Kažkoks vyras vietoj šuns į kiemą išsivedė arklį. Arklys du kartus man mėgino įspirti...
Dantų gydytojo kabinete prakiuro prietaisas, ir į orą ėmė švirkšti baimės lašeliai...
Nepažįstamas vienkiemis. Mano glėbyje žavus kūdikis. Pro šalį rieda tuščias automobilis. Kol dešine ranka stengiuosi jį prilaikyti, kūdikis pakimba galva žemyn
Iš kažkur po vonia atsirado žiurkė. Būtinai turiu ją nudobti. Užmynusi bandau sutraiškyti koja. Ką dariau vėliau, geriau nerašysiu (prieš miegą žiūrėjau pietų korėjiečių ir kinų filmą ,,Karys")
Turgaus aikštė. Guliu ant labai siauro medinio suolelio. Ant kito suolo guli Šurna (aktorius, kurio gyvenime asmeniškai nepažįstu). Jis kažko irzliai klausia. Neatsakau. Tik jaučiu žemyn slysta baltai apvilkta mano antklodė, o perdrėkęs asfaltas apačioje dvokia nuorūkomis ir žuvimi
Ir taip epizodas po epizodo... Ir tai tik maža dalis to, kas man šiąnakt prisisapnavo. Šiaip juk ramiai gyvenu, tai kodėl mane ištisai persekioja žindomi kūdikiai, apšnerkšti tualetai, purvinas tamsus vanduo...
Mano sapnuose nebėra nieko vaiskaus. Be to, naktimis niekada neskraidau. Tiesą sakant, skraidžiau, bet kažkaip paknopstom, beveik stačiomis ir vis palubėm, palubėm. Paprastai tvankiose sporto salėse, na, dar kartais teatruose ir muziejuose, nors manęs niekada nežavėjo gipsiniai lubų lipdiniai...
Ir visai kitaip skraido mano mama. Pradžioje ji pakildavo iki palubės, paskui sapnuose išmoko sklęsti virš medžių ir virš kalvų, dar vėliau lėktuvo aukštyje planiruodavo virš debesies... Ji man sako: ,,Tai paprasta, kodėl negali? Tereikia pėdomis vos vos atsispirti nuo žemės..."
O gal negaliu sapnuose skraidyti dėl to, kad, maža būdama, nutraukdavau musėms sparnus... Man patikdavo jų bejėgiškas ropinėjimas ir tai, kad jos virsdavo visai kitais vabalais. Be to, šitaip patvarkytas muses įmesdavau vorams į tinklus ir smalsiai stebėdavau, kaip tie kibūs padarai jas doroja...
Būdama kaime sparnus nuraudavau ir bimbalams. Paprastai reikėdavo pasigauti po du, tada jų uodegas sugnybdavau metaliniais plaukų segtukais. Kitą galą (segtukų, ne vabalų) belikdavo plastilinu prilipdyti prie tuščio degtukų dėžutės stalčiuko, ir šis tapdavo traukiama ,,karieta". Aišku, kartais "karališkoji pora" du pusbrolio iš medžio išdrožti šachmatų pėstininkai ne itin oriai išdribdavo ant grindų, nes ,,žirgai" nei iš šio, nei iš to... užrisnodavo ant užuolaidos.
Sykį apie tai papasakojau vienam pažįstamui. Pamaniau, žiauroka, bet, žvelgiant vaiko akimis, gana sumanu. Jis tik dėbtelėjo į mane ir pasakė: ,,A, čia niekis... Aš sparnų nenutraukdavau. Pačius vabalus aprišdavau siūlu ir paleisdavau skristi... Na, ir būdavo: eini sau keliu, bimbalų nesimato, tik abiejose rankose styro po siūlą, kurio galas prasmegęs kažkur danguje..."
Aš taip pat jau seniai niekam neplėšau sparnų... Bet ir skraidantys sapnuose paprastai jų neturi. Dažniausiai jie sklendžia rankas prispaudę prie šonų arba ištiesę į priekį ir vien valios pastangomis kyla aukštyn...
Ir nuo žemės, net jei turi patirties, pasirodo, sunku atsiplėšti: kai kurie tik atsispiria, bet kitiems reikia pašokti ir labai labai įsitempti. Net žinau, jog sapne kažkas tyčia erzino bjaurų ir piktą šunį, kad paskui vien iš baimės galėtų pakilti...
ATĖNAI
Lietuva internete
