ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-11 nr. 728

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Ukraina tarp Rytų ir Vakarų (26) • LAIMANTAS JONUŠYS. Dar kartą apie Salomėjos Nėries politiką (55) • AIDAS MARČĖNAS. Iš balos (25) • RIČARDAS ŠILEIKA. Keleiviniai (9) • DAINIUS JUOZĖNAS. Grūto parko "pergalė" (54) • Mieli skaitytojai! (29) • HANZ BLUMENBERG. Vilkas ir ėriukas (8) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Tvarka pirmiausia (5) • GINTAUTAS GRIGAS. Diena be anglų kalbos (26) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (9) • SIGITAS TUTLYS. Eilės (6) • GENDRUTIS MORKŪNAS. Paslaptis (4) • JONAS MIKELINSKAS. Renesansas ar dekadansas? (12) • WILLIAM PFAFF. Europa moka kultūrinio naivumo kainą (15) • SIGITAS PARULSKIS. Neįmanomas sugrįžimas (18) • KĘSTUTIS PULOKAS. Angelų ir demonų vartojimo instrukcija (16) • Su Jono Basanavičiaus premijos laureate IRENA SELIUKAITE kalbasi Juozas Šorys. Sėlė iš Erzvėto (15) • RASA RAMONAITĖ. Naktį (14) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas apie skraidymus ir košmarus (14) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (38) • L a i š k a i (131) •

Paslaptis

GENDRUTIS MORKŪNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmantas Marcinkevičius. Mergaitė fontane. 1998


Gaila, negaliu nupiešti, bet ji plonu baltu teptuku toje vietoje, kur baltas nagas, "pavarė" tokius brūkšniukus, o ant viršaus sidabriniu, kuris kur kliuvo, o kai kur ir nekliuvo, užmetė dar kokius 4–5 brūkšnius. Vaizdas – lyg visi nagai būtų nukramtyti!
Ištrauka iš vienoje interneto svetainėje paskelbto skundo. Autorė nežinoma

Devintame blokinio namo aukšte gyveno toks Edgaras. Tiksliau, jis gyveno vienoje devinto aukšto virtuvėje. Toje virtuvėje jis miegojo, prausėsi, tuštinosi, džiovino batus ir laikė polietileninį krepšį, su kuriuo jis visada eidavo į parduotuvę.

Edgaro butas buvo standartinis, tad jame buvo ir daugiau patalpų – sanmazgu vadinama kamera, belangis sandėliukas ir svetainė. Tačiau tose patalpose Edgaras nė nesilankydavo. Štai svetainėje paskutinį kartą jis buvo prieš ketverius metus, kai už skolas išjungus elektrą pasiklydo ir netyčia atidarė svetainės duris. Iš ten padvelkė toks šaltis ir nejaukumas, kad kelias dienas po to nedrįso išeiti net į koridorių.

Edgaras, pats to nežinodamas, sirgo šeštojo laipsnio alkoholizmu, kai žmogus negali matyti savo atvaizdo. Tačiau šeštasis laipsnis – dar ne septintasis. Šeštasis turi vieną išimtį – žmogus gali matyti savo atspindį butelyje. Maža to, šeštojo laipsnio alkoholikas į savo atspindį butelyje turi žiūrėti kone nuolat. Tai jam primena, kad reikia kvėpuoti, padeda nusiraminti ir susikaupti. Ir mąstyti, nes geriant vienam virtuvėje nelieka nieko kita, kaip mąstyti.

Taigi Edgaras ištisas dienas sėdėdavo virtuvėje, žiūrėdavo į savo atspindį tuštėjančiame butelyje ir mąstydavo. Mąstydavo apie įvairius dalykus, su kuriais jam teko susidurti per netrumpą gyvenimą. Šie dalykai ateidavo į galvą atsitiktinai, be jokios tvarkos ir sistemos, ateidavo savaime, bet kada, nekviečiami. Ir išeidavo bet kada, nevaromi, tada, kai tie dalykai panorėdavo. Kartais jie būdavo malonūs, kartais – gražūs, kartais – juokingi. Būdavo netgi spalvotų ir kvepiančių dalykų. Tik nemalonių dalykų nebūdavo beveik niekada, nes Edgaras visada gyveno tik gražiai, teisingai ir maloniai.

Paskutiniais mėnesiais jis vis dažniau mąstydavo apie meilę. Neblogai pažinodamas Edgarą, drąsiai galiu teigti, kad jeigu kas nors jo būtų paklausęs, kas yra meilė, ilgai galvojęs, jis galų gale būtų ištaręs: "Mooo-is". Tikiuosi, kad kiekvienas suprato, jog tai reiškia "moteris".

Jeigu Edgarui kas nors būtų uždavęs logiškai iš šio jo atsakymo išplaukiantį klausimą "Kodėl?", Edgaras vėl būtų susimąstęs. Pakankamai kantrybės turintis žmogus būtų išgirdęs ir atsakymą: "Paaa-ptis". Teisingai, atspėjote – paslaptis. Ką reiškia šis žodis, Edgaras buvo seniai pamiršęs, o gal niekada ir nežinojo. Sunkiųjų mašinų gamykloje, kurioje dirbo visą gyvenimą, tokio žodžio niekada nereikėjo.

Šis gana ilgas ir sudėtingas žodis Edgaro žodyną praturtino dar kūdikystėje. Jį išgirdo iš savo senelės. Edgaras iš senelės būtų išgirdęs ir daugiau sunkiai suprantamų ir kažką glostančių žodžių, tačiau senelė mirė, kai jis buvo dar visai mažas. Matyt, dėl tokios gana ankstyvos mirties Edgaro atmintyje senelė išliko pati gražiausia pasaulio moteris.

Dar senelei esant gyvai, kažkokie keisti mąstymo šarnyrai Edgaro galvoje žodžius "moteris" ir "paslaptis" sujungė neatskiriamai. Taip, kaip sujungiami žodžiai "laba" ir "diena".

Žodis "paslaptis" ilgai buvo net aktyviojoje Edgaro žodyno dalyje. Mat jam ne sykį teko patirti stebuklingą šio žodžio galią. Nenorėdamas galvoti ir vargti, jis pasakydavo "paslaptis", ir nuo jo atšokdavo nežinia už ką barantys tėvai, kvailų dalykų klausinėjantys mokytojai, neaišku ko reikalaujantys brigados ir butelio draugai.

Edgaras nežinojo, kad devynioliktojo amžiaus pabaigoje blogosios jėgos, kurias vieni vadina nelabaisiais, kiti – šėtonais, treti – velniais (norėdamas, kad mane suprastų visi, pavadinsiu jas sutrumpintai – NŠV), su siaubu suvokė, jog vesti žmones iš doros kelio darosi vis sunkiau. Žmonės kūrė stakles, garvežius, piliules, žaidimus, ideologijas, ir visi šitie dalykai vis dažniau stodavo skersai kelio NŠV. Kasdien atsirasdavo tokių dalykų, kad NŠV tekdavo tik pavydžiai stebėti, kaip visas pasaulis tarsi išprotėjęs metasi prie jų. Ir kuo toliau, tuo labiau pamiršta NŠV.

Tada NŠV nusprendė ugdyti siauros specializacijos profesionalus, kad šie nepaliaujamai keltų savo lygį kokioje nors srityje ir žmones gundytų tik joje.

Taip atsirado NŠV, kurie išmokė apskaičiuoti žmogaus kainą ir iš pigiausių žmonių gaminti muilą.

Kiti NŠV ėmėsi teisingumo sistemos – žmogaus akiai nematomomis manipuliacijomis teisėjus ir nusikaltėlius jie susodindavo prie vieno stalo, ant vieno suolo ar net suguldydavo po tuo pačiu apklotu.

NŠV išmokė žmones nuodyti orą ir vandenį, gyvoms gulbėms nusukti kaklus, šaudyti gandrus.

NŠV išradingumui ir profesionalumui nebuvo ribų. Siauros specializacijos NŠV žmonėms davė tiek daug ir tokių nuostabių dalykų, kad kai kurie tėvai jų mokydavo ką tik gimusius kūdikius. Jeigu kūdikiai mokytis nenorėdavo, tėvai juos marindavo badu, mėtydavo į vandens pilnus sausinimo griovius ir šutindavo verdančiu vandeniu.

NŠV išradimais patenkinti buvo ir žmonės, ir patys NŠV. Darydami tai, ką išmoko iš NŠV, daugelis žmonių patirdavo didžiulį malonumą. O NŠV kas dieną įsitikindavo, kad žmonėms jie dar reikalingi. Pamiršau pasakyti – ta diena, kai pajustų, kad jie niekam nereikalingi, NŠV taptų paskutinė.

iliustracija
Vilmantas Marcinkevičius. Legenda apie dykumą. 1999

Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje atsirado dar viena NŠV atmaina.

Ši atmaina išmokė kurti filmus apie higieninius įklotus su sparneliais ir rodyti, kaip skystis sugeriamas ne tik įklotų viduryje, bet ir pakraščiuose, ir kaip moterys, net aukštai kilnodamos kojas, neturi jokių vargų. Jei tik įsikloja tuos įklotus.

Veikiami šių NŠV, verslininkai atidarė bendras moterų ir vyrų kirpyklas. Kiekvienas vyras, vos įžengęs į tokią kirpyklą, pamatydavo moteris – su išskėstais pirštais, ant antakių pūpsinčiais muilo putų kauburėliais, bejėges tarsi rūkytų žuvų išklotinės vitrinose.

Gatvėse, miškuose, per televiziją, internete ir laikraščiuose visi ėmė pasakoti apie moterų virškinimo ir odos ypatybes, būdus, kaip padidinti krūtis, nuo kojų šalinti plaukus ir naikinti prakaito dėmes pažastyse. Žinoma, ir rodyti tas padidintas krūtis, išpešiotas blauzdas ir džiūstančias pažastis.

Mūsų Edgaras viso to nežinojo. Jis ir negalėjo žinoti. Televizoriaus neturėjo, kompiuterį įsivaizdavo kaip itin klastingą pasaulinio proletariato priešų išradimą, o atsitiktinai vėjo atneštą laikraštį nieko nelaukęs klodavo ant stalo. Laikraštis jam turėjo vienintelę paskirtį – būti staltiese. Tik kvailys gali ilgai ir įdėmiai kažko ieškoti daikte, kurį žmonės naudoja lašiniams pasidėti.

Kažkodėl Edgaras prisimindavo, kaip kartą po Gegužės pirmosios demonstracijos, kai gamyklos vaizdinės agitkultūros sandėlyje jis guldė transparantą, kurį, kaip ir kiekvienais metais, turėjo nešti per visą pagrindinę miesto gatvę, prie jo priėjo tabelininkė Marytė ir pasakė nusipirkusi "toooookį daiktą". Kiekvienas žmogus po tokių žodžių automatiškai paklausia: "Kokį?" Ne išimtis buvo ir Edgaras. Išgirdusi šį natūralų Edgaro klausimą, Marytė sušnibždėjo: "Tuoj pamatysi", ir pasikėlė sijoną.

Ir tada Edgaras nusivėmė. Netikėtai pats sau.

Jis taip ir nesužinojo, kad Marytė jam norėjo parodyti naujas ir labai madingas kelnaites, kurias nusipirko su gamyklos profsąjungos talonu. Tas kelnaites dar šventinėje kolonoje ji buvo parodžiusi visoms savo tovarkoms, dievočkoms ir mergaitėms ir norėjo rodyti kiekvienam sutiktajam – taip ji troško jas turėti ir tokia laiminga buvo jas įsigijusi. Jeigu ne kuolas su portretu, kurį turėjo nešti per demonstraciją, Marytė sijoną būtų pakėlusi ir prieš partijos bei vyriausybės tribūną. O kodėl gi ne? Tik partijos ir vyriausybės dėka ji galėjo įsigyti tokias kelnaites.

Bet grįžkime prie globalinių reikalų.

NŠV nesnaudė. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje įklotuose vietoj sparnelių atsirado pelekėliai. Įklotai su pelekėliais buvo tokie geri ir tokie sudėtingi, kad per televiziją imta rodyti, kaip jais naudotis.

Kirpyklų verslininkai moteris su putomis ir antakių pūpsniais pasodino gatvėse, o šalia jų įkūrė alaus barus. Vėjas moterų putas ir pūpsnius pakeldavo į orą ir švelniai tupdydavo į alaus bokalus. Vyrai gerdavo muilu ir kremu kvepiantį alų ir nuo to kvapo padūmavusiomis akimis žiūrėdavo į eilėmis sėdinčias po procedūrų džiūstančias moteris. Kai kurie jų pradėjo šventai tikėti, kad moterį sudaro tik plaukai, nagai, blakstienos ir kreditinės kortelės, kuriomis jos išdidžiai mojuodavo išeidamos iš kirpyklų.

Atsirado poetų, kurie ėmė kurti sonetus apie savo mylimųjų kepenis, vestibuliarinius aparatus ir tiesiąsias žarnas.

Kai kurios moterys užsakydavo savo kūno vidaus išklotines. Jos buvo piešiamos specialiais prietaisais, panašiais į rentgeno aparatus. Fantastiškos kokybės spalvotose hologramose būdavo matyti, kaip kvėpuojant virpa plaukeliai nosyje ar dauginasi žarnyno flora. Šios hologramos būdavo populiariausia dovana ne tik Šv. Valentino dieną, bet ir tris mėnesius prieš ją bei du – po.

Taip buvo sunaikinta viena didžiausių paslapčių.

Kaip minėjau, Edgaras to nežinojo. Išgirdus žodį "moteris" keistieji mąstymo šarnyrai į galvą jam iš karto įridendavo kitą – "paslaptis". Nors savo gimimo metus, mėnesį ir dieną buvo jau seniai pamiršęs.

Edgarui (kam jį čia nuolat miniu, nežinau ir pats) ramybės neduodavo viena mintis – kodėl tada, po demonstracijos, jis vėmė. Juk iki vakaro dar buvo toli, todėl jis buvo išgėręs tik apie pusę butelio. Žinoma, degtinės. Degtinė buvo gera, nuo tokios Edgaras nevemdavo niekada. Maža to, jis galėdavo gerti bet ką, ir choch by chne.

Atrodė, kad šis klausimas taip ir liks neatsakytas.

Todėl Edgarui buvo gėda. Šiaip ar taip, nedaug išgėrę vemia tik silpni vyrai. Stiprūs vyrai nevemia niekada. Kad ir ką gertų. Ir kiek gertų.

*

O iki pasaulio pabaigos buvo dar toli. Tai žinodami kai kurie žmonės ėmė niurnėti ir kitaip reikšti nepasitenkinimą. Anot jų, kaip dabar gyventi, kai neliko vienos didžiausių paslapčių. NŠV nuramino visus. Jų pamokyta, viena reklamos firma pradėjo demonstruoti, kaip atrodo išvirkščioji, arba blogoji, saulėlydžio pusė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


26724. autoriui2004-12-15 16:18
o0 kiek tu alkoholizmo laipsnių yra?

26804. Klaustukas2004-12-16 20:41
Žvilgteli į šėtonišką dėžę, gurkšteli arbatos vos vos neužsprinksti arbadžolėm... NŠV mėginimai Ievos ir Adomo paslaptis atskleisti viename asmenyje... Tada Edgaras ir šeštoj stadijoj ne tik apsivemtu...

26835. autorius 26724-ui2004-12-17 12:25
Vinkiliuose (netoli Balukėnų, kuriuos žino visi) prieš ketverius metus buvau sutikęs žmogų, kuriam buvo vienuoliktasis laipsnis. Tas žmogus turėjo netgi tai liudijantį pažymėjimą, kurį išdavė Balukėnų kraštovaizdžio komiteto kalnelių frakcija. Ir laipsniu, ir pažymėjimu jis labai didžiavosi. Tai va, tas žmogus man pasakė, kad daugiau vienuolikos laipsnių ir nebūna. Po vienuoliktojo būna tik kurmiarausis. Patikėjau, nes didesnio šioje srityje autoriteto man sutikti neteko. Kas tas kurmiarausis, nesužinojau, nes tas žmogus kažkur labai skubejo.

31336. Zona2005-03-11 11:41
Labas.
KaipJums sekasi?

Rodoma versija 16 iš 17 
7:40:37 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba