ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-29 nr. 863

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROLANDAS KAUŠAS. Tėvas ir sūnus (53) • PETRAS RAKŠTIKAS. Genys kala tylą (6) • AUGUSTINAS DAINYS. Aprūdijęs erškėtrožės žiedas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • JONAS GRIGAS. Šviesos paslaptys (4) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Telšių teatro energetika (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • SIMON REES. Mergaičių kultūra stambiu planu (109) • IEVA GUDMONAITĖ. Varnų valgymo apeigos (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (3) • LAIMANTAS JONUŠYS. Susitelkusi tamsa (5) • CRAIG BROWN. Viena sakai, o motina mintyVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pilininko Šereikos žemėje (7) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Mūsų žmonės (1) • RAULAS VAN GAURAS. Poema apie Katiną (86) • nėra čia nė menkiausio zacepo (351) • 2007 m. spalio 13 d. Nr. 38 (864) turinys (15) •

Susitelkusi tamsa

LAIMANTAS JONUŠYS

[skaityti komentarus]

Paul Bowles. Dangaus prieglobstis. Romanas. Iš anglų k. vertė Jūratė Nauronaitė. V.: Baltos lankos, 2007. 279 p.

Štai lietuviškai dar vienas romanas, kurį galbūt galima priskirti prie XX amžiaus klasikos (nors išleista ne kokio nors „Aukso fondo“, o „Savaitgalio skaitinių“ serijoje), garsiausias amerikiečių rašytojo Paulo Bowleso [Boulzo] kūrinys – dar vieną spragą užpildanti verstinė knyga, o ir vertimas geras (bet apie tai – vėliau).

Pokario laikotarpiu (veiksmo laikas čia beveik sutampa su knygos parašymo laiku), turizmo infrastruktūrai neegzistuojant, amerikiečių porelė ir jų draugas leidžiasi keliauti į Sacharą. Iš esmės jie sprendžia savo psichologines problemas, kurias gūdžiai svetima aplinka savaip išryškina ir pakreipia. Tai šiek tiek primena vėlesnį dramatiško siužeto ir vidinės įtampos kupiną romaną – Williamo Styrono „Ir padegė šiuos namus“ (1960, liet. 2004), kur trys amerikiečiai su dvasinių problemų našta atsiduria kitame pietų krašte – pietų Italijoje. „Kaip gaila, kad vis dėlto nevažiavome į Italiją“, – kartą taria Kitė „Dangaus prieglobstyje“.

Italijos fonas būtų nuosaikesnis, o šiose smėlėtų vėjų perpučiamose dykumų oazėse nuotaikų permainų neurotiškai valdomos Kitės nervinė įtampa nuo pat pradžių spengia it įtempta styga ir galiausiai neišvengiamai ima pleišėti, trūkinėti. Kitės ir Porto santykiai pašliję – kelionė į svetimos gamtos ir kultūros kraštą iš dalies yra bandymas užlipdyti spragą, bet kol ji dar neįveikta, gyvuoja susvetimėjimas, ir viešbučiuose jie apsistoja skirtinguose kambariuose. O susvetimėjimas neįveikiamas:

Juodu su Kite liko vieni. Tad jis dabar galėjo pasirinkti teisingą ėjimą, bet lygiai taip pat galėjo ir suklysti, ir neįmanoma iš anksto įspėti, koks žingsnis būtų teisingas, o koks – ne. Patirtis jam bylojo, kad tokiais atvejais kliautis sveiku protu – visai neverta. Būtinai reikėjo atsižvelgti ir į dar kažkokį elementą, paslaptingą, už suvokimo ribų esantį veiksnį. Jį reikėjo žinoti, o ne mėginti išmąstyti. O Portas kaip tik šito ir nežinojo.

Tačiau kiti, tamsūs, už suvokimo ribų esantys veiksniai tyko kiekviename žingsnyje. Kelionės sumanytojas yra Portas, atvykstantis į Šiaurės Afriką ne pirmą kartą – ši ypatinga terpė jį magiškai traukia: „Tiesiog į veidą pūtė šiltas ir sausas, iš priešakyje susitelkusios tamsos atlekiantis vėjas. Uosdamas jo nešamas paslapties kruopelytes, Portas ir vėl pajuto užplūstantį neįprastą dvasinį pakilimą.“

Ta „susitelkusi tamsa“ ir jos trauka gali būti kerinti, užburianti, pražūtinga, atverianti tamsą paties suvilioto žmogaus sieloje. Jau knygos pradžioje Portas, išėjęs iš viešbučio pasivaikščioti po miestą, netikėtai pasiduoda nesuvokiamai traukai ir nuklysta toli į dykumos slėnį, paklusdamas abejotinoms arabo vilionėms, ir vos nepakliūva į sunkią bėdą. Kiek vėliau taip pat iracionaliai ir Kitė, važiuodama traukiniu su trečiuoju keliautoju, Taneriu, išeina iš savo vagono ir patenka į vietinių žmonių grūstį, kur joks jai įprastas bendravimo būdas neįmanomas, galiausiai jai atrodo, „kad ji pakliuvo į šiurpų sapną, kuris niekaip nenori užsibaigti“.

Romane yra spalvingų antraeilių personažų – taip pat be aiškaus tikslo keliaujantys nuolat besiriejantys motina ir sūnus, prancūzų kolonizatorių karininkas. Mažakalbiai romano arabai visada tarsi lieka už nematomo barjero – jų motyvai kartais aiškūs, kartais nesuvokiami, bet nuoširdaus kontakto su vakariečiais niekada neatsiranda. Bowlesas parašęs romaną pasiliko gyventi Tanžere ir išbuvo ten dar keletą dešimtmečių, iki pat mirties. Anksčiau Tanžeras buvo gana kosmopolitiškas, vėliau virto eiliniu arabišku miestu, ir Bowlesas niekada neturėjo iliuzijų dėl galimybės užmegzti giliai asmeniškus santykius su bent vienu marokiečiu. XX a. aštuntajame dešimtmetyje, pragyvenęs ten jau trisdešimt metų, interviu žurnalui „Paris Review“ jis sakė: „Užsieniečiams, kurie stengiasi „būti marokiečiai“, niekada nepavyksta ir jie šitaip tik apsikvailina.“

Čia svarbu, kad Bowlesas ir jo romanas yra praėjusios epochos reiškiniai, kai apie kitas kultūras buvo galima sakyti tai, ką galvoji. Romane neakcentuojamas Vakarų ir islamo kultūrų susidūrimas – islamas čia tėra vienas iš kitoniškumo ženklų. Minėtame interviu Bowlesas sakė nejaučiąs apmaudo dėl glaudžių kontaktų su marokiečiais stokos, nes „aš iš pat pradžių tariau sau: aha, šitokie kadaise būdavo žmonės, mano protėviai prieš tūkstantį metų. [...] Jie nėra tokiu pat būdu ir taip toli išsivystę kaip mes, ir manęs nenustebino, kad jų psichikoje, taip sakant, stinga ištisų sluoksnių.“

Ir pats romanas iš dalies dėl to toks sukrečiantis, „geliantis“ (kaip teigia Rolandas Rastauskas knygos užpakaliniame viršelyje), kad čia neieškoma optimistinių politiškai korektiškų išvadų apie skirtingų kultūrų žmonių laimingą suartėjimą, čia kalbama apie „absurdišk[ą] dviejų visiškai skirtingų, nesuderinamų, netgi nesulyginamų kultūrų gretinim[ą]“ (p. 153).

Tamsa susitelkia ne tik iš aplinkos svetimumo – ji ateina ir iš pagrindinių veikėjų nepažinių sielos užkaborių. Niūriai įspūdingi Porto košmarų ir dvasinių pragaro ratų aprašymai šiek tiek primena Malcolmo Lowry „Vulkano papėdėje“ herojaus klejones – tik šiuo atveju jie kyla ne iš alkoholizmo liūno, o iš sunkios, į pasąmonės gelmes gramzdinančios Porto ligos.

Trečioji, paskutinė, romano dalis vaizduoja Kitę, kai tamsa jau tirštai užgulusi jos psichiką – jos rezignacinis atsidavimas dykumos gyventojams, protarpiais įaudrinamas keistos aistros, taip pat įgyja šiurpų, tarsi ne visai realų pobūdį. Regis, būtent šį aspektą Bernardo Bertolucci „Dangaus prieglobsčio“ ekranizacijoje per daug supoetino.

Bowleso stilius emociškai gana santūrus, tik protarpiais prasikala rūstaus it Sacharos kraštovaizdis poetiškumo daigeliai: „Priešakyje liepsnojo laužas; šalia jo įsitaisęs vienišas žmogus grojo fleita, o kiek tolėliau, mirguliuojančių liepsnos atšvaitų bei šešėlių išmarginti, ilsėjosi koks tuzinas atrajojančių kupranugarių.“

Kaip matome, lietuviškai tekstas skamba gražiai – vertėja Jūratė Nauronaitė, regis, sėkmingai įveikė nelengvą uždavinį. Gyvai, adekvačiai perteikti įvairūs niuansai, štai kaip čia: „[...] Kitė, vos dirstelėjusi į jį, išsyk pajuto, kad jis, atvirkščiai, stengiasi tramdyti užkunkuliavusį nirtulį. Ji nurijo žodžius, jau kirbančius ant liežuvio galo.“

Tiesa, yra vienas kitas nelygumas. „... triukšmingai vertindamas pauostė [kvepalus]“ jau iš karto skamba įtartinai; pasirodo, originale yra „... sniffed noisily, with appreciation“, t. y. garsiai pauostė, mėgaudamasis. Šiurkšti sintaksės klaida: „jau grįžinėjo į autobusą“ (p. 162) – vienkartinis veiksmas išreikštas kartotine forma. Vynas, angliškai vadinamas sherry, yra ne „šeris“, o cheresas. Bet rizikingesnė yra pati vertimo strategija – vis dėlto kai kur išversta daugiažodžiaujant.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


98802. Egle2007-10-12 13:22
Jei gerbiamas recenzentas jau imasi ivardyti gramatikos reiskinius, paskutineje pastraipoje minima klaida deretu vadinti ne sintakses, o morfologijos. O siaip pasigedau dalykinio vertinimo, koks gi tas vertimas. Ypac vertimas "daugzodziaujant".

99018. Gina2007-10-15 17:28
Gal nereikėtų Boulzo minties, esą marokiečiai (suprask, visi musuomonai) „nėra taip toli išsivystę kaip mes, ir manęs nenustebino, kad jų psichikoje, taip sakant, stinga ištisų sluoksnių“ pateikti kaip labai protingos. Jei dvi kultūros, du pasaulio suvokimai nesusikalba, tai dar nereiškia, kad vienas iš jų yra antrarūšis. Galbūt musulmonams atrodo, kad vakariečių psichikoje stinga ištisų suoksnių.

99054. e_vakariečių psichikoje stinga ištisų suoksnių.2007-10-16 10:32
aha, ypac truksta to sluoksnio, kuris leidzia, daug nemascius, sau ir keletui, keliolikai, keliasdesimt ( na, kuo daugiau, tuo geriau) netikeliu, (o ir bendratikiu) vardam alacho issirasyt komandiruotes i ta, geresni, pasauli.
matavais kada nors čadra, ginute? bet ne, tau netiktu, blondy nebesimatytu.

104632. skaitė :-) 2007-12-10 13:39
aš skaičiau knygą - puiki. Gaila, kad prieš perskaitant nebuvau šio str. radusi. O dabar manau, kad str. labai neblogas.

116293. Eli2008-05-03 19:56
Norėčiau įterpti savo kuklų trigrašį - sherry (šeris) ir cheresas (Jerez/Xérès) yra tas pats gėrimas.... Tai trys ispanų gamintojų registruoti šerio/chereso vardai...

Rodoma versija 22 iš 22 
7:39:24 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba