ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-29 nr. 863

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROLANDAS KAUŠAS. Tėvas ir sūnus (53) • PETRAS RAKŠTIKAS. Genys kala tylą (6) • AUGUSTINAS DAINYS. Aprūdijęs erškėtrožės žiedas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • JONAS GRIGAS. Šviesos paslaptys (4) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Telšių teatro energetika (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • SIMON REES. Mergaičių kultūra stambiu planu (109) • IEVA GUDMONAITĖ. Varnų valgymo apeigos (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (3) • LAIMANTAS JONUŠYS. Susitelkusi tamsa (5) • CRAIG BROWN. Viena sakai, o motina mintyVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pilininko Šereikos žemėje (7) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Mūsų žmonės (1) • RAULAS VAN GAURAS. Poema apie Katiną (86) • nėra čia nė menkiausio zacepo (351) • 2007 m. spalio 13 d. Nr. 38 (864) turinys (15) •

Pilininko Šereikos žemėje

VYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kalva, vadinama Milžinkapiu.
Šereiklaukis.

Autorių nuotrauka

    Viešoji įstaiga „Keliautojo žinynas“ (direktorius Vytenis Almonaitis) nuo 2003 m. leidžia pažintinį turizmą po Lietuvą propaguojančius nekomercinio turinio leidinius, kuriuos rengia Vytenis ir Junona Almonaičiai. Iki šiol išleista: „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ (2003), „Karšuva. 1. Keliautojo po Tauragės kraštą žinynas“ (2004), „Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“ (2006), „Lietuvos karininko fotoalbumas. 1. Baltijos pajūris XX amžiaus 3–4 dešimtmetyje“ (2006), „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ (antras atnaujintas ir papildytas leidimas, 2007).

    Autoriai laikosi nuostatos, kad kelionių vadovai – viena iš geriausių galimybių propaguoti istorijos ir gamtos mokslų žinias, pristatyti visuomenei šalies bei atskirų jos regionų kultūrinį, istorinį ir gamtinį paveldą. Leidiniai parašyti kelionių vadovo forma (taip juos apibūdina patys autoriai). Kiekvienoje iš šių knygų išsamiai pristatoma etnokultūrinio (Žemaitijos, Mažosios Lietuvos) ir istorinio regiono (Skalvos, Karšuvos) dalis, siekiant, kad į kelionę po aprašomą kraštą, neieškodami papildomų informacijos šaltinių, su šiomis knygomis galėtų vykti ir ganėtinai smalsūs keliautojai. Kiekvienoje knygoje yra pridedamas žemėlapis ir schemos, kuriuose pačių autorių lokalizuoti ir tiksliai pažymėti visi lankytini objektai. Nemažą teksto dalį sudaro visiškai originali, niekur anksčiau neskelbta medžiaga, autorių sukaupta rengiant tiriamąsias ekspedicijas ir dirbant mokslinį darbą.

    Trys pirmieji keliautojo žinynų serijos leidiniai – „Šiaurės Skalva“, „Karšuva. 1“ ir „Karšuva. 2“ – Švietimo ir mokslo ministerijos kasmet rengiamuose mokslo populiarinimo darbų konkursuose apdovanoti antrosiomis premijomis.

    Naujausias serijos leidinys „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“, kuris, palyginti su pirmuoju, yra gerokai atnaujintas ir papildytas, taip pat jau sulaukė pripažinimo. Už jį autoriams paskirta Martyno Jankaus premija (įteikta 2007.VIII.24 Bitėnuose), kuri nuo 2006 m. teikiama už Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėjimą, saugojimą, puoselėjimą ir garsinimą. Premijos steigėja ir fundatorė – Martyno Jankaus vaikaitė Ieva Jankutė.

    Nuotraukų albume „Lietuvos karininko fotoalbumas. 1. Baltijos pajūris XX amžiaus 3–4 dešimtmetyje“ pirmą kartą publikuojama dalis Lietuvos kariuomenės karininko, fotografo mėgėjo Juozo Zaborskio (1906–1989) palikimo – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos, Palangos ir Šventosios, ten poilsiavusių karininkų šeimų ir kt. nuotraukos. Mintis išleisti tokį fotoalbumą istorikui V. Almonaičiui kilo pastebėjus, kad jo senelio J. Zaborskio mėgėjiškų prieškario laikų fotografijų vertė peržengia šeimos albumo ribas. J. Zaborskio albumuose išlikę apie 500 vertingų fotografijų, tad šią seriją numatoma tęsti.


Šereiklaukis (Šereitlaukis) – viena seniausių Skalvos gyvenviečių, įsikūrusi prie Jūros ir Nemuno santakos. Nuo seniausių laikų ją sudaro dvi dalys – dvaras ir kaimelis. Pagal sovietmečiu nusistovėjusią tradiciją oficialiuose raštuose gyvenvietė vadinama Šereitlaukiu, tačiau vietovardis kilęs iš skalviško asmenvardžio Šereika (Šareika), todėl reikėtų vartoti senąją jo formą. Beje, žmonės, turėję Šereikio (Szerreiks) pavardę, šiame krašte gyveno bent iki XIX a. pabaigos.

Šereiklaukio istoriją pradeda ten rastas žalvarinis kirvis, o tęsia Bychovco kronikoje surašyta legenda, kad Atilos laikais (t. y. V a.) iš Romos į Lietuvą atsikraustė kunigaikštis Palemonas. Jo „vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės“. Miestas esą vadinosi Jurbarku, ir legenda, aišku, neatitinka tikrovės. Vis dėlto ir joje gali būti grūdelis tiesos. Mat žinoma, kad Šereiklaukyje rasta II a. Romos moneta. Na, o 1988 m. ten aptikta didžiulė senovės gyvenvietė, kuri įkurta kaip tik apie V a.

Rašytiniuose šaltiniuose Šereiklaukis pirmą sykį paminėtas apie 1276 m., dar kartą – 1344 m. Šereiklaukis pažymėtas 1576 m. išspausdintame K. Henenbergerio žemėlapyje. Tarp kaimynų tokios garbės sulaukė tik Vilkyškiai, Piktupėnai ir Viešvilė. 1665 m. gyvenvietė jau buvo tapusi didelio valsčiaus centru. Jam priklausė ne tik gretimi Vilkyškiai, bet ir atokios Lauksargių apylinkės. Vietovės reikšmė nesumažėjo iki pat 1944 m. Tik sovietmečiu ir per pastaruosius keliolika metų Šereiklaukis sumenko. 2007 m. ten bebuvo keli garsūs istorijos paminklai ir 65 gyventojai. Reikia tikėtis, kad Šereiklaukis atsigaus, kai ten esanti dvaro sodyba, kaip planuojama, bus pritaikyta turistų poreikiams.

Senieji šereiklaukiškiai buvo įsikūrę prie pat santakos, kalvoje, vadinamoje Sidabriniu kalnu. Ten, ariamos dirvos paviršiuje, buvo randama lipdytų grublėto paviršiaus ir apžiestų puodų šukių, gyvulių kaulų, trinamųjų girnų grūstuvų. Netoliese, Jūros pakrantėje, aptiktas ir surūdijęs kalavijas. 2001–2002 m. Sidabrinį kalną tyrinėjo archeologinė ekspedicija. Vėl iškasta įvairių daiktų, paliktų V–XI a. ten gyvenusių skalvių. Archeologinius tyrimus papildo rašytinės žinios, kad XX a. pradžioje pakalnėje dar tysojo mitologinis akmuo, vadintas „Suakmenėjusiu vestuvių vežimu“. Galbūt prie jo būta šventvietės. Sidabrinis kalnas – ne tik archeologijos paminklas, bet ir akiai maloni regykla, iš kurios galima apžvelgti Jūros ir Nemuno santakos platumas.

Dešinėje Vilkyškių–Šereiklaukio–Bitėnų vieškelio pusėje, laukuose, gerai matosi senais klevais šlamanti kalva, vadinama Milžinkapiu. Pasakojama, kad ten gyvenęs labai turtingas ponas. Kai jis mirė, nužudė ir devynis geriausius jo tarnus. Visus juos ir didelę dalį turto palaidojo kartu su ponu. Virš kapo supylė šį kalną, o ant jo kiekvienam palaidotajam atminti pasodino dešimt klevų. Kaip ir kiekvieną kartą, į padavimą ranka numoti nederėtų. Kalvos aikštelėje ir papėdėje rasti radiniai byloja, kad ten galėtų būti kapinynas, kuriame laidota dar V–VIII a. Bent taip mano archeologas Valdemaras Šimėnas. Tačiau jo kolegos Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis pažymi, kad kalvos šlaitai statūs, iki 6 m aukščio. Jie Milžinkapį laiko piliakalniu. Tikroji kalvos paskirtis turėtų paaiškėti atlikus išsamius archeologinius tyrimus.

Iškalbingiausias didingos Šereiklaukio praeities liudininkas – piliakalnis. Jis dunkso maždaug 500 m į pietvakarius nuo tos vietos, kur Šereiklaukio–Bitėnų kelias, nusileidęs Nemuno slėnin, perkerta nedidelį upokšnį. Panorus užkopti galima eiti slėnio pakraščiu arba pasinaudoti nuo Milžinkapio pietų pusėn vedančiais lauko keliukais ir takais. Vos pasiekus mišką turėtų pasimatyti lapuočių šešėlyje skendintis piliakalnis. Jis stačiašlaitis, su 7 m aukščio pylimu šiaurrytiniame gale, 60´35 m dydžio aikštele, panašus į kitas XIII a. piliavietes.

Piliakalnio istorija aprašyta Petro Dusburgiečio kronikoje, kurioje apie maždaug 1276 m. įvykius sakoma: „Gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Šereika (Sarecka), pilininkas Šereikos pilies, šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės pasienyje.“ Kaip toliau rašo Petras Dusburgietis, kovodamas su kryžiuočiais, Šereika sugalvojo gudrybę – pasiuntė pas Klaipėdos komtūrą savo žygūnus, žadėdamas krikštytis. O pats pasislėpė pasaloje ir tikėjosi kryžiuočius netikėtai užpulti. Deja, Šereiką kažkas išdavė – „apsupo jį, staiga užpuolė [...], pagavo jį patį ir nusivedė drauge su aštuoniais galingesniais skalvių vyrais. Tačiau pačią pirmąją naktį, kai broliai ilsėjosi savo palapinėse, Šereika, be galo stiprus vyras, sutraukė pančius, kuriais buvo pririštas prie medžio, ir, nutvėręs kalaviją, nužudė vieną brolį bei tris ginklanešius, o kitam nukirto ranką, tačiau ir pats šioje kovoje padėjo galvą.“ Šereiklaukio ir „pilininko“ Šereikos vardų panašumas, aprašomos situacijos atitikimas jau seniai vertė istorikus ieškoti kronikoje minimos pilies prie Jūros ir Nemuno santakos. Ilgai ir daug kam nesisekė, tik 1988 m. piliakalnį surado archeologas V. Šimėnas. Jo kultūrinė vertė – išskirtinė. Tai vienintelis šiaurės Skalvoje esantis paminklas, taip tiesiogiai menantis skalvių kovas su kryžiuočiais.

2005 m. atliekant archeologinius tyrimus į šiaurės vakarus nuo piliakalnio aptikta senovės gyvenvietė ir kapinynas, kuriame kol kas ištirti du V–VII a. kapai. Tokia archeologijos paminklų gausa liudija, kad iki kryžiuočių pasirodymo Šereiklaukio apylinkėse gyvenimas tiesiog virte virė.

Kita lankytina Šereiklaukio vieta – senoji dvaro sodyba. Jos kūrimosi laikus, matyt, primena 1344 m. išduota Vokiečių ordino privilegija skalviams broliams Praikai (Prayken) ir Drabilgai (Drabilge), kuria jiems užrašomos žemės, buvusios prie Šereikos (Sareike) pilies ar jau tik piliavietės. XVI a. pirmoje pusėje Šereiklaukio apylinkėse suformuota Prūsijos kunigaikščio tiesioginė valda – domenas. Matyt, tuo laikotarpiu ir pradėta statyti dvaro sodyba – didžiausio krašte ūkio centras. XVIII a. antroje pusėje domeno nuomininku tapo vietos turtuolis Gotfrydas Teodoras fon Šionas (von Schön, Schoen), kurio antkapinę plokštę galima apžiūrėti Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje. Šereiklaukyje gimė ir užaugo jo vaikaitis – garsus Rytprūsių politinis veikėjas, reformų iniciatorius Heinrichas Teodoras Šionas (1773–1856). XIX a. pradžioje iš Šionų dvarą perėmė fon Dresleriai (von Dressler), kilę iš Oplankio. 1812 m. Liudvikas F. Dresleris už vokiškai tikslią sumą – 57 997 talerius 57 grašius ir 6 pfenigius – dvarą iš valstybės nusipirko.

1925 m. duomenimis, kiek sumažėjusio dvaro žemės apėmė 1783 hektarus, ten gyveno 261 žmogus. Dvare veikė spirito varykla, sukosi vandens malūnas, dūzgė bitynas, bet labiausiai Šereiklaukis garsėjo puikiu žirgynu. Prieš II pasaulinį karą dvarą valdė Konradas fon Dresleris – Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos Respublikos iniciatorius, aktyvus nacistas. Už provokišką veiklą Lietuvos teismas 1935 m. jį buvo nuteisęs 8 metus kalėti, tačiau jau 1937 m., spaudžiant Vokietijai, amnestavo. Pasakojama, kad jo laikais šnekėti lietuviškai dvare buvo uždrausta. Kita vertus, Šereiklaukis buvo tvarkomas ūkiškai, garsėjo tvarka. Sovietmečiu dvaro ūkis nugyventas, sodybos pastatai apsilaupė, jų aplinka apšnerkšta.

Dvaro rūmai sugriauti dar I pasaulinio karo metais. Bene seniausias išlikęs pastatas – matyt, dar XIX a. sumūrytas dviaukštis svirnas. Baltas jo sienų tinkas gražiai kontrastuoja su ritmingai išdėstytais langeliais. Dar įdomesnė – ne vėliau kaip XX a. pradžioje statyta spirito varykla. Ji raudonmūrė, vadinamojo plytų stiliaus. Nūnai pastatas virtęs gyvenamuoju, tačiau aukštas kaminas primena jo pirminę paskirtį. Architektūriniu požiūriu vertingi ir kiti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje statyti dvaro pastatai – du kumetynai, arklidė, tvartas, siloso bokštai.

Keliautojo žvilgsnio dar verta iki 4,7 m išstorėjusi liepa, auganti šiauriau kūdros, prie gyventojų sandėliukų. Į dvarvietės kompleksą įeina ir XX a. pradžioje pradėtas veisti, dabar apleistas ir sulaukėjęs parkas. Prie įėjimo į jį, kairiau keliuko, auga plačiašakis, beveik 5 m apimties ąžuolas.

Per šereiklaukiškių pievas galima nueiti iki gamtiniu požiūriu įdomios vietos – Nemuno ir Jūros santakos. Tai tinkama atsipūsti, akis po tolumas paganyti vieta. Prie santakos galima atvykti ir iš rytinės pusės – per Vėžininkus.

Iš Vilkyškių ateinantis žvyrkelis už Šereiklaukio nusileidžia į atvirą vėjams Nemuno slėnį ir suka Bitėnų link. Vienas šio senkelio ruožas grįstas akmenimis. Iš pradžių atrodo kiek keista, kad taip rūpintasi šiuo lauko keliu. Tačiau žinoma, kad į Šereiklaukį seniau atvingiuodavo du svarbūs traktai iš Tauragės ir Smalininkų. Šiuo „bruku“ toliau važiuota iki pakrantės ties Ragaine, kur seniau veikė keltas.

Opstainys (Opstainiai) – senas, skalvių laikus menantis kaimas pusiaukelėje tarp Vilkyškių ir Šereiklaukio. Netoli šiaurinio jo pakraščio srovena pavadinimą gyvenvietei davęs upokšnis Apsta (Apstė). Kaimo sodybos išsidėsčiusios rytinėje Vilkyškių gūbrio pusėje, ant lėkštašlaičių kalvų.

Opstainyse rasti penki akmeniniai kirveliai byloja, kad ten žmonių gyventa nuo senų senovės. Kaimas pažymėtas dar 1665 m. sudarytame krašto žemėlapyje. 1736 m. penkiolikoje Opstainių sodybų ūkininkavo senbuviai lietuvininkai, devyniose – atvykėliai vokiečiai. Ilgainiui kaimas gerokai suvokietėjo, XX a. pradžioje lietuviškai kalbėjo tik kas trečias opstainiškis.

Nuo XIX a. vidurio Opstainyse veikė pradžios mokykla. 1886–1898 m. joje mokytojavo „Aušros“ bendradarbis, publicistas, daina virtusio eilėraščio „Nemuno kelionė“ autorius Kristupas Kropaitis (1843–apie 1910). Gyvendamas Opstainyse, jis tęsė 1885 m. pradėtą darbą – rengė ir Tilžėje leido 1887, 1888 ir 1889 m. „Lietuviškas kalendras su abrozais“. Nuo K. Kropaičio laikų iki pat 1944 m. valdiškoje Opstainių mokykloje mokyta vokiškai. Siekiant atsverti jos įtaką prieškariu atidaryta privati lietuviška mokykla, ją lankė apie 50 vaikų.

XIX a. pabaigoje Opstainyse veikė spaustuvė ir knygynėlis. Šio kaimo ūkininkas Kristupas Giedraitis, keletą metų pasidarbavęs kartu su Martynu Jankumi, 1896 m. tapo savarankišku spaustuvininku ir leidėju. Opstainyse išspausdintos bene septynios lietuviškos paties savininko iš vokiečių kalbos išverstos protestantiško turinio knygos. Taip pat du kartus per mėnesį lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo leidžiamas „Rytprūsių evangelikų liuteronų bažnyčios laikraštis“. 1897 m. savo spaustuvę K. Giedraitis perkėlė į Klaipėdą, ten ji veikė iki 1900 m.

1905 m. Opstainyse surašyti 42 gyvenamieji namai, 381 žmogus, kaimo žemės apėmė didžiulį 1142 ha plotą. Atlaikiusios nepalankų sovietmetį, iki 2007 m. Opstainyse išliko 18 sodybų, kuriose gyveno 65 žmonės.

Šiaurinėje Opstainių dalyje nuo seno buvo nedidelis Raudondvario (Rothof) dvarelis. Po karo iš jo žemių, prijungus dalį buvusio Vilkyškių dvaro valdų, suformuotas formaliai atskiras Raudondvario kaimelis. Tačiau šis naujadaras baigia sunykti – 2007 m. ten tebuvo viena sodyba ir 2 gyventojai.

Du kilometrai šiauriau kaimo sodybų, minėto Raudondvario žemėse, dunkso Opstainių (Vilkyškių, Raudondvario) piliakalnis. Jį surasti nesunku, nuo Vilkyškių–Šereiklaukio kelio jo link nukreipia rodyklė. Tereikia kelis šimtus žingsnių paėjėti per lauką ir užkopti į kalvos šlaitą.

Pilis buvo pastatyta aukštumos kyšulyje, supamame Apstos upelio. Šlaitai, kaip ir priklauso piliakalniui, statūs ir aukšti – iki 20 m. Tebėra gynybinis griovys, 4 m aukščio ir 40 m ilgio pylimas, trikampė 85 m ilgio aikštelė. Deja, viskas gerokai užžėlę medžiais, krūmais, tad ne kažin ką tegali įžiūrėti. Piliakalnį supa gyvenvietės, kuriose gyventa šimtus metų – kultūrinis sluoksnis siekia iki 1,5 m. Gyvenvietėse rasta daug I tūkstantmečiui priskirtinų lygaus paviršiaus ir grublėtų šukių, užpuolimus liudijančių degėsių, taip pat maždaug X–XII a. girnapusė. Galima spėti, kad iš šių gyvenviečių išaugo Vilkyškių miestelis. Dar žinoma, kad kažkur netoli piliakalnio buvo kapinynas, kuriame aptikta II a. Romos moneta, įvairių IX–XI a. radinių.

Senieji gyventojai kalvą vadina Opste, Apste. Piliakalnis garsėja padavimais, kuriuos dar XIX a. užrašė Eduardas Gizevijus. Kaip pasakojo senieji šišioniškiai, ant Opstės seniau gyvenęs turtingas kunigaikštis. Turėjęs nuostabią dukrą – kunigaikštytę Selmytę. Daug jaunikaičių jai piršosi, kol vieną ji galų gale išsirinko. Vestuvių dieną kunigaikštytės atstumtieji nusprendė jai atkeršyti – atjojo visi būriu ir puolė pilį. Priešas buvo stiprus, ir apsiginti pilies gynėjai nepajėgė. Nusprendė tada Selmytė su saviškiais gyvi nepasiduoti ir patys pilį padegė. Tačiau Selmytės globėja Laima ją ir jos artimuosius su visais turtais paslėpė kalno viduje. Ten, saugoma auksinio gaidžio, ji gyvena ir dabar. Sako, Joninių naktį drąsus jaunikaitis gali ją išgelbėti. Štai vieną kartą, besivaikydamas grobį, prie kalno atklydo medžiotojas. Nuo Opstės jam mojo dvi merginos – Selmytė ir jos draugė. Merginos paprašė medžiotojo jas išlaisvinti. Pro slaptą įėjimą patekęs į kalną ir perėjęs daug mažų kambarėlių, medžiotojas pateko į krištolinę menę. Jos viduryje stovėjo graži aukso raktu rakinama skrynutė. Ant viršaus tupėjo aukso gaidys. Medžiotojo jis paklausė: „Kurią merginą tu nori išvaduoti?“ Šis atsakė: „Jei atlyginimas toks pat – man vis tiek.“ Paskui medžiotojas gavo užduotį – kol gaidys sugiedos tris kartus, tiek pat kartų pasukti skrynutės raktą. Tuoj medžiotojas už jo ir griebė, tačiau staiga jį apėmė didžiausia baimė. Pradėjo visas drebėti, ranka sustingo, o raktas įkaito, net degino. Tik sukaupęs visas jėgas medžiotojas jį šiek tiek pasuko. Tačiau to neužteko. Gaidys jau buvo tris kartus sugiedojęs. Raktas atšoko, o kartu dar ir medžiotoją partrenkė. Atsipeikėjęs jis puolė laukan. Iš paskos jį pasivijo žodžiai: „Būtum širdies klausęs, pagal ją rinkęsis, ką nori išvaduoti, būtum skrynutę lengvai atidaręs, turėtum kalno turtus ir gražiąją kunigaikštytę Selmytę.“

Kaimo viduryje, vakarinėje Vilkyškių–Šereiklaukio vieškelio pusėje, telkšo nedidelis tvenkinukas. Jo pakrantėje, keli šimtai žingsnių nuo kelio, iškilęs antrasis Opstainių piliakalnis. Jis nedidelis, tik 4–8 m pakilęs virš aplinkumos. Gynybinių pylimų ar griovių nėra, 2005 m. atliekant archeologinius tyrimus neaptikta ir kultūrinio sluoksnio. Kita vertus, kalvos šlaitai statūs, nulyginti, tad kol kas ji tebelaikoma archeologijos paminklu.

Užlipti kviečia viena iš Vilkyškių kalvagūbrio kalvų, esanti į pietus nuo piliakalnio. Į 38,6 m aukštį nuo jūros lygio pakylanti jos viršūnė – plačius tolius atverianti regykla. Besižvalgant akys ir be žiūronų pasiekia Jūros vingį, kitapus upės tamsuojantį Nausėdų mišką. Ši kalva – ir Lietuvoje apyrečio augalo, smaliukės, pamėgta augavietė. Vasaros pradžioje, smaliukėms sužydėjus, pakalnės nusidažo sodria purpurine spalva.

Prieškariu Opstainyse būta nemenko, apie 200 ha žemės valdžiusio dvaro. Jo pastatai sunykę, tačiau likęs parkas. Jis yra rytinėje Vilkyškių–Šereiklaukio kelio pusėje, prie keliuko, vedančio į kaimo branduolį. Specialistai ten ras ir daugiau vertybių, o paprastam keliautojui, matyt, įdomiausia bus šiaurės rytinį parko kampą juosianti liepų alėja. Pietinėje parko dalyje didkankorėžius barsto veimutinė pušis – senas 2,55 m apimties medis.

Atvykus į Opstainis, dar galima apžiūrėti kaimo centre esančias senąsias kapines. Išlikę paminklai atspindi sudėtingą kaimo istoriją. Nors kai kur galima perskaityti ir lietuviškų pavardžių – Tenikaitis (Tennigkeit), Meškaitis (Meschkat), vyrauja vokiški užrašai ir germaniškos kilmės pavardės – Ulrich, Schiemann, Broschell, Lemke ir kt. Kapinės išsiskiria savitu stiliumi – kaip niekur kitur, jose daug lietinių, banguotais ornamentais puoštų lentelių. Kapines tebepuošia ir dailus balto akmens paminklas, skirtas 1876 m. mirusiai Bertai Stešulytei (Steschull). Ant jo tebėra ilgas lietuviškas užrašas gotišku šriftu. Kapinėse dar išsiskiria griežtų formų betoninis kryžius 1917 m. žuvusiam ar mirusiam Vokietijos kariuomenės kariui.

Prie pirmojo Opstainių piliakalnio, šalia Apstos tvenkinuko, yra poilsiavietė. Daugiau vietų poilsiui galima surasti Jūros pakrantėse.

Parengta pagal leidinį „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ (2007)

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


98809. Rutele2007-10-12 16:57
Puiki studija. Didelis aciu.

98811. mie2007-10-12 17:34
negalima sakyti "didelis aciu". jau mokykloj mokina. vertinys "ogromnoje spasibo".

98828. ivs > mie2007-10-13 00:56
dar nueikite i mergaiciu puslapi ir pasakykite nemui, kad negalima buti turejus filosofijos ivado. kita karta jis dar pasakys, kad eme filosofijos ivado klase.

98873. gargamelis2007-10-14 09:56
Niekur nereikia eiti. Tas "ogromnoje spasibo" vertinys iš Rūtelės "didelis ačiū". Taip pat, kaip "korova" vertinys iš "karvė". O gal manote kitaip? Nesuprantu, kaip dar "didieji kalbininkai" neuždraudė vartoti žodžio stalas, nes jo analogas stol. Ir, atrodo, kad mūsų kaimynai dėl to visiškai nesuka sau galvos.

98875. mie2007-10-14 11:49
"aciu" nera daiktavardis, obliau, del to negali buti "didelis".

98883. gali gali2007-10-14 14:07
Ir dar kaip gali. Šnekamojoj. Arba parašytas didelėm raidė.

98920. po palme2007-10-14 22:35
taigi aciu uz studija

Rodoma versija 22 iš 22 
7:39:16 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba