ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-29 nr. 863

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROLANDAS KAUŠAS. Tėvas ir sūnus (53) • PETRAS RAKŠTIKAS. Genys kala tylą (6) • AUGUSTINAS DAINYS. Aprūdijęs erškėtrožės žiedas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • JONAS GRIGAS. Šviesos paslaptys (4) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Telšių teatro energetika (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • SIMON REES. Mergaičių kultūra stambiu planu (109) • IEVA GUDMONAITĖ. Varnų valgymo apeigos (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (3) • LAIMANTAS JONUŠYS. Susitelkusi tamsa (5) • CRAIG BROWN. Viena sakai, o motina mintyVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pilininko Šereikos žemėje (7) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Mūsų žmonės (1) • RAULAS VAN GAURAS. Poema apie Katiną (86) • nėra čia nė menkiausio zacepo (351) • 2007 m. spalio 13 d. Nr. 38 (864) turinys (15) •

Tėvas ir sūnus

ROLANDAS KAUŠAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pionierius. 1964
Antanas Sutkus

Berniukui tuo metu buvo gal dešimt. Kaip tik tas laikas, kai bendraamžės mergaitės pradeda vaikščioti būreliais ir paslaptingai šnibždėtis, ypač pro šalį praeinant berniukams. Laikas, kai išdrįstama vis toliau pasitraukti nuo tėvų namų, vis atsigręžiant pasitikrinti, ar tebesi saugioj artumoj, kad reikalui esant būtų galima pulti atgal į jų glėbį. Mokykloje jam buvo kalbama apie šviesų komunizmo rytojų, o jis, pionierius, buvo paskirtas vienu iš jo kūrėjų, t. y. jis buvo atsakingas už ateitį horizonte, kur ryški linija skyrė blogį nuo gėrio, tiesą nuo melo ir žmones, visa širdimi pasiryžusius ten, toj ateity, įsikurti, nuo visų likusiųjų.

Likusiųjų buvo visai nedaug, atrodė berniukui, kai saulėtą dieną per paradą žygiuodavo mušdamas būgną ir žengdamas koja kojon su kitais pionieriais. Jų darnios gretos nusidriekdavo per keletą kvartalų, vėliavos plazdėdavo vėjyje, žmonės, pamatę pakelėj koloną, sustodavo ir pamojuodavo rankom. Kiti šypsodavosi žiūrėdami pro langus. Tikrai, likusiųjų turėjo būti visai nedaug. Jeigu tokių iš viso buvo. Tačiau vyresnieji komunizmo statytojai, tie, kurie žinojo visą tiesą, ragino nepaliaujamai budėti ir būti akyliems. Atsiras tokių, sakė jie, kurie norės visai kiton pusėn arba dar blogiau – atgal. Tokių, kuriems nebus svarbi visų gerovė, bet rūpės tik asmeninė laimė. Tokių kalbos bus neaiškios, gėris ir blogis sumišę tarpusavyje ir tai pasės netikrumo jausmą teisiųjų širdyse. Tokius visų labui geriausia išrauti kaip piktžoles, idant visiems kitiems būtų geriau.

Paskui prasidėjo karas ir berniukui horizonto linija dar paryškėjo. Dabar buvo tik jie ir anie, niekieno nekviesti, kalbantys svetima kalba, atėję iš anos horizonto pusės. Berniuko būgnas gulėjo po senų drabužių kauge ant aukšto, o gatvėmis žygiavo svetimos kolonos. Žmonės pakelėj sustodavo pažiūrėti ir kartais pamojuodavo rankom, languos galėdavai pamatyti besišypsančius veidus. Berniuko širdy tai sukeldavo nerimą, bet jis tvirtai tikėjo, kad tai laikina: svetimkalbiai bus išstumti laukan, komunizmo statyba tęsis ir viskas bus kaip buvę. Juk negali būti, kad žmonės nenorėtų būti laimingi. Tokiom akimirkom jis pagarbiai apžiūrėdavo balkšvas stačiakampes dėmes ant sienų, kur seniau kabojo portretai didžių žmonių, žinojusių tiesą ir visiems ją paskelbusių. Jam norėdavosi atsiklaupt ir įtemptai galvojant parsikviest atgal tą nuotaiką, kai jis rytais šokdavo iš lovos ir skubėdavo laukan, pasaulin, kuris buvo aiškus ir kur horizontas atrodydavo ranka pasiekiamas. Išmintingų ir visa žinančių žmonių veidai skleisdavo aplink ramybės ir tikrumo jausmą ir prisiimdavo atsakomybę. Dabar jis verčiau pasilikdavo namie, sumažėjusiam pasauly, kur tėvas ir motina, toliau nuo sumaišties.

Kaitroj virpantis bekvapis oras, garsą sugerianti dykumos tyla – viskas atrodė kaip paprastai. Iš ryto tėvas netikėtai susiruošė nukeliauti Morijos žemėn pasimelsti ir paaukoti deginamosios aukos. Ir štai jie lėtai slenka akmenuotu dykumos taku, gąsdindami saulės atokaitoj besišildančius driežus. Asilas, eidamas pro retus krūmynus, vis bandė nugriebti nasrais šaką, matyt, buvo alkanas, bet tėvas skubėjo. Ėjo nuleidęs akis ir beveik visiškai nešnekėjo. Iš paskos sekė du tarnai, nešini deginti skirtais žagarais. Berniukas slapčia žvelgė į tėvą, einantį visų priekyje. Labai juo didžiavosi. Tėvas visada buvo pirmas, visada žinojo atsakymus. Taip gera ir ramu buvo sekti jį akmenuotu, vos įžiūrimu dykumos taku, vedančiu kalnų link, odmaišy taikiai teliūskuojant dar nespėjusiam įkaisti vandeniui. Berniukas užsisvajojo. Štai matė save užaugusį, tvirtą ir stiprų kaip tėvas, vedantį savo sūnų akmenuotu taku, pasakojantį jam apie pašnekesius su Dievu. Tėvas nė žingsnio nežengdavo neatsiklausęs Dievo. Berniukas labiausiai mėgo istoriją apie tėvo susitikimą su Jahve Sodomos mieste. Kaip drąsiai tėvas užstojo miesto gyventojus. Derėjosi ir nepasidavė. Jam buvo svarbu išgelbėti bent nekaltuosius. Berniukui kvapą užgniauždavo pagalvojus, kaip jis kalbėsis su Dievu ir bus drąsus.

Tėvas ėjo nepakeldamas nuo žemės akių. Tarsi stumte stūmė save į priekį, kad tik greičiau ateitų ir viską užbaigtų.

Tą dieną tėvas grįžo namo vilkėdamas svetimkalbių policininko uniforma. Pastatė į kampą šautuvą ir tylėdamas atsisėdo prie stalo. Berniukas, negalėdamas ištarti nė žodžio, įsistebeilijo į tėvo sunkius, juodus kerzinius batus. Negalėjo galvoti apie tėvą, tik apie batus, nes net menkiausia užuomina, kad tėvas dabar buvo kitoj pusėj, kėlė sumaištį ir netilpo krūtinėj. Viskas buvo apie tuos juodus batus, peržengusius liniją, skiriančią blogį nuo gėrio. Tik tokiais juodais išblizgintais kerziniais galima perlipti kiton pusėn. Tai batai, tie batai viską pakeitė, – įkyriai kartojos berniuko galvoj. Kai tik jis juos nusiaus, vėl viskas bus kaip buvę. Motina sutarškino indais virtuvėje. Berniukas giliai įkvėpė: va, jau tuoj viskas pasikeis, kai tik pasirodys motina, nešina garuojančiu sriubos puodu, ir jie susės prie stalo. Tėvas kaip visada pabučiavo motinai į žandą. Berniuką nupurtė šaltis: dabar ir motina atsidurs anapus. Greit puolė po stalu ir ėmė plėšti žemyn tėvo kerzinius. Greičiau, kol nevėlu, kol dar galima išgelbėti motiną. Abu tėvai susižvalgė tarpusavyje. Tėvas pasilenkė, pakėlė sūnų už pažastų nuo žemės ir pasisodino ant kelių. Akimirką berniukas viską pamiršo: pažįstamas tėvo glėbys, tas pats prakaito kvapas.

– Taip mums bus geriau, sūnau, – trumpai tepasakė.

„Mums, – staiga dingtelėjo vaikui, – vadinas, ir aš jau ten, anoj pusėj?!“

Trečioji diena artinos į pabaigą. Visi jautėsi pavargę, kaitrios saulės išsekinti. Net tarnai liovės kalbinę viens kitą ir, rodės, dar labiau palinko po žagarų naštom. Kelionės džiugesys berniukui jau kadais buvo dingęs ir, jeigu ne tėvas prieky, jis būtų atsisakęs tęsti kelionę.

Tėvas geriau būtų ėjęs nesustodamas, iki visiško išsekimo, kol būtų pasibaigęs vanduo ir juos visus būtų užpustęs dykumos smėlis. Girdėjo, kaip iš paskos, kartais turėdamas pabėgėti, kad neatsiliktų, sekė sūnus. Tėvas užsimiršęs paduodavo jam savo vandens maišą, kad atsigertų, bet ar vertėjo girdyti tą, kuris buvo pasmerktas? Sunku būdavo susivaldyti ir neišplėšti odmaišio vaikui iš rankų. Jau geriau tegu atsilieka, suklumpa ir miršta iš troškulio. Nebedrįso žiūrėti atgal, už nugaros, kur jau trečia diena iš eilės girdėjo mažus ir lengvus, ištikimybės ir atsidavimo kupinus žingsniukus.

Prieš tris dienas Dievas pareikalavo paaukoti sūnų. Iki šiol užtekdavo gyvulių. Tėvas pagalvojo apie salsvą kraujo kvapą, pradėjo pykinti. Kiečiau suspaudė lūpas, tarsi norėtų sulaikyti viršun kylantį gumulą. Akys prisipildė ašarų. Nekentė savęs. Jautėsi, tarsi su kiekvienu žingsniu mažėtų, trauktųsi. Jau buvo menkesnis už krūmus, driežus ir akmenis. Paspartino žingsnį, bet mintys sekė iš paskos neatsilikdamos nė per žingsnį: perpjauni gerklę, paskui rinktinius mėsos gabalus sudedi ant aukuro – beširdiškai rikiavos jo galvoj. Kietai sučiauptos lūpos nebeišlaikė aukštyn kylančio gumulo. Tėvas šoko prie akmenų krūvos ir pradėjo žiaukčioti. Išpilti laukan tą įtampą, visas mintis, išversti laukan vidurius, išsivalyti, ištuštėti, išnykti, nebebūti... Pajuto vaiko delną. Pramerkė akis. Susirūpinusios akys priartėjo prie veido.

– Tėti?

Atsisėdo ant žemės. Apsidairė aplink. Tarnai, laikydamiesi prideramo, pagarbaus atstumo, stovėjo atokiau.

– Tėti, – vėl išgirdo klausiantį balsą.

Vėl apsidairė aplink. Apžiūrėjo savo purvinas rankas, apvemtas kojas. Vėl buvo normalaus dydžio. Vaikas susirūpinusiu veidu stovėjo atkišęs vandens gertuvę, norėjo jam padėti. Tėvo akys užkliuvo už tos pačios akmenų krūvos.

– Čia aukosim, – trumpai pasakė.

Susirado akimis sūnų. Šalia stovėjo vaikas, bet tai nebuvo jo sūnus. Sūnaus nebebuvo, bet jam buvo tas pats. Sugriebė ranka vaiką ir jėga pasodino ant žemės. Kišenėj susirado virvagalį. Vaikas, matyt, viską supratęs, pradėjo muistytis ir verkti. Bet tėvui buvo tas pats. Įgudusiu judesiu surišo vaikui kojas ir rankas, susirado peilį. Paskui išgirdo balsą, įsakantį vaiką paleisti. Paleido. Jam buvo tas pats. Akimis nepaliaujamai ieškojo sūnaus. Kur jis galėjo dingti? Auka nebuvo paaukota.

Štai jau kelios dienos, kai berniukas vengdavo pareiti namo. Verčiau rinkdavosi be paliovos vaikščioti gatvėmis, ypač tamsoj. Tamsoj, blyškių žibintų apšviestas, geriau matydavos kelias ir visi atrodydavo vienodi. Beveidžiai žmonės, menkai apšviestos gatvės, užtrauktos langų užuolaidos, purvinas sniegas, suverstas šaligatvių pakraščiuos. Naktį negalėdavai įžiūrėti ir horizonto. Tiesa, matydavosi žvaigždės, bet, jei žiūrėdavai žemyn, jos netrukdydavo. Naktį gėris ir blogis atrodydavo vienodai. Vieną iš tų tamsių naktų nuošaliam skersgatvy susitiko tiesą žinantį žmogų. Jau kuris laikas visi aktyvieji komunizmo statytojai buvo dingę. Sklido kalbos apie mišką ir ten besislapstančius žmones, kartais naktimis mieste girdėdavosi šaudymai. Tada motina įpuldavo berniuko kambarin, ištempdavo jį iš lovos ir guldydavo ant grindų. Berniukas instinktyviai jausdavo, kad horizonto linija turėjo būti kažkur ten, kur nerimastingai kalendavo ginklai. Šaudymai greit nutildavo, pasigirsdavo prabėgančių žmonių greiti žingsniai ir vėl viskas nurimdavo. Ir štai dabar, visai netikėtai, per vieną iš savo kelionių niekur pamatė pažįstamą veidą. Žmogus tamsiam skersgatvy giliai užsitraukė, cigaretė akimirką apšvietė jo veidą. Nebuvo jokios abejonės – tai buvo vienas iš tiesą žinančių žmonių. Ūmai suprato, ko ieškojo – tikro ir aiškaus atsakymo, kad nebereiktų klaidžioti. Suprato, kad nekenčia tamsos. Priėjo, pionieriškai atidavė pagarbą. Vyriškis krūptelėjo, baugiai ir tarsi susigėdęs apsidairė aplink. Nieko įtartino nepastebėjęs įdėmiai nužvelgė vaiką. Atpažino. Atrodė pasikeitęs. Berniukui rūpėjo ne tai. Priešingai negu anksčiau, dabar kalbėjo berniukas, vyriškis klausėsi. Apie nutrūkusią komunizmo statybą, svetimiems besišypsančius žmones ir palėpėj paslėptą būgną, – jis tiek daug norėjo pasakyti.

– Juk niekas nepasikeitė? – galų gale vienu trumpu klausimu užbaigė savo nerimo kupiną šneką berniukas.

Vyriškis tylėjo. Paskui vangiai, ne taip kaip anksčiau, prabilo. Ne, jis nieko nežinąs apie pogrindinį pasipriešinimą, bet galįs paklausinėti. Komunizmo statyba turi tęstis žmonių širdyse, toji ugnis neužgesinama, – numetė cigaretę ir užmynė juodu kerziniu batu. Ūmai berniukas suprato nepaklausęs paties svarbiausio.

– Mano tėvas dirba policininku, – vienu atsikvėpimu išpyškino.

Pasidarė lengviau. Klausančiojo akys akimirką plykstelėjo, bet gal tai tik buvo degtukas, pagalvojo berniukas. Vyriškis prisidegė naują cigaretę.

– Taip? – tai, kad ir vyriškis norėjo pašnekėt apie tėvą, nuskambėjo kaip padrąsinimas.

Staiga berniukas ir vėl prisiminė atšalusius namus.

– Ar tai reiškia, kad tėvas dabar ne su mumis? – bandė surasti ir sudėlioti širdies klausimą, tarsi nebūtų išgirdęs žmogaus vėl tamsoj paskendusiu veidu. „Vis tiek turi būti kažkokia slapta galimybė, – sukosi jo galvoj, – išeitis tėvą perkeisti ir padaryti savą.“

– Taip, būtų galima su tėvu pasišnekėti, – nutęsė vyriškis. – Kelintą valandą jis išeinąs iš namų? – lyg tarp kitko pasiteiravo.

Berniukas smulkiai išaiškino komunizmo statytojui savo tėvo dienotvarkę, pionieriškai atidavė pagarbą ir kupinas vilčių grįžo namo.

Tėvas buvo nušautas tik išėjęs iš namų. Kelias paskutines dienas berniukas slapčia stebėjo jį, ieškojo veide pakitimų, turėjusių įvykti po tėvo pokalbio su visažiniu komunizmo statytoju. Tą vakarą pavakarieniavęs tėvas kaip visada apsiavė ilgaaulius batus, užsimetė ant peties šautuvą, pradarė duris, nusišypsojo pribėgusiam atsisveikinti berniukui ir žengė žingsnį per slenkstį. Pro praviras duris elektros lemputės apšviestam kieme berniukas spėjo išvysti keletą vyrų ir visažinį komunizmo statytoją tarp jų.

„Pagaliau, – šmėstelėjo jo galvoje, – pagaliau jie pasišnekės.“ Greit pakėlė prie kaktos ranką pionieriškam saliutui: norėjo būti tiesos pusėj, kad tėvui būtų lengviau apsispręsti. Pasigirdo šūvis, antras, trečias. Berniukas matė, kaip iš tėvo palte kulkų padarytų skylučių išsiveržia šilto oro srovelės. Tėvas griuvo ant suminto, nešvaraus kiemo sniego. Visažinis komunizmo statytojas, tebelaikydamas šautuvą rankoj, pribėgo arčiau, koja pajudino tėvo galvą, pažiūrėjo į berniuką, prisidegė cigaretę.

– Ačiū, – kartu su dūmais išpūtė.

Berniukas tebestovėjo iškėlęs ranką. Kažkuris iš vyrų grupelės pripuolęs paskubom plėšė nuo tėvo kojų kerzinius batus. Berniukui pasidare silpna, prisėdo ant laiptelių. Pykino.

Praėjo kiek metų.

Senis lėtai keldamas koją už kojos ėjo kaimo pakraščiu. Tik iš pažiūros atrodė, kad niekur neskuba. Skvarbiu klausiančiu žvilgsniu nužvelgdavo kiekvieną sutiktą jaunesnį vyrą. Aplinkiniai žinojo: senis ieško sūnaus. Jis neatsisakydavo vandens gurkšnio, kartais trumpo pašnekesio, bet dažniausiai, po kelių akimirkų, tarsi vėl iš naujo prisipildęs nerimo, susirinkdavo savo skurdžią mantą ir paskubom išeidavo, vis atsigręždamas atgal ir pasitikrindamas, ar niekas jo neseka. Tomis akimirkomis jo veidas nušvisdavo, bet tik trumpam, kol išvysdavo tuščią, saulės nušviestą vieškelį. Dažniausiai vaikščiodavo dieną, kad galėtų matyti žmonių veidus. Paskui senio žvilgsnis ir vėl panirdavo savin, tik kojos, tarsi pačios žinotų, kur eiti, ištikimai mindavo keliu į priekį. Dievo balsas, kuriam keliauninkas aklai paklusdavo, tarsi būtų pasibodėjęs senio nuolankumu, jau kuris laikas tylėjo.

Mašinos šviesos akimirką išsklaidydavo tamsą, bet tuoj ir vėl, nervingai krūpčiodamos, palikdavo ką tik nugalėtą plotą likimo valiai. Tamsa, sekanti iš paskos, sunkiai užguldavo apleistą kovos lauką, susigrąžindama prarastą teritoriją. Ji net nekovojo, tik laukė savo momento. Vairuotojas pasukiojo radijo imtuvo rankenėlę. Sunku buvo nustatyti radijo stotį sunkvežimiui šokčiojant per grumstus ir dar bala žino ką. Dieną kelias buvo lygesnis. Bet vairuotojas mėgo tamsą. Joje galėjo likti nematomas. Nemėgo, kai žmonės žiūrėdavo jam į veidą. Vairuotojui rodydavos, kad jam priekaištaujama. Net jeigu žmonės nieko nesakydavo. Net jeigu jie būdavo visai nepažįstami. Užtekdavo žvilgsnių susitikimo. Jo draugystės būdavo trumpos ir nutrūkdavo iškart, kai tik naujieji pažįstami, užbaigę pasakojimą apie save, klausiamai pažvelgdavo į jį. Jis neturėjo ką pasakyti. Netgi sau. Kartais išrėkdavo tai garsiai, nustebindamas pašnekovus, o kartais paprasčiausiai atsistodavo ir išeidavo nieko nepaaiškinęs. Šnekėti apie save? Kokia nesąmonė. Vien pažiūrėjęs į tuos savim patenkintus veidus ir tuščiai aušinamas burnas pajusdavo pasišlykštėjimą. Tauzyti apie savo kasdienius darbus, nepavykusias meiles arba, dar geriau, pažodžiui atpasakoti dialogus: „Jis man pasakė, o aš jam atsakiau.“ Sukildavo įniršis vien apie tai pagalvojus. Kam viso to reikia? Tada sėsdavo savo sunkvežimin ir pasileisdavo kur akys veda. Bet netikėtai prasidėjęs pykčio priepuolis sekdavo iš paskos:

– Kai pasipasakoji, palengvėja...

Štai ir dabar, apimtas įniršio, negalėjo sustot kartojęs. Palengvėja? Taip ką tik pasakė atsitiktinė pažįstama, viena iš tų, kurias parsivesdavo į savo palapinę naftininkų bazėj arba, išsivedęs iš užkandinės laukan, patvarkydavo pasistatęs prie sienos. Tvirčiau suspaudė vairą ir atsuko radijo imtuvą visu garsu, kad negirdėtų savo įniršio balso. Palengvėja, sakai? Užguldavo jas smarkiai, kad užsičiauptų ir nustotų kalbėjusios apie tas meiles, paskęsdavo jų kūnuos ir akimirką užsimiršdavo. Va tada tikrai palengvėdavo. Bent kelioms akimirkoms. Paskui greit užsitempdavo kelnes ir nustebusią moterį palikdavo, kad nereiktų kalbėti. Nežinojo, ką tokiais atvejais sakyti. Ačiū? – pats iš savęs nusijuokė. Palikdavo arba veikiau pabėgdavo, nes jausdavosi, tarsi būtų kažką išdavęs. Tą trumpą akimirką jis leisdavo sau prisiminti kitą išdavystę, paviršiun iškildavo kaltės jausmas, būdavo visai prie pat lūpų... ir jis verčiau rinkdavosi pabėgti. Pabėgti iš nusikaltimo vietos. Nubausti save amžina artumo baime, nes suminkštėjęs žmogus atsiveria ir prišneka visokių niekų, pasidaro švelnus ir skystas ir tada gali būti užgautas ten, kur labiausiai skauda. Išduota meilė? Nesvaičiok, – pasišaipė iš savęs. Kokia meilė? – patrynė ranka prie kelnių klešnės pridžiūvusią spermą. Akimirką paleido vairą ir nukreipė akis žemyn. Išgirdo bumbtelėjimą. Sunkvežimis susimėtė ir nulėkė griovin.

Senis išvydo virš savęs palinkusį veidą. Žmogus kažką pasakė. Pamatė ranką, kišančią artyn gertuvę. Pasirėmė alkūnėm, pasikėlė. Aušo.

Pasilenkęs prie jo žmogus vėl šnekėjo. Senis kažkur tą vaizdą jau buvo matęs: sunerimusios akys, atkištas vanduo. Įdėmiai apžiūrėjo vyriškio veidą. Paėmė gertuvę iš jo rankų. Lėtai apsidairė aplink – buvo paguldytas šalia kelkraščio akmenų krūvos.

– Ir iš kur tu, tėvai, čia tokiu laiku atsiradai?

Vairuotojas vis dar bandė susigaudyt, kas atsitiko.

– Dar kiek – ir būčiau tave užmušęs, – nusikeikė, pašoko ant kojų ir pradėjo nervingai vaikščioti aplink.

Norėjos palikti tą senį ir dingti iš čia. Vėl jį apžiūrėjo. Senis vėl atsigulė ir užsimerkė.

– Ei, atsibusk, – nežinojo, ką toliau daryti.

Vėl prikišo gertuvę seniui prie burnos. Nenorėjo, kad tas būtų užsimerkęs, lyg negyvas. Jautė kylant nerimą. Tas gulintis ir turbūt mirštantis, bent jau taip atrodė, žmogus kelkrašty buvo labiausiai užkietėjęs faktas pasauly. Ir kodėl reikėjo čia trenktis naktį, visiškai be jokio tikslo, – negalėjo sau atleisti. „Aš jį užmušiau“, – netikėta mintis pasiekė vairuotojo sąmonę. Atsisėdo šalia senio ant akmens. Pykino.

Senis palengva atsimerkė. Mažiau skaudėjo. Dabar, dienos šviesoj, geriau galėjo matyti sūnaus veidą. Jis sėdėjo ant akmens, akis įsmeigęs į žemę. Ūmai senis atsiminė skolą. Vėl, pasiremdamas alkūnėm, pasikėlė:

– Sūnau, – jautė, kaip šiluma nubėga krūtine tą žodį ištarus. Norėjo jį dar kartą ištarti. Tas prisislinko arčiau.

– Sūnau, turėsi man padėti, – pasakė.

Paskui palengva pradėjo verstis ant šono – turėjo kišenėj susirasti peilį. Matydamas senio pastangas, sūnus, prišokęs artyn, bandė padėti. Laikė senį apglėbęs rankomis, kol tas kuitėsi po atlaisvėjusią kišenę. Susiradęs ko ieškojo, suspaudė saujoj. Skausmo nebejautė. Tik trūko jėgų.

Vairuotoją iš susimąstymo pažadino senio balsas. Jis kažko norėjo. Vyriškis prisislinko arčiau. Įdėmiai apžiūrėjo senio veidą, tarsi tai būtų padėję suprasti svetimą kalbą. Tuo tarpu senis pabandė apsiversti ant šono. Pamatęs, kaip nuo skausmo persikreipė jo veidas, vairuotojas puolė artyn ir apglėbė senį, kad padėtų jam išlaikyti pusiausvyrą. Netikėtai pajuto šilumą krūtinėj. Gera buvo laikyti senį glėby, tarsi laikytų savo tėvą, suklupusį kieme šaltą žiemos naktį. Tėvą, kurį pats buvo išdavęs, kurio stingstančio kūno tada taip ir neišdrįso apkabinti, nes nebuvo vertas jo net paliesti. Prisiminė klykiančią motiną, išpuolusią iš virtuvės laukan, ir kaip jis pats, apimtas keisto sunkumo, staiga nuleido saliutavusią ranką ir prisėdo ant laiptelių.

Jaunasis vyriškis pradėjo verkti. Iš pradžių tyliai, pasikūkčiodamas, tarsi gėdindamasis, paskui jau garsiau ir garsiau, kaip tegali verkti žmogus, kuriam atleista.

Paguldė nurimusį senį ant žemės. Kraujo dėmė pamažu plito ant jaunojo vyriškio marškinių. Jis atsigulė šalia vėl užsimerkusio senio. Nebejuto naštos, krūtinėj buvo lengva. Plačiai atmerkęs akis žiūrėjo į kylančią saulę. Buvo pasiilgęs šviesos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


98498. toto2007-10-10 05:19
33 berniuk, - mikliai suskaičiavau [kompu], o atrodė, bus 100.

98504. rudra > toto2007-10-10 10:11
Mėgsti berniukus, toto?

98533. ragana Kornelija2007-10-10 13:49
man labai labai. dar labiau negu ankstesnis. kūrinėlis iš tų, kurie truputį kaukšteli per makaulę - paskui dar kurį laiką jaučiasi. stipri tema - smagu skaityti tarp visokių amžinųjų seilėjimųsi ir šiuolaikinių iškrypimų. o tekstas... temos įtraukta neatkreipiau dėmesio - matyt, geras :). dar kartą: labai labai. džiaugiuosi. rašyk, RK :))).

98534. mie2007-10-10 13:52
pasakykit, ar ne ziaurus, tuomet skaitysiu.

98540. rudra2007-10-10 14:38
Joo, kaukšteli gerokai. Taip iš lėto, iš lėto, vis giliau autorius užkabina ir - tvoja. Skaitant apima nerimas, perskaičius - šiurpoka. Tiek daug pasakyta, kad net nepatogu vertinti, tekstas pernelyg stiprus.

98546. nemo>miestei2007-10-10 15:11
Ziaurus.

98565. mie - nemo2007-10-10 16:45
tuomet skaitau.

98580. krankt2007-10-11 00:11
nieko cia ziauraus nera. seni judejo-krikscioniski bajeriukai, dievas irgi isdave savo suneli ir paliko ji kaboti prikalta ant kryziaus. nieko naujo.

98583. ragana Kornelija2007-10-11 00:33
kad tos naujovės jau per gerklę lenda - tuščios dažniausiai yra. tokios etalonas man - kažkurios jauniklės (nepamenu pavardės) pasakojimas apie falą parduotuvėje. va ten tai buvo lėkštuma.

98589. toto2007-10-11 01:36
„Gazo ruožas“ - taip vadinosi Vaivos Grainytės kliedesiai su falais mėsinėje.

98594. po palme2007-10-11 04:41
tikriausiai autoriu mokykloj erzindavo, sakydami:
-Einam, padarysim dar po kausa.

98615. mie2007-10-11 09:55
todel autorius is vaikystes prikaupe nuoskaudu ir dabar issiliejo ziauriais apsakymais.

98665. urokas2007-10-11 16:02
į galą pabodo, šiaip niplocha skaitalas

98671. krankt2007-10-11 17:27
Paziurekite dok. filma "Earthlings" ( ta zodi ivesti Google), filmas 90 minuciu. Moterims pries miega ziureti nepatariu. Tada diskutuosime apie ziauruma.

98675. pastebejimas2007-10-11 17:38
cia ne apie ziauruma, cia greiciau apie isganyma nekrikscioniska prasme

98682. mie2007-10-11 19:59
kadangi esu neismanele, tai nedristu paklausti vieno dalyko. o noreciau.

98686. mie2007-10-11 21:34
kodel senis nusmeige vairuotoja?

98689. krankt > mie2007-10-11 21:43
nes kurinelio autoriui tokia mintis galvoje pasistojo. ;)

98735. paaiskinimas2007-10-12 03:08
todel kad jam pareiga dievui atrode didesne uz viska

98741. e- krankt2007-10-12 06:44
nemiegi, dar? tu vegetare?

98743. rudra2007-10-12 07:26
Tekstas kelia daugybę asociacijų. Keista, regis, viskas lyg ir žinoma, tačiau priverčia narstyt, galvot. Paprastutis sakinys - o koks paveikus:Vaikas kažkur dingo.Kada dingsta mūsų vaikai, kada juos prarandam? Tėvų ir vaikų kova amžina kaip pasaulis. Kaip nenorim, kad jie užaugtų, nes jų branda artina mūsų mirtį. Kaip norim matyt juose savo atvaizdą ir žudom jų savarankiškumą. Kaip vienu žodžiu ar veiksmu galim juos išduot ir sulaužyt, sugriaut jų pasitikėjimą. Paskui stebimės - iš kur tokie baisūs žmonės, tokie suluošinti, be dvasios, be širdies - ogi iš mūsų. Arba iš Tėvo - jei jau taip žiūrėt.

98772. mie - paaiskinimui2007-10-12 10:03
taigi jau buvo atsauktas isakymas. bet ne, vistiek, nusitveres savo, ka isikale, neismusi. turbut is tiesu tas senis buvo kalnietis. arba autoriui reikejo efektingos pabaigos. manau, kad atspejau.

98806. angelas-mie2007-10-12 14:51
senis nusmeigė jį todėl, kad aš nenukreipiau jo rankos kaip aną kartą. kai tas vaikėzas iškrėtė tėvui tokį bjaurų šposą, po to aš jau nebesikišau. niekad nežinai kas geriau.

98807. mie2007-10-12 15:36
dar yra variantas, kad senis buvo jehovos liudytojas arba mormonas. tie yra tikri zombiai, nors kuola ant galvos tasyk.

98813. paaiskinimas2007-10-12 17:39
o gal cia noreta paraleliai parodyti tikincio ir netikincio vidine evoliucija, kur tikintysis taip ir lieka kur buves, tuo tarpu anam leista buti atviresniam ir jis galu gale pasveiksta

98819. rudra2007-10-12 19:21
Sakyčiau, jis pasveiksta tik tuomet, kai sulaukia bausmės, nuimančios nepakeliamą kaltės jausmą, nors kaltas buvo be kaltės, suklaidintas, tėvą įdavė trokšdamas gėrio ir tiesos, nes, atrodo, Dievo taip jau surėdyta, kad kaltę išperkame ne tik už savąsias nuodėmes. O jei jau surėdyta, taip ir turi tęstis. Karta iš kartos. O ar tai teisinga, kita šneka.

98824. mie2007-10-12 23:37
tuomet rytoj dar perskaitysiu, nes praleidau apie pasveikima. be to, man kelia abejoniu toks tikinciojo ir netikinciojo atskyrimas grieztas. zmones paprastai buna tokie mozaikiniai.

98843. Arturas is Vilniaus2007-10-13 02:30
.. so? ir? what? and? .. varytum rudra pazetologijuoti, kaip kokia bri ar zeta, tai bent patrankų mėsa būtum ibm,ui, kaip kokia nebesiorietuojanti bri. Jaučiu dvasiniame pasaulyje bri taip nusišluichino, kad atvigiuoja čia, kaip prostitutė pas motiną, slėpdama visokį, taip abr šlovinamą dvokalą/parsidavimą. さようなら, bri

98846. ivs > visiems2007-10-13 03:16
o as taip gerai buvau supratus sita opusa, kai pati viena sau po kaldra perskaiciau. o dabar jus visi atejot ir viska sujauket. nebezinau, nei apie ka, nei kas man labiausiai patiko. atsimenu tik, kad labai patiko metaforos su batais. gal del to, kad angliskai yra pasakymai: try my shoes ir panasus, kurie reiskia tipo "o tu pabandyk mano vietoje". pagalvojau, kad idomiai ir kitaip nuskambetu tos vietos isverstos i anglu, o paskui atgal i lietuviu.

Tik tokiais juodais išblizgintais kerziniais galima perlipti kiton pusėn. Tai batai, tie batai viską pakeitė, – įkyriai kartojos berniuko galvoj. Kai tik jis juos nusiaus, vėl viskas bus kaip buvę.

arba

Komunizmo statyba turi tęstis žmonių širdyse, toji ugnis neužgesinama, – numetė cigaretę ir užmynė juodu kerziniu batu.

tai stai, man atrodo, kad cia apie batus. apie tai, kad nelygu katruos batus devime. gali buti geras zmogus, taciau apautas, gal net per prievarta, kazkieno kito batais. gali buti, kad nuo vaikystes nesiojame kito batus, sleivus batus arba per ankstus batus, nes jie taip graziai girgzda, nesiojame per didelius batus, nes norime lygiuotis i didesnius ir t.t. kartais batus pasirenkam, o kartais nesiojam, ka turim. ir t.t. vienzo, kita karta tik mirdami suvokiame, kad nesiojome ne savo batus. sedejome ne savo rogese. gerai butu, kaip mie, sake, kad duotu ta pati gyvenima kelis kart pabandyt nugyvent. is kokio trecio karto gal ir visai gerai gautusi. isdristume aveti savo batais ir tada mus butu galima teisti.

98847. ivs2007-10-13 03:36
ai, dar berniuka buciau rasius is didziosios, nes tai vardas. tikrinis vardas eilinio zmogaus.

98860. po palme2007-10-13 19:12
tie tekstai yra dideli isdykeliai: jie kiekvienam vis kitaip atrodo, taip sakant kiekvienam pagal tai, ko jo sirdis pilna.

98863. ivs2007-10-13 19:46
zeta dar savo atrodyma skolinga.

98867. po palme2007-10-14 00:08
ir nemo, besigalynedamas su bedieviais, uzmirso parasyti kaip jam patiko Kauso kuryba

98869. ivs2007-10-14 01:41
ir NA, ir pasi, ir varna, ir xX. arba lankomumas labai prastas arba durnas autorius, kad pasirase vardu ir pavarde. krankt pavyzdziu gal ne nepazino.

98870. nemo>po palme2007-10-14 01:58
Nepamirsau. Bet ka tik nuvaziavau 1200 km autobusu ir tiesiog vel netinkamas laikas parasyt ka galvoju. Laukiu momento, kai galesiu dar karta leciau perskaityt, nes kelios pastarosios dienos labai jau greitos buvo.

98878. mie2007-10-14 13:17
va klausimas. ar zmogus nusipelno bausmes, kai ka nors padaro netycia. o siuo atveju dar ir nepilnametis.

98888. ragana Kornelija2007-10-14 15:38
jei kas nors neatsiliepė vien dėl to, kad nepažino autoriaus, tai autorius nuo to tik laimėjo - išvengė privalomų ir netikrų "saviškių" pagyrų. apie tokį gilų tekstą kalbėti sunku, jame užkabinami tokie dalykai... sunku ir dėl to, kad jis klausia, o pats neatsako. jis klausia apie tą patį, iš ko ragana sarkastiškai juokiasi - apie pasaulio sandarą, kurios svarbiausios sudedamosios dalys yra žmogus ir santykis. ar dievas yra šio pasaulio dalis? ko gero - tik išvestinė, tik per žmogų besirandanti. todėl tokia netobula - kaip ir pats žmogus. ką gali įsteigti netobulas darinys? tik tokią pat kaip jis pats netobulą konstrukciją - pasaulį, kokį turime. beje, pasaulis randasi nuolat, kiekvienu žmogaus judesiu - ir tuo, kuriuo tarsi (paties žmogaus nuomone) gręžiamasi į gėrį, o iš tiesų sukuriamas blogis, ir pan. man šiame tekste vertingiausias yra tas klausimas be atsakymo "kodėl?". visa kita - jau detalės. nors jas smulkiai analizuodama, be abejo, rastum dar daug svarbių dalykų.

98892. xX2007-10-14 16:33
aš tai parašysiu tada, kai atsiras praeitis.

98894. archyvaras2007-10-14 17:18
XX savo 98892 labai gerai pasakė: teksto skaitymui taipogi reikia atvėsti - kaip ir nuosavo teksto taisymui. Atvėsimas ir yra praeitis, persakant trivialiai.

98900. ivs > raganai Kornelijai2007-10-14 19:19
gal durniausia yra tai, kad Kurejas yra kurinio dalis?

98908. ragana Kornelija2007-10-14 20:44
šiaip tai, aišku, durna. bet matai, malyg, tas tekstas kaip ir neteigia tokio kaipo Kūrėjo. greičiau - kūrinio durną kūrinį :). o rimčiau - durną beatodairišką žmogaus įsikibimą į kokią idėją. nu, "teigia" čia ne visai tinka. kritikuoja, sakykim. bet kad va taip gyvenime apsiverčia, kad tavo bukas paklydimas ir netgi nusikaltimas ima ir panaikina kito kančias. atsitiktinumas valdo? gėris ir blogis neturi savo atskirų teritorijų, jie lipa vienas kitam per galvą. ir vėl - kokia kaina panaikinamos tos kančios? žmogaus gyvybės. tai pagaliau - tas kančių panaikinimas yra gėris ar blogis, po galais? nu pasaulis - absurdo teatras, ne kitaip.

98913. ivs2007-10-14 21:18
ne tik kad absurdo teatras, bet dar ir zanavesas pakabintas lygiai per viduri ir nesuprast, katrie ziurovai, o katrie vaiduokliai.

99024. po palme2007-10-15 19:41
nu ir ka, nuejot sekmadieni i baznycia, gal kokiu minciu kilo?

99033. nemo2007-10-15 22:47
Baznycioj buvau ir dar karta perskaiciau. Kazko baisaus cia yra. Viskas apversta ir isversta, persukta ir perlenkta. bet nesuvokiu stuburo, kuri reikia kazkaip desifruoti ir desimbolizuoti.

99039. po palme2007-10-16 03:57
parasius ant parkerio atsispaude 666. Is to ir baisumas

99074. zeta2007-10-16 16:02
Viena diena nustojau lekt ir beveik perskaiciau Satenus. Ir tuoj pat prisiminiau keliu dienu senumo pokalbi. Pradzia buvo labai iprasta: apsiniaukes velyvas rytas, kava, pienas, cukrus, pasnekesys apie knygas. Su maza isimtim - snekejomes apie TIKRAI geras knygas. Tarp to pieno ir cukraus kazkaip numeciau minti, kad visos tikrai geros knygos yra apie vienatve. Juk pradejom sitas proto galiunu imtynes nuo "Nepakeliamo buties lengvumo". Tuoj pat sulaukiau priestaravimu - ka-tu-ka-tu, ne-ne-ne, na, paziurek, kad ir "Cien años de solidad"... Sitoj vietoj nusijuokiau, nes supratau, kad laimejau, nepajudinus ne pirsto. Taciau geru knygu taisykle netaikoma maziems apsakymams. Jie gali buti traktuojami kaip suspaustos spyruokles - jos arba issiskleidzia, arba ne, pacios turinio peripetijos pasidaro ne tokios reiksmingos. Siuo atveju “Tevo ir sunaus” siuzetas kuo puikiausiai issiskleidzia ir netgi islaiko tam tikra literaturinio monumentalumo tradicija. Labai pagarbiai ziuriu i monumentaluma. Bet jeigu galima rinktis, tai tureciau beveik begarsiu balsu pastebeti, kad man asmeniskai buvo parasyti “Patarimai sustojusiems nakti”. Tos trumpos instrukcijos su nutylejimais kazkaip atsispausdino ir uzsiliko atminty.

99075. ragana Kornelija2007-10-16 16:26
jo, rudra, tas sakinys "Vaikas kažkur dingo" baisiai ne šiaip sau. žiūrėk, juk jis sako visai ne tai, ką sako. atskirai paimtas jis tikrai paprastutis, bet kontekste... kontekste šito sakinio veikėjas visai ne vaikas, o tėvas, kuris perlipo save ir peržengė beprotybės ribą. "Vaikas kažkur dingo" = "Tėvas atsisakė vaiko". tai tėvo vidinis judesys. atliktas su tokia įtampa, su tokiu skausmu - iki vėmimo. vis dėlto atliktas. bet vardan ko? lietuviškasis Kierkegaardas, atrodo, ne aukština šį judesį, bet atvirkščiai - rodo jo beprasmybę, tiksliau, tos idėjos, dėl kurios tėvas atsisako vaiko, beprasmybę, o dar tiksliau - kad bet koks fanatiškas tikėjimas kokia nors idėja yra blogis. lietuvių Kierkegaarde, atsiliepk, ar ir tau taip atrodo :)?

99077. Kierkegaardas >RK2007-10-16 17:20
lenkiu galva

101645. panelė zofija2007-11-11 22:37
seniai seniai vienoje garsioje parapijoje (toje pačioje iš kurios buvo kilęs didysis maironis) gyveno toks kunigas... baisiai netradicinis kunigėlis...ir gražus ir protingas ir šmaikštus žodžiu grieko vertas o kai ateidavo į tikybos pamokas su sutana tiesiog visos paauglės dūsaudavo ir savy nesitverdavo ne avelėm tas mergaites vadindavo o zuikiais ir staiga kažkur toli toli nuo tos garsiosios parapijos gal sostinėj susitiko jis zuikutį - mergelę filologę iš vilniaus universiteto berods ir įsimylėjo ją be proto teko ne tik kunigystę mesti (kaip liudui vasariui) bet ir gimtąją lietuvėlę palikti išvyko į išsvajotąją ameriką laimės ieškoti...čia pasaka ir baigias beje lyg ir zuikučių jiedu susilaukė...tai va spėkit iš trijų kartų kas tas kunigėlis???

103726. Numires popiezius :-) 2007-12-01 22:56
panele zofija, ar jus kartais ne Henrieta? ...Kausas rolandas tas kunigelis...,kausas... Na ir numires nesitikejau, kad jis prades taip "literaturint"!

103879. panelė zofija2007-12-03 14:57
Pradėjo "literatūrinti" kaip tamsta sakote eilėraščiais net knygutę kartu su kažkokia nijole bižys išleido skystoki tie jo eilėraštukai turbūt ir pats tą suprato todėl į prozą pasiraitęs rankoves rimtai kibo... gaila bet aš ne henrieta, gražus vardas, bet zofija dar gražesnis... o jums linkiu keltis iš numirusių...

153201. algis2009-03-08 19:15
Rolandai Jei skaitai atsiliepimus parasyk MG9/6 Algis Gribauskas

156319. Kausas :-) 2009-04-06 13:49
Laba diena Rolandai, mano senelio (AA) pavarde irgi Kausas (paskui pasikeite). Kiles kazkur is Ukmerges raj. Mazi liko naslaiciais. Ieskau pavardes saknu. Jei nesunku - brukstelkite. Idomu gal ka zinote.

Rodoma versija 22 iš 22 
7:39:17 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba