ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-13 nr. 724

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Apie unikalųjį medžio skulptorių Stanislovą Riaubą su liaudies menininkais JUSTINU ir REGINA JONUŠAIS kalbasi Juozas Šorys. Riaubelis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Diemedžiu tebežydinti poezija (101) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šiukšlynų žmonės – klestinčios visuomenės gėlės (15) • VIRGINIJA GALUBICKAITĖ. Epilogas (5) • Su Vilniuje viešėjusiu GÜNTERIU KRÄMERIU kalbasi Jolanta Kryževičienė. Stora Brunhilda – juokinga (14) • Mieli skaitytojai! (12) • Lietuvių P. E. N. centras kviečia (3) • MICHAEL LAITMAN. Dvasia ir kūnas (48) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALESSANDRO BARICCO. Budmeno sindromas (27) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie laiko dukružę (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Didysis maištas ar didysis mitas? (17) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Romantiškosios lietuvių teatro dvasios beieškant (6) • VALENTINAS SVENTICKAS. Kapitalistinis realizmas ateina! (6) • JUOZAS RIMAS. Ar reikalingas Liudas Truikys Lietuvos operai? (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Apie įžymiųjų žmonių gyvenimą (10) • LAIŠKAI (52) •

Apie įžymiųjų žmonių gyvenimą

ANDRIUS ŠIUŠA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Agnė Juškaitė. Pačiūžos. 2001

Kartą vieną rūškaną sekmadienio rytą vaikštinėdamas Haid Parke Darwinas netyčia išmąstė, kad kieno snapas didesnis, tas gimdo sveikesnį palikuonį.

Dairydamasis pro Newtono sukurtą veidrodinį teleskopą į dūlinančius anglus, kurie slinkdami į pamaldas to nė neįtarė, asociatyviai lygindamas nustatė, kad beždžionės netiki Dievu, o žmonės tiki ir kiekvieną sekmadienį su šeimomis traukia į bažnyčią. Tai vadinasi evoliucija.

Be galo protingas buvo seras Charlesas Darwinas. Bet, kaip ir visi protingi žinduoliai, turėjo jis vieną išimtį, vieną nukrypimą nuo normos – kažkodėl nemėgo savo tautiečio Šekspyro, laikė jį baisiai nuobodžiu rašytoju. Net ir aklam aišku kodėl: mat Šekspyras nepripažino jokių darvinizmo teorijų, juolab Darwino, jis pasitikėjo bekoniena, t. y. Fransiu Baconu, savo amžininku, kadangi šis visus mokslus suklasifikavo pagal tris žmogaus sugebėjimus: individo atmintimi remiasi gamtos ir visuomenės istorija, vaizduote – poezija, intelektu – filosofija, apimanti Dievo, gamtos ir žmogaus teoriją. Protingas buvo ir lordas Baconas, karališkojo antspaudo saugotojas. Bet sykį užsimiegojęs įkliuvo už kyšininkavimą ir buvo nuteistas.

Kaip sakoma, gyvenimas tvoja iš tos pusės, iš kurios visai nesitiki.

Darwino žmona Darwinienė, kai vakarais beždžionių Mozė palinkęs prie stalo kūrė savo teorijas, atsilošusi maigė pianino klavišus, mat buvo Chopino mokinė. To paties, Fryderyko Franciszeko. Po maigymo, nusiplovusi rankas, ji eidavo ruošti vakarienės mokslininkui.

Darwinas nepaprastai mėgo egzotiškai maitintis. Valgė pumieną, pelėdieną ir vėžlių sriubą. (Vaikystėje jis turėjo mažą šonakaklį vėžliuką (Pleurodira), atgabentą iš kolonijinės Indijos. Su juo, pavalgęs, kasdien meiliai žaisdavo sodelio žolėse prie kūdros. Bet vieną kartą, nespėjęs papusryčiauti, apimtas afekto įmetė vėžliuką į verdantį puodą. Moksliniais sumetimais. O atsipeikėjęs paragavo viralo. Bet čia mes nukrypom nuo pagrindinės temos.) Dėl jos, dėl tos vėžlių sriubos, 1830 metais kaip natūralistas (natūralų maistą mėgstantis tyrinėtojas) laivu "Beagle" nusigrūdo į Galapagų salas. Kad paragautų tenykščių niekieno neliestų gyvių, o ypač vėžlių. Iš ekskursijos grįžo visai nuslinkusiu stogu ir parašė veikalą "Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio". Ten moksliškai gražiai apibūdino beždžionių ir žmonių santykius.

Ta stora knyga su paveikslėliais nesvietiškai pritiko Churchillio draugui Stalinui, jis net Kremliaus lovoje sudėdamas bluostą kaip gydomąją maldaknygę pasikišdavo ją po kaire pažastimi. Galiausiai likbezo metu jam į galvą šovė humaniška mintis – pavesti Dzeržinskiui aprūpinti šita knygele visus gyventojus. Kad perskaitytų ir vystytųsi. Stalinas kitus žmones laikė beždžionėmis, o savęs – ne. Į save jis kreipdavosi meiliai – homo sapiens. Už tai, kad rūkė pypkę. Kas matė beždžionę su pypke dantyse? Jo karščiausias draugas Leninas irgi buvo iš kažkokios nežinomos beždžionių vados. Taip pat nepapsėjo pypkės. Todėl jį darbininkai ir valstiečiai pakrikštijo Revoliucijos vadu.

"Vova, – sakydavo Koba, kai būdavo geros nuotaikos, – ar tu skaitei Charleso pasakas?" – "Batiuška, nekogda, nekogda*, – atšaudavo Krupskajos alfonsas, garsiai krykštaudamas, – einu į pasimatymą. Su Trockiu. Reikia revoliuciją kelti". – "O be reikalo, – primerkęs nuo dūmų akį, keistai į ūsą šypsodavosi būsimasis Visų Tautų Vadas, – ten apie kikilius labai vaizdžiai išguldyta. Kikilis – pasaulinės revoliucijos šauklys! Aš per suvažiavimo pertrauką Maksimui Karčiajam liepiau parašyti literatūrinį marksistinį himną apie kikilį. Bet jis, neišprusęs mužikas, kažkodėl raudonąjį brevijorių pavadino "Audrapaukščiu". Reikės tą prakeiktą grafomaną laisvalaikiu nunuodyti. Arba blogiausiu atveju ištremsiu į Kaprio salą, kad nesimaišytų po kojom".

Bet aš ne apie revoliucionierius norėjau pasišnekėti. Aš apie lordus. Tai va, tas Charlesas, kuriam nuslinko stogas, turėjo senelį, kuriam irgi buvo nuslinkęs stogas. (Visa giminė trenkta.) Jo vardas buvo Erazmas. Ne Roterdamietis, nepertraukinėkit, susimildami. Erazmas Darwinas buvo natūralus natūrfilosofas ir netgi poetas. Jis sukurpė keletą poemų à la Byronas: "Botanikos sodas", "Gamtos šventovė, arba Visuomenės kilmė" etc. Jose eilėmis išreiškė savo gamtamokslines pažiūras. Dieve šventas, juokingiausia tai ne tos poemos (kas jas skaitė?), juokingiausia buvo jo teorija, kad gemalai atsiranda tėvo organizme kaip plonos, nuo nervinių galūnių atsiskyrusios skaidulos, kurios į kiaušinį patenka per apvaisinimą.

Na, ar ne paplaukęs buvo senelis? Jis gi, reikia manyt, ilgais senojo Albiono smogo apniktais vakarais anūkui sekė pasakas. Ir anūkas pametė galvutę. Nuo tų natūrfilosofinių pasakų garbusis Charlesas, po daugel metų pražilęs, panašus į Levą Nikolajevičių Tolstojų, mirė Daune. Ten, net ir kankinamas podagros, neatsisakęs savo teorijos, apdovanotas pasaulio meile ir neapykanta, svajingai gyveno paskutinius keturiasdešimt metų, po ko laimingai ir padėjo šaukštą. Palaidotas taip pat tame pačiame Daune. Maždaug kaip mūsų Naujojoje Vilnioje. Pagalvojau: Darwinas balsavo už evoliuciją, o Stalinas mylėjo Darwiną, bet iš keršto darė revoliuciją. Mokslinių teorijų neatitikimas? Bjaurus Visarionovičiaus archetipas? Gal įsižeidė dėl kokios nors prastos darvinizmo brošiūrėlės? Viena buvo tokia begal kontroversiška, kaip ten ji vadinosi – "Puvenų susidarymas dėl sliekų veiklos". Gal dėl jos? Bet kas tuos bolševikus supaisys...

Kaip čia gražiau perėjus prie kito anglų lordo šviesulio, sero ir riterio. Turiu omeny Izaoką. Aš jau minėjau jį, pasakodamas apie Charlesą.

Dar Seredžiuje, kankinamas mokyklos suole, kaliau jo veiksmo ir atoveiksmio dėsnius. Laikiau tai mūsų klasės atrasta aksioma: ir tas, ir tas lygūs vienas kitam. Bet klasikinės fizikos pradininkas mūsų atradimą galutinai patvirtino. Žinojimas labai praversdavo per pertraukas koridoriuose su bendraamžiais suvedinėjant sąskaitas.

Iš visų I. N. dėsnių šiandien ryškiai prisimenu tik vieną – kad obuolys nuo obels netoli terieda. Jis irgi taip manė, lygindamas šitą gamtos dėsnį su Mėnulio ir Žemės santykiavimu. Viena, ko niekaip neatiduoda atmintis, tai ar Mėnulis – obuolys ar Žemė? Mano amžinatilsį senelis, turėjęs ūkį netoli Kulių, savotiškai gerbė Newtoną. Vis paplakdamas arklį, rudenį kasant bulves, žemaitiškai surėkdavo: "Niu, toną!" – paskui pakiliai nužvelgdavo lauke sustatytus maišus, kuriuose jau ilsėjosi bemaž devyni šimtai kilogramų.

Bet Newtonas buvo kietas. Jam piršto į burną nekišk. Sunkaus būdo, habilituotas mizantropas. Betrinant suolą tais laikais jau įžymiame Kembridže, bendramoksliai iš jo šaipydavosi, kad su tokiu charakteriu jis niekada nesusiras žmonos ir niekad nemūvės jungtuvių žiedo. Įsiutęs ant šaipokų, Izaokas kerštaudamas vėliau savo vieną interferencijos dėsnį narciziškai pavadino "Newtono žiedais".

Bet jam pavyko išvengti inkvizicijos laužo, ne kaip kitiems šmaikštuoliams.

Minimo subjekto universitetiniai draugeliai buvo daug protingesni ir talentingesni, labiau išprusę, išsilavinę nei apkalbamas subjektas, bet, keista, pasuko šunų takais: vienas nužygiavo į Prekybos rūmus, neilgtrukus pateko į Tauerį, kur kitados atostogavo ir buvo nukirsdintas humanistas Thomas More’as, kitas – išskrido į Ameriką ir su Šiaurės Dakotos indėnais prie laužo ir oda dengto vigvamo prasigėrė, bandydamas jiems išaiškinti moksladraugio Izaoko gravitacijos dėsnį. Indėnai – kantrūs žmonės, bet tokių įkyrių kaimiečių kembridžiškių nemėgo. Slapčia įspėti genties vado, apsimetė, kad nieko nesupranta, ir tik šaukė: "Viski! viski!" Fizikas purto galvą, papilsto ir vėl apie tą patį dėsnį. Ir nejučiom pats šiek tiek sriūbteli dėl kompanijos ir tautų draugystės. Vakarop jį ir paguldė gravitacija – prilenkė prie Naujojo pasaulio žemės. Dar, lūždamas, spėjo pagalvoti – veikiau tik prašvilpė jo prote kvaila mintis: o aš Izia netikėjau!

Iš Newtono aplinkos vienas Izaokas ir teliko. Mokslui tai buvo baisi netektis, nepataisoma nelaimė. O juk galėjo būti ir du Newtonai, ir trys – Anglijos gamta motiniškai dosni alma materomis. Ne taip kaip Lietuva. Kur jūs matėte Lietuvoje kokį nors Kembridžą? Newtonų – nors vežimu vežk, o Kembridžo – nė vieno.

Kad nenusišnekėčiau, grįžkime prie mokslininko biografijos ir fotografijos. Izaokas velniškai troško išrasti dagerotipiją, bet, užsiėmęs pašaliniais atradimais ir išradimais, neturėjo nė akimirkos laisvo konkretaus laiko. Einsteinas su savo reliatyvumu dar vėlavo: išsiblaškymas Albertui visada kenkė. Jei ne tas jo bjaurus būdo bruožas, ko gero, savo genialiame moksliniame gyvenime būtų spėjęs išrasti net ir koreliatyvumo teoriją. Tiek to, čia jo problemos.

Būdamas narciziško charakterio, tai jau minėjau, o gal ir neminėjau, prieš mirtį, nespėdamas aplenkti Louis Jacques’o Mandé Daguerre’o, bet norėdamas, kad ainiai atsimintų jį tik iš gerosios pusės, Newtonas užsakė daugybę savo atvaizdų – portretų. Ir ėmė išradinėti teleskopą, kad kai įsitaisęs krėsle pozuos – dailininkai stovėtų vienoje teleskopo pusėje, o jis mąstytų kitoje. Ir tie, pažvelgę pro optinio išradimo skylutę, išvys taurų jo veidą, iki begalybės padidintą. Teliks dažų klausimas. Bet čia ne istorinė pastaba, čia meninė smulkmena.

Kaip ir reikėjo tikėtis, atsitiko kur kas blogiau – subėgo tiek kviestų ir nekviestų dailininkų, tiek svajojančių ir geidžiančių palytėti visatinės šlovės genijų, kad nebetilpo Londono monetų rūmuose, kur I. N. buvo numatęs save demonstruoti kaip neeilinį topmodelį. A propos, tuose rūmuose Newtonas uždarbiavo, kalė pinigą – buvo naktinis prižiūrėtojas. Teko jam skubiai pasiųsti ieškoti veidrodžių, kad jo nemirtingą veidą padaugintų pagal jo paties sukurtą formulę N/m2 (niutonas kvadratiniam metrui). Kai amalgamos buvo pristatytos ir prijungtos prie optinio instrumento, gimė veidrodinis teleskopas, dar kitaip vadinamas Newtono reflektoriumi. Dar ir dabar naudojamas popmuzikos žvaigždžių laukams fotografuoti.

Pamokymas: Taip buitis pagimdo mokslą ir jo atradimus.?

Tiek šiam kartui, pakaks, laikas pietauti; juk mes esam tik niutonsekundė, nesitikėkime nepelnytos šlovės. Būkime paprasti, neįžymūs, nekiškime snapo, nors jis ir didelis. Apie kitus pasaulio šviesulius pasikalbėsime kada nors.

Nusilenkiu ir dingstu abėcėlėje.


Naudota literatūra: Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1976–1985


__________________________________________________________
* Nėra kada taukšti apie evoliuciją, tėtuši (rus.).

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


24315. Cinzas2004-11-15 05:46
Boring

24415. R_R :-) 2004-11-16 15:43
liuks. puikus jumoro jausmas.

24432. varna2004-11-16 22:36
Bedieviskas bukumas.

24468. Baronas2004-11-17 15:06
Bedieviškas bukumas yra neturėti jumoro jausmo. Užuojauta Varnai.

24476. donak2004-11-17 17:56
be zodziu reras humoras, skaitau ir bandua nuspet kas idomaus toliau...

24586. Baronui nuo varnos2004-11-19 19:18
Šiušos lygio jumoro jausmo neturiu. Ir be galo tuo didžiuojosi. Užuojautos vertas autorius (?), o ne aš. Ne, užuojauta ir man reikalinga. Dėl to, kad eilinį kartą užsiroviau ant Šiušos. Kaip sakoma: nuo Gedos bėgsi, ant Šiušos užsirausi.

24603. it.2004-11-19 22:05
Ne jumoras,o humoras,varnele.

24614. Andžej2004-11-19 23:07
"Kieno snapas didesnis, tas gimdo sveikesnį palikuonį." Varna, taviškis nesiskiria nuo banguotosios papūgėlės.

27011. NERINGA :-) 2004-12-21 10:04
LABAI NUOSTABUS STRAIPSNIS

53217. 2006-03-04 09:55
Xi xi xi...

Rodoma versija 26 iš 26 
7:38:15 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba