ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-11 nr. 728

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Ukraina tarp Rytų ir Vakarų (26) • LAIMANTAS JONUŠYS. Dar kartą apie Salomėjos Nėries politiką (55) • AIDAS MARČĖNAS. Iš balos (25) • RIČARDAS ŠILEIKA. Keleiviniai (9) • DAINIUS JUOZĖNAS. Grūto parko "pergalė" (54) • Mieli skaitytojai! (29) • HANZ BLUMENBERG. Vilkas ir ėriukas (8) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Tvarka pirmiausia (5) • GINTAUTAS GRIGAS. Diena be anglų kalbos (26) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (9) • SIGITAS TUTLYS. Eilės (6) • GENDRUTIS MORKŪNAS. Paslaptis (4) • JONAS MIKELINSKAS. Renesansas ar dekadansas? (12) • WILLIAM PFAFF. Europa moka kultūrinio naivumo kainą (15) • SIGITAS PARULSKIS. Neįmanomas sugrįžimas (18) • KĘSTUTIS PULOKAS. Angelų ir demonų vartojimo instrukcija (16) • Su Jono Basanavičiaus premijos laureate IRENA SELIUKAITE kalbasi Juozas Šorys. Sėlė iš Erzvėto (15) • RASA RAMONAITĖ. Naktį (14) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas apie skraidymus ir košmarus (14) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (38) • L a i š k a i (131) •

Neįmanomas sugrįžimas

SIGITAS PARULSKIS

[skaityti komentarus]


Milanas Kundera. Nežinomybė. Romanas. Vertė D. Chauveau. V.: Tyto alba, 2004. 156 p.

Klastinga tema – sugrįžimas, arba, kaip sako M. Kundera, Didysis Sugrįžimas. Ypač turint omenyje naujausiųjų laikų (t. y. XX a.) emigracijas. Paradoksas, kurį formuluoja rašytojas, nėra naujas ir netikėtas: Ulisas, grįžęs į Itakę, suvokia, kad dvidešimt metų klajonių buvo kur kas prasmingesnės nei pats sugrįžimo faktas. Klastinga tema, nes velniškai didinga ir lygiai taip pat banali, nuvalkiota.

Dar viena generalinė rašytojo mintis – neįmanoma sugrįžti į prarastąjį laiką – taip pat šį tą primena. Kad ir braidantį Hėrakleitą. Tačiau susiklosčius nepalankioms knygų skaitymo sąlygoms keletą rašytojo minčių galima apžaisti, drauge žaidžiant ir mirusį recenzijos žanrą.

1989 metais žlugus komunizmo kerams emigrantai staiga pasidarė niekam nebeįdomūs. Praėjo vos keletas metų nuo "dainuojančių" revoliucijų – ir viskas staiga baigėsi: ir emigrantus, ir tremtinius, ir disidentus imta dažniau minėti ironiškai nei su buvusia meile ir pietetu. Visi staiga suprato, kad jie buvo prasmingi tiktai esant "geležinei uždangai", kaip tam tikros laisvės ir liberalios minties įkūnytojai, kaip simboliai. Posovietinis žmogus labai greitai ir jau galutinai įsisąmonino, kad visi simboliai, visos metaforos yra viso labo literatūra, poezija, niekam tikęs šlamštas, ir ėmėsi sveiko praktinio proto, t. y. prekinių piniginių santykių.

M. Kundera nepretenduoja į J. Joyce’o "mitinį" kūrybos metodą, tačiau pasitelkęs Homero Uliso analogiją savuosius veikėjus taip pat kartkartėmis tarsi perkelia į mitinį laiką, į paradigminės didžiausio Europos klajoklio kelionės situaciją: jo aprašomi čekai, kaip ir Homero herojus, emigracijoje išbuvo dvidešimt metų (1969–1989) ir dabar, išnykus sienoms ir policijos kordonams, nerodo didelio noro grįžti.

Žmogus romantizuoja ne kokią nors praeitį simbolizuojantį laiką, o savo prisiminimus. Prisimindamas vaikystę, prisimenu ne leninizmo šūkius, bet savo žmogišką to meto patirtį. Net ir prisimindamas kokius nors oficialiosios istorijos įvykius, išgyvenu savo asmeninės istorijos dramą.

M. Kunderos romane "Nežinomybė" tokia mintis – viena pagrindinių. Tėvynė – tuščiaviduris monstras, jeigu ji nepripildoma asmeninių prisiminimų ir nuotaikų, jausmų ir įsijautimų. Tačiau jeigu esi praleidęs nemažai laiko – pavyzdžiui, brandžiausius gyvenimo metus – užsienyje, kas tuomet yra tėvynė? Ypač tada, kai rašytojas pateikia tokią atminties versiją: "Jeigu prisiminimai nėra nuolat gaivinami, kad ir draugų pašnekesiais, ilgainiui jie išdyla. Todėl įprastai emigrantai, susibūrę į tėvynainių kolonijas, pasakoja vieni kitiems iki šleikštulio įgrisusias tas pačias istorijas – šitaip jos tampa neužmirštamos. Tačiau tuos, kurie nesusitinka su savo tėvynainiais, kaip Irena ar Ulisas, neišvengiamai ištinka amnezija". Vadinasi, tėvynė tėra prisiminimas, kurį reikia nuolat lavinti? (Kita vertus, kas gi kita yra pats gyvenimas, jei ne nuolatinis prisiminimas, kurį kasdien reikia susikurti iš prisiminimų fragmentų.) Arba, tęsiant M. Kunderos mintis tėvynės link, "patriotizmas buvo tik begalinė užuojauta savo kraštui". Ir kai mažam kraštui nebegresia pavojus, patriotizmas ir juo (prisiminimais) gyvenanti emigracija pamažu netenka motyvacijos. Ko gero, lietuvių senosios emigracijos nykimas tą patvirtintų. Gali būti, kad ir naujoji, ekonominė, emigracija sukurs ar kuria kultūrą ir literatūrą, bet tai bus visai kas kita.

Individas ir istorija taip pat dažnas motyvas M. Kunderos kūryboje ir jis visuomet buvo pirmojo pusėje. Vienai iš veikėjų būtent dėl visiškai subjektyvių priežasčių emigracija neatrodo nelaimė, o tik nelaimės iliuzija dėl visuotinio požiūrio į emigrantą: "Argi neskaitė ji savo gyvenimo knygos paisydama nurodymų, kuriuos jai kiti buvo įspraudę į rankas? Ir ji nusprendė, kad emigracija, nors ir primesta iš šalies, prieš jos pačios valią, galbūt jai to nė neįtariant, – pati geriausia išeitis jos gyvenime. Neišvengiami istorijos pokyčiai, ūmai pasikėsinę į jos laisvę, padarė ją laisvą". Šį netikėtą laisvės pojūtį sukelia po ilgų nesimatymo metų įvykęs susitikimas su valdinga, jos gyvenimu visiškai nesidominčia motina.

Ulisas norėjo papasakoti apie savo žygius Itakės gyventojams, tačiau šie tiktai pasakojo jam apie savo gyvenimą, apie savo bėdas, jiems jis buvo tik tiek, kiek jie jį atsiminė iš anų "ikiemigracinių" laikų. Praraja, atsiradusi tarp emigrantų ir čiabuvių, nebeužpildoma bendrais prisiminimais, ir jos niekuo nebeįmanoma užpildyti, išskyrus savo asmeninę patirtį. Todėl nekeista, kad Irena, sutikusi vyrą, kurį buvo įsimylėjusi prieš dvidešimt metų, vėl nori atnaujinti santykius, taip tarsi mėgindama susigrąžinti prarastąjį tėvynės laiką, paversti jį asmeniniu prisiminimų laiku, nors tas vyras, kaip vėliau paaiškėja, nė jos vardo neprisimena.

Žozefas, antrasis tėvynę lankantis emigrantas, nuolatos galvoja tik apie savo mirusią žmoną, ji jam ir yra toji Penelopė, pas kurią jis norėtų sugrįžti arba nuolat grįžta mintimis, "gyvena" su mirusiąja. (Jeigu pasitelksime S. Gedos eilėraščio eilutę, kad "Odisėjas ne jūra keliavo, o siela", tokia mintis neatrodys labai šventvagiška.) Jis nuolat gyvena prisiminimais, todėl natūraliai jam kyla klausimas: "Ar prisiminimus iš viso įmanoma matuoti laiko matu? Ar juos galima įsprausti į tam tikrus laiko rėmus?" Ir galiausiai su siaubu jis turi pripažinti: "Toji praeitis, kuri išliko atmintyje, nėra matuojama laiko matu. Neįmanoma dar sykį išgyventi tą pačią meilę, kaip įmanu iš naujo perskaityti knygą ar dar kartą žiūrėti tą patį filmą". (Paniurėlis Hėrakleitas sakytų, kad ir to paties filmo neįmanoma...)

Be abejo, yra dar ir išorinių, ne tokių svarbių priežasčių, dėl kurių sugrįžimas nebeįmanomas – socialiniai, ekonominiai, politiniai šalies pokyčiai. Juos galima iliustruoti ilgesne citata:

– Sovietinė imperija žlugo todėl, kad nepajėgė toliau tramdyti tautų, kurios siekė tapti suverenios. Tačiau dabar šios tautos priklausomos dar labiau nei bet kada. Jos negali savarankiškai pasirinkti nei savo ekonomikos, nei užsienio politikos, netgi šūkių savo pačių reklamai.

– Tautų suverenitetas jau seniai tapo iliuzija, – pritarė jam N.

– Bet jeigu šalis nėra nepriklausoma, o ir nenori tokia būti, ar dar atsirastų bent vienas žmogus, kuris sutiktų paaukoti už ją savo gyvybę?

Čia galima vėl sugrįžti prie nemalonių minčių apie emigrantus, tremtinius, disidentus: "revoliucijos" metu jie naudojami kaip įrankis, kaip ginklas, kuris, atėjus taikos metui, tampa nebereikalingas, netgi pavojingas sočiai, buržuazėjančiai visuomenės daliai ir juos kuo greičiau stengiamasi nugrūsti į istorijos muziejų, į kuo gilesnę lentyną. Nors M. Kunderos "tremtiniai" nesijaučia nei kovotojai, nei nuskriaustieji, vienintelis gyvas juos kankinantis skausmas – sugrįžimo neįmanomybė, visų pirma – ne į istorinę areną, o į savo jaunystę.

Vis dar tvirta ranka parašyta M. Kunderos knyga, kurioje, beje, kaip ne sykį šio rašytojo kūryboje būta, puikiai derinama eseistika su romanistika ir nė vienas žanras dėl to nenukenčia.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


26395. v.p.2004-12-13 09:07
nežinau, su kuriuo čia ginčytis. kai sėdi ant tėvynės, tai nežinai, ar ji maža ar didelė. Emigrantai, tremtiniai, keliautojai, turistai - visada yra mažuma prieš sėsliąją daugumą. Jų patirtis pavienė, tai kodėl ji turėtų rūpėti kitiems. Aš irgi kai parvažiuoju, tai man norisi pasakoti ir pasakoti, o klausyti žiūriu nėra kam. Grafas montekristas niekam nieko nepasakojo, bet buvo baisiai piktas. Man labiau patinka vardas Odisėjas, nes Ulisas visada primena džoisą ir airiją, o ten jau kitos realijos. Išvadavom tėvynę ir pabandėm nusnūsti - ir kažkas ją nušvilpė. dabar sėdim ir dūsaujam, kad nėra su kuo kariauti. kažkada buvo aišku, at taip ar taip visi biedni. Dabar biednas nemadoj. užtai ir disidentų nėra.

26450. taip2004-12-13 16:09
Įmanomas nesugrįžimas

26451. Manding2004-12-13 16:13
Aptariama tema "Žemuogių pievelėje" įtaigiau atskleista be jokių ideologinių prieskonių.

26532. kipse2004-12-14 01:41
Sveikiname naują nacionalaureatą (Parulskį)

26591. itale2004-12-14 14:55
Kazka noreciau parasyt,bet jokia konkreti minti neateina (o gal jau praejo), o pilstyti nesinori...

26598. Abstraktas Neempirikas2004-12-14 15:26
Zinokit kad vokieciai yra lopu lopai - niekada neemigruokit i vokietija tokiu lopu tai dar paieskot reikia

26599. tas pats2004-12-14 15:32
o bobos germanu tai baisiau baisaus - niekada net nevaziuokit i germanija ir savo vaikam neleiskit

26602. gogolis :-( 2004-12-14 15:56
nuobodu nuobodu nuobodu

26604. v.p.2004-12-14 16:09
šiandiėn mačiau du dalykus k.Sauros filmą Karmen ir vidury gatvės prieš (arba už) tiltą (o) suvažinėtą katiną (gatus isabelinus).

26653. Evaldas2004-12-14 23:54
Saura - nuostabus rezisierius. Siulau dar pasiziureti "Sevillanas". Ir visus kitus jo filmus.

26719. ***2004-12-15 15:25
ku - ku! Sigi!

26728. v.p.evaldui2004-12-15 17:02
Paco de Lucia nuostabus gitaristas, Antonio Gades ir karališkasis ispanų baletas irgi nuostabus, mačiau Sauros trilogiją (karmen, El amor brujo, ir dar kur pagal Lorcą(Bodas de sangre). buvo nuostabu. dabar atidžiau, su vidiaku atsukinėjant režisieriaus ir visi kiti darbai neblogi, bet ne tokie nuostabūs. Nuostabus yra B.Bertolucci (Novecento, paskutinis tango paryžiuje), L.Visconti (rytoj rodys Liudvikas arba dievų sutemos II. Neįsivaizduoju, kad dabar kas ryžtųsi tokiems žygiams. Bertolučis ypač novecento šiais laikais būtų suėstas visų įmanomų tarnybų, kitaip sakant - peržengė visus tabu, bet svarbiausia, kad jis viską pateisino. nuostabus yra bitlų multikas yelow submarine, nuostabus kurosavos dersu uzala (amba tvoja uchodit` soldat v ružjo streliat` budet), legenda apie narajamą, ten jaučiasi kad žmonės kuria, ne tempia ant scenarijaus. čia mano nuomonė. man ispanų kinas kol kas bunuelis. pvz. almadovaras (pasikalbėk su ja) nemėgstu kai tuštumą bando užkišti kitos rūšies šlageriais (turiu galvoje Kajetaną pamiršau pavardę, kur dainuoja verksmingu balsu dainą apie palomą kukurukuku nesu kino kritikas, tik šiaip mėgstu žiūrėti. tiesa, dėl muzikos, kadaise kai buvau žalias, negalėjau suvirškinti viskončio Nekaltojo. galvojau, kad ta atrodo vivaldžio muzika tik puošmena. paskui antrą kartą kai žiūrėjau, jau buvo kitaip. liudvikas irgi pilnas muzikos. ten yra personažas Richardas Vagneris. ir už tai sakau, kad kinas yra svarbiausias menas. mielai pasižiūrėčiau Sevillanas, bet nežinau kur jas rasti.

26747. dede 2 v.p.2004-12-16 07:46
Pagvildenk dar Fasbinderi,ankstyvaji Wendersa,Lui Mali,Antonioni,Bergmana...O Saura siaip sau gan vidutinis rezisierius.Iki Buniuelio ir Almodovaro jam toli,toli!

26774. v.p. dėdei2004-12-16 14:15
fasbinderio ir wenderso, lui malio nepažįstu, bet turėsiu galvoje.dėkui. Gerų režisierių sąrašą galima pratęsti, ir ačiū Dievui.

26776. v.p.2004-12-16 14:18
oi pamiršau dar reikia paminėti tarkovskį ir abuladzę, bet yra dar ir grynevėjus, ir dar toks su armėniška pavarde, oi o dar milošas formanas užteks užteks. iš tiesų neįmanoma sugrįžti, bet įmanoma gauti nax. premiją

26849. ,2004-12-17 16:43
Dieve

26893. v.p.2004-12-19 19:54
aciprašau dėl ikso, turėjo būti c, kuri šalia.

26900. socialinis kritikas2004-12-20 00:39
Man patinka Sigito nuoseklumas. Jis visada recenzuoja visus lietuviskai pasirodancius Kunderos romanus.

Rodoma versija 15 iš 16 
7:40:35 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba