Naujųjų metų išvakarėse tave, liūdnai pėdinantį Universiteto gatve, sulaikė dvi jaunutės, linksmos, žvalių akių ir lengvų judesių mergaičiukės. Viena jų, vikriai išskleidusi baltą popieriaus lapą, sučiauškėjo:
Gerbiamas rašytojau, pasakykite, su kuo jums asocijuojasi Renesansas?
Pažadintas iš nelinksmų minčių mat vis dar neįstengei išmesti iš galvos eilinio mūsų seimūnų sukelto skandalo ne iš karto susiprotėjai padėkoti ir kartu paklausti:
Ačiū už taip retą dėmesį rašytojams, bet norėčiau sužinoti ir su kuo turiu garbės kalbėti.
Tada jos, pertraukdamos viena kitą, prisistatė, ir tu sužinojai, kad jos yra vienos Vilniaus miesto gimnazijos moksleivės skautės ir nori sužinoti tavo nuomonę, ką tau primena žodis "renesansas".
Taip netikėtai užkluptas pralemenai:
Renesansas... Renesansas yra ne dekadansas, bet atgimimas, net prisikėlimas... Ir, ko gero, naujas žvilgsnis į save, savo aplinką, į žmogiškąsias vertybes. Argi ne? Kaip sakote?
Sakome ačiū.
Ir jos, susiėmusios it darželinukės už rankučių, nustraksėjo Universiteto gatve aukštyn.
Seimas su visais savo seimūnais dingo iš akių, bet tavo galva užvirė iš naujo. Tik pamanyk! Su kuo asocijuojasi žodis "renesansas"? Su kuo? Su kuo? Su niekuo? Su kuo jis gali asocijuotis, kai visur tokia abrakadabra, toks chaosas? Kai visa Lietuva isterijos apimta, kaip dar niekada. Ir vis dėlto tu dar nesi toks kvailas, nusenęs, išpendėjęs, kad nežinotum, nenujaustum, kokį žodį šios skautės norėjo išpešti iš tavo lūpų. Jos norėjo, kad tu, net pažadintas iš miego, atraportuotum: "Renesansas man asocijuojasi su dabartine Lietuva!"
Ta Lietuva, kuri prisikėlė iš bolševikinio... sovietinio letargo ir dabar milžino žingsniais žengia į NATO, į Europos Sąjungą.
Be abejo, jos, tos patriotiškai nusiteikusios skautės, to ir laukė. Žinoma, ne ko kito.
Deja, nesulaukė. Aiškaus, konkretaus atsakymo jos taip ir nesulaukė. Ir nesulaukė iš to žilabarzdžio senio, kurį kadaise Romualdas Granauskas viešai pavadino Lietuvos sąžine. Nejaugi toji sąžinė užsnūdo? Ir užsnūdo, ne, užmigo dar tokiu lokio miegu, kad negalėjo pasakyti ramiai ir neabejodamas: "Renesansas man asocijuojasi su dabartine Lietuva".
Ne, nesužinojo, nesulaukė tik dėl to, kad tavo smegenys malė visai kitus grūdus. Argi ne? Ir ne tik... O be to, ir tu esi nebe toks, koks buvai. Ir dar taip neseniai. Tada, kai kiekvieną akimirką buvai pasiruošęs šokti į tribūną, idant išverstum gerklę: "Lie-tu-va! Lie-tu-va! Lietuva, nebūk akla!"
Tad kokius grūdus malė tavo smegenėlės?
Tuos, kurie buvo paberti Baltijos kelyje.
Malė tai malė, o ką išmalė?
Išmalė įsitikinimą, kad Lietuvos atgimimas sakykim, tas renesansas buvo visai ne toks, koks užprogramuotas Baltijos kelyje.
Kodėl?
Ogi vien todėl, kad jis įstrigo Sąjūdžio vedlius pakeitusių seimūnų gobšume. Ir tada lyg iš pradurto skaudulio, pritvinkusios voties pasipylę kruvini pūliai užnuodijo visą šalį gobšumu ir visomis septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis. Argi ne tie naujieji seimūnai, kuriems žmonės patikėjo savo praeitį, dabartį ir ateitį, kone kiekvieną savo krustelėjimą visuomenės labui pavertė valiuta ar pelninga žeme?
Kadaise žmogiškosios gyvensenos absurdo atradėjas ir skelbėjas Franzas Kafka pasakė, kad gobšumas liudija, koks žmogus yra nelaimingas.
Žinoma, tasai žmogaus gobšumas ne iš gero. Sovietinių kalėjimų, kolchozų, tremčių, Sibiro gulagų, internacionalų katile laimingi nebuvome ir negalėjome būti. Bet ar ne iš tų negandų ir siaubų ko nors pasimokėme? Anaiptol! Nebent nuostatą "Proletariška ranka čiupk buržujį bus tvarka" pavertėme aksioma "Eik nors ir pas šėtoną, bet parsinešk milijoną". Tad ar Baltijos keliu eidamas galėjai nueiti pas šėtoną? Tiesa, iš pradžių tuo keliu ėjome. Ir ėjome ne šiaip sau, o dainuodami: "Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos..." Ir taip įsidainavome, įsilinksminome, įsismarkavome, kad pamiršome ne tik savo galvas, bet ir sąžines. Na ir sužaliavo! Tik ne ąžuolai, bet raugės, svėrės, varnalėšos, durnaropės, o seniai, vaikai ir... kaimai dejuote sudejavo. Ir visa tai vyko tų naujųjų vedlių dėka ir dėl jų parankinių gobšumo, kuris netrukus tobuliausia savo forma įsikūnijo finansinėje oligarchijoje. Toje oligarchijoje, kuri gudrumu ir klasta, pinigais ir žąslais savo kėslams pažabojo Seimą, Prezidentūrą, Vyriausybę ir žiniasklaidą. O kokie tie kėslai, bene iškalbingiausiai liudija išvogti bankai, nuskurdintas kaimas, "paskandintas" laivynas, "suviljamsinta ir sulukoilinta" nafta, "sutelekominti" pokalbiai, kažkieno dantimis suvalgyti pasiskolinti milijardai, "prichvatizacija" paversta privatizacija, sukarikatūrinta nuosavybės teisė į žemę, "sumarionetintas" Seimas.
Taigi dabar tas per akis ir dantis lendantis gobšumas, laukinis kapitalizmas išsivystė į finansinę oligarchiją, kuri begėdiškai visiems diktuoja savo valią. Rūpi jai, tai oligarchijai, mano, tavo, jūsų, mūsų dabartis, praeitis, ateitis, žmogaus dvasios ir kūno sveikata? Nė kiek! Kaip gervei pernykštis lietus. Norit tuo įsitikinti? Nukakit į kokį nuošalesnį Lietuvos kaimą ir ten mėnesį kitą pagyvenkite! Pagyvenkite tame šiaurės Lietuvos kaime, kuris Sovietijos metais buvo ne tik kolchozų, tremčių ir stribų nusiaubtas, bet ir pagal planą morališkai žlugdomas, siunčiant į jį iš didesnių respublikos miestų deklasuotą elementą alkoholikus, prostitutes, kišenvagius, chuliganus, veltėdžius, idant jie pasidarbuotų didžiosios Tėvynės kultūros labui. Tačiau kaimas atsilaikė, nesugniužo. O dabar? Nedarbo alinamas, alkoholio svaiginamas ir marinamas, monopolijų smaugiamas, žiniasklaidos kvailinamas ir tvirkinamas, poeto Tomo Venclovos iš marksistinių pozicijų idiotinamas (žr. "Veidas", 2003, Nr. 21), valdžios užmirštas, jis jau merdi, išsigimsta, išmiršta, išsižudo... O jeigu dar prisiminsime tą Seimo nuosprendį dėl 1941 metų birželio 23 dienos sukilimo, sukėlusį jau minėto poeto pasitenkinimą, tai vargu ar begalėsime padaryti kitokią išvadą, kaip ta: taip mums ir reikia, jeigu nebegalime nuo žemės pakelti savo uodegos, kad ja apsigintume nuo sparvų.
Taip kaimas, tasai pagrindinis vidurinio gyventojų sluoksnio elementas, kuris po Vasario 16-osios sukūrė ir apgynė Lietuvą, dabar, finansinei oligarchijai paėmus valstybės vairą į savo rankas, pasidarė jau niekam nebereikalingas. Net sau pačiam! Nors iki šiol vis dar maitina visus Lietuvos žmones, neišskiriant ir pačios finansinės oligarchijos bei jos įžaboto Seimo.
Taigi kas paruošė ir išpureno dirvą tai siaubūnei, tai naujausių laikų kompartijai, pasiglemžusiai valdžią į savo letenas? Kas ją iškėlė ir patupdė virš visų mūsų galvų? Ogi tasai pats godumas, gobšumas, išryškėjęs jau Atkuriamajame Seime. Jis apkrėtė ne tik įstatymų kalvę, bet ir valdžią. Apie tai bene geriausiai byloja tas faktas, kad svarstant svarbius klausimus į Seimą neateina pusė ir daugiau seimūnų. Štai ką sau leidžia toji įstatymų kalvė! Tad kas tie seimūnai? Ogi mūsų pačių išrinkti vyrai ir moterys! Ne vieną ir tu iš jų pažįsti. Absoliučiai normalūs, sveiki, padorūs, netgi protingi žmonės. Nė vieno su ragais, kanopomis ar pernelyg ilgais nagais. Ir vis dėlto, vis dėlto... Senatores boni viri, Senatus mala bestia.
Analogija: "Seimūnai geri vyrai, Seimas bjaurus žvėris".
Ką tasai mūsų Seimas padarė gero ir negero, mes jau žinome, bet kad jis nenori ar neįstengia išsivaduoti iš finansinės oligarchijos pražūtingo glėbio, irgi nebe paslaptis. Jeigu dar būtų paslaptis, tai vadinamasis jo reitingas nebūtų toks nuolat skandalingai žemas. Ir niekas, atrodo, dėl to nekvaršina sau galvos. Netgi jo pirmininkas, kuris paleido cirkuliuoti po šalį gražų ir it aitvaras lakų posakį: "Nusipelnėme gyventi geriau". Ir jam, ko gero, šitaip teigiant neateina į galvą mintis, kad šiuo metu į klausimą, ar nusipelnėme gyventi geriau, ar ne, atsakys ne jis, Artūras Paulauskas, bet Darbo partijos įkūrėjas Viktoras Uspaskichas.
Kada tokie dalykai dedasi mūsų Lietuvoje, šalelėje gimtoje, argi galima toms šaunioms skautėms atsakyti: Renesansas man asocijuojasi su dabartine Lietuva. Juk anas Renesansas buvo ne kas kita, kaip didysis tautų atgimimas ir prisikėlimas po viduramžių letargo ir Bažnyčios, karalių bei feodalų diktatūros. O dabar? Kas Seimą pasikinkęs? Turčiai! O ką tai iš esmės reiškia? Manding, nei daugiau, nei mažiau, kaip Mamonos diktatūrą. Žodžiu, dvasinį, kultūrinį ir moralinį nuosmukį. Taigi ar dekadansas gali būti tapatinamas su Lietuvos Renesansu?
Negi ne dekadansas, kai valdžios vyrų ir moterų godumas pinigų peržengia bet kokias padorumo ribas, kai nepareigingumas ir neatsakingumas pasidarė įprastu reiškiniu, kai valstybė paversta pasipelnymo šaltiniu, kai etika ir moralė tapo atgyvenomis, kai nepasitikėjimas tarp valdomųjų ir valdančiųjų įgavo tokį mastą, kad nežinia kuo visa tai gali baigtis, kai daugiau miršta žmonių, negu gimsta, kai iš visų kampų tiesiasi rankos išmaldai, kai?..
Sakysite: o Europos Sąjunga, o NATO? Argi nieko nebyloja?
Taip, byloja, ir labai daug. Bet ir jos, tos blaivyklos ar gydyklos, negali paneigti fakto, kad dabar, kai Globalizmas įtrauktas arba pats įsitraukė į pasaulio ateities darbotvarkę, užtenka kaip kokiems šunyčiams glaustis prie Amerikos ir Anglijos šilto pilvo. Ir glaustis pamiršus, kur toks patiklumas mus nuveda ir vėl gali nuvesti. Argi neužtenka Antrojo pasaulinio karo pamokų?
Tad ar ne geriausia ir protingiausia šiuo metu būtų kur kas daugiau dėmesio skirti dvasinei kultūrai, teisėsaugai ir tikrajam Renesansui orientacijai patiems į save. Na, žinoma, ir pasistengti merdinčiai meškai netampyti už uodegos ir ūsų.
O kol viso to nėra, vargu ar Renesansas gali kam nors asocijuotis su dabartine Lietuva.
ATĖNAI
Lietuva internete
