ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-13 nr. 724

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Apie unikalųjį medžio skulptorių Stanislovą Riaubą su liaudies menininkais JUSTINU ir REGINA JONUŠAIS kalbasi Juozas Šorys. Riaubelis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Diemedžiu tebežydinti poezija (101) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šiukšlynų žmonės – klestinčios visuomenės gėlės (15) • VIRGINIJA GALUBICKAITĖ. Epilogas (5) • Su Vilniuje viešėjusiu GÜNTERIU KRÄMERIU kalbasi Jolanta Kryževičienė. Stora Brunhilda – juokinga (14) • Mieli skaitytojai! (12) • Lietuvių P. E. N. centras kviečia (3) • MICHAEL LAITMAN. Dvasia ir kūnas (48) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALESSANDRO BARICCO. Budmeno sindromas (27) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie laiko dukružę (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Didysis maištas ar didysis mitas? (17) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Romantiškosios lietuvių teatro dvasios beieškant (6) • VALENTINAS SVENTICKAS. Kapitalistinis realizmas ateina! (6) • JUOZAS RIMAS. Ar reikalingas Liudas Truikys Lietuvos operai? (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Apie įžymiųjų žmonių gyvenimą (10) • LAIŠKAI (52) •

Romantiškosios lietuvių teatro dvasios beieškant

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Gražina Mareckaitė. Romantizmo idėjos lietuvių teatre. V.: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. 250 p.

Gražina Mareckaitė yra iš tų kritikų, kurie vaikšto dviejų sričių – literatūros ir teatro – paribiais. Tai leidžia jai, per daug nesiangažuojant, tarsi iš šalies pažvelgti į abi sritis ir, svarbiausia, neįsivelti į dabartinio teatro kūrėjų santykių brūzgynus. Natūralu, kad ir pastaraisiais metais išleistos jos knygos apie teatrą yra glaudžiai susijusios su literatūra. Pernai po Kultūros, filosofijos ir meno instituto stogu pasirodė iš pažiūros kukli, vos per 100 puslapių, knygelė daugiaprasmiu pavadinimu "Laisvoji zona" (su paantrašte – Juozo Glinskio teatras), kurioje autorė iš visų pusių išžvalgo Glinskio draminę kūrybą, jos anaiptol nelengvą kelią į sceną. Taupiuose, užbaigtuose skyreliuose taikliais, klausimo esmę išreiškiančiais pavadinimais ji pateikia užuominų apie 8-ojo dešimtmečio visuomeninio gyvenimo pobūdį, spėja daug ką pasakyti apie teatrą ir jo kritiką, suformuluoti kertines pjesių bei spektaklių charakteristikas.

Sužinome, kad iš dvylikos Glinskio pjesių sceną pasiekė tik septynios, o iš jų tik trys – "Grasos namai", "Kingas", "Po svarstyklių ženklu" (penki pastatymai įvairiuose teatruose) – buvo sėkmingai įkūnytos režisierių Jono Jurašo, Povilo Gaidžio, Jono Vaitkaus ir jau visiems laikams išgarsino Juozą Glinskį ir jo pavardė atsidūrė greta Juozo Grušo, Kazio Sajos ir Sauliaus Šaltenio, kelis dešimtmečius maitinusių Lietuvos teatrų repertuarą. Sužinome, ką davė Glinskis teatrui ir ką gavo iš teatro, kaip į jo veikalus reagavo ano laiko publika. Gausiai cituodama spektaklių recenzijas, Mareckaitė atkuria anuometinį teatrą gaubusią ypatingą atmosferą. Manau, kad Juozas Glinskis turėjo būti patenkintas, 70-mečio proga gavęs tokią dovaną kaip "Laisvoji zona".

Nepraėjo nė metai, o ant stalo jau guli kita solidi po tuo pačiu stogu išleista, keletą metų brandinta Gražinos Mareckaitės knyga "Romantizmo idėjos lietuvių teatre", kurioje bandoma aprėpti nemažą laiko tarpsnį – nuo XIX amžiaus pabaigos iki pat XXI amžiaus. Knyga neprastai atrodo, nešykščiai iliustruota, jos viršelį puošia Kazio Šimonio "Šauklys", išreiškiantis ir mūsų, sakykim, naivoką romantinės pasaulėjautos charakterį, ir teatro pirmųjų žingsnių dvasią.

Apie romantizmą lietuvių literatūroje yra nemažai kalbėta ir rašyta (neatsitiktinai ir pati knyga skiriama šviesiam Vytauto Kubiliaus atminimui), o apie jo atgarsius scenoje – kuo mažiausiai. Mareckaitė ėmėsi itin sudėtingo dalyko – ji bando, kartais pritrūkdama argumentų (o kalbant apie teatrą jų visuomet stinga), kalbėti apie tai, kaip romantizmo banga, pavėluotai atklydusi į mūsų kultūrą, reiškėsi teatre. Autorės užduotis sudėtinga įvairiais požiūriais – ir medžiagos stinga, be to, ir grynojo romantizmo scenoje neturėjome: lietuvių teatre vaidybos mokykla dažnai nesutapdavo su režisūros mokykla ir siekiais, todėl tam tikros vienos krypties ar stiliaus požymių ieškoti – lyg ir bergždžias reikalas. Apsunkina darbą dar ir tai, kad greta tų romantizmo atspindžių į mūsų sceną jau bandė skverbtis ir kitos srovės – psichologinis realizmas ir tam tikros modernizmo apraiškos. O ir pats romantizmas mūsų teatre – tarsi plaukiojanti sala, čia priartėjanti, čia nutolstanti nuo kranto taip toli, kad laiko rūke lieka vos beįžvelgiama. Todėl autorė leidžia sau jaustis laisvai ir tų romantizmo apraiškų ieško įvairiausiuose reiškiniuose, pradėdama nuo lietuvių mėgėjų teatro, kuriame iš tiesų buvo daug "tautiškos dvasios" ir "žilos senovės", primindama mums Nagornoskio, Pietario, Fromo-Gužučio, Słowackio ir kt. veikalus, statytus "Rūtos" bei kitose lietuvių draugijose, ir pateikdama jų labai įdomias nuotraukas. Ir taip iki pat mūsų dienų, kai romantizmo bruožų autorė įžvelgia net klaipėdiečių "Barboroje Radvilaitėje" (pagal Juozą Grušą, rež. Bronius Gražys), Glinskio "Kinge" (rež. Jonas Vaitkus) ar Sigito Parulskio "Iš gyvenimo vėlių" (rež. V. V. Landsbergis). Tiesa, neatsitiktinai vieną iš skyrių, kuriame kaip tik susiduriame su nūdieniais režisieriais Jurašu, Vaitkumi ir kitais, interpretavusiais dabartinę dramaturgiją, autorė pavadina "Romantizmas su "pagiežos randu" (pagal Algirdą Landsbergį) ir kai kuriuos savo samprotavimus grindžia postmodernizmo tyrinėtojų mintimis.

Atrodo, kad autorei yra artimas kai kurių kritikų (Balio Sruogos, Jurgio Blekaičio) požiūris, esą polinkis į romantizmą yra artimas pačiai lietuvio pasaulėjautai. Kai kalbama apie vėlesnių laikų sceną ir dramaturgus, lieka ir neatsakytų klausimų. Mareckaitė ir pati pripažįsta, kad jai nepavyko aprėpti visos medžiagos, pastebėti visų "nutekėjimų" ir srovelių, lyginant lietuviškojo romantizmo apraiškas su vakarietiškomis, nepasisekė į kai kuriuos dalykus įsiskverbti giliau. Kartais romantinis paveldėjimas nepakankamai argumentuotai bandomas "sukabinti" su naujausiu šių dienų teatru. Ir kyla logiškas klausimas, ar ta romantinė gija iš tikrųjų tebesitęsia, ar kiekvieną kuo nors panašų reiškinį dera jai priskirti.

Ne kartą konstatuodama lietuviškojo romantizmo amplitudės siaurumą, Mareckaitė ieško jo pėdsakų net ten, kur sunku ką nors beįžvelgti. Skyriuje "Romantizmo pėdsakai socrealizmo gniaužtuose" autorė atsivėdėjusi rėžia ir kritikai – 1979 metais, ne Stalino laikais, išleisto "Lietuvių tarybinio teatro" vienam iš autorių, susipainiojusiam miglotuose formulavimuose ir melaginguose išvedžiojimuose. Tai iš tiesų nauja.

Bet pats įdomiausias ir netikėčiausias dalykas šioje knygoje – bandymas skyriuje "Vilnius – romantinio jausmo šaltinis" pateikti miesto įvaizdį, savotišką literatūrinę sceninę mozaiką, apimančią miesto gyvenimą nuo Jėzuitų akademijos laikų iki šiandieninio "Keistuolių" teatro spektaklio "Vilnių sapnuoti draudžiama". Čia atrasite visų žymiausių Lietuvos poetų, dailininkų, dramaturgų, scenografų, meno istorikų, kūrusių Vilniui ir apie Vilnių, vardus – Adomo Mickevičiaus ir Mstislavo Dobužinskio, Vladimiro Dubeneckio ir Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Mikalojaus Vorobjovo. Beje, niekur iki šiol nepastatytą pjesę apie Vilnių "Salve" yra parašiusi ir pati Gražina Mareckaitė.

Pristatydama knygą "Romantizmo idėjos lietuvių teatre", noriu pasidžiaugti, kad Gražina Mareckaitė sustatė kertinius iki šiol netyrinėtos temos akmenis. Verti puslapius, aptikdamas ir klaidų, ir pritempimų, ir labai įdomių lyginimų su lenkiškuoju romantizmu (aišku, ne mūsų naudai), kai ko ir pasigendi. Knyga leido vienu aspektu – romantizmo – peržvelgti visą lietuvių teatro istoriją, suaudrino vaizduotę, kaip ir dera galvojant apie romantizmą, sukėlė norą diskutuoti kai kuriais klausimais. Kyla pagunda surengti mokslinę konferenciją panašia tema, aptarti romantizmo apraiškas kitose meno srityse (pavyzdžiui, dailėje ir muzikoje), prisiminti tai, kas buvo praleista. Taigi – salve!

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


24345. Čia Lietuva,2004-11-15 14:53
čia draugas draugui recenziją ar rekomendaciją rašo. Kažin, ar Vakarų Europoje irgi taip bendradarbės viena kitą globoja?

24359. IVS2004-11-15 17:55
Beda ta, kad LT per mazai zmoniu. Pagalvokite, kiek yra teatrologu ir kiek is ju Vilniuje? Kas antras kas trecia pazista asmeniskai.Todel ir gaunasi tokia provincija, kad draugas draugui recenzija raso. Rasytu ( o dar geriau, verstu) straipsnius apie musu ir kitu saliu teatra, o apie save palauktu, kol kiti parasys.

24374. 2 Cia Lietuva2004-11-15 21:15
Ten tam instike toks stilius apskritai, dailetyrininkes viena kitai irgi rasineja panegirikas jau ne vieni metai.

24375. analizas2004-11-15 21:25
dvi iskasenos

24616. analizui2004-11-19 23:16
Iš skurdžių jūsų šlapimo mėginių, neįmanoma konstatuoti anksčiau jums diagnozuotos prigimtinės silpnaprotystės (dauno sindromo).

24640. Katinas Leopoldas2004-11-20 15:29
Gyvenkit darugiškai, nenaudėliai. Antraip, kai ateis laikas, neturėsit draugų, kurie jums rekomendacijas, recenzijas, nekrologus rašyti galėtų...

Rodoma versija 26 iš 26 
7:38:16 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba