęs iš Rytų Lietuvos ir tyrinėjęs įvairių pavadinimų etimologijas. Ėmė kirbėti smalsumas. Kartą paėmiau Aleksandro Vanago sudarytą pavardžių žodyną ir perskaičiau, kad mano pavardės šaknis sel, kuri esanti slaviškos kilmės, išriedėjusi iš ankstesnės šaknies su sandu ja: Sjaliuk. Žinoma, to priimti nenorėjau, apie tai kartą paklausiau ir a. a. Aleksandro Vanago. Savo teiginių jis nesiėmė paneigti, bet kartą kažkas pasakė – ko tu dėl to išgyveni, nemanyk, kad tai tik slaviškos kilmės šaknis. Kai buvo sudarinėjami žodynai, jų kūrėjams už nugarų driekėsi "didžiojo brolio" šešėliai, tam tikrą dalį žodžių reikėdavo rodyti kaip esančius slaviškos kilmės. Jei kalbininkai norėdavo, kad išeitų daug metų rengtas veikalas, turėdavo atiduoti duoklę.

Esama kraštutinio tautiškumo žmonių, kurie atėję sako: "Ar žinai, kad tavo pavardė – sėliškojo palikimo dalis". Nesu iš tų, kurie panašias prasmes aiškinasi taip, kaip nori. Galbūt, nežinau. Kai buvau vaikas, pas tėtį pasišnekėti užvažiuodavo kolūkio pirmininkas. Įsiminiau, kaip jis juokaudavo: "Didelis būtų Sėlis, o mažas – Sėliukas".

Šalia Kretuono ežero, netoli Reškutėnų esančiame miške, plyti mįslingasis pylimas, kuris, pasak archeologų, supiltas gintis nuo sėlių invazijos į Nalšios žemę. Žodžiu, mano gimtosiomis vietomis sėliai bus pražygiavę... Tas pylimas nuo Erzvėto ne taip toli, o jei dar ant žirgų šuoliuotum...

– Kaip ir kodėl vis dėlto "įkritai" į Tau skirtą vietą, radai save kraštotyros darbe?

– Kraštotyra mane pasirinko neatsitiktinai. Tverečiaus krašte, kaip ir visoje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje, tarpukariu tautosaką rinko Juozas Aidulis. Šį, deja, jau iš gyvenimo išėjusį žmogų laikyčiau savuoju krikštatėviu. Kai kas sako, kad jis, be to, skleidė pogrindinę komunistinę spaudą. Išties mūsų kraštas buvo "kairiuojantis", žmonės gyveno varganai, nebuvo stambių dvarų, turtuolių, daug žmonių vykdavo uždarbiauti į Piterį ir parveždavo Rusijoje brendusias revoliucines nuotaikas. Bet brangiausia to krašto žmonių savybė (dabar nykstanti, nes mažai liko vietinių gyventojų) – susitelkimas ginti lietuvybę. Sužinoję, iš kur kilusi, žmonės klausia, kiek mano gimtosiose vietose kalbančių lenkiškai. Nė vieno lenko Tverečiaus krašte, išskyrus iš kitur atsikėlusius žmones. Nors mano mama ir tėvas ėjo į lenkišką pradinę mokyklą, vos galėjo perskaityti ar pasakyti kokią lenkišką frazę. Erzvėte žmonės pastatė paprastą, neįmantrų kryžių (nebuvo garsių dievdirbių). Norėdami pabrėžti, kad jis stovi Lietuvoje, nors ir lenkų okupuotoje, nudažė trispalvės spalvomis. Žinoma, lenkų valdžia kryžių nupjovė ir skyrė kaimui baudą. Kaimo žmonės padarė naują kryžių, vėl nudažė trispalvės spalvomis ir pastatė. Lenkai pasakė: jei norit, kad stovėtų, teks mokėti labai didelę baudą. Ir visi kaimo žmonės sudėjo tą baudą. Jis išstovėjo ir per visus tarybinius metus, deja, lietų buvo nublukintas, spalvų neliko. Kryžius pats susmego, per visą tarybmetį niekas nedrįso jo liesti. Jis buvo kaimo centre, tiesa, vėliau Erzvėtas degė, daug žmonių išsikėlė į vienkiemius. Ir mano vaikystė prabėgo vienkiemyje prie Erzvėto ežero.

Buvo paplitęs ir lietuviškas giedojimas bažnyčiose. Mano tėvas irgi buvo "kairiuojantis". Neturėjo klausos, mokėjo vienintelę partizanų dainą "Palinko liepa šalia kelio". Sakydavo: ėjom bažnyčion ant viškų bliauti lietuviškai. Garsusis vargonininkas Leonas Bielinis, rinkęs dainas ir jas profesionaliai, su natomis užrašydavęs, vėliau atidavęs į tautosakos rankraštyną, Tverečiuje ir Mielagėnuose buvo subūręs lietuviškai giedančius chorus. Jaunimas, nesiskirstydamas į politines pakraipas, ėjo ten lietuviškai dainuoti.

Tai buvo natūralus gyvenimo fonas, palikęs pėdsakus. Apie tai susimąsčiau tik subrendusi, o, tarkim, vaikystėje net nežinojau, kodėl eidavome kupoliauti per Sekmines. Niekas jau jų nešventė, augau tarybiniais metais, bet mamos mano kartos vaikams padarydavo po butelį limonado (uogiene uždažyto vandens), iškepdavo pyragą. Ir taip pasiruošę eidavom kupoliauti. Tai paprotys, aprašytas etnografų. Seniau kaimai rinkdavosi vaišintis, dainuoti parugėn. Mes, vaikai, tai darėm tarybiniais laikais. Be to, per kiekvienas Velykas kaimynų klojime būdavo įrengiamos sūpuoklės. Tėvai jas padarydavo, o mes su džiaugsmu supdavomės. Šiais papročiais vėliau žavėjosi, juos aprašė ir analizavo Pranė Dundulienė, Norbertas Vėlius ir kiti, mūsų krašte rengę ekspedicijas.

– Trumpiau sakant, vienas iš postūmių rinktis kraštotyrą buvo ir tai, kad esi kilusi iš "ignalinsko krašto"?

– Kartą, kai jau Skiemonių vidurinėje mokykloje buvau išdirbusi penkerius metus, aplankė Juozas Aidulis. Jis buvo "atradęs" garsiąją dainininkę Kristiną Skrebutėnienę, jį pažino ir laukdavo visos dainuojančios senutės, nes atvažiuodavo pripirkęs saldainių... Ir mes su seserim vaikystėj laukdavom "dėdės iš Vilniaus", kuris atveždavo šokoladinių saldainių ir didelių "baronkų", kvepiančių paslaptingu miestu. Tą vasarą atvažiavęs sakė: "Gal nori pakeisti darbą?" Tada jis dirbo etatiniu tuometinės Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoju. Sakė: man jau gana, atidirbau, galėtum mane pakeisti. Ir ryžausi. Tik vėliau supratau, kad tuo metu draugijos veikloje jo daug kas netenkino.

Nesusitupėjusi, kompleksuojanti, nedrįstanti, daug ko nežinanti provincialė atvyksta į Vilnių... Pirmieji seminarai rajonuose buvo tikri egzaminai – niekada iki tol nesijaučiau taip įsitempusi. Atsimenu pirmąjį regioninį seminarą Biržuose. Važiavau iš baimės naktį nemiegojusi, kankinausi savęs klausdama, ko atėjau, jei nieko gero žmonėms negalėsiu pasakyti... O pirmasis išbandymas draugijoje ypač įsiminė. Mikalina Glemžaitė, garsioji kraštotyrininkė, buvo gimusi rugsėjo 2 dieną, ir buvo švenčiamas jos jubiliejus. Jau antrą darbo dieną ėjau į iškilmes, kuriose turėjau pasakyti sveikinimo kalbą... Buvo susirinkę kraštotyros "asai", bet jų veidai ir pavardės man nieko nesakė. Tada du garbūs kraštotyros vyrai – Antanas Stravinskas ir Vincas Vaitiekūnas – ėmė tėviškai mane globoti, sakyti ir rodyti, kas yra kas. Gal po metų pradėjau tvirtėti – iki tol naujasis darbas buvo vaikščiojimas žarijomis.

– Žaizdrą perėjai, bet netapai nei reikšminga valdininke, nei "ministerijos rože" su neperpučiamu ūkeliu, trim ketvirčiais nusisukusia nuo žmonių. Turi talentą nuoširdžiai bendrauti – gal tai irgi per lemtingąjį pasirinkimą įgytas "užgyvenimas"?

– Ėjimas į žmones visada buvo siektinas ir natūraliai išsipildė, nors ir nelengvai. Iškart nebuvau "einanti kiaurai" – tam reikalinga gyvenimo patirtis, nuovoka. Vis dėlto gana greitai pajutau, kad tai jėga. Po apsilankymų pas žmones pajauti, kokie jie, kodėl tą, o ne kitką gyvenime daro. Veikė ir tėvo pasakojimai, nes turėjo pasakotojo dovaną. Pavyzdžiui, pasakodavo apie kaimo dziedą. Jis vakarais surinkdavo kaimo vaikus, moterys verpdavo, vyrai pypkiuodavo, aptardavo naujienas. Vaikams kaimo dziedas sekdavo pasakas. Buvo nepaprastas žmogus. Keturiolika berniukų, sako, sėdim basom kojom, o jis pasakoja apie velnius, vaiduoklius, kurių visur pilna, o mes po užpakaliu pariesdavom kojas. Didžiausia bėda – kaip vėliau perlėkti tamsią priemenę. Sakė: visi kaip kulkos neriam, nes atrodydavo, kad tie visur esantys nelabieji tuoj griebs už kojos...

Į "Kas yra kas Lietuvoje" anketos klausimą apie pomėgius parašiau, kad tai – žmonių likimai. Daugelis nustebo – žvelgė kaip į žmonių sielas supirkinėjantį Mefistą. Per pirmąsias ekspedicijas užsimezgus nuoširdžiam bendravimui su žmonėmis įstrigo kategorija žmonių, neleidusių užsirašinėti. Sakydavo: pasakosiu, jei tik klausysi. Daug kas pasimiršta, bet tuos kolekcinius pasakojimus atsimenu, regis, žodis į žodį ir tarsi matau tuos žmones. Tai tremties, skaudžių patyrimų, kartais tiesiog neįtikėtinos istorijos. Viena moteris sakė: visur dabar lenda tremtiniai, pasakoja išgyvenimus, o aš negaliu nuogintis prieš visus, jie vis tiek nesupras, kaip ten buvo. Tai taip skauda manyje, kad niekam negaliu to patikėti, todėl niekada neviešinsiu. Tai žmonės grynuoliai, kurie taip paveikia, kad paskui veda kaip magnetas.

– Ar ne egoistiška taip pūdyti sukauptą medžiagą?

– Pripažįstu ir tokią kraštotyros rūšį. Daug šneku žmonėms ir tuos žinojimus nori nenori panaudoju, skambiai sakant, ugdant pilietiškumą.

– Kalbant apie dabartinę draugijos padėtį, manau, esminis jos turtas – ne išleistos monografijos, ne surengtos ekspedicijos, o susibūrę įdomūs, netrafaretiški žmonės. Kaip apibūdintum tipišką kraštotyrininką – visa širdimi atsidavusį etninės tapatybės išlaikymui, keistuolį senienų rankiotoją, archyvų foliantų nudulkintoją ar precizišką mokslo tiesų tikslintoją, gal iš kokono neišsiritusį mokslininką nepritapėlį?

– Sunku apibendrinti, koks yra tipiškas kraštotyrininkas, nes yra visokių. Dalis gal ir įsižeistų, jei juos pavadintume keistuoliais ar nepritapėliais. Mokslo ir kultūros elitui gali atrodyti, kad jie neturi ką veikti, todėl tuo ir užsiima. Bet noriu akcentuoti, kad prieškariu ir tarybmečiu kraštotyrą kūrė būtent garbūs mokslo žmonės, kultūros elitas. Prieškariu – advokatai, mokytojai, inžinieriai. Pavyzdžiui, šiauliškis Peliksas Bugailiškis, telšiškis Pranas Genys, Juozas Žilvitis, kūręs Kretingos muziejų. Tai buvo kultūros žmonės, subūrę ir daugelį išjudinę veiklai. Procesą suko šviesuomenė. Jų dėka dabar turime daugybę krašto muziejų. Jei ne jie, dar kapstytumėmės muziejininkystės pradžiose. O tarybmečiu tarp kraštotyros gaivintojų – Norbertas Vėlius, Antanas Tyla, Česlovas Kudaba, Vacys Milius, Aloyzas Vidugiris. Atgimimo metais, deja, kai kuriems mokslininkams kraštotyra tapo kaip įžeidimas, esą jos, komunistų tarnaitės, reikia purtytis kaip priplėkusio davatkyno. O Česlovas Kudaba po straipsniais vis tiek pasirašydavo ne kaip profesorius, o kaip kraštotyrininkas. Ir dar vienas kitas autoritetas panašiai elgėsi, padėjo atsitiesti po ideologizuotos kraštotyros tarpsnio. Nesiūlėm atmesti visko, kas būta. Pamažu kilo ir įsitvirtino įsitikinimas, kad būti kraštotyrininku – prestižas.

Jau keturiolika metų, kai subyrėjo "kieta" draugijos struktūra. Netekę pinigų, rėmėjų, "popierinių" narių, atsidūrėme ant bankroto ribos, bet išsilaikėme neturėdami etatinių darbuotojų, išskyrus tas savivaldybes, kurios suvokia šios veiklos svarbą, todėl turi kraštotyros organizatorius. Kai kur kraštotyra apnyko, bet visiškai nesunyko. Židiniai, atsiradę prieškariu, ir dabar stiprūs. Šiauliai – kraštotyros sostinė, ten rengiama daug ekspedicijų, kasmet renkami geriausi kraštotyrininkai – Mikeliai, įsteigta Pelikso Bugailiškio premija. "Aušros" muziejus darosi tikruoju kraštotyros centru, pats aktyviai dalyvauja ekspedicijose. Muziejai nuo šio judėjimo negali būti atskirti, nes patys buvo jo pagimdyti. Panevėžys, Joniškis veikia per mokyklas, bibliotekas, atskirus žmones. Pavyzdžių daugybė.

– Kaip suvoki kraštotyros ir etninės kultūros santykį?

– Manau, kad kraštotyra – platesnis terminas nei etninė kultūra. Siaurai suvokiant ja galime laikyti tik papročius, tradicijas ir folklorą, bet dabar ir kraštovaizdį, ir architektūrą jau imama vadinti etniniais. Tarp kraštotyros ir etninės kultūros nėra ribos. Didysis kraštotyros poreikis – rinkti, kaupti, aprašyti, o etnokultūrininkams svarbu, kaip išlaikyti gyvąją tradiciją ir ilgaamžiškumą tų reiškinių, kuriuos kraštotyrininkai užfiksuoja ir tarsi būna atlikę pareigą. Matyčiau ir dabar atskirai veikiančių Kraštotyros bei Etninės kultūros draugijų bendrų veiksmų tikslingumą. Ir Norbertas Vėlius šią idėją nuolat kėlė. Nors gali būti ir daugiau organizacijų – veikia ir atskilusioji Tėviškės pažinimo draugija. Jei ten žmonės randa interesų, saviraiškos būdų, tegu dirba. Manau, kad skaidymasis gal ir nesilpnina judėjimo, bet rodo, kokie sau reikšmingi ir svarbūs esame. Nors ir ulbaujam, kad dirbam Lietuvai.

– Liūdna, kad Kraštotyros draugija nebeturi būstinės, etatinių darbuotojų, kad jos archyvas – po globojančiu Nacionalinio muziejaus stogu, kad vargingai leidžiamas "Mūsų kraštas". Gal trūksta visuomenės įvertinimo?

– Taip nesakyčiau. Mūsų archyvas liko nesuskaidytas, juo jau gali naudotis besidomintieji. Dėl valstybės paramos etatais anksčiau irgi panašiai galvojau, bet dirbdama ministerijoje žinau, kad veikia apie 600 nevyriausybinių organizacijų. Jos irgi galėtų prašyti paramos. Tam yra fondai ir būdų, kaip užsidirbti. O "Mūsų kraštą" gražiai papildo regioniniai leidiniai – "Eskizai", "Suvalkija", "Žemaičių žemė" ir kiti. Manau, kad centralizuotos draugijos laikas baigiasi, jos ateitis – regioninių organizacijų asociacija.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


26443. Faifoklis2004-12-13 15:23
Gerai, kad I.Seliukaitės veikla pastebėta ir įvertinta. Būtų dar geriau, kad ji ir po Žemaitiją pasisukinėtų su savo ekspedicijomis - yra dar čia ką veikti, ir vietiniai pasistengtų prisijungti. Kitaip žemaičius, slunkius paskutinius, nelengva pajudinti - jiems kažkokio stumtelėjimo iš šono reikia. O paskui įsivažiuoja ir traukia neblogai. Laukiam!

26595. Klausimėlis2004-12-14 15:15
Taip, "Žemaičių žemę" mačiau, bet niekur nepavyko aptikti "Suvalkijos" ir "Eskizų". O kaip I.Seliukaitė žiūri į A.Žarckaus ir jo kompanijos leidžiamą (ar leistą) žurnalą?

26649. varna2004-12-14 23:28
Mama, nupirk man sombrero. Jaučiuosi, lygtai viską praradęs... Lik sveika Lietuva... Aš noriu būt kaip cabaljero... nes: " netapau nei reikšminga valdininke, nei "ministerijos rože" su neperpučiamu ūkeliu", "jaučiu baimę įmanoma ką nors rimtesnio nuveikti","egoistiškai pūdau sukauptą medžiagą",esu " iš kokono neišsiritusi mokslininkas nepritapėlis". Kas, šaunu, jog Šorys savo bukumu yra stabilus šA rodiklis ir niekam jis nenori ir negali nusleisti.

26673. varnai2004-12-15 10:43
štiš, kvaile nesusitupėjusi. dediesi esanti visa ko žinovė, o iš esmės - snobė, kuriai rūpi savo tuščią ego pademosntruoti (tušti puodai garsiai skamba, ar ne?).

26681. Arle varnai2004-12-15 11:17
Varna, primink, kaip vadinasi tas sindromas: aš vienas protingas, o visi kiti idiotai?

26726. 26673nuo varnos2004-12-15 16:29
O kada ir kur aš sakiau, jog viską žinau? Ir jei Šorio klausimai (visada! ir tokia yra mano nuomonė) būna kvaili , jei nesakyti buki, ir bando prikišti kalbinamam savo nuomonę. Prie ko čia žinojimas? Prie ko čia tuščias ego? Taigi ne aš rašau priekvailius straipsnius į ŠA, o Šorys. Apmaudžiausia, kad šitas tipas kalbina tikrai gerus žmones.

26737. varnai2004-12-15 19:42
Tas noras teisti visus ir viską, matant kito akyje krislą, o neišsiimant rąsto iš savosios ir parodo visą teisybę. Jei nieko nesusigaudai etnokultūros klausimuose, tai skrisk į kitas erdves, kur ką nors nurauksi. Tai varnos komentarai buki, kvaili ir nė iš tolo nedvelkia intelektu. Savo apmaudą geriau išliek kokius nors teigiamus darbus dirbdama. Paimk ir pati parašyk kokį straipsnį, aš jį kaip mat sudorosiu, patikėk.

26756. 26737 - am(ai) nuo varnos2004-12-16 10:14
O mes kalbėjome etnokukltūros klausimais? Kažkaip nepastebėjau. Tad spręsti, ar aš nusimanau, ar ne, gal šiek tiek ankstoka? Tarp kitko, aš parašiau komentarą apie straipsnį, o tamstą parašėte komentarą apie komentarą. Parašykit ką nors apie straipsnį, patikėk, kaip mat tave sudorosiu.

26768. Patarimas2004-12-16 12:39
Derėtų varnai pasiskaityti 26681 komentarą ir prisiminti savo sapaliojimus po kitais tekstais. Taigi - ne vien šitą varnos keverzonę turiu galvoje, kai sakau tai, ką galvoju. Keverzonės - toli gražu ne komentarai, bet daugiau kalbėti apie tai nematau prasmės, nes juk varnos prigimtis nesikeis...

26769. Patarimui nuo varnos2004-12-16 12:54
Sudorojot. Nebematau gyvenimo prasmės. O prigimtį jau nebespėsiu pakeisti. Ak. Taip norėjosi pakalbėti apie etnokultūrą. Tik surandu protingą pašnekovą, o jis iš karto į krūmus. Ek. Teks eiti kur nors ant sienų pakeverzoti. Taip ir mirsiu kvaila. Nors, kiek to gyvenimo beliko... (čia buvo komentaras apie komentarą, o ne apie straipsnį)

26827. itale2004-12-17 10:43
Berniukai, nesipykit!

26854. Ginas iš Griškabūdžio :-) 2004-12-17 18:24
Šalin rankas nuo Šorio. Tai pats šauniausias ir skaitomiausias bičas. Beje, daugelio tautosakos ekspedicijų nepailstantis metraštininkas. Kramtyk, varna, verčiau savo sūrį, nes čia yra kur kas kietesni dalykai. Maniau, kad tu intelektualiai aukščiau tupi medyje. J.Basanavičiaus vardo laureatę kalbina kitas labai galimas tam vardui gauti kandidatas.

26855. Faifoklis :-( 2004-12-17 18:43
Pritariu Ginui. Beje, ar kas nors žinote, kada ir kaip atsirado Zervynose toks paprotys: sako, jei mergina nusideda, jai reikia savo prijuostę (žiurstuką) ant kryžiaus pririšti, ir visos nuodėmės atleistos. Kiek beklausinėjau, niekas nežino, iš kur toks paprotys atsirado. Zervynų žmonės tvirtina, kad taip reikia, ir gana, bet daugiau nieko nepaaiškina. Įdomu, kiek plačiai toks paprotys paplitęs. Man nepavyko niekur aptikti, bet gal kas iš Jūsų žino. Įtariu, kad nedaug kur, nes priešingu atveju mažiau turėtume tragiškų veronikų istorijų.

26879. Faifoklis :-) 2004-12-19 11:53
Prie savo 26855 komentaro norėjau pridėti kitokį žmogiuką, net nežinau, kodėl išėjo priešingai.Patikėkit, straipsnis ir jo kalusimai man labai patiko. Nepatinka tik užgaulūs ir neteisingi komentarai. O kad niekas nežino apie Zervynų paprotį, tai tikrai liūdnoka.

Rodoma versija 15 iš 16 
7:40:41 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba