ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-10 nr. 912

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HUGO LOETSCHER. Paskutinis babilonietis (15) • SIGITAS GEDA. Eilėraštis su zyle anapus Neries (116) • -gk-. Sekmadienio postilė (42) • Su menotyrininke AGNE NARUŠYTE kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. Nuobodulio maras, batų padai, ilgesys (6) • ROLANDAS KAUŠAS. Šis tas apie debesis (159) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • WILLIAM BLAKE. The Fly (56) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pasiskaitymai tarp lygiadienių (4) • PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nidos akademijos dienoraštis (2) • E. E. CUMMINGS. Eilės (5) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Stiliaus medžioklė, (26) • ARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: verpimo smagratėlių rašmenys (7) • INGRIDA JONUŠIENĖ. Stotis.tranzitas.lt (3) • -pv-. Seimo padegimas (1) • ANA ALEKSANDRAVIČIENĖ. Grasildos kurortai (6) • tie ryšiai dar ilgai ilgai lieka kaip kokios dvasios (535) • 2008 m. spalio 17 d. Nr. 39 (913) turinys (44) •

Nuobodulio maras, batų padai, ilgesys

Su menotyrininke AGNE NARUŠYTE kalbasi Giedrė Kazlauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vyrų skyrius Nr. 7. Liūdesys. Mykolas. 1984
Alfonsas Budvytis

Agne, parašėt studiją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla), kurioje nuobodulys išskleidžiamas kaip estetinė kategorija. Man ji atrodo svarbi, nes nuolat grįžtu prie jausmo, kad nuobodulys lietuviams išskirtinai būdingas – jo tiek daug Š. Barto kine ar D. Kajoko poezijoje. Tačiau kodėl šiuo metu, kai visi aplinkui taip masiškai fotografuoja ir riba tarp elitinės ir populiariosios fotografijos žanro taip sparčiai trinasi, rašėt apie fotografiją, o ne apie, tarkim, tapybą ar kokį kitą tradicinį žanrą?

– Norėjau rašyti apie fotografiją, o nuobodulys, kaip tema, atėjo vėliau. Tiesiog kai studijavau menotyrą, fotografija atrodė visiškai netyrinėtas ir įdomus dalykas. Universiteto kurse mūsų buvo keturiasdešimt, galvojau – kokia bus prasmė, jeigu visi keturiasdešimt tyrinės tapybą? Fotografija tokia tyli, guli sau, niekas ja nesidomi. O ir šiaip buvo tekę patirt fotografijos atsiradimo stebuklą tuščiame lape. Todėl ją ir pasirinkau. Paskui susidomėjau ta, kaip čia jau pavadinau, nuobodulio fotografija. Kaip tik dėl to, kad ji priešinosi visiems tuomet mano žinomiems estetikos principams – menas stengiasi patraukti žiūrovo dėmesį, šokiruoti, stebinti, kažkuo išsiskirti iš aplinkos arba sujaudinti ir pan. Devintojo dešimtmečio lietuvių fotografijos viską darė priešingai, jos specialiai buvo nykios, pilkos; prifotografuota kasdieniškų, nusibodusių dalykų, tų, kurie sovietmečiu buvo nesikeičiantys – kiekvienam kaime, miestelyje, visur. Net nesuprasi, kur ta nufotografuota vieta. Mane tas labai intrigavo, tas tyčinis nuobodulys, tyčinis priešinimasis žiūrovo susidomėjimui. Tarsi ir žiūrovui norėta sukelti nuobodulį arba tuo nuoboduliu pasidalyti. Iš pradžių net ir nesupratau, kad čia nuobodulys; bet visaip galvojau, kas tai yra, ir paskui supratau, kad vis dėlto tos fotografijos kalba apie nuobodulį ir kad reikia išsiaiškinti, kaip tai vyksta. Ką tas nuobodulio įvedimas į fotografiją man, kaip stebėtojai, duoda? Kitaip tariant, prie nuobodulio priėjau iš fotografijos išeities taško, o ne atvirkščiai.

Grynai lietuviškas nuobodulys – sudėtingas reiškinys. Kai domėjausi šio žodžio kilme, sužinojau, kad lotyniškai jis vadinosi acedia, viduramžiais tą būseną laikė tinginyste. Renesanso laikais įsigalėjo melancholijos sąvoka, vartota tarp intelektualų – siejama su praeities ilgesiu. Tik kur kas vėliau, XVIII a. ir jau XIX a., atsiranda šiuolaikiniai terminai ir prancūziškas ennui, pats įtakingiausias Europoj, pasklidęs per dekadanso poetus. O lietuviškas nuobodulys kiek susijęs su rusišku nuoboduliu. Žodynuose neįmanoma atrasti jokių etimologinių aiškinimų, tačiau man Dainius Razauskas nurodė vokišką žodyną, kuriame buvo paaiškinta, kad žodis nuobodulys yra nuo-bėdos; susijęs su bėda arba badu. Paprastai tariant, susijęs su mirtinu trūkumu. Tai, nuo ko gali numirti. Prisimenant Schopenhauerį – atsitraukdami nuo darbų, randam nuobodulį. Esi ir susijęs su badu – nuo, šalia, ir nuo jo nuėjęs – nuobodžiauji. Nuobodulio dvilypumas lietuvių kalboj yra užfiksuotas. Bet kitų kalbų žodžiuose to nėra.

Nuobodulys, kaip sąvoka, knygos pradžioj išskleidžiamas keliais rakursais: atrodo, kad tai ir monotonija, ir nostalgija, tam tikrų autorių darbuose (A. Sutkaus, R. Rakausko, V. Balčyčio) – ir melancholija, ir daiktų kontempliacija, kuri pereina į banalybės aktualizavimą. Taigi nuobodulys pasirodo esąs daugiasluoksnis. Literatūroje jis dažniausiai aiškinamas kaip postmodernizmo simptomas, nes postmodernizmo tyla atvelka su savim ir nuobodulį. O kaip yra fotografijoje?

– Kai pradėjau domėtis nuoboduliu, mane nustebino tai, kad jis nėra toks paprastas dalykas, kaip mes pratę įsivaizduoti. Pasirodo, yra mažiausiai du nuoboduliai, vienas būtų toks paprastas, kai nėra ką veikti, nieko nevyksta, niekas nesikeičia, laikas lėtai slenka. Sakom: nuobodu man dabar. Tai nereikšmingas nuobodulys, kuris išnyksta, pasiėmus skaityti įdomią knygą. Tas nuobodulys yra gerasis ir jis nėra postmodernus reiškinys. Juo mėgavosi romantikai, Baudelaire’as, asmenybės – poetai, dailininkai. To meto menininkas įsivaizdavo, kad jis turtinga, gili asmenybė, o jam čia reikia gyventi vidutinybių aplinkoj, kur visi buki vaikšto, niekuo nesidomi, nebent kiek kas kainuoja; nėra net su kuo pasišnekėti. Siaubingai šiam pasauly nuobodu ir negali surasti broliškos sielos. Toks buvo romantikų kentėjimas, jie puikuodavosi tuo nuoboduliu. Ir Heideggeris tą perėmė, čia jau XX a. pirma pusė ir vidurys. Jis irgi rašė apie vidutinybių aplinką, kuri sunaikina asmenybę, sunaikina apskritai visą egzistenciją. Nuobodulys kyla iš to, kad žmogus, laikantis save unikaliu, negali apsikęsti nykioj aplinkoj, neduodančioj jokių dvasinių impulsų. Bet visi pripažįsta, kad egzistuoja ir kitas nuobodulys, kuris padaro būtį beprasmišką. Schopenhaueris sakė: nuobodulys įrodo, kad būtis yra tuščia. Kai mes jau nudirbam visus darbus, nebereikia nieko daryti ir galim tiesiog būti – mūsų laukia nuobodulys. Su tokiu mąstymu apie nuobodulį, su tokiu jautimu gali suprast, kad nuobodulys yra tai, kas naikina mus pačius – mūsų norą gyventi. Ir iš viso nėra ko keltis iš lovos, kai tas nuobodulys apninka. Toks nuobodulys buvo žinomas bent jau nuo viduramžių, gal ir anksčiau, bet rašytinių šaltinių man neteko matyti. Viduramžiais yra išlikę liudijimų, kad vienuoliai labai kankinasi dėl to, jog juos apėmė nuobodulys ir jie negali garbinti Dievo, negali džiaugtis pasauliu, nes negali niekaip įveikti to juodojo beprasmybės jausmo. Kartais gali nesuprast, kuris nuobodulys čia tave kamuoja. Šiais laikais tą „juodąjį“ nuobodulį įvardija kaip depresiją, tarsi jį būtų galima gydyti vaistais. Bent jau aš nepasitikėčiau tokiu gydymu, nes šaknys visai kitur – sietinos pirmiausiai su didžiuliu beprasmybės jausmu.

Labai patiko jūsų knygos epigrafas, lyg ir atveriantis suvokimą, kad nuobodulys gali būt ir pakankamai gražus, taurus jausmas, kuris it svajonių paukštis prakerta patirties kiaušinį.

– Walteris Benjaminas taip parašė ir aš pasirinkau šitą sakinį kaip epigrafą, nes jis atitinka tai, kas yra nuobodulio estetika. Galbūt kai kurie menininkai ar fotografai mėgaujasi nuoboduliu ir nori panirt į tuštumą, visiškai išnykt ir kalbėt apie tai per nebūtį. Bet dauguma nuobodulyje įžvelgia pozityvius išgyvenimus. Žodyne nuobodulio apibrėžimas paprastas: jis atsiranda, kai nėra ką veikti, kai tvyro monotonija ir apima laiko sulėtėjimo jausmas. Meno kūriniuose ir fotografijoje galima tą pastebėti – menininkai specialiai naudojasi monotonija, lėtina laiką, taip pat ir kuria nieko neveikimo būsenas, bet visi tie dalykai yra skirti žiūrovui išvesti į gilesnius estetinius išgyvenimus. Galbūt per tą susidūrimą su nuoboduliu pats sau atsakytum į būties klausimus, suvoktum akimirkos grožį tame sulėtintame laike, kai niekur nereikia skubėti. Pajustum dėkingumą, kad turi šią akimirką ir gyveni.

Iš to lyg ir aiškėja, kad nuobodulys estetiniame lygmenyje – periodizuojanti sąvoka, egzistavusi visais laikais. Bet, kaip dominuojanti būsena, jis turbūt būdingas ne kiekvienai epistemai. Ar galėtume sakyti, kad nuobodulio etapas Lietuvos fotografijoje turėtų pasibaigt ir turėtų prasidėt kažkoks naujas?

– Manau, kad jis ir pasibaigė, nes vis dėlto čia kalbama apie devintąjį dešimtmetį, kai buvo stagnacijos metai, viskas labai užsistovėję ir užsibuvę. Tada, būdama vaikas, įsiminiau, kad sakydavom: „Susitinkam prie Kanceliarinių prekių.“ Tą patį sakom ir dabar, nors jų jau ten seniai nebėra, bet sąmonėj jau taip įaugę iš vaikystės, kad Vienuolio gatvėj yra kanceliarinės prekės, ir jos amžinai buvo ir bus. Tada buvo charakteringas toks jausmas, kad niekas nesikeis ir kad neįmanoma nieko pakeisti, nes jei bandysi, gausi per galvą, lėksi iš darbo, turėsi dirbt valytoja ir pan. Fotografams, kurie buvo kiek vyresni už mane, tai sutapo su jaunystės maksimalizmu. O jaunam jokiu būdu nesinori taikstytis su sąstingiu. Todėl jie, kaip įsivaizduoju, bandė tą nuobodulį tiesiog dengti nuoboduliu. Taip pat pareikšti, kaip viskas yra atsibodę ir blogai, bet kartu įžvelgti ir galimybę tiesiog būti su tuo nuoboduliu. Tarkim, Balčytis kokiame nors kasdieniškame objekte įžvelgia šviesą. Ir ta šviesa gali būti labai blanki, nežymi, bet kai supranti, kad ji ten yra ir kad jis būtent tą ir pastebėjo, pamatai, jog turbūt buvo galimybė tuose paprastuose dalykuose irgi regėti šviesą ir neužsiknisti sovietmečio niūrume. Sovietmečiu tai buvo visuotinė būsena, vieni menininkai ją išreikšdavo, kiti nuo jos kentėjo. Arba Budvyčio prisimenu kelias tokias charakteringas fotografijas: stovinčios kojos su slidžių apkaustais. Iškart pagalvoji apie sovietmečio situaciją. Esi savotiškai sukaustytas, negali judėti, bet, kita vertus, bet kada gali iš jų išlipti. Kitoje, pavadintoje „Liūdesys“, Budvytis fotografuoja psichoneurologinį dispanserį. Sėdi žmogus, žiūri pro langą, matosi nyki sovietinė realybė – lietingos dienos pilkuma; nuobodulys nemėgsta saulėtų dienų. Kai įsižiūri į nuotrauką – už nugaros tam žmogui ant sienos yra parašyti žodžiai: Tauragė, Ташкент, Warsow – angliškai, bet su klaida. Vos matomi ženklai toje fotografijoje išreiškia sovietmečio būseną, kai esi įstrigęs nejudrybėje, kuri niekad nepasikeis ir iš kurios tu realiai negali išeiti, tie išėjimai likę tik mūsų vaizduotėje. Ir dar kur ta Warsow, kita kultūra, kitas pasaulis, į kurį ne taip paprasta nuvažiuoti. Fotografai, rodantys mums tuos vaizdus, pasako apie laiką, kurio jau daug kas nepažįsta ir neprisimena. Ne visi šiandien gali ir perskaityti tuos žodžius, jaunimas nebemoka rusų kalbos. Kita vertus, pačią nuobodulio būseną nusako dar viena fotografija, Remigijaus Pačėsos. Ji kabo pas mane ant sienos. Nufotografuotas durų viršus – prasivėrusios durys, ir nieko daugiau nėra. Gali žiūrėt ir galvot: kam tokia nuotrauka išvis reikalinga? Daugelis fotografų tiesiog fotografavo, kas yra aplink, neišeidami iš namų. Visas tas fotografinis pasaulis netgi ne per vaizdą kalba apie nuobodulį, bet per visumą; verčia mąstyt apie tai, kad žmogus buvo užsidaręs tarp keturių sienų. O jos tuo metu atrodė visai kitaip negu dabartinės mūsų sienos su skirtingiausiais tapetais ir paveikslais. Tose fotografijose sienos plikos, pamatysi nebent elektros jungiklį ar lizdą, nieko daugiau. Man atrodo, nuobodulys turėjo baigtis atėjus Nepriklausomybei; plūstelėjo į mus visai kitas gyvenimas, jis ir nuobodulį nušlavė. Aišku, mes kiekvienas tą kasdienybės trintį pažįstam, ir daugybė žmonių serga depresija. Tačiau aplinka pasidarė tokia įvairi, kad tikriausiai nuobodulį šiandien būtų sunku nufotografuot. Juo labiau kad fotografija tuomet buvo nespalvota. Nuobodulys privalo būt nespalvotas. Dabar visi fotografuoja spalvotai, tokia fotografijos mada, nebegali būti dinozauru. Aišku, kai kurie kitaip daro, pavyzdžiui, Trimakas. Tai pozicija, tačiau visa fotografijos tėkmė jau yra iš to išsiveržus. Kai fotografuoji spalvotai, jau turi kalbėt apie kažką kita.

Turbūt galima daryti skirtį tarp rytietiško ir vakarietiško nuobodulio – vienoks jis Europoj, kitoks buvusioj Tarybų Sąjungoj, dar kitoks – Tolimuosiuose Rytuose.

– Rytuose, pavyzdžiui, pagal budistinę filosofiją yra tai, ko mes nesuprantame, kol neatbundame; kaip tapatybė ar atskira esybė neegzistuoja, todėl turėtume stengtis to nesureikšminti. Turėtume tiesiog gyventi šią akimirką, būti, patirti, o ne analizuoti . Nykstant , nyksta susipriešinimas su pasauliu. Nuobodulys tampa nebeaktualus. Be to, kai išmoksti vertinti kiekvieną akimirką, nuobodulys savaime išnyksta, jo nebeįmanoma užčiuopti. Laiko sulėtėjimas Rytams yra labai pageidautina savybė, būtina sveikai egzistencijai, sveikam santykiui su . Laiką reikia visuomet lėtinti. Visos meditacijos – įvykių, spalvų, garsų, triukšmo atsisakymas, kuris vakariečiui asocijuojasi su nuoboduliu. Meditacijoje susiduri akis į akį su tuštuma, bet toji tuštuma nėra tokia tuščia, kaip mes suprantam. Čia daugiau būtų galima pasiremti vakariečiu Cage’u, kuris ir ėjo per Rytų kultūrą – ir jis mano nuobodulio estetikoj labai svarbus. Jis pabandė išgirsti absoliučią tylą. Užsidarė garsui nepralaidžiam kambary. Tada suprato, kad absoliučios tylos nėra, nes jis vis tiek girdi du garsus: vieną aukštą, kitą žemą. Paskui išsiaiškino, kad tai yra jo paties kraujo tekėjimas smegenyse ir širdies tvinksniai. Absoliuti tyla neįmanoma. Tyloje visada yra garso pėdsakas. Galbūt garse yra tylos pėdsakas. Jei atsiranda tuštuma – joje yra ir pilnuma. Gyvenimas nestovi vietoje, jame negali būti absoliučios pilnumos, kurios bijo vakarietis. Visa nuobodulio estetika susiformavo Vakarų nuoboduliui susidūrus su Rytų nuoboduliu. Iš tikrųjų ta nuobodulio įveikimo strategija per nuobodulį ir yra menininkų susipažinimo su Rytų filosofija rezultatas: faktiškai tokie menininkai kaip Cage’as, kuris klausė paskaitų apie dzenbudizmą, atnešė nuobodulio estetiką į Vakarus, o lietuviai dar perėjo sovietmečio mėsmalę, suteikiančią specifinės patirties. Lietuviai fotografavo truputį pasižiūrėję į alternatyvųjį Rusijos meną; konkrečiai galima susieti su Boriso Michailovo pavarde. Jis atvažiuodavo į Lietuvą, jie čia kartu bendravo, ir pasižiūrėjus į jo fotografijas – taip pat į Balčyčio, Budvyčio, Šeškaus, Pačėsos – matosi bendras požiūris, mąstymas, mėginimas nufotografuot, kas tai yra sovietiniame pasaulyje.

Sovietmečiu nuobodulys ir jo pavidalai buvo lyg ir būdas tuštumoje įžvelgti prasmę. Bet, esu girdėjusi, dabar irgi esama panašių tendencijų. Kai kurie lietuvių fotografijos guru ima naudoti vis paprastesnes technologijas, grįžta vos ne prie fotografavimo degtukų dėžutėmis. Ar tai rodo, kad skaitmeninių technologijų atsisakymas reikštų prasmės perteklių ir nuobodulio ilgesį?

– Tikriausiai taip yra dėl galimybių bet kam produkuoti vaizdus ir bet kada jais užkišti visą internetą. Nuo to neįmanoma išsisukti, todėl pasidaro taip, kad nė vienas vaizdas mums nebėra svarbus, nė vienas nebepatraukia akies; viską peržiūrim, nieko neužfiksuodami. Galima sakyti, kad per tą vaizdų ryškumą atsiranda vizualinis nuobodulys, persisotinimas informacija, o tai irgi gali kelt nuobodulį. Vakaruose tai jau tvyrojo seniai, o pas mus pasidarė aktualu tiktai dabar. Redukuodami informacijos ir raiškos galimybes, fotografijos priemones grąžindami į primityvią pradžią, fotografai kažkokiu būdu vėl pasinaudojo nuoboduliu. Taip daryti yra lėčiau. Prisimenu, kaip Trimakas fotografavo vaizdą iš mano balkono – pastatė ten fotoaparatą, atėjo su mumis pabendraut, o fotoaparatas pats fotografuoja. Tai tarsi pasipriešinimas šių laikų greičiui. Įsižiūrėjimas į vieną vaizdą, jo ryškinimas, jam suteikiant daug dėmesio, naikina informacijos perkrovos nuobodulį. Galbūt kai kurie žmonės galėtų pasinaudot tokiom strategijom, nes kai pagalvoji – niekas dabar nebeįdomu per visa ko daugybę. Tiesiog pasiimti vieną vaizdą ir gilintis į jį. Jeigu nesuvoki, kaip iš tikrųjų egzistuoji ir kur yra gyvenimo prasmė, tenka užtušuoti savo buvimą veikla. Paskui neišvengiamai akis į akį susiduri su nuoboduliu ir jis gali trinktelėti taip, kad nebeatsikelsi. Profilaktiškai reikėtų visiems panuobodžiauti arba plėtoti tas nuobodulio strategijas – susitelkti į nieko neveikimą. Tada galbūt atrasi pagrindą, ant kurio nuobodulys (tas, kuris naikina būtį) tampa nebeįmanomas. Net jeigu prarasi darbą ar ką nors tariamai svarbaus – tai tavęs nesunaikins.

Nuobodulys negali išnykti, jis yra mūsų būties dalis. Visiems mums gerai žinomas Jurgis Mačiūnas pradėjo tokį projektą, kuris vadinosi „Nuobodulys“. Jo galerijoje Jono Meko brolis perskaitė savo apsakymą tokiu pavadinimu. Mačiūnui jis labai patiko, jis nutarė išleisti teminį leidinį, pridėti visokių iškarpų iš telefonų knygų, iš svetimų žodynų, iš receptų žurnalų; prikrauti svetimų, nesuprantamų nuobodybių. Jis tos knygos taip ir neišleido, nes nuobodulys yra be galo. Jis jį kaupė, kaupė ir taip galų gale numirė neužbaigęs. Man įdomu tai, kad jis nuoboduliui iliustruoti rinko batų padus, iš jų norėjo padaryti viršelį. Galvojau – ką tie batų padai turi bendro su nuoboduliu? Mačiūnas teisingai suprato nuobodulį. Jis kaip tie batų padai. Visą laiką mes ant jų vaikštom, ir tik kai batai prakiūra arba sudyla – suvoki, kad jie egzistuoja, kaip ir nuobodulys, ir kaip blogai tau gyventi. Bet kol jie neprakiurę, viskas gerai, taip ir vaikštai nejausdamas, kad jis ten yra.

Nuobodulys kaip autentiškas gyvenimo pagrindas?

– Ir galbūt kaip apsauga nuo visokių akmenukų. Dar vienas aspektas: yra tokių rašytojų ir filosofų, kurie sakė, kad nuobodulys yra geriau negu laikinumo siaubo būties akivaizdoje suvokimas. Kai nuobodžiauji ar tinginiauji, užsileidi savotišką šydą, ir jis leidžia nematyti būties tragizmo. Galbūt Mačiūno padų prasmė tokia ir buvo – akmenukai neturi sužeisti kojų. Vaikštai per tą nuobodulį, taip minkščiau ir paprasčiau gyvent, juk negali visą laiką galvoti, kad kada nors mirsi. Nuoboduliu truputėlį apsisaugoji nuo to.

Panašu į lėliukės ar kokono būseną – kaupi gyvybinius syvus naujam egzistencijos etapui.

– Galima ir taip sakyti, čia vėl į Walterį Benjaminą atsiremiam. Jis teigė, kad tik dėl to, jog anksčiau kaimuose žiemą nebūdavo ką veikti, vadinasi, iš nuobodulio – tik iš to gimsta pasakojimai. Tikri pasakojimai negali atsirast triukšme, judėjime, gyvenime, kaitoje – tam reikia lėliukės, iš kurios išsirita drugelis.

Kokią knygą jūs pati pastaruoju metu skaitote?

– Benjamino Hoffo „The Tao of Pooh and the Te of Piglet“, joje daoizmas paaiškintas per „Mikės Pūkuotuko“ personažus. Tigras įkūnija tipinį amerikietį, kuriam visada viskas gerai, jo tikslas – perlėkti per gyvenimą. Paršelis visko bijo, todėl nieko esmingo negali padaryt, bet galop beveik netyčia kažką išgelbėja. Triušio charakteris atspindi tuos žmones, kuriems labai svarbu darbas ir jie niekad neturi laiko. Asiliukui viskas blogai, jis mato vien negatyvius aspektus ir nuolat numuša tavo entuziazmą. Mikė Pūkuotukas – tikrasis daoistas; jis uždavinėja kvailus klausimus, neturi gyvenime jokių tikslų, vien miega, valgo, žodžiu, užsiima pačia būtimi. Jis išranda žaidimą, pagaliukų mėtymą į upę; taip pat iš nuobodulio, kurį reikia ištirpdyti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


134969. chm2008-10-15 14:19
maniau nuo bodulys nuo bodejimosi

135198. mika :-( 2008-10-16 15:52
Lenkiu galva preis Agnes sudebejima spausti varske is sudo...

135485. Ic2008-10-19 06:54
Gal kas zino,kur butu galima isigyt?

135496. ...2008-10-19 13:32
"Akademinėj knygoj" (Vilniuj, Universiteto g.) mačiau

135603. mikos draugė2008-10-20 14:43
Pritariu tau mika, darbą dirbti reikia, o ne blevyzgoti apie kažkokius keistus ir nesuprantamus dalykus!

135604. "mikams";)2008-10-20 15:53
:DD dirbti reikia tą, kad nesuprantami dalykai taptų aiškūs, o ne savo burokus ravėti ir ravint niurzėgti apie "nesuprantamumus"

Rodoma versija 25 iš 25 
7:38:32 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba