ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-29 nr. 863

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROLANDAS KAUŠAS. Tėvas ir sūnus (53) • PETRAS RAKŠTIKAS. Genys kala tylą (6) • AUGUSTINAS DAINYS. Aprūdijęs erškėtrožės žiedas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • JONAS GRIGAS. Šviesos paslaptys (4) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Telšių teatro energetika (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • SIMON REES. Mergaičių kultūra stambiu planu (109) • IEVA GUDMONAITĖ. Varnų valgymo apeigos (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (3) • LAIMANTAS JONUŠYS. Susitelkusi tamsa (5) • CRAIG BROWN. Viena sakai, o motina mintyVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pilininko Šereikos žemėje (7) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Mūsų žmonės (1) • RAULAS VAN GAURAS. Poema apie Katiną (86) • nėra čia nė menkiausio zacepo (351) • 2007 m. spalio 13 d. Nr. 38 (864) turinys (15) •

Mūsų žmonės

LEVUTIS MALINAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kadras iš Vicki Bennett filmo „Mes montuojame gyvenimą“ (2002)

Kasdien tenka susidurti su efemeriškais reiškiniais. Nors šitie reiškiniai ir yra greitai praeinantys, tai toli gražu nereiškia, kad jie yra šlamštas. Atvirkščiai – paprastai efemeriškieji yra aukso vertės. Bet tokia jau jų prigimtis, kad, vos palietę tavo skruostą sparnu, jie tyliai nuplasnoja tolyn. Ir tik retkarčiais pavyksta vieną kitą suturėti ilgėliau.

Sykį, kai gyventi sekėsi ne itin gerai, pravėriau šiukšlių konteinerio dangtį ir spalvingame likučių kratinyje išvydau menkai tenugertą „Cardenal Mendoza“ butelį. „Kaip gerai, kad konteinerių turinys yra prieinamas plačiajai visuomenei!“ – pralinksmėjau ir, kiek apšilęs, guviau nužingsniavau darbovietės link. Šluostydamas dulkėtą kompiuterio monitorių prisiminiau tokį misterį, vardu Rickas Prelingeris. Šis amerikiečių archyvaras, rašytojas ir filmų kūrėjas kolekcionuoja efemeriškuosius filmus. Taip Prelingeris vadina tuos kino gaminius, kurie buvo sukurti siekiant trumpalaikių ne meninių tikslų. Auklėjamieji, gamybiniai, reklaminiai – tai vis tie vienadieniai, greitai išdylantys iš atminties kino vaizdeliai. Beje, žanro požiūriu efemeriškieji yra gausiausias kinematografo palikimas, tačiau šis trumpalaikių liekanų jovalas taip ir būtų supuvęs visų užmirštas, jei ne Prelingeris. Jo keliasdešimt tūkstančių vienetų kolekciją jau yra įsigijusi JAV Kongreso biblioteka. Nemenka dalis efemeriškųjų filmų sudėta ir pasauliniame voratinklyje – didingoje „Internet Archive“ svetainėje, kuri yra laisvai prieinama visiems norintiesiems.

Efemeriškieji filmai, aišku, pirmiausia yra neįkainojamas šaltinis papročių istorijos tyrėjams, folkloristams. Na, o eiliniams? Sakyčiau, jiems irgi pravartu pasižiūrėti kurį nors atsitiktinį egzempliorių. Paimkime iš Prelingerio archyvo kad ir 1950 metų filmą „Istorija be pabaigos“, pasakojantį apie telefonijos plėtrą pokario metais. Jauni technikos specialistai, vilkintys kaip nulietus kostiumus, demonstruoja mikrobangį radijo ryšį jaunoms moterims. Ką ir sakyti – tai sukelia svaiginantį, nostalgišką estetinį išgyvenimą.

Tiesa, ilgainiui specifinė tematika eiliniam žiūrovui turbūt pabostų. Ir stebuklingas pojūtis nupleventų... Tik dar ilgai nepaleistų sodrus galingas Balsas – viską žinantis, užpildantis visą filmo erdvę. Žinia, toks tembras ir kalbėjimo maniera buvo būdinga anų dienų diktoriams. Balso poveikis toks hipnotizuojantis, kad kalbėjimo turinys išgaruoja. Tačiau atsikvošėjęs negali nesigrožėti senųjų tekstų poezija. Tik įsiklausykime į filmo pradžios fragmentą: „Ateitį galima aptikti įvairiose vietose. Ją galima išvysti atsispindint akyse tų, kuriems suteikta privilegija į ją pažvelgti.“ Kas jie – tie išrinktieji? Pranašai, kosmonautai? Pasijunti stovintis prie nenuspėjamo pasakojimo ištakų, norisi į jį panirti, tačiau filmas ir toliau siekia tik trumpalaikių tikslų.

O ką, jeigu kalbant šiam Balsui atsirastų besisukantys koncentriniai apskritimai, ir vaikas ant jų padėtų namelius? Iš dangaus nukristų klaidžiojantis prožektoriaus šviesos srautas. Ir skambėtų ne mokslo populiarinimo filmo fanfaros, bet sena melodija, atsklindanti iš traškančios plokštelės? Kišeninio laikrodžio ciferblate pasirodytų keisti peizažai. Laikrodis pavirstų blizgančia centrifuga ir į ją suliptų mokslininkai. Prie senos melodijos prisidėtų nerūpestingas švilpiniavimas. Balsas tęstų pasakojimą, retkarčiais virstantį sapalione. Ir atrodytų, kad tuoj atsivers didi paslaptis.

Filmas, kurį bandau nupasakoti, irgi vadinasi „Istorija be pabaigos“. Jo autorė – menininkė, vardu Vicki Bennett (toliau ją vadinsiu Viktute). Viktutė karpo efemeriškuosius filmus, nagrinėja radijo spektaklių įrašus, gailestingai renka šiukšlynan išmestas plokšteles ir pan. Pasivadinusi daugiskaitiniu pavadinimu „People Like Us“, t. y. „Žmonės kaip ir mes“, savuosius karpinius naujai sumontuoja šiandienos technologijomis.

Viktutės kinas – tai kažkoks laimingo protinio apsilpimo vaisius. Kadras užlipęs ant kadro, žmonių figūros primityviai iškirptos, paspalvintos. Vyras su telefono rageliu apipintas rožėmis, šalimais prietaisų skydo iškilusi arka, aplipusi angelais. Daugybė debesų, žydrų viršukalnių, Alpių trobelių. Viktutė pasimaišiusi dėl vokiečių kalbos, tirolietiškų treliavimų, kalėdinių giesmelių ir komercinių radijo stočių diktorių kliedesių. Visa šita pynė sudaro jos filmų garsinį foną. Viktutės vaizdinės ir garsinės kombinacijos man asocijuojasi su nepamirštamu Sergejaus Kuriochino skambinimu fortepijonu. Kuriochinas grodavo keista „kabliška“ maniera, nes, anot jo, vis užstrigdavo dešinės rankos smilius (dėl ilgų šaudymo iš automato pratybų, bet tai jau kita istorija). Pradėję skambinti pažįstamą motyvą, pirštai imdavo bėgti klavišais pašėlusiu tempu. Po kurio laiko vėl sugrįždavo pažįstama, nors ir keistokai modifikuota, melodija. Panašiai Viktutės filmuose rožinio grožio paveikslėlius pertraukia linksma agresija: atsiskyręs kumštis, išniręs dirigentas, nusidriekę oranžinių moliūgų laukai šalia naktinio miestelio. Neregimi muzikantai ima smarkiau griežti polkas su ragučiais, pliūpteli plėšresnės spalvos, bet – štai ir vėl mažorinė baigtis. Žiū, rausvaskruosčiai vaikai sustojo rateliu aplink robotą; ant debesų pasirodė pora, besisukanti lėto valso sūkury...

Tada krūpteli. Viktutės filmai – tai efemeriškų reiškinių laboratorija. Ne veltui mėgstamiausi jos personažai – konstruktoriai, pilotai, orkestro dirigentai, ryšio operatorės. Jie stebi, kaip sukasi rodyklės, dirba matuokliai. Jie žiūri į ekranus arba pažvelgia į mus iš kitos iliuminatoriaus pusės. Susikaupę, gražūs, rimti, jie pasuka reikiamas rankenėles, sujungia laidus, ir jų veidus užlieja auksinė šviesa. O šeimininkė jaukiame namelyje įjungia šviestuvą su gaubtu. Štai jie – gerieji angelai, gaminantys ir siunčiantys efemeriškus stebuklus į eterį! „Mes montuojame gyvenimą“ – patvirtina atsiskleidusią paslaptį vieno filmo pavadinimas.

O, kokia laimė nustūmus rūpesčius į šalį mėgautis Viktutės patiekta efemeriškų reiškinių esencija iki valios. „Tiesiog spustelėk mygtuką – tegu dirba kiti“, – padrąsinamai ištaria Balsas filme „Nuotolinis valdiklis“. O ką – gal vieną sykį net ir mygtuko spausti nereikės? Tai padarys kažkas kitas, ir aš atsidursiu nepretenzingoje tiroliečių ir telefonistų draugijoje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


99080. po palme2007-10-16 17:55
reiks paziuret, suintrygavo. Ypac tos moterys, frizuotais plaukais, aukstais kulnais laukiancios vyro, griztancio is darbo

Rodoma versija 22 iš 22 
7:39:22 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba