ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-11 nr. 728

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Ukraina tarp Rytų ir Vakarų (26) • LAIMANTAS JONUŠYS. Dar kartą apie Salomėjos Nėries politiką (55) • AIDAS MARČĖNAS. Iš balos (25) • RIČARDAS ŠILEIKA. Keleiviniai (9) • DAINIUS JUOZĖNAS. Grūto parko "pergalė" (54) • Mieli skaitytojai! (29) • HANZ BLUMENBERG. Vilkas ir ėriukas (8) • ROB BRINER, RAY PRITCHARD. Tvarka pirmiausia (5) • GINTAUTAS GRIGAS. Diena be anglų kalbos (26) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (9) • SIGITAS TUTLYS. Eilės (6) • GENDRUTIS MORKŪNAS. Paslaptis (4) • JONAS MIKELINSKAS. Renesansas ar dekadansas? (12) • WILLIAM PFAFF. Europa moka kultūrinio naivumo kainą (15) • SIGITAS PARULSKIS. Neįmanomas sugrįžimas (18) • KĘSTUTIS PULOKAS. Angelų ir demonų vartojimo instrukcija (16) • Su Jono Basanavičiaus premijos laureate IRENA SELIUKAITE kalbasi Juozas Šorys. Sėlė iš Erzvėto (15) • RASA RAMONAITĖ. Naktį (14) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas apie skraidymus ir košmarus (14) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (38) • L a i š k a i (131) •

Vilkas ir ėriukas

HANZ BLUMENBERG

[skaityti komentarus]


...niekam nesinori būti ėriuku.
Kierkegaard

I

Tikriausiai buvo laikai, kai ėriukai dar nesimatuodavo vilkų kailio.

Kitaip Ezopas nebūtų galėjęs sugalvoti pasakėčios, kurioje vilkas ir ėriukas geria iš vienos upės ir vilkas ieško tinkamos dingsties – reikalauja, kad ėriukas liautųsi drumstęs vandenį. O ėriukas prieštarauja – sakosi stovįs žemiau pasroviui. Tuomet vilkas pareiškia, esą ėriukas prieš pusmetį jį įžeidęs. Tai kad manęs prieš pusmetį pasaulyje dar nebuvo, protestuoja ėriukas. Vadinasi, tai buvo tavo tėvas, atkerta vilkas; kad ir kaip būtų, savo užmačių jis neatsižadės.

Liuteris šią pasakėčią įtraukė į nedidelį rinkinį, išleistą 1530 metais; rinkinėlyje, kažkodėl pavadintame "Neapykanta", yra trylika Ezopo pasakėčių. Tačiau Liuterio pateikiamame tekste vilkas neapsiriboja ėriuko apkaltinimu tėvo nuodėmėmis, jis prikiša ėriukui ir tai, neva šis sekąs tėvo pėdomis: "Tu nori būti toks kaip tėvas". Jau antikos laikais manyta, kad ėriukui skiriamų melagingų kaltinimų skalė galėtų būti gerokai platesnė; štai ir čia toliau skaitome, esą ėriukas nusiaubęs vilko pievas ir laukus, o tasai vėl ginasi, sakosi dar nė dantų neturįs.

Vilko priekaištas dėl laukų ir pievų skamba nelabai įtikinamai. Čia, matyt, susiduriame su klaidingu graiko Babrijaus, Fedro sekėjo, pateiktos šios pasakėčios versijos aiškinimu. Vilko ir ėriuko ginčą Babrijus užbaigia priekaištu, atmetančiu visus prieštaravimus: jei jau ėriukas išvis niekuo nekaltas, belieka apkaltinti jį surijus vilko maistą. Ir vilkas, suėsdamas ėriuką, patvirtina visišką šio nekaltumą. Anot Babrijaus, vilkas, apgrauždamas kaulelius, ištaria: "Kaip tu drįsai suryti vilko pietus..." Nors mintis čia gilesnė nei Liuterio siūlomas šios pasakėčios moralas, nors ir galima čia įžvelgti formalų artumą dešimčiai Dievo įsakymų, šis variantas – palyginti su Liuterio pasakėčia – mažiau teologiškas: "Jei jau vilkui taip norisi, vadinasi, ėriukas neteisus".

II

Ir kam gi vilkui prireikė visų tų ilgų ginčų prieš suėdant ėriuką? Juk jam šiuo atveju visiškai nereikia gudrauti – ėriukas juk čia pat.

Vilkas ne tik nori būti stipriausiasis, jam dar norisi būti ir teisiam. Tuomet daug maloniau būti stipriausiajam. Todėl jis įniršta – ir visai be reikalo – kad galėtų pasikėsinti į ėriuko gyvybę, kai visi jo argumentai atsimuša į kantrų oponento romumą.

Šios pasakėčios vilkas jautresnis nei visi kiti pasakėčių vilkai. Jis kenčia dėl savo vilkiškos prigimties ir neskuba jai paklusti. Šis delsimas liudija, kad čia galbūt kalbama apie žmogų vilko kailyje. Kas tuo abejoja, teatkreipia dėmesį, kad vienoje pasakėčios versijoje praslysta tai, ką šiaip jau taikyti vilkui būtų visiškai absurdiška.

Ulmėje praktikavusio gydytojo Heinricho Steinhöfelio 1476 metais išleistame dvikalbiame Ezopo pasakėčių rinkinyje, apie kurį daug kalbėta ir ginčytasi, po ėriuko įrodinėjimų, esą jis negalįs drumsti vandens, nes stovįs žemiau pasroviui, sakoma: "Nors ėriukas pasakė tiesą, vilkas neparaudo". Arba lakoniškai lotynų kalba: "Lupus non erubuit veritatem".

Jisai nerausta, bet ne todėl, kad vilkai apskritai negali parausti, o jeigu ir paraustų, to vis tiek niekas nepastebėtų, čia svarbu kas kita – tai, kad šis vilkas vos neparaudo. Juk taip nejauku būti iš anksto apkaltintam nedoru poelgiu, kurį jis ketino įvykdyti tik radęs loginį pateisinimą.

Šis netikėtas štrichas paryškina tai, ką norima pasakyti: koks vis dėlto vilkas jautrus, jeigu jis vos neparaudo.

III

Devynerių metų Goethei buvo užduota išversti iš lotynų kalbos dvi pasakėčios apie vilką ir ėriuką versijas: Ezopo ir eiliuotą Fedro. Kaip ir dera būsimam klasikui, abu variantus jis išvertė gana neblogai.

Kadangi verčiant berniukui teko gerokai paplušėti, būtų neprošal pasidomėti, ar neatsispindi tai jo vėlesniuose kūriniuose. Šio seno pamokslavimo būdo – pasitelkiant gyvūnų paveikslus – Goethe vėl imasi tuomet, kai revoliucijos siaubas ir teroras Prancūzijoje, o tai jis buvo nujautęs, pasiekia apogėjų: pagal žemutinės Vokietijos epą jis sukuria poemą "Lapinas Reinekis". Tai, kad žvėrių karaliaus Nobilio valdymo metais galų gale nugali ir į kanclerius pakeliama tokia abejotina ir klastinga figūra – Reinekis, tuo istoriniu momentu negalėjo būti priimama be ryškių asociacijų su to meto įvykiais; tačiau savo pateikiamame senovės epo variante Goethe panaudojo jam būdingą meninę priemonę: siekdamas sušvelninti žvėrių karalystės politikos makiaveliškumą ir pridengti jį savotišku literatūrinio nerealumo šydu, jis imasi klasikinės formos ir apimties – homeriškojo hegzametro. Johannas Heinrichas Fossas, autoritetingas vokiškojo hegzametro žinovas, susipažinęs su 1794 metais išspausdintu epu, be pasigailėjimo kaltino autorių neturint elementaraus literatūrinio skonio.

Bet bala nematė to netikusio hegzametro; "Lapino Reinekio" pasakėčios pasaulyje Goethe vėl susiduria su vilku ir ėriuku, personažais, pažįstamais iš lotynų kalbos pratybų. Šeštojoje ,,Lapino Reinekio" giesmėje šios mirtinos nesantaikos istoriją jis apvelka eiliuoto senovės graikų epo forma. Aviną Bliuvą, nekaltą nusikaltėlį, gudraus lapino įpainiotą į kiškio Kulpės nužudymą, korumpuotas žvėrių karalius amžiams padovanoja vilkui Izegrimui, kuris anksčiau yra žiauriai įžeidęs klastingąjį Reinekį. Tai, kas trumputėje Ezopo pasakėčioje vyksta tarp vilko ir ėriuko upės pakrantėje, tėra mažytis epizodas amžinai besikartojančio politinio susitarimo, kuris gudrumu ir klasta buvo primestas žvėrių pasauliui kaip – nors ir gana abejotina – "tvarka":


Džiaugės jie atgavę malonę; o avinui teko
Galva jiems sumokėti, ir gentį jo Izegrimui
Priteisė liūtas dosnus kaip grobį amžiną gaujai.
Štai pradžia to pykčio nuožmaus. Vilkai dar ir šiandien
Puola avį ir ėriuką ir pjauna be gėdos,
Mat jie mano lig šiol, kad turi amžiną teisę.
Žudo be gailesčio juos ir liautis nežada niekad.

Ir šiek tiek anksčiau:


Drąsiai pjaukit avis, ne tik užklydusias girion,
Pulkit jas ir laukuos, be baimės kailius nudirkit.

(Algimanto Zeikaus vertimas)

Įdomu tai, kad čia vėl pasikartoja tas raktinis žodis "neapykanta" ("pyktis nuožmus"), kuriuo Liuteris apibendrino pasakėčią ir ją perpasakodamas pirmasis pabandė įžvelgti piktą paveldimumo lemtį; tai visada prašosi tarsi savaime, kad būtų suteikta galimybė įsišaknyti tikrai neapykantai. Tikriausiai Goethe tai suprato. Šiaip ar taip, jis žinojo, iš jo papasakotos istorijos dabar žinome ir mes, kodėl prie Ezopo upelio nekaltam ėriukui negalėjo padėti net ir patys svariausi argumentai.

IV

Nuo Ezopo laikų vilkas ieško preteksto suversti ėriukui kaltę dėl to, kad šis buvo jo, vilko, suėstas. Tai subtilus grobuonis. Net ir alkaniausias būdamas neleidžia sau skaniai papietauti, prieš tai neradęs pateisinimo.

Vilkui nepavyksta padaryti ėriuką panašų į save, nes ėriukas – iš tikrųjų ėriukas ir vandens jisai nedrumsčia, tokia jau jo reputacija. O vilkui to labai norėtųsi, nes tuomet ėriukas pats prisidėtų prie to, kad būtų suėstas.

Antraip jis bus suėstas dėl to, kad negali suteikti vilkui įtikinamos dingsties jį suėsti.

Žodinių vilko išpuolių neįtikinamumas – tai visos fabulos kvintesencija. Vilkas negali pabrėžti, kad jis yra vilkas. Maža to: jam nelabai patinka, kad jisai nėra ėriukas, ir elgiasi jis taip, tarsi būtų kažkuo į jį panašus – bent jau kol vyksta dialogas. Paskui vilkui nusibosta, nes ėriukas nesuteikia jam tokios malonės, nepripažįsta vilko savu.

Ir štai čia vienas meistriškai brūkštelėtas eskizas išvaduoja pasakėčią iš jos klasikinių rėmų. Friedrichas Hebbelis atrado netikėtai efektingą pabaigą, leidžiančią vilkui pasiekti tai, kas galbūt yra slapčiausias jo troškimas. Viena vienintelė frazė Hebbelio dienoraštyje išskelia tą prasmę tarsi iš nieko: "Vilkui taip dažnai sakė, esą jis visiškai nepanašus į ėriuką, jog galų gale jisai nusprendė ėriuką suėsti, kad turėtų savy viską, kas būdinga ėriukui". Ši frazė puikiai užbaigia pasakėčią.

Vilkas – realistas. Jam norisi ėriuką ne tik matyti, ne tik girdėti, ne tik paliesti, ne tik kada nors jį sudoroti – jam norisi juo būti. Todėl jis ir yra vilkas.

Ankstesniais laikais jis visiškai galėjo būti teologas. Tiksliau, autoritetingiausias specialistas eucharistijos klausimais.


Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


26428. :-) :-) 2004-12-13 13:47
Super:-)

26513. Korra2004-12-13 22:20
KOdėl vyrai nori mus iš... - todėl, kad nori būti moterimis.

26514. Anjolė :-) 2004-12-13 22:27
Labai patiko. Vedžioja aplink iš lėto, iš tolo, tarsi spirale. Štai ką pavyko rasti apie autorių: g. 1920, dėstė filosofiją, prirašęs galybę darbų, NIEKADA nesifotografavęs, nesifilmavęs, nerodytas per TV, skaitytojai apie jo įšvaizdą neturi žalio supratimo ir priversti jį įsivaizduoti remdamiesi jo darbais, o jis to neva ir siekęs.

26520. itale2004-12-13 23:20
Oi, kad papilste:) Tuscias-kiauras, kiauras-tuscias... Kol tuscias prisipilde,o kiauras uzsisiuvo... Bet tam irgi reikia talento:) Vilko gyvenimo filosofija...vaje...

26538. IVS2004-12-14 05:45
Kas laiku/vaikysteje skaite pasaka apie vilka ir septynis oziukus, tam tokie klausimai nekyla.

26639. varna (prisiuosčiuosi)2004-12-14 22:45
Jau taip taškėsi, kad visas sienas aptaškė. Aišku, jei autorius lieja spermą nuo apatinių uostymo, to linkime jam ir toliau. ŠA ne tik iškvailėjo, bet dar ir apatinių uostytojų klubu pamažu tampa. Sėkmės, adidos!

30516. ...2005-02-21 15:30
o man visai patiko

30517. ...2005-02-21 15:38
man visai patiko
man visai patiko
man visai patiko

Rodoma versija 16 iš 17 
7:40:33 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba