Angelų ir demonų vartojimo instrukcija

Jei jau pasiryžote laisvalaikį užpildyti išreklamuoto bestselerio "Da Vinci kodas" skaitymu ("Š. A.", XII.4), derėtų iš pradžių atsiversti ir kitą lietuvių kalba neseniai išleistą Dano Browno romaną "Angelai ir demonai". Bent jau chronologiškumo labui. Iš esmės tai knygos dvynės, plačios giminės atžalos. Tik "Da Vinci kode" su Romos katalikų bažnyčia grumiasi mistifikuotas šventojo Gralio paslapties saugotojas Siono vienuolynas, o "Angeluose ir demonuose" šiai šventai misijai vykdyti pasitelkiama paslaptinga senovinė iliuminatų organizacija. Vis dėlto vyresnioji dvynė rodosi kiek protingesnė. Be žaidimų sąmokslo teorijomis, šioje knygoje galima įžvelgti kai kurių populiariai pateikiamų diskusijos dėl mokslo ir religijos santykio atgarsių, moralumo ir asmeninės atsakomybės, valdžios bei globalizacijos mechanizmų veikimo įžvalgų ir pan. Galbūt šitokiu būdu rašytojas mėgina įtraukti į šių temų naršymo lauką dar vieną gyventojų sluoksnį? Tokia idėjų sklaida – visiškai neunikalus reiškinys.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad siužetas pagaulus ir tikrai gali pagelbėti "užmušti" laiką. Kadangi laikui bet kuriuo atveju yra būdinga savybė nusibaigti, geriau jau jį pribaigti smagiai ir maloniai. Jeigu nesate labai rimtai savo atžvilgiu nusiteikęs nuobodus subjektas, "Angelai ir demonai" jums bus beveik tobula laiko žudymo mašina. Antraip jei kiekvieną knygą traktuojate kaip kurios nors disciplinos vadovėlį, kavinuko naudojimo instrukciją, Bibliją ar kitokį vienintelės tiesos šaltinį – laiko žudymo mašina esate jūs pats. Skirtumas tas, kad sąmoningai ar nesąmoningai sugebate laiką žudyti iš lėto ir skausmingai. Rinktis žudymo būdą – jūsų teisė. Nesileiskite, kad laiko žudymo būdus jums primestų visokie visuomenės skonio autoritetai. Jie tėra jūsų laiko žudymo mašinos. Nužudyti savo laiką kiekvienas turi teisę pats. Know your rights! Kiekvienas turi teisę laiką žudyti ir kitais būdais. O dar svarbiau, kad turi teisę ir jo nežudyti. Pastaruoju atveju, kaip jau minėta, laikas nugaiš pats. Sunkiausia atsispirti pagundai žudyti ne tik savo, bet ir savo artimo laiką. Ir tai jau seniai yra tapę gerai organizuotu pelningu verslu. Jeigu savo laiko nežudysite patys, už jus tai padarys kas nors kitas, ir nebūtinai pačiu prasmingiausiu bei jums labiausiai patinkančiu būdu. Todėl jei jums tinka ir patinka tokio pobūdžio lektūra, siųskit kuo toliau visus kritikus ir reklamos agentus. Siųskit juos ir priešingu atveju.

Vis dėlto silpniausia ir neskoningai šabloniška knygos vieta – paskutinis skyrius, be kurio "Angelų ir demonų" siužeto vingiai tikrai nieko nebūtų praradę. Tačiau pastaruoju metu be tokių intarpų neišsiverčia turbūt nė viena masiniam vartotojui skirta knyga ar filmas. Gali būti, kad šiuo skyriumi autorius norėjo išsklaidyti įtarimus, jog skaitėte paaugliams skirtą knygą. Kita vertus, visiškai nenustebintų D. Browno knygų ekranizacija. Tai būtų netgi dėsninga. Tokiu atveju paskutinį knygos skyrių būtų galima panaudoti kaip foną filmo pabaigoje ekrane slenkantiems titrams įrėminti. Galima imti įtarinėti, kad D. Browno knygų ekranizacija – iš anksto sutartas ir slaptomis sutartimis įteisintas dalykas. Šitai lengvai paaiškintų, kodėl pagrindiniam veikėjui profesoriui Lengdonui skirtingose knygose talkina vis kitos protingos ir, reikia manyti, visapusiškai simpatiškos merginos – aktores, ko gero, pavyko įtikinti filmuotis tik atskirose serijose, o profesorių Lengdoną vaidinsiantis aktorius bus pasirašęs ilgalaikę sutartį. Matyt, būsimo serialo biudžetas ribotas.

Skaityti D. Browno knygas gali paskatinti ir scholastinio turizmo pomėgis. T. y. jeigu be galo mėgstate keliauti, nepakėlę užpakalio nuo savo sofos. Šitaip virtualiai keliauti, be kita ko, taupiau – knyga kainuoja tikrai pigiau nei reali kelionė į Romą ar kitą pasaulio vietą. Įspūdžių autentiškumo problema išsprendžiama gan paprastai – jeigu į tam tikras griežtai saugomas erdves netgi nepaprastam knygos herojui patekti pavyksta tik per laimingą atsitiktinumą, jūs tuo labiau tenai nepateksite ir pasakojimo autentiškumo nepatikrinsite. Kita vertus, daugelis šiuolaikinių skaitytojų ir žiūrovų svarbiausių istorijos bei geografijos faktų semiasi iš serialų apie barbarą Konaną, karžygę Kseną arba analogiškų dokumentinių filmų. Tad autoriui prikaišioti dėl kokių smulkių istorijos neatitikimų ar papildymų tikrai nėra prasmės. Galiausiai juk reikiama realybė kuriama ne tik literatūroje, kurioje tokie veiksmai visiškai suprantami ir pateisinami.

Iš dalies D. Browną būtų galima mėginti nepraustaburniškai lyginti su Umberto Eco. Arba pavadinti jį amerikietiška Umberto Eco Lite versija. Tačiau taip elgtis nėra būtina – akivaizdu, kad jų knygų siužetas plėtojasi visiškai skirtingose plotmėse. D. Browno kūriniai į ypatingas prasmių gelmes nė nepretenduoja, tai tiesiog gerai sukalti tiesmuki trileriai.

Kokia tokios literatūros skaitymo nauda? Neabejotina! Porą trejetą vakarų įnikus į knygą, galima duoti ramybę namiškiams, barų bei užeigų kolegoms ir virškinamajam traktui (jei neturite įpročio valgyti skaitydamas). Jei esate stambus ir piktas, leisdamas laiką su knyga, neturėsite kada duoti į galvą niekuo dėtiems praeiviams. Davėjų į galvą rinka jau pakankamai užpildyta ir neprognozuojamų konkurentų jiems nebereikia. O jei esate menkas ir bailus, tai skaitydamas knygą neslankiosite gatvėmis ir nesipainiosite po ranka stambiems bei piktiems praeiviams ir šitaip sutaupysite gausybę mokesčių mokėtojų pinigų. Tad socialinis skaitymo, kaip ir bet kurio kito kūrybos vartojimo, aspektas yra labai svarbus, o gal net esminis. Jūsų teisė rinktis. Kol kas galite ir nesirinkti.