ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-29 nr. 863

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROLANDAS KAUŠAS. Tėvas ir sūnus (53) • PETRAS RAKŠTIKAS. Genys kala tylą (6) • AUGUSTINAS DAINYS. Aprūdijęs erškėtrožės žiedas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • JONAS GRIGAS. Šviesos paslaptys (4) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Telšių teatro energetika (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • SIMON REES. Mergaičių kultūra stambiu planu (109) • IEVA GUDMONAITĖ. Varnų valgymo apeigos (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (3) • LAIMANTAS JONUŠYS. Susitelkusi tamsa (5) • CRAIG BROWN. Viena sakai, o motina mintyVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pilininko Šereikos žemėje (7) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Mūsų žmonės (1) • RAULAS VAN GAURAS. Poema apie Katiną (86) • nėra čia nė menkiausio zacepo (351) • 2007 m. spalio 13 d. Nr. 38 (864) turinys (15) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršelį kūrė
Daiva Šulgaitė

Apsišlapinęs vakarietis svečiuose pas Rytų išminčių

Robert M. Pirsig. Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Romanas. Iš anglų k. vertė Markas Zingeris. K.: Trigrama, 2006.

Ką bendro turi dantratis ir tirolietiška dainelė? Nesugalvojate? Visi žino, kad kiaušinį sugalvojo višta, o dantratį – protingas žmogus. Tai štai: kai protingo žmogaus kiaušiniai pateko tarp dantračių, jis sugalvojo tirolietišką dainelę! Cha cha cha...

Šis vulgarus anekdotiškas „diskursėlis“ gana vaizdžiai iliustruoja mūsų „laisvą“ vakarietišką mąstymo būdą – laukinį vilką su aristoteliškos logikos antkakliu, kuris ciceroniškos retorikos grandine pririštas prie platoniškos dialektikos šunbūdės. Senovės Graikijos filosofų pavergtiems mūsų protams, tuščiai besisukantiems dvejetainės priežasties ir pasekmės sistemos samsaroje, svetimas bet koks alogiškos minties krustelėjimas, paremtas žmogiška (ne, geriau – gyvuliška) intuicija, taip būdinga Rytų išminčiams. Žinoma, juoko dėlei – užstalėse arba popfilosofijos brošiūrose – mėgstame pasamprotauti apie, pvz., pliaukštelėjimą viena ranka ir kitokias rytietiškos ezoterikos bei mistikos miglas, tačiau mūsų an-alfabetinį ana-chronizmą a-logikos atžvilgiu geriausiai išreiškė dar Napoleonas Bonapartas, prieš du šimtus metų iš patrankų šaudęs į Egipto sfinksus...

Pramoniniams Vakarams „atradus“, t. y. kolonizavus Rytus, šviesiaplaukės bestijos ėmė iš tenai vežti ne tik arbatžoles skrandžiui, bet ir „žolę“ smegenims, ėmė siurbti ne tik naftą, bet ir dvasinę gyvastį – „netradicinius“ Rytų religijos ir filosofijos mokymus. Savaime suprantama, kaip atsvarą savosioms pragmatizmo doktrinoms. Dvasinės atgaivos tokiuose mokymuose ypač atkakliai ieškojo Vakarų jaunimas, bandantis nors taip išsigelbėti nuo visa apimančios vartotojiško pasaulio tuštumos. XX a. pradžioje jauni amerikoniukai noriai studijavo Šri Ramakrišnos raštus („Reikia pakilti virš žinojimo ir nežinojimo, kad pasiektumėt Brahmano būseną“) ir įdėmiai klausėsi Svamio Vivekanandos paskaitų („Nepavyks pažinti Dvasios, sprendžiant miglotas, supainiotas filosofines užduotis, geriau būti neraštingam ir neperskaityti gyvenime nė vienos knygos“). Amžiaus viduryje Kalifornijos bytnikai ir ankstyvieji hipiai savo kuprinėse tampėsi Hermanno Hessės ir Suzukio Daisetsu tomelius... O kai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buržuazinė visuomenė „perkando“ hipių – „grupiniu seksu užsiiminėjančių narkomanų“ – idėjas, vėlyviems ir jau komercializuotiems gėlių vaikams prisireikė posthipišką laikmetį atitinkančio, adaptuoto, sukramtyto ir suvirškinto „greitojo maisto“ – dvasinio „Big Mac“ su rytietiškais prieskoniais. Tokį veržlėrakčio ir lotoso sumuštinį, patetiškai vadinamą „kelionine hipsterių biblija“, paruošė filosofijos ir retorikos dėstytojas iš Mineapolio Robertas M. Pirsigas.

(Trumpas biografinis intarpas.) 7-ojo dešimtmečio viduryje dėstytoją, rytietiškos dvasios paskaitomis bandžiusį kovoti prieš reakcingą akademinę pedagogiką, ištiko nervų krizė ir jis ilgam atgulė į beprotnamį. Pailsėjęs prie filosofijos nebegrįžo – ėmėsi sudarinėti technines instrukcijas pirmųjų kompiuterių vartotojams. 1968 m. su sūnumi ir keletu bičiulių motociklais išvyko į tolimą kelionę skersai visą Ameriką. Būtent po šio vojažo ir gimė knygos idėja – R. M. Pirsigas parašė būsimą knygą pristatančią esė ir laišku kreipėsi į 121 leidėją. Vieni iškart atsakė „ne“, kiti – vilkino, tad autoriui teko rašyti be avansinio honoraro. Tik po šešerių metų, 1974-ųjų balandį, vargais negalais pavyko išleisti 373 puslapių foliantą, kainuojantį 8,50 USD. Ir... šis traktatas iš karto tapo bestseleriu – per pirmuosius tris leidimus parduoti 48 tūkstančiai egzempliorių (tokiai literatūrai – tikrai daug), o 46-metis autorius gavo Guggenheimo stipendiją. (Trumpo biografinio intarpo pabaiga.)

iliustracija
Dailininkas
Dovydas Čiuplys

Kodėl gi šis taikomosios metafizikos vadovėlis tapo toks pasiutusiai populiarus? Kad geriau mane suprastumėte (jūs – Aristotelio ir Platono anabolikų prišerti minties galiūnai!), kalbėsiu literatūrologinių proto gigantų lūpomis. R. M. Pirsigas sukūrė savitą ir organiškai vientisą mokymą, jungiantį Rytų ir Vakarų filosofines pasaulėžiūras. Į XX amžių autorius perkėlė graikiškomis ir lotyniškomis mąstymo tradicijomis paremtą H. D. Thoreau „Voldeną“, pastatydamas jį nuo galvos ant kojų, t. y. pagrįsdamas budizmo filosofija. Tai naujas mokymas kaip tradicinės subjekto ir objekto, priežasties ir pasekmės dichotomijos antitezė – Kokybės metafizika, kurioje veikia dieviškoji R. M. Pirsigo trejybė: sąmonė, materija ir Kokybė. Tai sistematikos genijaus šedevras, vaizduojantis pasaulį, susidedantį ne iš fizinių reiškinių, o iš moralinių vertybių. Tai įtemptas kelio filmas, veiksmo trileris, kuriame nuotykius patiria ne žmonės, o idėjos. Tai mechanikos dzenas, išmokantis pasiekti kasdienybės nirvaną. Tai filosofinis intelektualaus šaltkalvio veikalas, kuriame filosofuojama ne F. Nietzschės kūju, o paprastu plaktuku, atsuktuvu ir veržlėrakčiu... Ir t. t., ir pan., bla bla bla...

Na, o ką aš pats suvokiau, įdėmiai išstudijavęs šį kelioninį reportažą su šatakvų (XIX a. šatakvomis buvo vadinamos oratorių vasaros stovyklos) intarpais? Deja, išgarsintas R. M. Pirsigo „naujasis Kokybės, t. y. aretē mokslas“ man priminė ne atsiskyrėlišką H. D. Thoreau ideologiją ar kardinalų F. Nietzschės „visų vertybių perkainojimą“, o... banalų Motinos Teresės pamokslėlį: „Nebūtina daryti žygdarbių. Visiškai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“ (t. y. tokius gyvenimo svetimkūnius kaip Meilė ir Prasmė autorius pakeitė kitu silikoniniu implantu – Kokybe). Supratau, kad legendomis apipintos Rytų išminties arba iš viso nėra, arba mano „priešybių vienybės ir kovos“ sutriuškintam proteliui ji absoliučiai nepažini – t. y. rytietiška išmintis taip arti, taip čia pat, kad vakarietiško intelekto sufokusuotas toliaregis mano žvilgsnis jos net nepastebi. Supratau, kad rytietišką nirvaną patirsiu tik vieninteliu atveju – kai užmigdysiu tradiciškai klasikinį savo protą, nuolat ieškantį logikos ir visur įžvelgiantį dialektinius tarpusavio ryšius, t. y. KAI IŠPROTĖSIU, kai pašalinsiu tris nesveikas šaknis – dvešą, trišną ir avidją, kai, sulaužęs uždarą samsaros ratą, tapsiu klasikiniu apsimyžusiu bepročiu. Kai tapsiu JUO – tuo, kuris suvokė aretē prasmę: „Jis pradeda atsisakinėti dalykų, kurie jam iki šiol buvo gyvenimo našta. Jis jau abejingas koktumui ir gėdai, jo šlapimas nuteka per grindis – tai ne tyčia, o nejučia. Jis abejingas skausmui, kankinių skausmui, kai cigaretės degina jam pirštus, ir vėl, tai ne tyčia, o nejučiomis. [...] Jis pereina vienišųjų mitišką slėnį ir lyg pabunda iš miego. Suvokia, kad jo visa sąmonė, mythos, buvo sapnas ir niekieno kito sapnas, o jo paties sapnas, kurį jis dabar turės palaikyti savo paties jėgomis. Po to išnyksta netgi ir „jis“, ir telieka sapnavimas savęs paties pačiam esant tame sapne“ (p. 484).

O svarbiausias faktas, kurį suvokiau skaitinėdamas šį praktinį amerikietišką dzenbudizmo pradžiamokslį, – mūsuose dabar taip madingos vakarietiškos diskurso teorijos tik parodo „mūsų paties proto prigimtinį trūkumą“ ir praktiškai yra nieko vertos, nes niekur neveda. Dialektiškai protaudami mes išgalvojame daugybę hipotezių, kurias patvirtiname arba nuneigiame pasitelkę įvairiausius diskursus. Kiekvienas mūsų protinio darbo rezultatas – hipotezė, išvada ar teiginys – turi pranašumų bei trūkumų ir yra lengvai nuneigiamas kitu teiginiu, išvada ar hipoteze, taip pat turinčia trūkumų ir pranašumų. Žodžiu, naudodamiesi vakarietiško mokslo metodu, mes tik dauginame hipotezes – užuot jas pašalinę. Keliame „baltąjį triukšmą“, o problemų esmė taip ir lieka nepaliesta. Tuo tarpu dzenas savo „nemoksliškais“, nuolat besikeičiančiais, alogiškais ir aptakiais atsakymais dažnai pataiko kaip pirštu į akį. O nepateikdamas jokio atsakymo jis mūsų smegenis slepiančioje kaukolėje praduria trečiąją skylę – dievišką!

iliustracija
Viršelio dailininkas
Vytautas Krutulys

Tad šalin visas pseudologikas ir paradialektikas! Jeigu dabar kas nors paklaustų, kas bendro tarp dzeno ir motociklo priežiūros meno, atsakyčiau:

karbiuratorius turi tris varnų sparnus.

Arba: pisau pasaulį puolusio asilo seile.

Arba: išeitis ateina su pasiliekančių ienomis.

Arba: tu plius tu lygu neturi.

Arba: falas myli sofą.

Arba:ooo1o99ikl;i.,pyknulmmmmmmmmmm 111

(Pastarasis atsakymas – tiksliausias. Jį pateikė mažametė R. M. Pirsigo dukrelė Nelė, pasistiebusi ant pirštų galiukų ir pabarškinusi tėvelio rašomosios mašinėlės klavišus.)

Utopijos, dharmos ir valkatos

Aldous Huxley. Sala. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

Jack Kerouac. Dharmos valkatos. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka. V.: Baltos lankos, 2007.

Neseniai išleistos dvi knygos, kurioms geriausia būtų buvę pasirodyti pavasarį. Per vasarą daug kas būtų jas perskaitę, o dabar ėmęsi „įgyvendinti praktiškai“ – eksperimentuoti, kurti ir veikti. Tokią literatūrą privalu „skaityti“ tiktai taip – kojomis, rankomis, raumenimis ir strėnomis!

Šie du pasivėlinę pavasariniai gaivalai: LRS leidyklos išleista Aldouso Huxley „Sala“ ir „Baltų lankų“ skanėstas – Jacko Kerouaco „Dharmos valkatos“. Abu rašytojai mūsų skaitytojui jau gerai žinomi. Kai pirmasis savo racionalią britišką prigimtį iškeitė į LSD ir meskalino sukeltus „pasivažinėjimus“ po Kaliforniją, antrasis kaifavo nuo autostopo ir džiazo. Visa tai 7-ajame dešimtmetyje susiliejo paskutiniųjų bytnikų ir gėlių vaikų sukeltoje kultūrinėje revoliucijoje – kai viešpatavo svaigulys ir aistra, meilė ir taika... Po visą žemyną klaidžiojo Naujojo amžiaus avatarai, mokydami kitaip pamatyti ir suvokti šį pasibjaurėtiną, technokratų bei sociopatų modeliuojamą pasaulį. Revoliucijai nuo postamento vadovavo nušvitęs Buda, o jo sekėjai, pasitraukę į gamtą, joje ieškojo nusiraminimo, galbūt tikrosios beprotybės ir tikrosios prasmės...

Abu romanai svaiginamai gražūs. Abiejuose sočiai budizmo, nuo kurio terminų apsivelia smegenys ir liežuvis. Laimė, C&P gelbsti laki psichonauto vaizduotė – nebūtina tekstą skaityti paraidžiui, galima lengvai skrieti jo prasmių bangomis...

A. Huxley herojus, vedamas piktų imperialistinių kėslų, patenka į salą, apie kurią J. Kerouaco valkatos tesvajoja – dėl primityvaus „konservatyvumo“ tos salos gyventojai išsaugojo papročius ir pažiūras, kurios dabar būtų laikomos „radikaliomis“ – jie atmeta valdžią, ego, moralę, o vietoj jos renkasi karuna – tai, kas budistų laikoma atjauta. Renkasi įtaigą ir dar daugybę kitokių budistinių bei teosofinių „monų“. Sala – tai absoliutaus pirmapradžio džiaugsmo ir laimės teritorija, į kurią skverbiasi tamsūs „progreso“, „karo“, „ekonomikos“, „revoliucijos“ želmenys. Tačiau A. Huxley panieka „revoliucijai“ išreiškia ne ką kitą, o jo požiūrį į imperialistinę Vakarų kultūrą. Kiek dar pasaulis kentės nuo vakarietiškos kultūros invazijos? Jis kentės tol, kol mes patys tapsime vilais farnabiais ir pabandysime susikurti „salų“ – erdvių, kur moralines perskyras įveikia meilė ir atjauta, o pašvinkusį individualizmą – solidarumas ir tarpusavio pagalba.

iliustracija
Aurimo Švedo
nuotrauka

J. Kerouaco herojai atranda vienas kitą valkataudami po vieną, paskui jie valkatauja po du arba grupėmis. „Kelyje“ buvo keliaujama vien dėl malonumo ir paniekos miesčioniškai kultūrai, o dharmos valkatos jau turi savo ideologiją – budizmą, sumišusį su anarchizmu. Garsių poetų prototipai traukiasi nuo „griežiančio dantį pasaulio“ (p. 66) į kalnus, plynes ir ten patiria kone religinę ekstazę. Palyginti su šia knyga, romanas „Kelyje“ atrodo tik vaizduotės stokojančio žurnalisto reportažas – bent jau už tai 6-ojo dešimtmečio karta turi būti dėkinga budizmui. Už percepcijos akis...

Užteks kritikos, šito nykaus seilėjimosi! Nubusk ir eik į miestą, į kaimą, prie jūros, į kitą pasaulio galą! Nyk iš čia! Nyksmas – tai laimė, būtis yra anapus juokingų moralinių prarajų, ji gimsta gėriui ir blogiui susijungus į harmoningą visumą. Skaityk keliaudamas. Dėkis galvon kelio ženklus...

Ar sekmadienio popietę Vilniuje netikėtai pastebėtas senas rytietis žila ožio barzdele, išsidėliojęs savo žaislus prie respektabilios galerijos durų ir ėmęs medituoti, nėra vertas storos knygos?

Gal tai naujojo amžiaus apaštalas, savo krepšiuose slepiantis labai pavojingą užkratą – palaimą, atjautą, harmoniją, o kartu – tobulą atsipalaidavimą, atotrūkį nuo šaltos, nejautrios tikrovės? Gal į šį gaveliškos smarvės kupiną miestą jis atnešė tai, ką į Vakarus kadaise nešė Ravi Shankaras ir guru Maharishi? Dharmos ir dzeno mūsų miestui niekada nebus per daug! Kas žino, gal greitai mūsų miestas apsitaisys įvairiaspalviais rūbais ir kailiais, o gal nuogas šoks svaigulio šokį su Aušros Vartų Dievo Motina ir trimis Katedros stabais?

Praleisk su knyga puikų dionisišką savaitgalį kaime, iš kurio mus vis tiek paims autostopo dievo J. Kerouaco atsiųsta mašina. Tikėkimės, kad joje nebus nekaltų berniukų dievo Ginsbergo. Cha cha cha! Jei tingi vykt į gamtą, pasinerk į miestiečių srautą. Būtent čia randasi kūnas ir kraujas, gimsta stiprūs ir maištingi žmonės, norintys nebebūti žmonėmis „be savybių, bet su nuosavybėmis“. Gimsta kiti žmonės, ištisos jų kartos. Jie tūno užkaboriuose ir šalutinėse gatvėse, todėl jūsų kelionių trajektorijos dažnai nesikerta. Bet jie yra – jų buvimą liudija dar ne visai sterili miesto išvaizda, butelių šukės ir kraujo pėdsakai ant nelygaus senamiesčio grindinio...

Keliaudami mes kuriame alternatyvias bendruomenes ir laisvąsias autonomines zonas. Per šamaniškus sapnus ir haliucinacines keliones tolstama dionisiško horizonto link, o už jo švyti amžinosios laisvės komuna, kurioje:


        Visa – visam kam
        Tobulai abejinga
        Tobulai veikia kartu
        Prieštaroje vardan Gėrio
        Už gėrio vardan Būties
        Labiau belaikės savo laikinumu, labiau
        Amžinos savu nykimu, nei
        Dievas aukštai danguje
(„Sala“, p. 37)

Argi tai nepanašu į dar prieš pustrečio šimto metų J. J. Rousseau sukurtą pirmykštę utopiją, kurioje žmonės „gyveno laisvi, sveiki, geri ir laimingi, kiek iš prigimties galėjo būti tokie, o tarpusavio santykiuose ir toliau mėgavosi visais bendravimo džiaugsmais, nepažeidžiančiais jų nepriklausomybės“. Ir argi ne laikas mums patiems atrasti tokią utopinę salą?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


98657. lajus2007-10-11 15:09
kas neturi Dharmos, sensta kaip jautis.

98695. šaškė2007-10-11 22:11
koki laki interpretacijos difuzija- tiesiog dekoju C&P uz psichonautikos sedevra:-)

98841. Arturas is Vilniaus2007-10-13 02:19
solidėja bičas ar ten bičai, kad tik nesupūtų (čia apie dvokalą tokį) ir nepamirštų mokytis ir suvokti toliau.

Rodoma versija 22 iš 22 
7:39:19 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba