ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-09-29 nr. 863

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ROLANDAS KAUŠAS. Tėvas ir sūnus (53) • PETRAS RAKŠTIKAS. Genys kala tylą (6) • AUGUSTINAS DAINYS. Aprūdijęs erškėtrožės žiedas (4) • -js-. Sekmadienio postilė (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...s (2) • JONAS GRIGAS. Šviesos paslaptys (4) • JŪRATĖ VISOCKAITĖ. Telšių teatro energetika (4) • SIGITAS GEDA. Žydėjo mėlynos cikorijos (15) • SIMON REES. Mergaičių kultūra stambiu planu (109) • IEVA GUDMONAITĖ. Varnų valgymo apeigos (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (3) • LAIMANTAS JONUŠYS. Susitelkusi tamsa (5) • CRAIG BROWN. Viena sakai, o motina mintyVYTENIS ALMONAITIS, JUNONA ALMONAITIENĖ. Pilininko Šereikos žemėje (7) • LEVUTIS MALINAUSKAS. Mūsų žmonės (1) • RAULAS VAN GAURAS. Poema apie Katiną (86) • nėra čia nė menkiausio zacepo (351) • 2007 m. spalio 13 d. Nr. 38 (864) turinys (15) •

Žydėjo mėlynos cikorijos

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2005

Nuskriaustasis

Neištvėrė nepasiguodęs parduotuvėje:

– Ar skaitei, kaip mane sudirbo jaunimas?

– Taip, – sakau, – ką ten ir lyginti su mūsų pasižodžiavimais kitados...

Vertybės yra permainingos. Laikas – neištikimas.

Viskas žmogų išduoda. „Nieko nėr amžino!“ – mano a. a. tėtušėlis turėjo geležines formules.

Pavyzdžiui, apie pomirtinį gyvenimą:

– Niekas dar iš ten neparėjo ir nepapasakojo...

Apie valdžią:

– Prieš vėją nepapūsi.

– Nekišk nagų tarp durų.

– Kiekvieno nagai į save lenkti.

Iš „Kvadratėlių“


        Dabar nužydi visos, visos gėlės,
        O tos, kur skleidžiasi, tai lyg žydėti vengia,
        O pomirtės mums niekas neatskleidžia,
        Jeigu pasako ką, tai vien tik vėlės.

Linksmieji girtuokliai

Pagaunu retkarčiais, kad pavydžiu tokio gyvenimo. Troba tarp medžių pakriaušy, pro atvirus langus – prietema, lapai, šešėliai. Ant stalo butelis, užkanda, vyrai, apsėdę ratu, jau sukaitę. Liejasi istorijos, juokas...

Esu ragavęs tokio gyvenimo apie 1976-uosius, išvarytas iš visų „valdiškų“ darbų.

Atsipalaidavimas, laisvė, kartėlis ir pykinimas paryčiu. Nerimas, vakarop – vėl laisvė. Iš lėto artėja vakaras, artėja ruduo, kieme žmones girdi visi augalai, šunys ir žolės.

Verdamų bulvių kvapas, krapai, svogūnai, žuvis.

Beveik lelijinė varna

Pirmąsyk tokią sutikau. Labai jau drąsiai vaikščiojo prie Neries. Aišku, kad svetimšalė. Spalva į vakarą – juoda, pereinanti į mėlyną. Atšvaitai, atmušai, spinduliavimas. Aišku, viešnia iš Šiaurės. Čiabuvės esti šleivos, pilkos su juodu, krypuoja, svirduliuoja. Tetutės.

Šita – gryna mulatė. Pati tatai žino.

– Ką žino?

– Grieko verta!

Jeigu balta – tai beveik balandėlis (-ė).

Moterys, kurių vardo nelieka

Mirė (vėžiu) Regina K., radijo žurnalistė. Buvo gyva, sumani ir išmoninga.

Pirmąsyk atėjo pokalbio apie A. Žukauską. Gyvenau Justiniškėse, rūkiau pypkę.

Paskui vis girdavo jos kvapnų tabaką. Paskutinį kartą pasikalbėjome pernai vasarą – apie tai, kas gresia Nemunui. Ogi vandens turbinos, gaminančios elektrą.

– Betgi jūs kertate iš peties!

Ne apie tai, apie ją labai mažai žinojau. V. G. paskyrė jai eilėraštį.

Kaip liūdno veido fotografė, kuri pasikorė buvusiuose „Lietuvos aido“ pusrūsiuose... O vardą jau pamiršau.

Moterų gyvenimai, – ką mes apie juos išmanome? Kiek džiaugsmo, kiek naktinių ašarų, meilės, panikos, buities.

Kai vyro nėr, o vaikus reikia maitinti, rengti, išleist į mokslus. Kai pačios moters gyvenimo nėr, moters nėr...

Iš Vaižganto

Herbačiauskis buvo koją nulūžęs. Kalpokas buvo koją nulūžęs. Dubeneckis – koją nulūžęs... Visi mūsų menininkai buvo kojas nulūžę, o aš ne. Tikriausiai ne menininkas esmi.

Apie potvynį Kaune

(...) Kazys liuosai važinėjasi po bažnyčią didelėje laivėje...

(...) O visi bezda ir alsuoja... o baisiausias tai Anusevičių (?) katinas... Tegul ir kurija pajunta, kas yra potvynis... Mūsų kariuomenė tiek jau išsprogdino peroksilino, kad jo užtektų Vilniui paimti...

Iš laiško Klimams

Mūsų žiopliai, visą valandą kalbėję apie jo kalbą, nė vienas nepasakė, kad pirmiausia jis yra laimingos kalbos žmogus. Jo kalba tiesiog plasta, šoka, žybčioja, netveria savo kaily iš džiaugsmo.

... nulūžo du didžiu Kauno pažibu – filodendras ir premjeras!

(Premjeras – tai Voldemaras.)

Kaune daug visokių gėlių, o tokio kito pažibo kaip plačialapis filodendras nėr!

Niekas lig šiolei nežino, kas per rašytojas buvo Vaižgantas, apie ką rašo, ką vaizduoja... apie nieką, stačiai džiaugiasi.

Pirmoje vietoje stebuklas – kalba.

Temstant balta ir mėlyna, vakaras, Kūčios...

Jam gyventi vis nerviškai lemta. Varnas lėkė, apsisukė ir krito ant plento... ar žinot, vaikučiai? Kad nebus daugiau varno.

Šalta, šalta ta ta, vėjas sniegą beria rieškučiom, guli varna ant sniego balta. Kūčios.

(čia, regis, Vaižganto eiliuota)

Kai prieš du mėnesiu aš buvau apsikirpęs, visos Kauno ponios smarkavo, kol man plaukai ataugo...

(azartiška pasakojimo dovana)

Egle, štai tau dar vienas tauškalas:


        Tupi žvirblis kamine,
        Turi mašną pinigų
        Ir t. t., ir t. t.
        Kam tie raštai?

Atsakymo neduodu, nes jis labai skaudus patiems rašytojams.

Dvi jo dramos:

1) tai, kad tapo gyvu klasiku ir muziejiniu rašytoju (Maironis pats sau statė muziejų!),

2) tai, kad įsigali bendrinė kalba, jo tarmė tampa marginalija.

K. Jauniaus, A. Baranausko, Vaižganto kalbos koncepcija (tarmė yra vertybė), J. Jablonskiui tarmė tik medžiaga, iš kur galima paimti vieną kitą žodį.

Gyvoji kalba yra Vaižganto stichija, viso rašymo – kalbėjimo pagrindas, o visa kita – intelekto darbas.

Senieji rašytojai rašė motinų kalba (Muttersprache).

Keisčiausia, kad jaunystėje Vaižgantas rašė dirbtine kalba, automatiškais dialogais. Natūralumas atėjo su metais.

(...) O kai parašai giminėm, tai tik pinigų papraša... Mylimų mergiščių man nėr... Palieku visų širdžių ir dūšių vanagam lest...

Bėda, kad mūsų kalbą auklėjo rykštėm ir draudimais (L. P.).

Jūs gal ir nežinot, ką reiškia lietuviškas žodis „mieluotis“. Pulti į glėbį, apsikabinti ir siūbuoti į šonus.

Apsikabint ir mieluotis, mieluotis... (...) spaudžiu tave savo širdin ir mieluoju, mieluoju...

Tavo bočelis Juozas
(Klimų dukrelei)

... kažin gi koks būsi ilgas... aš nenoriu, kad tu veltui ėstum duoną... laikas tau augti ir milžinėti... o Pranciškaus vardas tau kaip dėte pridėtas...

(Klimų sūnui)

… šiaip jau apie duonos ėdiką Pranciškaus fenomeną aš tau nekalbėsiu.

Garsusis Vaižganto laiškas panaitei Barbariutei.

Mano princesa mirė ir tiek mane myli, kad net kailis ant manęs sprogsta... Visi mane pažįsta, tai kam čia mane mušt? Lyžteliu tamstai kojelę ir lieku jūsų Kaukas...

Toliau eina nekrologas Kaukui...

… per dešimt dienų su panom veseliot. Daug pasidarkęs laidotuvių ceremonijas atliko zakristininkas Cibulskas...

Šitas Herbačiauskis, kai buvo sveikas, tai piktas ir keikūnas... Dabar prie patalo prikaltas mane glosto ir bučiuoja...

Tavo Bočius

Patarimai – nuo tabokos šniaukštimo ir papročių. Niekad nebuvo užsimojęs ant gyvenimo džiaugsmo.

Bažnyčios priedermė, kad išliktų sensus religiosus, tikėjimo jausmams.

... tai Dievą tikiu, bet širdy neturiu. Manau, kad ir tu tą jausmą esi paveldėjęs iš bažnyčios.

(Elgėsi ne tiek trafaretiškai, bet išmintingai. Abejonės virsta kita puse: „O gal yra kitaip?“)

Vaižganto liberalizmas.

– Jeigu nesutuoksiu netikinčių, kas iš to, kad gyvens kaip gyvuliai?

Noras pasimetusią inteligentiją priartinti prie Bažnyčios.

Gilus tikėjimas turi būti su abejonės priemaiša.

Besimeldžiančios Motinos paveikslas išliko jo širdy (nors gailėjosi, kad taip nebegali). Pasenę dalykai turi savybę atgyti – čia jų žavesys. Jie atgyja jau kitoje epochoje.

Nepaseno nei jo publicistika, nei laiškai. Jie sklidini gyvasčio – iš senųjų laikų. (Man atrodo, kad būtent elektroninė kalba, kompiuterinių laiškų ir mobiliųjų telefonų žinučių kalba yra vaižgantiška – žybčiojanti.) Vaižganto daugiabalsiškumas, polifoniškumas. Jis nieko nei kláusė, nei klausė...

Tai, kas iš prigimties, patikima ir skaidru. Lėtumas yra didelė vertybė. Tai amerikiečiai vertina R. Frostą – XX a. antros pusės „kaimietišką“ poetą, buvusį jūrininką, sodžiaus mokytoją, latrą...

Rugsėjo 9, penktadienis

Kildamas Antakalnio kapinėse į vadinamąjį Menininkų kalnelį, vis užkliūvu už marmuro plokštės, kurioje išrašyti Šekspyro žodžiai (iš „Hamleto“):


        Kilni širdis palūžo,
        Gražusis mano prince,
        Dabar lai chorai angelų
        Liūliuoja kilnią jūsų sielą.

Tai ant aktoriaus H. Kurausko kapo.

Iš „Kvadratėlių“


        Aš grįžtu namo, jau nieko,
        Niekad nieko nebebus,
        Vien tik gatvėje Sapiegos
        Kryptys – skardos „Į kapus“.

Šiurkštusis realizmas

Jeigu žmonės nori „grynos tiesos“, tai reikėtų rašyti – užėjus karščiams rugsėjo pradžioje nuo visų upių panešė gyvu šūdu.

Tikėjimo simuliantai

Kada gi mūsų naujatikiai liausis pliurpę apie tikėjimą apskritai? Juk kalbėti apie krikščionybę tereiškia viena – aiškinti Kristaus slėpinį. Pas mus paskutinysis sandas nutylimas. O vis dėlto – slėpinys.

Šv. Paulius, Evangelijos žodžiais, gimdydavo „dvasios sūnus“ Kristaus jam įdiegto slėpinio dėka.

Sokratas, beje, vadindavo save naujo, t. y. iš žmogaus esybės gelmių ištraukto, jo gimdomo žmogaus „pribuvėja“.

M. Eliade: priėjimas prie dvasinio gyvenimo visada suponuoja mirtį pasaulietiškajam gyvenimui ir po jos (tos mirties) einantį naują gimimą.

Homo religiosus, pasak M. E., visada tiki, kad yra absoliuti realybė, šventybė, kuri pranoksta mūsų pasaulį (kn. „Šventybė ir pasaulietiškumas“).

Dabarties žmogui šventybė yra kliūtis jo laisvei. Jis bus laisvas tik nužudęs paskutinį dievą.

Deja, nereligingo žmogaus esybės gelmėse nuolat atgyja kas nors iš buvusiojo – tikinčio žmogaus. Dabarties žmogus turi daugybę degradavusių ritualų, t. y. nereligingas, bet gyvena religiškai.

Netgi toks nekaltas daiktas kaip skaitymas savyje slepia mitą, t. y. norą „peržengti laiką“.

Archajinėse būties pakopose būtis susilieja su šventybe.

Mito esmė yra ta, kad jis skelbia, jog kažkas reiškiasi kaip pavyzdys.

Pasąmonė yra nesuskaičiuojamų egzistencinių išgyvenimų padarinys.

Simbolio dėka žmogus išsiveržia iš atskiro žmogaus situacijos ir „atsiveria“ tam, kas bendra ir visuotina. Simboliai pažadina individualią patirtį ir paverčia ją dvasiniu aktu, metafizine pasaulėvoka.

Pasak Eliadės, nereligingumas prilygsta naujam žmogaus „nuopuoliui“.

Toliau žmogus nusirito į nebesusigaudančios sąmonės pakopą, galop į pasąmonės pragarmę: jis buvo „užmirštas“.

Mysterium tremendum, majestas – baisingasis slėpinys, didybė.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


98646. Ak2007-10-11 12:28
Kada šitas nuopeza išsijungs?

98658. Ak(muo)2007-10-11 15:12
Šie žodeliai grįš gerokai įmitę.

98670. snobė2007-10-11 17:24
Labai lengva paleisti akmenį. KBaisu išvysti jį grįžtant. Gerai pasverk Ak...

98679. aadass2007-10-11 18:10
Kažkaip lengvai čia rėkalojasi ant Gedos, ir dar su tokiais kreipiniais...

98771. Balys2007-10-12 09:38
Ak turi savų tikslų, bet ir jam tinka atminti, jog tikrą genijų nesunku pažinti: vos jam pasirodžius, visi bukagalviai prieš jį susimoko.

98779. snobė2007-10-12 10:55
Supratau...

98899. Iš šalies2007-10-14 18:47
Tikri laižytojai, kaip matyti, irgi susimoko. Ir net labai vieningai. Man, pavyzdžiui, šie Gedos dienoraščiai irgi kaip pelai, o ne grūdai. keista, kad šis žmogus, kai skolinasi kitų mintis, niekada jų necituoja, o pateikia kaip savąsias. Čia tokia vagystės rūšis, matyt. Mano močiutė sakydavo: "Kas vagia, tas ir meluoja". Tad dabar, kai mačiau TV3 reklamuojant "Lietuvos ryto" televizijos laidą, kur Geda sako, kad jaučiasi pažemintas, netikiu nė vienu žodžiu.

98967. tadas2007-10-15 13:41
Manau, kad Siaures atenai is geros sirdies uzsiima labdara, spausdindami S. Gedos paklodes. Socialine parama cia.

99009. basta2007-10-15 16:55
Iš šalies ir tadas - tik šališki pavyduoliai. Negadinkit kitiems nuotaikos.

99055. sūnui Šarūnui2007-10-16 11:01
ar gali kaip nors sustabdyt šių tekstų publikavimą? tai yra baisu.

99056. mie2007-10-16 11:42
apsizvalgykite, yra ir daug baisesniu dalyku. bet niekas nesikreipia i autoriu mociutes ir tetas.

99057. archyvaras2007-10-16 12:02
Ir kas čia baisaus!? Vieši dienoraščiai; esama bendro gyvenimo taiklių pastebėjimų, kai kas - blevyzgiška, kai kas - netgi poetiška...

99058. snobė2007-10-16 12:54
Paprastai gulinčio niekas nemuša..

99069. snobė < archyvarui2007-10-16 14:40
Mane domina Balys. Ar aš kartais jo nepažįstu?

99070. archyvaras > Snobei2007-10-16 14:56
Balys? Nė nenutuokiu, mieloji snobe, kas jis . Nesu savo gyvenime sutikęs nė vieno Balio. Tiesiog nepasisekė. Tu moteris, tau kiti takai takeliai...

Rodoma versija 22 iš 22 
7:39:14 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba