ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-13 nr. 724

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Apie unikalųjį medžio skulptorių Stanislovą Riaubą su liaudies menininkais JUSTINU ir REGINA JONUŠAIS kalbasi Juozas Šorys. Riaubelis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Diemedžiu tebežydinti poezija (101) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šiukšlynų žmonės – klestinčios visuomenės gėlės (15) • VIRGINIJA GALUBICKAITĖ. Epilogas (5) • Su Vilniuje viešėjusiu GÜNTERIU KRÄMERIU kalbasi Jolanta Kryževičienė. Stora Brunhilda – juokinga (14) • Mieli skaitytojai! (12) • Lietuvių P. E. N. centras kviečia (3) • MICHAEL LAITMAN. Dvasia ir kūnas (48) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALESSANDRO BARICCO. Budmeno sindromas (27) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie laiko dukružę (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Didysis maištas ar didysis mitas? (17) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Romantiškosios lietuvių teatro dvasios beieškant (6) • VALENTINAS SVENTICKAS. Kapitalistinis realizmas ateina! (6) • JUOZAS RIMAS. Ar reikalingas Liudas Truikys Lietuvos operai? (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Apie įžymiųjų žmonių gyvenimą (10) • LAIŠKAI (52) •

Riaubelis

Apie unikalųjį medžio skulptorių Stanislovą Riaubą su liaudies menininkais JUSTINU ir REGINA JONUŠAIS kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kosto Slivskio nuotrauka

Lapkričio 13 d. sukanka 100 metų, kai gimė vienas iš autentiškiausių ir savičiausių XX a. liaudies menininkų Stanislovas Riauba (1904–1982). Nuo vaikystės jautęs skriaudą ir pažeminimus, sunkiai dirbęs, patyręs nepriteklių ir alkį, ilgai plačiau kaip meistras ir menininkas neįvertintas, visą amžių nugyvenęs Godelių kaime (Plungės r.), jis vis dėlto sugebėjo išlaikyti giedrią, ekspresyvią, ypač jautrią gamtos virsmams pasaulėjautą. Nuo ankstyvo pavasario iki Vėlinių jį "pasiimdavo" miškai, laukai, paupiai, natūralus ir niekuo nepakeičiamas buvo jo įsiveizėjimas į gyvybę – medį, žvėrį, paukštį, gėlę, todėl dar jam gyvam esant nieko nestebino tai, kad jį vadindavo žemaitiškuoju Andersenu arba gamtameldžiu, burtininku, raganiumi... Girių karaliumi... Tie "titulai" užtarnauti, nes jo kūrybos pamatas – gyvasis, ne knyginis archajiškosios baltų kultūros jutimas, vietinių papročių, padavimų, legendų, pasakojimų, tikėjimų, folkloro pažinimas ir savitas įaugimas į šią kūrybinę sąmonę jaudrinusią vaizdinių sistemą. Buvo menininkas iš prigimties ir nuo Dievo: "Paimu medį – nieko nėra. Paprasta pliauska. O turi išeiti. Veizėk, faifoklis pasidaro... Iš to medžio gabalėlio. Niekas to darbo manęs nemokė. Ir niekas nesakė, neliepė – dirbk. Mano širdis prie to palinkus nuo mažumės. [...] Kartais ilgai neužmingu. Įsivaizduoju, kad reikia padaryti majadnesnį, dar nebūtą..."

Kaip pirmąkart Stanislovas Riauba buvo "atrastas", pasakoja garbi Platelių miestelio mokytoja Stanislava Andriuškaitė:

"Valdžia sugalvojo Plateliuose surengti Jonines ir liaudies meno parodą. Švietimo skyrius paroda rūpintis įgaliojo mane. Žinojau, kad Jonušai Godeliuose turi visokių dirbinių, audinių. Mokytojas Vaclovas Borusevičius turėjo motociklą ir nuvažiavom. Regina Jonušienė beturinti ir medinę lyg voverį, lyg lapę. Klausiu – iš kur gavai? Sako: netoli nuo mūsų sodybos gyvena toks senelis – Riauba, jis padarė. Nuvažiavom pas jį. Įeinam į jo trobelę, į mažą kambarėlį. Ir toks žmogelis kaip dvaselė besėdįs. Toks lyg perregimas, mažytis, susitraukęs... Jo trobelėj – darbastalis palei langą, nemaža lova, mūrelis virimui... Ir ten pridėta jo sukurtų altorių, slibinų, faifafoklių, kaip jis vadindavo... Ir paveikslas prie lovos... Man šiurpas eina per nugarą... Manau: iš kur jis taip turi? Klausiu: o kas Jums tai padarė? Sako: "Aš tatā! Visi mano padirbti!" Taip nedrąsu, taip keista buvo, kad toks menkas žmogelis, tokia dvaselė tokius kūrinius galėjo sukurti".
________________________________________________

– Papasakokite, kada ir kaip susipažinote su Stanislovu Riauba?

Justinas Jonušas: Riauba tada buvo dvidešimt ketverių metų, o aš mažilėlis. Mano motina nusivedė pas jį, tatā ėjo jo aplankyti. Jis tada jau trejus ar ketverius metus sirgo kauline rože. Kaulinė rožė jam buvo kojoje. Kas ta tokia? Sproginėjo kaulai ir per raumenis landžiojo lauk. Ir todėl vėliau viena jo koja paliko kumpa. Sirgo, todėl vėliau ir raukšlių nekentė. Buvau nupiešęs jo portretą. Nekentė portrete raukšlių. Paskui sėdėdamas ant lovos galo man apie tai kalbėjo. Sako: tu mane nupiešk, bet raukšlių nedėk. Ne visai taip – sakė: jei tau tos raukšlės patinka, vieną kitą įdėk, bet kad ne kožnas įveizėtų. Uždėk miglelę, kad nebūtų aiškiai matoma. Jį mačiau ir dvidešimt ketverių metų, ir vėliau – jo veidas nesikeitė. Buvo jauno vyro veidas, ir vėliau, kai buvo septyniasdešimties, jo veidas liko beveik toks pats. Tada, jaunas būdamas, per ligą įgavo daug raukšlių. Besirgdamas. Skausmo bijojo – jei kiek užsigaudavo, tuoj šaukdavo. Pas mus apsigyvenęs kartą susižeidė – šaukė visu balsu. Ir nelaimių jis turėjo. Kartą pokaičio laiku kažką dirbo. Įsibėgęs dirbo, o šiaip vasarą, per šienapjūtę ar kitus lauko darbus, reikėjo padėti dėdei. Na ir pokaičio laiku turėjęs kažką atlikti. Ir sau veną peiliu persidūrė. Ir suglumo, nuvirtęs, nubalęs buvo. Pasitaikė kaimynei ateiti. Tokia Jonauskaitė Veronika, sena pana, atėjo jo apveizėti, moterys jį, kaip atsiskyrėlį, šefuodavo. Atėjo tada ir atrado jį gulintį. Ji turėjo gerą orientaciją – užveržė ranką, aprišo. Paskui Platelių felčeris tą veną jam susiuvo. Buvo, matai, dar iš karo laikų caro kariuomenės likęs felčeris, karo metais visko matęs. Turėjo specialų siūlą ir susiuvo.

– Buvom nuvažiavę prie jo tėviškės – laukuose tik namvietė likusi. Bus gal kilometras nuo Jūsų sodybos?

– Gal ne visas kilometras. Ir ten tas pats kaimas – Godeliai. Čia, kur mano sodyba, – Godelių centras. Mes jų pakraštį laikėm antruoju galu.

– Kokia buvo Stanislovo Riaubos kilmė, kas buvo jo motina, tėvas?

– Kai aš pas jį pirmąkart nuėjau, jau gyveno vienas. Motina buvo mirusi. Matai, pas jį ėjo daug žmonių... Nuėjęs tada atkreipiau dėmesį į altorėlį. Turėjo padirbęs altorių, mums atėjus buvo uždegtos žvakės. Ar jam skaudėjo tada, ar kas buvo... Veizėjau akis išplėtęs į jo dirbinius. Jis tada gulėjo lovoje, bet ne kas kitas žvakes buvo uždegęs – pats. Mėgo žvakes. Ir kai pas mus gyveno, turėjo pasidirbęs savo altorių, papuoštą gėlėmis. Ir mėgo prie jo uždegti žvakę. Tada, kai buvom nuėję, dėdės vaikai dar buvo maži. Jo motina anksčiau gyveno pryšininkėje, kur gyvena karšinčiai. Ten ir Riauba gyveno, o jo dėdės vaikai gyveno didžiuosiuose galuose, didžiosiose trobose. Išeitų, gaspadoriai gyveno.

– Tai buvo motinos brolio troba?

– Noi, jos brolio. Todėl ir galėjo ten būti.

– Riauba buvo, kaip žmonės seniau sakydavo, "panautas" vaikas?

– Motina Kotryna Riaubaitė buvo susidraugavusi su griovkasiu, zimagoru. Tas zimagoras buvo latvis. Susidraugavo, ir kai tas latvis po darbų išėjo, ji kartu išėjo į Latviją. Kiek pabuvusi grįžo nėščia. Vėliau jis buvo atsiradęs, bet kaimas prašalaičio nesutiko priimti. Pasakė, kad jis yra pašalinis, kad niekas nežino, kas jis toks. Zimagorai tada buvo nepatikimi, niekas jų nelaikė tikrais žmonėmis. Ir tas latvis gavo keliauti.

– Jei būtų vedęs, nebūtų laikomas prašalaičiu?

– Nežinau, kaip ten buvo, bet girdėjau tokias kalbas. Sakė, kad tas latvis buvęs nuo Liepojos.

– Ar Stanislovas motinai buvo vienintelis vaikas?

– Vienas tebuvo. Be to, šiose vietovėse latvius laiko burtininkais, žmonės mano, kad su jais geriau reikalų neturėti. Sako, kad ir žydas gali sužavėti, sučerėti, gali ir čigonas taip padaryti. Taip pat žmonės manė, kad ir užklystantys vengrai moka burti, kad jie yra susidėję su čerauninkais. Su jais bičiuliautis žmonės vengė.

– Ar buvo atvejų, kad latviai užsiimtų burtais?

– Pasakodavo, kad prie Latvijos sienos žemaitis su latviu kupčybą (prekybą – J. Š.) varė susitarę, bet susipyko. Latvis pasakė, kad tavo karvė ar kiaulė susirgs, ir žmogus parvažiavęs rado gyvulį besergantį. Dėl to sakė, kad geriau su latviais neužsivesti, dar ką pasakys, ir turėsi kentėti.

– Išeina, kad Stanislovas Riauba – pusiau latvis, kuršių palikuonis ne tik iš žemaičių, bet ir iš latvių pusės?

– Pusiau latvis, bet Lietuvoje augo, todėl niekas jo latviškumo nepastebėdavo. Nuo tėvo toks mažiukas. Sako, kai jaunas buvo, tiek šposus mėgo, tiek išdykimo turėjo. Sako, retas taip tepadirbdavo. Ir mušti už tai gaudavęs, bet apsisukęs vėl ką nors iškrėsdavo. Je je, toks pasiutęs buvo. Buvo atsitikimas su žydu, Riauba su kitu vaikiuku tai padarė. Žydas atvažiavo, paliko arklį, tie greitai iškinkė arklį ir vežimo ienas prakišo pro karkles, pro tvoros vartus ir vėl arklį antroje pusėje pakinkė. Žydas dyvijosi: ui, kaip jis ten išlindo? Sako, kai kaimo troboje apsinakvodavo žydas ir imdavo kalbėti savo poterius, tai Riauba eidavo apie namą ir vis šaukdavo apie kiaules – oi, kiaulė tokia ir kitokia... Žydas išgirsdavo apie kiaulę ir poterius imdavo iš naujo kalbėti. Bus jau tiek pasivaręs į priekį – ir vėl iš naujo... Kai vėl tuose namuose siūlydavo žydui apsinakvoti, tas atsakydavo, kad jūsų pasiutęs vaikas.

– Matyt, jam, kaip mergos vaikui, ne pyragai buvo, daug prisikentėti teko?

– Pagarbos jam nejautė, išskirdavo iš kitų vaikų kaip kitokesnį. Tėvai kartais neleisdavo su benkartu bendrauti. Atseit gali sugadinti vaikus. O jis kerštaudamas už tai atsilygindavo eibėmis. Kaimyno mergaitė buvo miške, o jis sako: lipk ant skruzdėlyno. Ta užsilipo, patrypė – skruzdės aplipo, o man, sako, juokas ima iš jos kvailumo. Tada ėmė šaukti, klykti, o kad reikia nulipti nuo skruzdėlyno – nesuvokia. Išgirdo namiškiai, atbėgo, pamanė, kad jis mergaitę ten užkėlė. O tas nieko blogo nedarė, tik ragino užsilipti.

– Gal buvo nukentėjęs, paniekintas?

– Žinoma, jautėsi nuskriaustas. Piršto nepridėjo, bet liepė jai lipti ant skruzdėlyno. Apie tai pats pasakojosi, ne iš kitų girdėjau. Gyvenimas taip surėdė. Bet kai augo, turėjo ir užjautėjų. Ypač moterys kaimynės jį užjausdavo. Jis turėjo talentą ką nors padirbti, ir slapta moterys jam ką nors duodavo – saldainių ar skanesnį kąsnelį. Iš užuojautos jį pagerbdavo.

Regina Jonušienė: Ir vyresnis būdamas jis moterims pagelbėdavo. Tai žirkles pagaląsdavo, tai ką nudažydavo, padarydavo iš medžio. Už tai moterys atnešdavo kiaušinių, sūrį.

Justinas Jonušas: Neseniai sužinojau, kad turiu vieną iš jo pirmųjų kūrinių. Rėmelis, išdrožtas peiliuku jam piemenaujant. Važinėdamas ieškoti senienų, tą rėmelį nupirkau iš senos moteriškės Žuolienės, tiksliau, iš jos dukters, paskui sužinojau, kad jį padarė Riauba. Ir Dievo mūką, kuri yra mano muziejuje.

– Ar moterys Riaubą užjausdavo, pripažindavo ir vaikystėje, ir jau kaip subrendusį vyrą?

– Apskritai visada. Ir vėliau, kai jau motinos nebeturėjo. Buvo toks kaip potraukis – aplankyti Riaubą. Jis turėjo tą pryšininkėlę, tą kambarėlį, ir užeidavo pas jį kaimynai, vaikiai, jaunimas susirinkdavo. Tada įsimislydavo visokių šposų. Toks Baguckis eidavo vasarą su kailiniais, klumpiais (basomis). Riauba jį išdrožė ir pastatė kambary. Visi atpažino, kas tai – nuvilnijo kalbos, kad Baguckį išdrožė kaip tikrą. Mėgo senmerges – visos jo buvo "išdirbtos" medyje. Tokia Domicėlė vis kasydavosi arba pakaušį, arba užpakalį. Nereikėjo jokių įvardijimų – ta yra, ir viskas. Vien dėl to kaimynai mėgdavo užsukti – ką bepadirbo Riauba? Sueidavo ir pypkoriai savo pypkų parūkyti. Ir pats amžinas pypkorius buvo. Netoli gyveno mano dėdė – tiekdavo taboką visos apylinkės ūkininkams pypkoriams, kurie nepasiaugindavo savo tabokos. Arba eidavo pas jį parūkyti, kartu nueidavo ir pas Riaubelį arba jis pas mano dėdę į vyrų būrį ateidavo. Bendraudavo, nes ir mano dėdė drožė iš medžio visokius dirbinius – medinius šaukštus, rėmelius ar tai, ko reikėdavo.

– Juk ir Riauba praktiniais medžio dirbiniais užsiėmė?

– Paprašydavo jo, kad ką padarytų. Iš pradžių daugiausia jam sekėsi daryti rėmelius. Moterys nusipirkdavo abrozdėlį ir prašydavo, kad jis įrėmintų. Vėliau sužinojau, kad daug jų buvo pridirbęs.

– Ar jums bendraujant išėjo iš kalbos, kada Riaubelis ėmė drožti?

– Jau mažilėlis, piemenatis būdamas drožė. Matai, būdamas dvidešimt ketverių metų jau buvo pasidaręs altorių, Mariją, angeliukų. Ir taip visokių faifoklių (slibinų, drakonų, baidyklių). Vaikis būdamas drožė iš akies kaimynus. Viena mergė, tarnavusi pas Praną Pilybą, Lukošaitė, buvo be galo stipri, vyriškinė. Kokį bernioką pagriebusi dėjo į žemę – neįsikibo į ją. Vaikiai ją praminė Žalnierium. Ir eisena jos buvo griežta, ir kalba – nukirs kaip kirviu. Jei pasipriešinai – suraitys arba gausi ausų. Riauba ją padarė iš medžio. O vaikiams to tik ir tereikėjo – supuolė visi, ratuoja, kad padarė Žalnierių su visa amunicija, ginklais. Jos brolis išgirdo apie tą drožinį. Ji pas Kimbrį atėjo į vakarėlį (jos namai – už Žemaitės tėviškės, kaimo gale, paskutiniai Godelių kiemai). Capt Riaubelį. "Kap rokousemos?" Šis sako: butelką veizėsiu, tik paleisk. Suieškojo butelį ir atnešė, pasigadijo. Kitaip būtų gavęs į kaulus.

– Ar yra pasakojęs apie piemenavimo laikus?

– Samdomas niekur nebuvo, tik dėdės bandą ganė. Rudenimis paleisdavo kaimas gyvulius – kartais ganydavo paskutinį mėnesį prieš apšąlant, kai nebereikėdavo vasarojaus nuo gyvulių saugoti. Paleisdavo bernai, o Riauba priveizėdavo. Paganydavo savaitę ar dvi. Buvau išdrožęs jį bekerdžiaujantį. Gyveno dėdės šeimoje, kai reikėdavo pagalbininkų, padirbėdavo, kiek pajėgdavo.

– Riauba gavo motinos pavardę, o kodėl jis gavo Stanislovo vardą?

– To nepasakodavo. Kaimas jį vadindavo dailiai: Riaubelis Stanislovėlis.

– Kodėl taip mažybiškai?

– Ir nedidelio ūgio buvo, ir šiaip žmonės kaimyniškai elgėsi. Ir mano dėdę panašiai vadino – Jonušėlis Stanislovėlis, nors tėvas visiems buvo Jonušas. Buvo tarnavęs caro armijoje (nuo 1914 iki 1926 metų gyveno Rusijoje), mokėjo daug ko papasakoti; jei ateidavo vakarojant, kalbų užtekdavo iki dvyliktos. Pasakodavo atsitikimus, jei ko pritrūkdavo – nuo savęs pridėdavo, paskanindavo. Žodžiu, švelniai vadindavo prie žmonių pritinkančius. Ne koks ponas, o draugelis – mažybiniu vardu ir pavarde.

– Ar gerai Riaubelis sugyveno su dėdės šeima?

– Gerai sugyveno, draugiškai. Dėdės vaikai vėliau, kai jau Riauba pas mus gyveno, nelaimingai baigė – vienas sudegė, kitas per anksti mirė.

– Kaip Riauba pasigydė kaulinę rožę?

– Tiek tereikėjo. Nuvažiuoti į Bubėnus, netoli Rietavo. Ten gyveno garsi rožių gydytoja. Sako, sutaisydavo pusę litro gėrimo, kai sugerdavo – praeidavo. Mokėjo moteris sudėti vaistus, nes bėda nedidelė. Anksčiau per apsileidimą niekas jam iš ten vaistų neatvežė. Kai sirgo, negalėjo nė paeiti, šliaužte šliaužė ar judėjo įsikibęs į kėdelę. Pirmąkart nuėjus pas jį skundėsi dėl ligos, motina jam kaip ligoniui nunešė medaus, maisto. Pasidiktinti.

– Ar Riaubos tėviškėje aplinkui buvo daug trobų?

– Tikras kaimas buvo. Trobos iš vienos ir kitos pusės palei vieškelį. Buvo beveik krūvoj septyni ūkiai. Gretimais buvo mano motinos tėviškė. Mano motina Marijona Gedvilaitė buvo gimusi 1894 m., o Riauba – 1904 m. Motina buvo vyresnė, bet augo jie beveik kartu, buvo pirmieji kaimynai. Gedvilai Godeliuose buvo tikrieji bajorai, o Bagužai caro laikais bajorystę buvo pirkę – už kiekvieną galvą reikėjo mokėti po šimtą rublių, bet be teisės paveldėti titulą. Mirei ir palikuonys nebe bajorai.

– Kokios kilmės buvo Riaubos?

– Dėdė buvo Plungės burmistro kučeris (vadeliotojas – J. Š.). Turėjo uniformą, buvo mitrus, zgrebnas žmogelis, irgi nedidelio ūgio. Šiose vietose gyveno daug Riaubų. Daug Riaubelio dėdžių buvo senberniai, nors vaikų kai kurie ir turėjo. O Riaubelio gimtojoje sodyboje nuo seno gyveno daugelio kartų Riaubos. Jo gyventos trobos stogai paskui nusibaigė, nors Stanislovas buvo šiaudais uždengęs, bet tie neilgai laikėsi. Jau pas mus gyvendamas ėjo ten, klojo, vargo. Labai rūpinosi gimtąja sodyba, ypač kol dar ten gyveno dėdės žmona.

– Sakėt, kad trobai griūnant galėjo tekti eiti gyventi į žeminę?

– Troba baigėsi, jei būtų neišsikėlęs, vis tiek būtų reikėję...

– Kas jį ragino keltis?

– Plateliuose buvo surengtas liaudies meno festivalis ir Joninės. Sugalvojo mokytojai, kad reikia padaryti ir vietinių meistrų darbų parodą. Atvažiavo pas Riaubą mokytoja Stanislava Andriuškaitė ir Vaclovas Borusevičius, turėjęs motociklą. Jie žinojo, kad ir mes kažką kuriam. Pas mane buvo Riaubos padovanota lapė. Jie paėmė mano ir žmonos darbų ir pamatė tą lapę. Klausia, kur gyvena tas Riauba. Sakau, važiuojam. Nuvažiavom, beturįs darbų – senmergę velnias benešąs, slibinų visokių. Andriuškaitė klausia – ar pats į šventę neatvažiuosi? Sako, atvažiuočiau, bet kelnių neturiu. Vėliau ji ir kalbėdavo – Riaubelis kelnių neturėjo ir neatvažiavo... O žmonės kalbėjo, kad jis ir gyvena be kelnių. Turėjo namines kelnes, tik išeiginių neturėjo. Ir šventės komisija sugalvojo įteikti jam premijėlę – gal 20 rublių. Patys sudėjo ir atvežė. Kai vėliau atvažiuodavo jo darbų vežtis į parodas, jis klausdavo – kiek mokėsit? Plateliai 20 sumokėjo... Po festivalio iš Vilniaus atvažiavo dailės studentai aplankyti Riaubelio. Su dviračiais atidardėjo pas mane. Nuvažiavom pas Riaubą. Jie nupirko aną velnio nešamą senmergę. Riauba džiaugėsi, kad tiek daug jam sumokėjo. Vėliau vienas iš jų -Kancedikas dažniau atvažiuodavo, ir Riaubelis vis kalbėdavo, kad jam nebėra kaip gimtojoje sodyboje gyventi. Kalbino, kad pas mus jis galėtų apsistoti. Tada mūsų buvo įrengti du kambariai, sukibom ir įrengėm kambarėlį, ir Riaubelis atsikėlė gyventi pas mus. Persikėlė ir pasidarė labai darbingas. Ui kaip dirbo – dieną naktį! Toks buvo patenkintas, sakė, niekas man nerūpi, esu pavalgęs... Kai jau prasigyveno, tada valgė savo.

– Ar dirbo valdišką darbą, ėjo į kolchozo darbus?

– Kolchozo laikais eidavo atidirbti už dėdienę. Kai reikėdavo pjauti šieną, Riaubai tekdavo pirmam dainuoti ir pirmam bare pjauti. Pjovėjas buvo neblogas, bet pjaunant reikia ir jėgos, o jo šeima silpnai begyveno... Kartą pjovė ir išvirto pradalgėje. Nebeturėjo jėgų, be pusryčių darban buvo išėjęs, neaišku, ar ir vakare ką buvo valgęs, todėl neįstengė dirbti. Nuo tada valdžia nebekreipė į jį dėmesio, nebevarė prie darbų, jei jau išvirto nuo silpnumo. Eidavo padirbėti pas žmones – virbų pakapoti pakiemiais, pristodavo pas vieną ar kitą gaspadinę. Ir ėmė pamažu atsigaivelėti. Bet giminėms nepatiko, kad pas mus Riaubelis atsikėlė – darbininką atėmėm...

Regina Jonušienė: Tada jis sakė: man tiek gerai, tiek gerai... Sakė, mane gandino, nekelkis pas Jonušą, ten keturi vaikai, nupešios tave, augusį žmogų. O paskui jis sakė – tie vaikai auksiniai. Sakė, visai pas mane beveik neįeina, nebent tėvas įsiveda. Beje, abi mūsų mergaitės irgi linkusios prie meno – mokėsi Telšių dailės mokykloj. Patenkintas buvo – vyresnioji duktė išplaudavo jo kambariuką, prinešdavo gėlių. Ir jis dideliai draugiškas buvo – iš miesto bus beparnešąs nupirkęs man kokią sagelę ar kokį niekutį.

– Kiek Riaubelis pas jus pragyveno?

Justinas Jonušas: Buvom rokavę, kad bus metus, dvejus. O išbuvo dvidešimt metų. Nebebuvo tada kaip padidinti kambarį, o jam reikėjo didesnio... O buvo laisva kolchozo raštinė – sutarėm, kad keltųsi ten. Buvo išsikėlęs, bet vis tiek dažnai pas mus ateidavo pernakvoti. Sakė – man ten ne prie širdies. Sakydavo, kad jam pas mus – ramybė. Čia pasiilsiu, ten nėra gerai.

– Kaip dirbdavo? Ar prisileisdavo paveizėti, kaip sekasi?

– Veizėjimas jam nepatiko. Trukdė. Jei susirinkdavo žmonių, geriau degė pypką. Pypką po pypkos, sėsdavosi kitur. Kai vėliau atvažiuodavo filmuoti, liepdavo dirbti... Sakydavo – kaip aš galiu dirbti, jei jie aplinkui spigina. Joks darbas man tada neišeina. Liepia, sako, reikia klausyti, bet... Daugiausia savąją pypką užsikurs, peš dūmą, leis jį kuo didesnį.

– Dirbdavo daugiausia savo kambarėlyje su langais į sodą, mišką?

– Taip, dirbdavo ir gyvendavo aname kambarėly. Ten jis yra daug kartų filmuotas.

– O į laukus išėjęs nedirbdavo?

– Lauke tik apsitašydavo medį. Pas mus būdamas prie jaujos, aikštelėje, turėjo savo malkų, medžių, trinką. Jei ko reikėdavo, ten tašydavosi, pasiruošdavo medieną.

– O eidamas į mišką ar neparsinešdavo baigto drožinio?

– Taip su drožimais neišeina, nes vis tiek reikia daugiau ir įvairesnių įrankių nei vien peiliukas. Visko nenusineši. Anas daugiausia išėjęs į mišką nusižiūrėdavo medį. Dažnai išeidavo, mėgo pabūti gamtoje. Iš gamtos įgaudavo lyg kokio įkvėpimo. Parsinešdavo net malkų iš miško. Vieną kartą sakau – aš tau parvešiu, tu turėk šakų susirinkęs miške. Jis sako – man taip neįdomu, aš pats po truputį susinešiosiu. Ir tuo įnirtimu bus per dieną kelis sykius susukęs. Sakydavo, kad išėjęs į mišką visada grįždamas parsinešdavo po šaką. Taip nešte prisinešdavo medienos visai žiemai.

– O darbams iš kur gaudavo?

– Darbams medienos daugiausia aš jam, kol pas mus buvo, parūpindavau.

– Ir jam, ir sau, ir žmonai? Jūs visi kartu – tarsi menininkų komuna, bendrija...

– Visiems. Su tuo jis bėdos neturėjo. Ir kol dar pas mus nebuvo atsikėlęs, jau aprūpindavau jį medžiu.

iliustracija
Kosto Slivskio nuotrauka

– Kaip parinkdavot ir nustatydavot, kuris tinkamesnis?

– Liepos beveik visos buvo iškirstos, nebebuvo, iš kur pasirinkti. Kai gaudavai miške augusią liepą, – ne retymėj, bet tankmėj, – būdavo pati geroji. Jei saulėj augusi, nelabai tiko. Iš šiaurinės pusės tada liepa labai skalus medis, plyšinėdavo, o iš pietinės pusės – lyg titnagas. Labai sunkiai droždavosi, suvelta mediena. Plungėje medžio drožėjams buvo suruošę seminarą, gavom tada liepos nuo Minijos. Labai gera liepa pasitaikė, daug kaukių tada iš jos pridariau, droži, ir atrodo, kad mažai ką pačiam bereikia prikibti. Lyg darbas pats savaime eitųsi.

– Tai Riaubelis matrijolu buvo patenkintas?

– Jei blogesnis medis pakliūdavo, bandydavom keisti. Paskutiniu metu jis droždavo ir iš alksnių – nusižiūrėdavo ir nusirėždavo. Turiu jo alksninių darbų, bet alksnis kaip medžiaga nėra labai gera – kimgraužojasi, kirmija. Jį turi impregnuoti. Drožti alksnis – geras, neskilinėja.

– Ar iš beržo nedroždavo?

– Iš rouplės beržo, kaip žmonės sako, Karelijos beržo, droždavo tabokines. Šitą, va, man padovanojo. Tada rūkiau, bet mažai ją tesinešiojau, geriau pasaugojau. Riaubelio dirbta tabokinė iš beržo – slidesnė, drabužio nekabina. Iš ąžuolo beveik nedroždavo, tik kai buvo stovykloje rengiant M. K. Čiurlionio taką Druskininkuose, darė iš jo stambesnius kūrinius.

– Kada jam dažniau užeidavo kūrybinis šišas – žiemą ar vasarą?

– Būdavo tarpiukų, kai nedirbdavo. Vasarą dirbdavo gana smarkiai. Nors vasarą kur kas daugiau būdavo gamtoje. Žiemą dirbdavo savo kambary mažai į lauką teišeidamas. Laukė pavasario. Pasakodavo, kad tada eina pasišnekėti su žvėreliais, paukšteliais. Kai po jo langu buvo dar sausas sodas, iš miško parsinešdavo medelių ir prisibadydavo. Laikė prie savęs mažą miškelį. Kartą sakau – parsinešk medelių su šaknim ir įdiek. Kad būtų nuolat ir nereiktų keisti. Sako, nežinojau, ar galiu diegti? Sakau, diek, neveizėk į nieką. Buvo užsidiegęs sau miškelį po kambario langais. Jame "pridiegė" ir medinių grybų, pridėjo drožtų paukščių. Buvo pridaręs daug zylių. Stebėdavo, kaip atlėkusios tikrosios zylės reaguodavo į medines. Sakydavo, kad iš dešimties viena jo drožtoji atitinka... Su ja tikrosios kitaip elgdavosi, o į kitas nekreipdavo dėmesio. Sakė, gali užlipti ant jų galvų, apdergti – nepripažino už savą. Vieną iš dešimties zylių padarau tikrą, sakydavo. Stebėdavo jas pro langą.

– Kartais vis tiek matydavot, kaip jis dirba.

– Mudu ir pasitardavom, ką ir kaip dirbti. Kartais teiraudavosi, kuria kryptimi sukti. Norėjo daugiau žinoti apie meną, buvo išrašęs, ką radęs. Atvažiavo kartą Kancedikas ir pasakė, kad neužsiimtų pašaliniais dalykais – kažkur buvo parašęs, kad menas priklauso liaudžiai... Tada, kai buvo Chruščiovo laikai, kai sėjo kukurūzus. Paskaitė laikraštyje (juos noriai skaitydavo) ir išdrožė tikrą Chruščiovą. Vietoj pilvo išdrožė kukurūzą, prie šono pritaisė pieno stiklinę. Išvežė į parodą, bet to darbo paskui neliko. Nė garso apie jį nebebuvo, dingo kaip į vandenį. Ir aš tarybiniais laikais buvau padaręs Stalino ir Hitlerio kaukes su ragais. Visa, ką tada turėjau, išsivežė į parodą, į Plungę. Nepaėmė į galvą, kas ten yra; kai išeksponavo, dar prieš parodos atidarymą mokinukai įsiveizėjo, kieno tai kaukės. O, žabalty, – greit jas iššankino lauk!

– Kaip Riaubelis reaguodavo, jei laikraščiuose ar kur kitur rasdavo ar išgirsdavo atsiliepimų apie savo kūrybą?

– Kartais sakydavo – per daug jau prirašė... Tiek ir nereikėtų. Daug kas pas jį ėmė važiuoti iš Vilniaus, kai kurie ėmė vos ne mokintinai mokyti – nedažyk, išryškink medžio faktūrą, negadink jos... Sakydavau jam – neklausyk nieko, daryk, kaip išeina. Jis sakydavo – rodos, neklausau, bet galvoj jau įkalta. Bedirbant taip padarau, kaip jie nurokavo.

"Kauką" darė būdamas jau po "pamokų". Galvojo jo nebedažyti, bet vis tiek tai vienur, tai kitur padažė, nesusilaikė. Aš sakiau – dažyk kaip seniau. Ir tada jis nei manęs, nei tų "mokytojų" nebeklausė. Liko tarpe – bijojo ir dažyti, ir nedažyti. Paskui Zafira Leilionienė sakydavo – neklausyk nieko, dirbk, kaip dirbai. Tada vėl ėmė darbus ištisai dažyti, tik paskutiniu metu buvo kiek pakeitęs spalvas – labiau naudojo pastelines. Pirma dažė gražiau, bet kiek vėliau jam užvežė visokių vandeninių dažų. Jie nuodingi buvo, ir jis užsidaręs kambarėlyje ėmė jausti, kad darosi negera. Ėmė veikti dažų kvapas. Gal kiek jie sveikatai ir pakenkė, be to, buvo smarkiai rūkąs.

Kartą atėjęs žmogus sakė, ar negalėtum ką nors iš Riaubos paprašyti? Paėmė "Kauką" dovanai. Mokytam garsiam žmogui, bet ėmė dvejoti, ar tai bus gera dovana, ar neišbrokys. Ir nebedavė jam, o vėliau padovanojo visai kitam žmogeliui. Po to domėjausi, kur "Kaukas" dingo. Sugavau jį Kretingoje – nuvažiavau ir nupirkau. Tada užėjau ir pas Anicetą Puškorių. Sako, ko tu gaudai tuos kūrinius, ar pats negali padirbti? Sakau, tą turėjau pagauti, pats per savo rankas buvau išleidęs į pasaulį.

– Koks Riaubelis buvo?

– Žmogus buvo. Kai būdavo geros nuotaikos, mėgo padaryti visokių šposų. Ir jo kalba buvo juokinga, buvo lyg humoristas. Kai jo klausdavo, kaip begyveni, sakydavo: leidžiu dienas kaip Skuodo malūnininkas vandenį pro šalį. Ne per ratą, bet pro šalį vandenį praleidžiąs. Toks jo atsakymas būdavo. Atseit nenaudingai dienas praleidžia.

– Ar mėgo kompanijas, subuvimus?

– Dideli baliai netikdavo. Mėgdavo, kai sueidavo keli draugai. Kiek pabuvęs pas mus susirgo. Tada siautėjo gripas. Atvažiavo greitoji, sakė, kad visur yra gripozė, krečia šaltis ir karštis. Tablečių padavė ir išvažiavo. Kai tik jų išgėrė, ėmė vemti, sakė, pjauna, rėžia vidurius... Vėl skambinu, tie nebenori važiuoti... Smarkiai "sutempiau", kad turi atvažiuoti. Sakau, žmogų numarinsit. Atvažiavo kiti ir nustatė, kad Riaubeliui apendicitas. Išvežėm, padarė operaciją. Iki tol, pasirodo, jį visą laiką kankino chroniškas apendicitas. Po operacijos grįžęs išėjo į kaimą ir užgėrė šnapšės. Parėjo ir kitą dieną sako – kaip keista, to nebuvau žinojęs: gerai išgėriau, bet pagirių nejaučiu. Kaip tai pasidarė? Nuo to laiko progai pasitaikius leisdavo čerką be baimės, be stabdžių. Iki tol jį ėsdavo chroniškas apendicitas, todėl per pagirias jį baisiai pjaudavo skausmai. Po operacijos ta bėda pasinaikino.

– Ar išgėręs kurdavo?

– Išgėręs nieko nebedarydavo. Jau, sakė, ne – kartą mėginęs, bet daugiau pirštų nekišo.

Regina Jonušienė: Pareis vyras iš darbo penktą valandą nakties (ėjo sargybą) ir eidavo paveizėti, kaip laikosi Stanislovas. Stanislovas kartais išgėręs naktį pareidavo. Bumbėdavo, keldavo pūgą. Vis "Justin, Justin". Kai šis įeidavo, nurimdavo. Pakalbėdavo ir jis nusiramindavo. Tada jau leis miegoti; jie tikrai gražiai bendravo.

O šiaip būdavo įvairių atsitikimų, ypač kai dažnai atvažiuodavo lankytojų. Kartą išgėrė su atvykėliu žurnalistu, visi naktį sugulė, aš dar tvarkiausi, vaikščiojau tai į lauką, tai į trobą. Girdžiu, kad jo kambary duris vis kažkas čiupinėja – tarsi kažkas maliavotų ar šliaužiotų. Įėjau pas Justiną, sakau, kad kažkas negerai, eik veizėti. Atsikėlė, atidarė duris – tas žurnalistas "po baltųjų" bestovįs prie durų, negalįs jų atidaryti. Spruko lauk iš kambario. Sako, negaliu būti – kaip lavoninė, gausybė gėlių primerkta.

Išsišnekėjom, sako, su Riauba – klausiu, bene esi burtininkas. Na, sako, cielas nesu burtininkas, bet pusė esu. Sako, įsikalbėjo ir vis kartoja – esu pusė burtininko. Tai ką aš darysiu – mane gali užburtėti... Nebeisiu nė už ką pas Riaubą miegoti, persikėlė į mūsų kambarį. Rytmety nei Riauba, nei tas žurnalistas nieko nebežiną...

– Gal Riauba ir mokėjo kokių burtų ar šiaip monų, gudrybių?

– Apie burtus ir panašius dalykus jis daug pripasakodavo. Pirmą persikėlimo pas mus rudenį (Justinas iš darbo grįždavo vėliau – dirbo eiguliu) "ant večerės" įeidavo Riauba. Pasakos – ar tu nematai, Regina? Jūsų šaltinio kalne, kai rudenį sutemsta, žybsi švieselės. Sako, ateis laikas – kas nors pasirodys. Norėjo kažką pasakiškai suvelti, kad ten darosi įdomūs dalykai. Nežinau, kad būtų galėjęs burtėti. Bet turėjo tokią madą – jei tu man geras, ir aš tau gerai padarysiu.

Bus ir nežymių įvykėlių. Pas mus jis valgydavo, bet paskui, kai prabagotėjo, nusipirkdavo maisto iš atvažiuojančios autokrautuvėlės. Jis buvo geras meistras, todėl jam nelabai patiko, kad greta ėmė dirbti meistreliai... Bet kai pamatė mano darbus, pasakė: "Vo, ir tu, Regina, gali dirbti, gali drožinėti". Buvau padariusi tada skulptūrėlę... Kol neišgėręs, neturėjo jokio pavydo. Be to, jį labai piktino kaime – juokėsi iš jo, sakė, atėjai ten, tai Jonušai tave darbais aplenks. Justinas sakydavo – ką tu, tu esi savo vietoje, niekas tavęs nepralenks, nes negali padaryti taip, kaip tu. Taip jį nuramindavo. Ir taip bejuokaujant su juo kartu praėjo dvidešimt metų.

– Gerai sutarėt, bet trims menininkams vienoje troboje vis dėlto sunku gyventi?

– Ypač kai pašaliniai erzindavo. Ir jo giminės kaitino – tave nuskriaus, atims pensiją. Dėl pensijos rūpinosi Kancedikas – norėjo, kad Riauba ją gautų dar nesuėjus senatvės terminui. Darbo stažo jis neturėjo. Ir Kancedikas, ir Justinas visur jį vežiojo – pas daktarus, pas valdininkus. Ar šiaip, pavyzdžiui, pirkti drabužių. Mokėjo pats, buvo sąžiningas. Tekdavo kažką papiktinti, nes ne visiems patiko, kad Riauba pas mus atsikėlė gyventi.

Gal trečią dieną, kai atsikėlė gyventi, – nesirodo. Neišeina iš kambario. Justinas grįžo pietų, sakau, eik veizėk, kodėl Riaubelis neina valgyti. Įėjo, sako, besėdįs lovoje nusiminęs. Sako, kas tau yra, Stanislovai? Je, sako, rūkyti nebturiu... Ko nesakai? Ką aš pasakosiu, guosiuos... Nenorėjo prašyti. Tada ar Justinas, ar vaikai jam parnešdavo rūkalų. Labai rūkė, bijojom, kad užgėręs gulėdamas lovoje ir rūkydamas neuždegtų trobos. Be to, žiemą, kai šalta, pas jį ateidavo pusbrolis, nes jo gimtinėje nebebuvo kaip gyventi. Juodu kartu ne vieną žiemą tam kambarėly yra praleidę. Ir gulėdavo kartu toje pačioje lovoje. Buvo gailestingos širdies – kur dings žmogus?..

Daug dirbo, ypač iš pradžių. Kūrė savo patroną Stanislovą, visokių scenų iš gyvenimo – vokietį ir žemaitį, lašinius bevalgantį. Taip būdingai pagauta, juokingai. Velniai kokie keisti jo... Vis tobulėjo, turėjo tam laiko čia – pas dėdę tik pribėgdamas tegalėjo abrozdus kurti.

– Ar Stanislovas darė ir Užgavėnių kaukes?

– Sakėsi, kad jaunystėje yra daręs. Bet ne taip masiškai, kaip Jonušas darė. Pas mus būdamas irgi padarė kelias kaukes, bet tuoj papuošė – ant nosies paukštelį užstatė, tai dar kas bus susiraitęs prie šalies... Nedaug kaukių tedarė, – daugiausia skulptūrėles.

– Ar jo kas buvo prašęs tokių kaukių padaryti?

– Ne, pats susigalvojo. Vieną iš jų mažesnę buvo padaręs.

– Ar kada užsidėdavo tas kaukes? Ar dalyvaudavo Užgavėnėse, ar "eidavo žydeliais"?

– Nesam matę. Jis nemėgo vaikščioti pakiemiais, jei padirbdavo kaukių, tai kitiems. E, sakydavo, nenoriu valkiotis po visą kaimą per sniegą.

... Atvažiavo tokia poniutė ir paprašė jo parduoti "Angelą sargą". Dar savo namuose buvo padaręs. Paprašė, kad perdažytų, sakė, norėsiu, kad jis būtų kapų koplytėlėje. Praėjo vieni metai, antri. Jau Riaubelis šėlsta – kaip galėjo užprašyti ir neatvažiuoja atsiimti? Sakau Justinui – nupirkim mes. Kiek pasakė, tiek sumokėjom. Jei kas jo kūrinį paprašydavo padaryti ar perdažyti ir neatsiimdavo, iš zlasties galėjo vos ne veltui atiduoti. Turėjo žmonės laikytis žodžio.

– Ką darys supykęs?

– Ir sukeikdavo kaip reikiant.

– Ar rusiškai?

– Ir rusiškai, bet kiek padailintai, ne taip bjauriai, kaip dabar jaunimas keikiasi.

Justinas Jonušas: Suburbėdavo įtūžęs po nosim, dar kažkokių negirdėtų pusžodžių pridėdavo, o gale išleisdavo garą – "velnias".

Regina Jonušienė: Kai išgerdavo, pasakodavo istorijas, kaip jam buvo nutikę. Kaip ėjosi su mergomis. Turėjo prie Vydeikių ežero paną. Sako, ji dažnai ežere žvejodavo, turėdavo daug žuvies, eidavau ten paviešėti. Kartą (ar papuikino, ar ką...), sako, nuėjau, besanti paklota balta lova. Sako, aš į tą lovą, o ji man vis kepa, verda žuvį, neša man į lovą. Aš viešiu, o žuvų krameles ir ašakėles jai po pagalve dedu.

Justinas Jonušas: O ji klausia – kur padėjai ašakas? Oi koks žuvies skanumas, sakąs, nejuntu, ar buvo, ar nebuvo tų ašakų... Juk, matyt, nebuvo... Ir, sako, daugiau ten nebėjau. Mėgo tokius piktus juokus.

– Ar nesakė, kodėl nesiženijo?

Regina Jonušienė: Moterys jam buvo kaip skustuvas. Sakydavo – juk pati geroji iš jų paskiau į velnią pavirsta. Aš matau, sakydavo, kaip yra. Draugauja, atrodo, – meiliausia, geriausia, o kai apsiveda, ui...

Justinas Jonušas: Kai rimtai pakalbėdavom, sakydavo: aš apsisprendžiau, kad šeimos išlaikyti man neis, nekokia sveikata. Jei su šeima, būčiau prapuolęs žmogus. Ne kartą taip yra sakęs. Sako, turėčiau būti stiprus, daug dirbti, o negaliu.

– Ar kalbėdavo apie kokią didelę jaunystės meilę?

– Turėjo paną, ji norėjo tekėti, bet šis – nė už ką.

– Kuo Jums įsimintina Riaubelio kūryba?

– Jei darydavo valdovą, tai liūto forma. Drakonas jam irgi susijęs su valdoviška dvasia. Drakonai su sparnais. Buvo padirbęs "Rojų". Jame buvo daug gyvių, visokių visokesnių vaisių, augalų, gėlių. "Rojus" dabar – Vilniuje, muziejuje. Jį anksčiau buvo nupirkę Alsėdžių elektrikai. Važiavom ten – atpirkom atgal tą "Rojų".

Riaubos lova dabar – Plungės muziejuje. Ta paprastoji, pirktinė. O jo tikroji lova, su kuria pas mus atsikėlė, jo paties daryta lova buvo kitaip panaudota. Jis nutašė tos lovos kojas ir prašė manęs nupiešti jo portretą. Antrasis lovos galas – mano muziejuje padėtas.

– Kas dar buvo jo kambaryje?

– Buvo padirbti ir ant sienos pakabinti tokie lyg altoriai. Stovėjo išdrožtos mergos su gėlių vazonais. Buvo ir jo paties dirbta komoda, spintelė (išdrožinėta). Liustrą (tokią blizgančią) buvo pasidaręs. Šiuo metu jo buvusiame kambary tik ant durų liko jo drožinių.

Labai džiaugėsi įsikeldamas pečiumi. Ant greitųjų įrengėm tada kambarėlį ir pečių. Su glėbeliu malkų vis jis įrūkdavo vidun, pakurdavo. Mėgdavo pasišildyti atsisėdęs ant nuvesto į kaminą traukos vamzdžio.

– Sėdėdavo šiltoje nišoje lyg koks šventasis koplytėlėje – natūraliai susidariusioje ertmėje. Mažas buvo, todėl tilpdavo?

– Sakė, kad tokio pečiaus niekur nematęs. Džiaugėsi ir klausdavo, kaip aš tokį sugalvojęs padirbti. Sakiau – tokį dariau, kad tau mažai medžių tereiktų. Greit įšildavo – vos pakiša kokias skiedras, purkšt ir šilta. Droždavo, sumesdavo skiedras, net malkų kartais nereikėdavo neštis.

Už lango matom jo diegtus medelius. Mažus virbelius buvo parsinešęs. Buvo išaugusi storiausia drebulė – nupjoviau ją ir visą medieną panaudojau kaukių gamybai. Išėjo jų keliasdešimt. Jo sodnelis buvo su grybais, paukščiais. Didelis išaugo jo sodintas kadagys. Riaubelis palaidotas Beržore. Antkapinį paminklą "Minijos" įmonės užsakymu padarė Vytautas Ulevičius.

– Ar nesinorėjo jo antkapinį paminklą daryti Jums?

– Riauba buvo prašęs. Sakė, tu padirbsi, kas kitas padirbs? Tada neturėjau laiko, be to, atsirado, kas dirba.

Turėjo ir pinigų susitaupęs, bet buvo paslėpęs ir niekas jų neberado. Nepasakė niekam. Sakė, užkapojau, užkišau ir nė vienam. Matyt, buvo įmontavęs į lovą ar šieniką.

– Buvo taupus, turėjo santaupų?

– Paskutiniu laiku gaudavo už darbus, mokėjo muziejai.

...Turėjo tokią drūktą paną – kartą lipo per langą, bet neįtilpo per vieną rūtį. Pasigirdavo – jūs negirdėjot, turėjau paną. O kas jam? Ir jis kartais susigalvojęs ne per duris, o per savo kambario langą laukan šaudavo. Kartais, jei kas netinkamas ateidavo ir jis žinodavo, kad užeis – per langą į mišką išbėgdavo, išgirdęs kalbą.

– Kaip miškas vadinosi?

– Godelinė. Tai mišku užėjusios Godelių kaimo žemės. Mano tėvui jame priklausė 20 ha žemės, bet ją turėjo prisiteisti iš dvaro. Nesiteisė. Jei būtų teisęsis, iškart į Sibirą būtų važiavęs po karo.

...Riaubelis turėjo arus, pasisėdavo bulvių, pats jas nusikasdavo, sudėdavo į kapčių. Bet apie ūkišką gyvenimą jis negalvojo, jam rūpėjo drožybos darbai – pasijuokti padarius, paveizėti, kaip išėjo. Jam ne galvoje buvo, ar ryte bus valgęs, ar ne...

Regina Jonušienė: Justinas vis kankinosi su skrandžio opa, ėjo per ligonines. Todėl pirkau jam bulką, ne duoną. Atvažiavo kartą krautuvikė, daugybė žmonių buvo, ir pritrūko tų bulkų. Buvau beveik paskutinė, o Stanislovas beveik pirmasis visada nupirkdavo, nes pardavėjas jį gerbė. Trobos durys buvo atidaros, jis grįžta su dviem bulkom. Justinas sako – tu vieną man perleisk, rytoj važiuosiu į Vydeikius, parvešiu. "Aš nusipirkau sau, o ne tau!" Buvo kažko susinervinęs.

...Kai mudu su Justinu pradėjom drožti, jis sakydavo – kam jums to reikia, judu turit karvę, kiaulę nusišeriat. Jis manė, kad mes iš to norim gauti uždarbio. Iš šalies jį tankiai pakusindavo – tave pralenks, liksi niekas...

Justinas Jonušas: Mano supratimą apie drožybą jis vertino. Išsišnekėdavom, ir jis ne juokais sakydavo, kad aš išmanau drožybą. Mano menas daugiau linkęs į abstrakcijas. Žinau, kad su detaliu gamtos vaizdavimu didelių meistrų nepasiginsiu, o taip galiu labiau pasireikšti, jei kas gimsta galvoje. Ir Riaubelis apie tai turėjo supratimą. Bet sakydavo – kaip aš išreikšiu, jei kitas nesupras. Geriau jam buvo natūraliau daryti, kad visi suprastų.

– Riaubelio drožiniai kupini gyvumo, tarsi įelektrinti.

– Darbas turi būti arba šaltas, arba karštas. Iki virimo.

Regina Jonušienė: Jam labai tiko paukštukai. Žavėjosi spalvotais paukščiais vaikų parsineštose knygose. Kiek jų buvo pridrožęs – pilni palubiai! Ir sode jų buvo pridėliojęs. Tik visokie prašaleiviai juos nupešiodavo. Ypač per Užgavėnes, kai "žydai" lakstė apie langus.

Kaimo žmonių istorijas, apie jų gyvenimus galėjo ilgai pasakoti. Apie visokius kalnelius, akmenis, medžius, daubas, jų pavadinimus. Sakyčiau, liko neišsemta skrynelė, niekas tuo jo žinojimu nesidomėjo, neužrašė. Buvo smalsus, mėgo bendrauti su žmonėmis ir iš tolimesnių kaimų. Plačiau žmonės apie jį žinojo. Užtat ir mėgo jį, dažnai jis būdavo vakaronių traukos centras. Kai pajuto, kad šnapšelė, kaip jis sakydavo, nieko blogo nedaro. Sakė, lyg atvira kas po chroniško apendicito pasidarė, nežinia, kas atsidarė.

Justinas Jonušas: Sakė, ir kai geriu gerai, ir išgėrus – gerai, visąlaik nuotaika nesikeičianti.

Regina Jonušienė: Kartais gerdavo tris keturias paras.

Justinas Jonušas: Jis manęs liobdavo prašyti – tu mane sulaikyk, kad per daug negerčiau. Sakė – nebesusilaikau. Kai gali, atimk man šnapšę. Gerai, įeisiu, atimsiu, sakydavo, na, būk geras, dar vieną čerką. Vieną paliksiu – ir būdavo gerai. Būsiu atėmęs, iš vakaro gerai miega, o prieš aušrą ateidavo ir sakydavo – Justinai, kur dabar ta šnapšė, dabar jau galiu gerti... Iš darbo pareinu – vėl jis varo. Paskui sakau – kaip toliau bedarysim? Sako – geriau ją išpilk. Gerai, įeinu, paimu ir iš lėto pilu per langą. Sakau, jau tos nebereiks gerti... Numiegos, nebeis pas mane, nes žinojo, kad nieko neturiu... Paskui sutartis lyg ir pasibaigė, sugalvodavo užsirakinti, kad neįeičiau išpilti degtinės... Aplinkui žmonės virė naminę. Visur buvo pilna bravorų, ir visi jam duodavo, kai prašydavo.

Regina Jonušienė: Paskui kai kurie žmonės sugalvojo Riaubelį iš mūsų namų išvilioti. Pas kaimynus jį vis pagirdydavo ir pakurstydavo. Jonušėlis jam kartą pasakė – ar tu pasigalvojai, Stanislovai, kad tu niekur kitur geriau negausi kaip pas Jonušus. Gyveni atskirai, niekas tavęs nekliudo, nekomanduoja, nežiūri, ką tu padarei ir pardavei. O Riaubelis atsakė– o tu misliji, kad aš kelsiuosi, niekur nesikelsiu. Sako, pavaišino mane ir gerai...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


24318. Skeptikas2004-11-15 07:28
Buvau nusiteikęs ilgo straipsnio neskaityti, bet negalėjau atsitraukti ir įveikiau vienu prisėdimu: koks nuostabus, pasirodo, tas Riaubelis, koks įdomus!
Geriausia numerio publikacija. Dėkoju nuoširdžiausiai.

24341. Rūta2004-11-15 14:07
nu fainai, patiko tas paprasto žmogaus paprastas gyvenimas ir kūryba, paprastas dėstymas, pokalbis, ramu, subtilu..pavydžiu:))

24344. benzas2004-11-15 14:41
...tuoj varna, queer bei zetas isreiks savo nuomone apie kaimiecius. laukiu didziai susidomaves...

24350. karrrrr2004-11-15 16:02
Varna, kur tu ?

24355. ebola2004-11-15 16:40
oij kokia atgaiva...Varnai cia ner ka veikt..per murzins snaps cia tokioj grazioj vietoj karkt...:D

24360. si2004-11-15 17:58
Geras! Perskaičiau stačiai su vaizdu akyse.

24390. Faifoklis2004-11-16 08:18
Je, če tata čysta teisybė aple Riaubielį išguldyta, čysta teisybė. Ė tap švare, graže išguldyta, kad kriuokti noras.

24402. Gvntj :-) 2004-11-16 12:37
Labai graži kalba man šitam straipsny ir žmonės kažkokie kaip iš kito pasaulio įdomuokliai, tikri faifuokliai ir fainuokliai:)

24403. Saulius2004-11-16 12:55
De“kui uz“ graz“u_ straipsni_ !

24414. algis :-) 2004-11-16 15:22
Riauba - šlubas mergos vaikas, medinės kariuomenės generolas, gražiausiai iš visų faifoklių išdrožęs save. už tai jis buvo vienas iš labiausiai fotografuojamų Lietuvos menininkų. Gaila, buvo mirtingas.

24423. varna2004-11-16 16:25
Pavydus girtuoklis. Tai toks įspūdis susidaro, kai menininkai-konkurentai "švelniai" pasakoja apie savo kolegą. Ypač patiko vieta, kur Riaubelis "bulkos" ( nuostabi kalba!) pagaili. Taupus žmogus.

24425. J :-) 2004-11-16 19:10
Sveikinu Varną radus krislą svetimoj akyje...

24426. Kamanė :-) 2004-11-16 19:36
Labai subtiliai ir tiksliai atskleista S.Riaubos asmenybė, jo prigimtinis talentas, glaudžiai susijęs su liaudies skulptūros tradicija. Kažkaip graudu, kad tokios puikios publikacijos išvakarėse Anapiln išėjo kitas talentas - Ipolitas Užkurnys. Norėtųsi ir apie I.Užkurnį ką nors pasiskaityti - juk nyksta tie mūsų tautos unikumai. Tad straipsnių apie juos verktinai reikia. Laukiam.

24441. pasimetęs be motererų2004-11-17 03:01
Siaubas kiek jonušių yra - ir visi jie teisybę darys, Salomėję šaudys, oi ne ...............

24445. faifoklis2004-11-17 08:33
baisiausia yr tatai kad nei riaubų nei šepkų daugiau nebebus... takoj jestj kapitalistinio sudo rojus... samonės atrofuojasi

24451. Faifoklis2004-11-17 10:40
Faifoklis esu aš. Prašau nesisavinti mano vardo!

24456. faifoklis Faifokliui2004-11-17 13:33
esi privatizuotas

24459. Faifoklis2004-11-17 14:10
Teisybe yr tata tuokia: Faifuoklius kadu kadės visuokie puona iš Riaubele prichvatizava, o dabar jau ir faifuokle nuor, kad anus kas paimtu. Ne, faifuoklius Riaubielis po pečiu kėša, anu neblika. Yr tik Faifuokle, ė vėskas.

24475. vo :-) 2004-11-17 17:18
Dekoju autoriui uz tokia autentiska kinematografiska Lietuva.Deja, prarasta

24515. Kanarėlė :-) 2004-11-18 10:12
Tikras tikrų žmonių prisilietimas prie tikro žmogaus. Straipsnis - sielos atgaiva.

24584. varna2004-11-19 19:09
Ko čia žliumbiat visi: "prarasta Lietuva..". Ką, nėra Lietuvoje kuriančių ir gerų žmonių? Išmirė? Žliumbiančių ir leidžiančių snarglius tai tikrai netrūksta, sprendžiant iš čia komentuojančių, bet ne visi pasidavė pakasynų nuotaikoms. Šikniai.

24627. Nikvami Vambozi nespec. varnai2004-11-20 02:18
.. žinai varna - yra tokia gera taisyklė - jei netrukdys, tai lietuviai padarys; nieks nežliumbia, LAUKIA, KADA NUSTOS TRUKDYT, o trukdyt mėgsta daug kas, pavardyt, ar pats empyriškai išsiknisi? - komunistai, po to vėl komunistai (liandsbergis), po to superkomunistai (brazauskius), po to supersuperultrakomunistai (liandsbergis/vagnerius/paxius), po to highultrasuperultrasuperultra komunistai ... ėėėė,, niu ir kada

24646. Nikvamiui Vamboziui spec. nuo varnos2004-11-20 19:16
Blogam šokėjui ir kiaušiai trukdo. Fui, kaip banalu. Fui, kaip tinka tautai.

24664. kaimaspriejuros :-) 2004-11-21 12:32
Plungės kultūros Centre - S.Riaubos darbų paroda. Gaila, kad parodą galima apžiūrėti tik darbo dienomis nuo 8 iki 17 val. bet vistiek atvažiuokit! Rasa iš kaimo prie jūros

24670. Faifoklis, pasitaręs su Kanarėle2004-11-21 16:44
Plungei priderėtų Riaubelio muziejaus steigimu pasirūpinti. Parodos man neužtenka. Tik neaišku, ką apie tokio muziejaus steigimą galvoja kultūros miniIsterijos rožės. Tikriausiai dairosi, iš kurios pusės kokie vėjai pučia ir stengiasi savo vietelę minkštą išlaikyti, ramybės savo palaimintos nedrumsti.

24684. kaimaspriejuros2004-11-22 09:37
O kaip jums - Riaubelio darbai - ŠMC? Juk šiuolaikiškiau nebūna, jei teko tuos faifuoklius matyti...

35285. zeta2005-06-09 01:09
Geras straipsnis. Ir tematika labai jau pazistama. Kretingoj turejau savo meistra, nezinau, ar begyvas, seniai bebuvau. Pirkau is jo "Rojaus soda" : Adomas su Ieva stovi po obelia, o ant tos obels virsunes sedi angelas su taskuota suknia. Sake, neparduosiu, kol antro sau nepasidarysiu. Kantriai laukiau tris menesius, atvaziavau rugseji, visa Kretinga tirstam kaip pienas ruke, meistras zemaitiskai sneka, as beveik nieko nesuprantu, bet suderejom. Man grazu mazoji lietuviska skulptura, Nepomukai visokie, faifokliai. Grazu, kad dazyta; jei obuoliai - tai raudoni, jei suknia - tai taskuota. Ir nuo to laiko gyvenu sau Rojaus Sode.

35292. nemo2005-06-09 01:43
Taip, grazu. Ir gyvenimas sito zmogelioko toks...zmogiskas. O kas liecia skulpturas - tai ir visokios romanines Prancuzijos baznyteles turi tokiu, is akmenu nukaltu. Paprastu, siurksciu, idomiu, faifoklisku ir nepomukisku. Grazu. Nors gotikines katedros vistik mane labiausiai stulbina. Nepomukai, Mukeles graudina ir sirdi susildo.

78979. silva :-) 2007-03-29 14:04
tas riauba tj pas mano senelius gyweno,tj yra pas jonusus...bet gamta ten taj nereali,tokioj geroj wietoj gywna...:)

79028. Nijole 2007-03-30 07:07
Kaip ydomu...As irgi esu Jonusaite,ir gyvenu JAV (muziko Broniaus Jonuso dukra). Dirigentas Justinas Jonusas yra musu giminaitis, bet nezinau ar cia jis pasakoja apie Riauba. Matot, musu "Jonusu" pilnas pasaulis!

96887. MILE :-) 2007-09-20 19:59
LABAI FAINA

107422. hastinas :-) 2008-01-12 18:08
nu fainas myliu tokius zmones kaip jis

147350. Antipropaganda2009-01-20 19:51
Kas keisčiausia, kad meno istorijos dėstytojas dailės akademijoje, kuris neaišku kokios pasaulėžiūros paveiktas studentams plauna smegenis, neva Riauba buvo beprotis ir kūrė savo įsivaizduojamą pasaulį, kas įdomiausia ir smagiausia, kad Riauba su juo net atsisakė bendrauti kai jis keliavo po Lietuvą tyrinėdamas liaudies menininkus. Pagonis rezistentas! Šaunu, kad tokių Lietuvoje dar daug. Būtinai aplankykit Riaubos unikalų muziejų prie Beržoro.

165540. Darius2009-07-11 14:33
Užsispyręs Riaubelis buvo... Mano tėvas kilęs iš Godelių, tai pasakojo, kad jei kasant bulves vagoj kas aplenkdavo, tai patamsėdavo visas ir tol kas kas, kol vel bus pirmas... :)

Rodoma versija 26 iš 26 
7:38:17 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba