Dar kartą apie Salomėjos Nėries politiką

Praėjusiame "Š. A." numeryje paskelbtoje Vytauto Vyčo replikoje esu smerkiamas už tai, kad pasmerkiau Salomėjos Nėries žingsnius talkinant okupantams 1940 m. ("Š. A.", XI.13). Antraštė su pasibaisėjimu skelbia: "Sušaudyti mirusią..."

Pomirtinio sušaudymo tikrai nesiūliau ir, be kita ko, rašiau taip: "Dabar mes, žinoma, esame tolerantiški, mirties bausmę apskritai smerkiame, todėl, savaime aišku, jokio pomirtinio keršto nesišaukiam". Sakydamas "mes", pirmiausia turėjau galvoje save, bet manau, kad taip manančių yra daug. Savaime aišku, jeigu S. Nėris būtų išgyvenusi iki 1990 m., niekas jos nebūtų teisęs jau vien dėl senaties termino, kuris netaikomas tik nusikaltimams žmoniškumui, t. y. tiesioginiam dalyvavimui masinėse represijose ir žudynėse. Tokia dabartinė teisinė nuostata, manau, yra teisinga.

Žinoma, straipsnyje provokuodamas persistengiau. Neturiu teisės teigti, kad ji nusipelnė mirties bausmės. Antra vertus, apie bausmę kalbėjau orientuodamasis į "to meto Europoje vyravusius politikos principus ir įstatymus". Kitaip sakant, klausimas pirmiausia yra istorinis: jeigu netrukus po tų įvykių Lietuva būtų atgavusi nepriklausomybę, kaip būtų įvertintas S. Nėries (ir kitų – nesuprantu, kodėl replikos autorius mano, kad tik jos vienos) žygis į Maskvą ir prašymas prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos. Čia galbūt reikėtų teisės istorikų balso ar pan.

Tiesa, vertinimus iš anksto komplikuoja emocijos, nes esą apie "tautos lakštingalą" negalima kalbėti kaip apie kitą mirtingąjį. Žodžiu, kas neleidžiama "jaučiui", leidžiama "lakštingalai". Pavyzdžiui, parašyti liaupsę masių žudikui. Tomo Venclovos nuomone, "esama skirtumo tarp "Poemos apie Staliną" ir Putino, Sruogos, Miškinio (ar netgi komunizmui palankių autorių) režiminių eilėraščių. Nėris parašė ir viešai perskaitė Kremliuje savo poemą pačiu atsakingiausiu momentu, kai okupantams itin reikėjo įteisinti savo veiksmus. Žymiausia – ar bent viena žymiausių – lietuvių poetė, šlovinanti tautų vadą pasaulio akivaizdoje, buvo kaip tik tai, ko Stalinas geidė ir kas jam davė nemažai naudos. Tai nuodėmė, didesnė už daugelio kitų nuodėmes" (cit. iš "Manau, kad... Pokalbiai su Tomu Venclova", p. 245–246).

Beje, T. Venclova mano, kad poetė nebuvo itin valdžios prievartaujama tai daryti. Kruopščiausias S. Nėries biografas Viktoras Alekna (šiaip jau linkęs ją išteisinti) teigia, kad ji ir kiti, vykę tada į Kremlių, gavo po penkis tūkstančius litų (anuometinio lito vertė buvo daug didesnė negu dabartinio). Be to, ji gavo didžiulius honorarus iš visų Sovietų Sąjungos laikraščių, paskelbusių jos poemą. Kad S. Nėris nebuvo labai principinga, rodo ir tas faktas, jog 1931 m. "Trečiame fronte" paskelbtą jos kairuolišką pareiškimą iš tikrųjų jai parašė ir prikalbėjo paviešinti Kostas Korsakas.

Žinoma, galima manyti, kad 1940 m. ji naiviai tikėjo, jog Lietuvos prijungimas prie stalininės diktatūros valdomos imperijos pagerins Lietuvos žmonių gyvenimą, bet ar ne nusikalstamas tai naivumas? Revoliucinius lūkesčius galima atleisti, pvz., J. Janoniui, bet 1940 m. sovietinių represijų mastas pasaulyje buvo gerai žinomas – net mano seneliai, paprasti valstiečiai, apie tai puikiai žinojo. Kitas dalykas, kad dalis Europos, t. p. ir Lietuvos, kairiųjų intelektualų taip nepakentė savo šalių valdžios ir santvarkos, jog buvo linkę nekreipti dėmesio į tai, kas vyko Sovietų Sąjungoje.

Vakarų Europos intelektualams savo šalyse neteko išmėginti totalitarinės komunistinės valdžios vilionių, bet vienas kitas pasidavė Hitlerio naujosios tvarkos idėjoms. Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas po karo Norvegijoje turėjo iškęsti tampymus po psichiatrines ligonines ir teismus, nors okupacijos pradžioje jis nevyko su delegacija į Berlyną oficialiai prašyti, kad Norvegija būtų prijungta prie Vokietijos. Iš tiesų tik dėl senyvo amžiaus (ėjo jau devintą dešimtį) jo pasigailėta – vietoj tėvynės išdavystės jam buvo pateiktas lengvesnis kaltinimas, jis buvo pripažintas psichiškai nesveiku ir atsipirko pinigine bauda.

Iš tiesų čia yra ir psichologinė problema. Asmenybę mes linkę įsivaizduoti vientisą ir manome, kad jautrius eilėraščius gali rašyti tik visapusiškai tobulas žmogus, dorybės įsikūnijimas. Bet asmenybės struktūra gali būti gana sudėtinga. O man svarbesnė yra mano straipsnio pirma dalis, kurioje rašiau apie S. Nėries poeziją, nes kiekvieno gero rašytojo kūryba reikšmingesnė už biografiją.