ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-10-10 nr. 912

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HUGO LOETSCHER. Paskutinis babilonietis (15) • SIGITAS GEDA. Eilėraštis su zyle anapus Neries (116) • -gk-. Sekmadienio postilė (42) • Su menotyrininke AGNE NARUŠYTE kalbasi Giedrė Kazlauskaitė. Nuobodulio maras, batų padai, ilgesys (6) • ROLANDAS KAUŠAS. Šis tas apie debesis (159) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • WILLIAM BLAKE. The Fly (56) • JURGA ŽĄSINAITĖ. Pasiskaitymai tarp lygiadienių (4) • PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS. Nidos akademijos dienoraštis (2) • E. E. CUMMINGS. Eilės (5) • GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ. Stiliaus medžioklė, (26) • ARŪNAS KAZYS KYNAS. Laiškai iš praeities: verpimo smagratėlių rašmenys (7) • INGRIDA JONUŠIENĖ. Stotis.tranzitas.lt (3) • -pv-. Seimo padegimas (1) • ANA ALEKSANDRAVIČIENĖ. Grasildos kurortai (6) • tie ryšiai dar ilgai ilgai lieka kaip kokios dvasios (535) • 2008 m. spalio 17 d. Nr. 39 (913) turinys (44) •

Laiškai iš praeities: verpimo smagratėlių rašmenys

ARŪNAS KAZYS KYNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tautų kraustymosi kryptys Lietuvoje III–IX a
Sudarė Gintautas Zabiela

Laiškais iš praeities vadinu archeologų randamas keramikos šukes, žalvarinius papuošalus, iečių smaigų plokštumas, akmenis, gintarinius, akmeninius, kaulinius siūlų verpimo smagratėlius – verpstukus su rašmenų simboliais. Smalsu sužinoti, kas buvo įrašyta. Deja, esami tyrimai teleidžia nustatyti, kuriai rašmenų grupei, kalbai, priklauso raidės simbolis, nurodyti abėcėlę ir fonetinį garsą. Panaši grafinė išraiška ne visada atitikdavo vienos ar kitos tautos kalbos garsus. Svarbu buvo sužinoti, kad paleolito epochoje Lietuvoje kažkuri gentis pažinojo rašmenis. Raidynai ar atskiri jų simboliai suteikia gana daug informacijos apie mažai žinomą genčių migraciją tautų kraustymosi laikotarpiu, kitų civilizacijų santykį su baltų (aisčių) genčių kultūra, todėl archeologų Rimutės Rimantienės ir Algirdo Girininko radiniai su rašmenų simboliais Šventojoje (prie Baltijos), Anykščių rajono Jaros, Švenčionių rajono Kretuono vietovėse yra europinės svarbos. Šių „Laiškų iš praeities“ autoriui priklausytų šių simbolių priskyrimas prie raidžių, konkrečiai – Jenisiejaus-Orchono raidynui. Kartu iškilo klausimų, susijusių su mažai tyrinėtu Sibiro tautų, vėliau pavadintų ugrofinais, skverbimusi nuo Jenisiejaus, Obės, Orchono upių kanjonų iš Azijos į vidurio ir šiaurės Europą. Tam tikro laikotarpio tautų kraustymosi per etninės Lietuvos teritoriją schemą sudarė archeologas Gintautas Zabiela (Lietuvos medinės pilys. V., 1995, p. 47, il. 35). III a. per Lietuvą judėjo gotų pastūmėtos gentys, V a. pirmojoje pusėje iš pietryčių į Lietuvą skverbėsi akacirai (?), antrojoje šio amžiaus pusėje, suirus hunų valstybei (Atila – ateivis iš rytų, nuo Obės), iš pietryčių atkeliavo jai priklausiusios gentys. VI a. vakarų baltai pasislinko į šiaurę ir užėmė dalį sėlių genties gyvenamų žemių. Šiaurės vakaruose prie Baltijos gyvenusiems kuršiams VIII–IX a. įtaką darė norvegų, danų, švedų protėviai vikingai (normanai). Neturiu pagrindo kvestionuoti minėtų archeologų nustatytą radinių datavimo metodiką. Labai tikėtina, kad anksčiausi ateivių žygiai per etninę dabartinės Lietuvos teritoriją vyko jau viduriniame akmens amžiuje. Anot archeologų, įvairiuose Lietuvos regionuose jie paliko pėdsakų. Aptikti rašmenų simboliai rodo, kad tie ženklai priklausė tiurkų kalbų grupei ir labai senų raidžių sistemai, gal turėjusiai sąlytį ir su finikiečių raidynu. Kalbininkai nustatė, kad tam tikru metu panašų raidyną vartojo gentys, gyvenusios tarp Uralo kalnų ir Baikalo ežero.

Verpimo smagratėliai – verpstukai

Tarp archeologų radinių gausu ant ašelės užmaunamų smagratėlių – verpstukų. Jų buvo randama beveik kiekvienoje piliavietėje ar moterų laidojimų vietose. Kyla įspūdis, kad verpimas buvo sakralizuotas procesas, susijęs su to meto pasaulėjauta, magija, kerėjimais. Lietuvos mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė verpstukų formos, medžiagos, naudojimo aprašymams. Sužinome, kad lietuvių sentėviai dažniausiai naudojo molinius verpstukus. Šviesios spalvos vadinamieji šiferiniai-skalūniniai verpstukai buvo atvežami iš Kijevo Rusios ar Volynės, nes tokio atspalvio skalūnų buvo randama tik Ovruče, prie Ubarcės upės. Gintarinius ir smiltaininius (akmeninius) verpstukus gaminosi kuršiai (Duonkalnis, Apuolė). Kažkodėl kauliniai verpstukai Lietuvoje nebuvo populiarūs, jų randama tik XIII–XIV a. piliakalniuose, po vieną aptikta Bubių, Darputų, Kaukų, Kernavės Mindaugo Sosto radavietėse. Verpimo smagratėliai dažniausiai buvo plokšti, ne visada taisyklingos formos skritulėliai su skyle pagaliukui įstatyti. Jų paskirtis – neleisti nukristi vyniojamam siūlui. Atrodo, viskas paprasta, jei vertinsime praktiniu (utilitariniu) požiūriu, – neturint tobulesnių verpimo įtaisų, šis įrenginys buvo patogus ir reikalingas kiekvienai šeimininkei, gal todėl dažniausiai randamas moterų įkapėse, ten, matyt, dėtas tam, kad jos galėtų pratęsti kasdienį darbą dausose arba mirusiųjų pasaulyje. Greitai besisukantis smagratėlis, padedantis traukti lygų siūlą, žinoma, galėjo kelti ir kitokių aliuzijų. Viena tokių – sąsaja su Saulės judėjimu. Kita galbūt sietina su panašumu į siūlo traukimą iš lino kuodelio, primenantį žmogaus gyvenimo giją, priklausančią nuo žmogui sunkiai suvokiamų aplinkybių. Saulė vaizduota dviem simboliais – ratu (dangus), apibrėžtu apie lygių kryžmų kryžių (ugnies ženklą). Tokie ženklai užfiksuoti „lietuviškuose“ (tiksliau, baltiškuose) gintariniuose verpstukuose, rastuose kuršių žemėje Duonkalnyje, netoli Varnių (Medininkų). Archeologė R. Rimantienė juos priskiria neolito epochai (Lietuva iki Kristaus, V., 1995, il. 148–149). Soliariniai simboliai taip pat naudoti ir dekoruojant aukštaitiškos kilmės molinius verpstukus. Juodonių piliakalnyje (Rokiškio r.) aptiktus verpstukus puošia apie centrą išdėstyti lenkti spinduliai arba į raidę V panašūs trikampiai, sudarantys daugiakampę žvaigždę (Lietuvos archeologijos bruožai, V., 1965, p. 275, il. 182 (1–4). Lietuviški moliniai verpstukai dažniausiai buvo dekoruojami iš horizontalių ir vertikalių linijų susidedančiu geometriniu ornamentu. Šis puošybos būdas yra svarbus nustatant baltų gyvenamų žemių plotą ir pasaulėjautos ypatybes. Žinant, kad šiferinių-skalūninių, taip pat ir kaulinių verpstukų mūsų protėviai negamino, atvežtiniai gaminiai byloja apie kitų civilizacijų skvarbą į baltų kultūrą.

iliustracija
Verpstukai su rašmenų simboliais

Verpstukų su rašmenimis plėtros arealas

Verpstukų su rašmenimis aptikta artimų mūsų kaimynų ar etninėse baltų žemėse. Prūsijoje, Dolkaimio (Dollkaim) kapinyne, archeologas W. Krause rado molinį verpstuką su rašmenimis, panašiais į skandinavų ar germanų runas. Kadangi radinių, išmargintų rašmenimis, buvo rasta ir daugiau, visus juos mokslininkai tiksliai perpiešė ir 1937 m. paskelbė knygoje „Die Runeninschriften im älteren Futhark“. Senasis raštas futharkas skandinavų-germanų kraštuose buvo vartojamas III–IX a. Raidės verpstuko plokštumoje sunkiai įskaitomos, todėl rusų archeologas Vladimiras Kulakovas jas vadina „panašiais į runas“ ženklais. Kitą verpstuką su gerai įskaitomu įrašu specifiniais rašmenimis W. Krause rado Latvijoje, Asuotės vietovėje. Sprendžiant iš atskirų rašmenų užrašymo stiliaus, atrodo, kad rašyta runomis, vartotomis danų ar norvegų raidynuose. Tekstai iki šiol nėra perskaityti, taip pat nėra suvokiamas ir įrašo verpstuko skridinėlyje tikslas. Netikėtą staigmeną pateikė Gudijos archeologų radiniai Breslaujos apylinkėse (šiaurės rytų etninė Lietuva). Kaulinių verpstukų piešinius su įrėžtais rašmenimis, kuriuos gudai vadina „grafici“, pavyko rasti Baltarusijos enciklopedijoje. Nupjautos trapecijos formos kaulinio verpstuko šoninėse plokštumose įrėžti rašmenys skiriasi rašybos stilistika. Viename iš aštuonių rastų verpstukų pavaizduotos raidės grafiškai tapačios lotyniškoms I, N, E, kitų verpstukų įrašų rašmenys įrėžti nematytais simboliais, tarp kurių išsiskiria ženklai, panašūs į „kopėčias“, „strėles“, „žeberklus“. Gerai neįsižiūrėjus, rašmenis lengva supainioti su daniška ar norvegiška runų rašybos atmaina (D. Diringer, Alfavit, 1963, p. 589). Deja, tai išorinis panašumas. Senajame III–IX a. futharke nėra runų, grafiškai panašių į „dviejų skersinių kopėčias“. Panašų ženklą randame tik Jenisiejaus-Orchono raidyne. Pirmieji lenteles su šio raidyno rašmenimis paskelbė P. Melioranskis („Pamiatnik v čest’ Kiul Tegina“) ir S. Malovas („O pamiatnikach drevnetiurkskoi pismenosti“). Akmenyse išlikusius įrašus daug metų nagrinėjo istorikas I. Batmanovas, ypač daug prisidėjęs prie Jenisiejaus, Talasko, Orchono raidynų rašybos ypatumų aiškinimosi. Jo pastebėjimai ir tiurkiškų rašmenų transkripcija į kirilicos raidyną paskelbti knygoje „Jazyk Jeniseiskich pamiatnikov drevnetiurkskoi pismenosti“. Mokslininkų įžvalgumas padėjo išaiškinti daug senųjų rašmenų mįslių. Paslaptingas, kopėčias primenantis ženklas reiškia vokalizuotą garsą s, „strėlė“ – garsą k, kryžius ir „x“ – garsą d. Tarp kitų 38 Jenisiejaus-Orchono raidyno ženklų randame ir du panašius į Kretuono-Šventosios ženklus keramikos puodų šukėse, kuriuos archeologai R. Rimantienė ir A. Girininkas buvo pavadinę „žuvimis“. Raidyne jie reiškė garsą be ir buvo išdėstyti vienas greta kito. Net sužinoję fonetines mįslingų ženklų reikšmes, be lingvistų tiurkologų pagalbos tekstų perskaityti negalėtume. Galėtume tik tvirtinti, kad Breslaujos vietovėje rasti verpstukų įrašai yra ne baltiškos kilmės. Iš kaulo drožti verpstukai turėjo įbrėžtus rašmenis, panašius į Sibiro tautų raidynus. Dabarties mokslininkai jų kelią ir atsiradimo Europoje laiką aiškina skirtingai. Paleolitas ar pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pabaiga? Kaip kaulinius verpstukus datavo gudai? Norėtųsi tikėti lietuvių archeologų R. Rimantienės ir A. Girininko argumentais, esą ženklai molinėse Šventosios ir Kretuono gyvenvietėse rastose šukėse yra iš akmens amžiaus. Nekvestionuodami archeologų ir istorikų argumentų ir pasiremdami lingvistais (N. Pavlenko, Istorija pisma, Minsk, 1987), galime pabandyti kurti hipotezę, kad Uralo-Sibiro tautos prie Baltijos jūros buvo atkeliavusios kelis kartus. Breslaujos verpstukų įrašai, Kretuono, Jaros ir Šventosios gyvenvietėse rastų puodų šukių ženklai, tobulai išdrožtos apeiginių lazdų briedžių galvutės – panašios į Ladogos ežero Elnių salos žynių kapuose rastuosius petroglifus su valtimis, keliančiomis mirusiuosius į mirties šalį, – tapatūs uolų piešiniams Švedijoje, o tai byloja apie buvusį migracijos kelią. Šiaurės rytinė Lietuvos dalis galėjo būti posūkis iš Uralo ar Sibiro į šiaurę Karelijos link keliavusioms gentims. Tradicija daryti įrašus verpstukuose rytų slavų kraštuose pastebėta po X a. įvykusio krikšto. Archeologas Borisas Rybakovas šio papročio įsigalėjimą sieja su ikikrikščionišku žynių kerėtojų luomu. 1885 m. Kijeve atkastame lobyje tarp auksinių ir sidabrinių papuošalų buvo rastas ir šiferinis verpstukas su kirilicos rašmenų įrašu (N. Kondakov, Russkije kladi, 1896). Užrašą aiškinęs B. Rybakovas pirmąjį rusišką įrašo žodį „potvor“ siejo su atitikmeniu „burtininkavimas“, o antrąjį žodį „praslen’“ suprato kaip „verpimą“. Panašiais ir daugeliu kitų faktų remiantis galima spėti, kad verpimas šiek tiek buvo susijęs su burtininkavimu, kerėjimu. Matyt, verpstukas buvo svarbus įrankis, nes atrastas brangiame lobyje, o, pavyzdžiui, žinoma, kad XII–XIII a. aukštuomenės moterims patarnavo kerėjimu užsiimančios tarnaitės. Tame pačiame lobyje rastas aukojimo peilis su kriaunomis, papuoštomis arabeską primenančiu skandinavišku ornamentu. Įsidėmėtina, kad Kijevą tais laikais valdė vikingų Riurikų kilmės kunigaikščiai. Gal skandinaviškas paprotys rašyti magiškus įrašus verpstukuose per juos buvo perkeltas ir į slavų terpę? Šį teiginį lyg patvirtintų naujas radinys iš Gardino miesto, rodantis dviejų kultūrų, vartojusių rašmenis, panašius į runas, ir su krikščionybe susijusias raides iš kirilicos raidyno, taikią simbiozę. Šiferinio rausvo skalūno verpstuko, XII a. gaminio, paviršiuje kirilicos rašmenimis išbraižytas užrašas „Gospozi pomozi rabe svojei ne...“ turėjo reikšti maldos dalį („Viešpatie, padėk savo vergei...“; nebaigta – A. K. K.). Gardino miesto radavietėje iš pilko šiferio pagaminti verpstukai sudarė daugumą, moliniai buvo tik pavieniai. Pastarieji dekoruoti Lietuvos arealui būdingu brūkšniuotu ornamentu. Trečiojo tipo verpstukų paviršiuje buvo išbraižytas šešių ženklų užrašas, spėjama, Sibiro tautų raidyno rašmenimis. Išoriškai pavienės raidės yra panašios į Latvijos Asuotės vietovėje rasto verpstuko užrašo ženklus. Archeologas N. Voroninas knygoje „Drevneje Grodno“ (1954) aprašydamas atrastuosius verpstukus skiria tris skirtingus tipus. Iš jų vienas – dekoruotas vertikaliomis ir horizontaliomis linijomis – priskiriamas lietuviams. Panašių verpstukų rasta rytų ir vidurio Lietuvos radavietėse; šiferinis verpstukas su įrašu kirilicos raidėmis XI–XIII a. galėjo būti atvežtas iš Kijevo Rusios, trečiojo tipo užrašo minėto leidinio autorius nekomentavo.

iliustracija
Lietuviškų verpstukų tipai
Autoriaus piešinys

Verpimo smagratėliai ar, trumpiau sakant, verpstukai padėjo atsakyti į daugelį klausimų. Pavyko nustatyti, kad Breslaujos apylinkėse rastų kaulinių verpstukų rašmenų simboliai priklauso atvykėliams iš Sibiro. Jais naudojosi Jenisiejaus ir Orchono upių areale gyvenusios gentys. Tiurkologai nustatė grafinę rašmenų stilistiką, raidinius pėdsakus Breslaujos ir Gardino, Kretuono, Jaros, prie Baltijos jūros esančios Šventosios arealuose. Jų slinktis – iš šiaurės rytų į šiaurės vakarus. Taip pat panašūs lazdų su briedžių galvutėmis radiniai Šventojoje ir Karelijos Onegos ežero Elnių saloje rodė tolesnį tų genčių kelią į šiaurę. Tiksliau nepavyko atsakyti į klausimą, kuriai epochai gali priklausyti rašmenų simboliai verpstukų plokštumose. Lietuvos ir Gudijos mokslininkų nuomonės labai skiriasi, todėl abiejų pusių argumentus reikės tikslinti.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


135033. prusas :-) 2008-10-15 19:19
Daugiau tokių straipsnių. Gal kartais A K Kynas runų tema paskaitas skaito. Būtų įdomu pasiklausytI tik kur ir kadas? prusas

135089. sloikas2008-10-15 22:35
eik tu sau - miršta phinics (Kartagina) incliuzas į Italiją, o tu čia apie Lietuvą, Štai kelia baltoeuropietiškas šaknis arijai (Iranas). Ten mūsų reikia ieškot kol nevėlu. O tai tas rodykles rodys kiti. Perfrazuojant - kas nemoka savai armijai, tas moka svetimai. Tai jau neatualu, bet kas nemoka kultūrų rodyklėm tas moka kitaip. Ačiū dievui, kad atsiranda tokių elegantiškų "karininkų", perkeltine prasme, kurie net negandos laikotarpiu nezūnoja, bet dirba, kaip vokietukai, o ne kaip ruskiai.

135514. cc2008-10-19 18:30
Jei neklystų, tai labai panašūs piešiniai ir raižiniai olose ir ant uolų tam tikru laikotarpiu buvo paplitę nuo Vakarų Europos iki Tolimųjų Rytų. Tai nebuvo kažkokios Sibiro genties migracijos pėdsakai, o tarpusavio bendradarbiavimo rezultatas, naujovių perėmimas. Gal ir madingus "užsienietiškus" verpstukus galėjo kokie nors "lietuviški" medžiotojai parvežti savo mylimosioms dovanų iš Sibiro ar tik iš "Baltarusijos", kurios medžiotojai parsivežė iš Sibiro? :)

135544. kiskis p2008-10-19 20:53
jei as neklystu, tai tuos piesinius ir raizinius olose nupiese ir israize pionieriai, taip papuosdami Tevyne.

135606. po palme2008-10-20 16:15
autoriui leidus persispauzdinsiu ir rodysiu amerikonam, nes jie nei bu ne be apie tuos tautu kraustymusis

135608. mie2008-10-20 16:22
o kam jiems? viena karta atsikrauste, issivale vietove ir gyvena sau.

135662. uuu2008-10-21 09:04
nesupras amerikonai lietuviškai

Rodoma versija 25 iš 25 
7:38:26 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba