ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-13 nr. 724

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Apie unikalųjį medžio skulptorių Stanislovą Riaubą su liaudies menininkais JUSTINU ir REGINA JONUŠAIS kalbasi Juozas Šorys. Riaubelis (36) • LAIMANTAS JONUŠYS. Diemedžiu tebežydinti poezija (101) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Šiukšlynų žmonės – klestinčios visuomenės gėlės (15) • VIRGINIJA GALUBICKAITĖ. Epilogas (5) • Su Vilniuje viešėjusiu GÜNTERIU KRÄMERIU kalbasi Jolanta Kryževičienė. Stora Brunhilda – juokinga (14) • Mieli skaitytojai! (12) • Lietuvių P. E. N. centras kviečia (3) • MICHAEL LAITMAN. Dvasia ir kūnas (48) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALESSANDRO BARICCO. Budmeno sindromas (27) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie laiko dukružę (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Didysis maištas ar didysis mitas? (17) • AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Romantiškosios lietuvių teatro dvasios beieškant (6) • VALENTINAS SVENTICKAS. Kapitalistinis realizmas ateina! (6) • JUOZAS RIMAS. Ar reikalingas Liudas Truikys Lietuvos operai? (6) • ANDRIUS ŠIUŠA. Apie įžymiųjų žmonių gyvenimą (10) • LAIŠKAI (52) •

Budmeno sindromas

ALESSANDRO BARICCO

[skaityti komentarus]

iliustracija
Richard Hamilton. Adonis Y fronte. 1962

– Minutėlę, brangioji... Jau baigiu.

Švelniai, bet nepakeldamas akių nuo rašomojo stalo tarė teisėjas Budmenas. Nuolanki ir atsidavusi žmona Ana, gimusi Pinčetone, beje, garsiosios jojikės sesuo, išėjo iš kambario ir sugrįžo pas svečius. Darbo kambarys vėl paskendo tyloje.

Jau keturiolika metų, tris mėnesius ir vienuolika dienų teisėjas Budmenas, visoje Kontėjoje žinomas ir gerbiamas džentelmenas, neatsispyrė įpročiui prieš vakarienę sudėlioti pasiansą. Visus tuos metus jis kas vakarą mėgavosi šiuo malonumą teikiančiu įpročiu. Jis galėdavo praleisti vakarienę, ją – taip. Tačiau pasianso – niekada. Šįkart teisėjas pasirinko Imperatorę ir toks pasirinkimas, kaip vėliau pažymėjo gydytojas Benediktas, tragedijos požiūriu buvo neatsitiktinis; tragedijos, kuri jau tą vakarą nulėmė liūdną teisėjo likimą. Imperatorė – ne paprastas, tai – siaubingas pasiansas. Žaidžiama keturiomis kortų malkomis, vien jas išdėlioti ant stalo (73 kortos išdėstomos pagal sudėtingas geometrines struktūras) reikia nemažai laiko. Kiekvienas pasiansas yra asmeninė dvikova su likimu, o Imperatorė – ypatinga dvikova: sudėtingesnė ir tam tikra prasme iškilmingesnė.

Tai šiek tiek pateisintų, kodėl tą 1945-ųjų rugpjūčio vakarą teisėjas Budmenas rymojo palinkęs prie rašomojo stalo ir sutelkęs tokį dėmesį, kokį būtų galima pavadinti perdėtu. Priešais jį esančią kortų kombinaciją bet kuris patyręs lošėjas nedvejodamas būtų pavadinęs daug žadančia. Be abejonės, viskas rodė retą sėkmingą žaidimo baigtį. Todėl su pagrįstu optimizmu teisėjas Budmenas paėmė iš malkos vieną kortą ir atvertė. Kryžių septynakė. Galėjo pasitaikyti būgnų penkakė, pikų berniukas ar čirvų dešimtakė ir jo gyvenimas būtų tyliai plaukęs ramios senatvės link. Tačiau buvo kryžių septynakė – ir tas gyvenimas nepastebimai pasuko tragedijos link. Teisėjas ilgai tarp pirštų vartė kortą, akimis klajodamas po milžinišką, jo rašomąjį stalą dengiančią schemą. Nieko nepadarysi, – nebuvo nė vienos vietos, kur ta apgailėtina kryžių septynakė būtų tikusi. Skrupulingai svarstė kiekvieną galimybę, ieškojo kokio nors galimo, anksčiau nepastebėto ėjimo. Nieko. Dar kartą – ir šį kartą klastingai – Imperatorė laimėjo.

Teisėjas Budmenas buvo griežtų principų ir bekompromisės moralės žmogus. Tuo turėjo progos įsitikinti visi valstybiniai tribunolai. Tad neturėtų stebinti, kad per keturiolika metų, tris mėnesius ir vienuolika dienų jam nė karto netoptelėjo į galvą mintis sukčiauti žaidžiant pasiansą. Ir nuolat stebins, kad būtent tą niekuo neišsiskiriantį vakarą likimas jam pirmą kartą pasiūlė apsvarstyti šią apgailėtiną galimybę. Sukčiauti žaidžiant pasiansą – tai niekis. Etiniu ir techniniu požiūriu – tai nieko nereiškiantis ir visiškai normalus poelgis. Tačiau teisėjui – neįsivaizduojamas. Mintis jam toptelėjo staiga, lyg iš niekur, tarytum atnešta paslaptingo regėjimo. Tad tai, kas turėjo nutikti, nutiko. Teisėjas pakėlė akis, vangiai pažvelgė į laikrodį su švytuokle (ketvirtis po šešių), įsitikino, kad kambaryje nieko nėra, ir tuomet, apimtas – kitaip nepavadinsi – žmogiškos silpnybės, padėjo atgal į malką kryžių septynakę, akimirką palaukė ir pakėlė kitą kortą. Berniukas. Pikų berniukas.

Po dešimties minučių, prisidėjęs prie svečių, į nuoširdžius pasveikinimus teisėjas įterpė nuolankiausius atsiprašymus dėl mažučio, bet neatleistino pavėlavimo. Įžvalgi akis būtų pastebėjusi jį apėmusį perdėtą linksmumą, būdingą vyrams tą akimirką, kai, išdavus žmoną, paaiškėja, kad pavyko išsisukti.

Tik po keleto dienų teisėjui Budmenui pradėjo aiškėti, kad ir kaip tai atrodytų keista bei neįprasta, jog jam anaiptol nepavyko išsisukti. Viskas prasidėjo nuo laikraščiuose paskelbto migloto pranešimo: ant vieno japonų miesto amerikiečiai numetė milžiniško galingumo bombą. Praėjo šiek tiek laiko, kol teisėjas Budmenas, surinkęs visus naudingus faktus, susiejo šią žinią su savo pražūties pradžia: japonų miestas vadinosi Hirosima, bomba buvo atominė, ją numetęs B 29 lėktuvas pagal įgulos vado motinos vardą pramintas "Enola Gay". Bet svarbiausia – bomba, pradėdama naują teroro epochą, sprogo rugpjūčio 6-ąją šešiolika minučių po aštuonių (Tokijo laiku). Būtent tuo metu už tūkstančių kilometrų teisėjas Budmenas kišo kryžių septynakę į kortų malką ir ištraukė pikų berniuką. Daugeliui žmonių tai būtų reiškę tik įdomų sutapimą. Tačiau teisėjas Budmenas buvo keistas ir, kaip jau pabrėžta, tvirtos moralės žmogus. Nedvejojo: jeigu jis nebūtų sukčiavęs žaisdamas, bomba niekada nebūtų buvusi numesta. Ta bomba buvo bausmė tik už jo kaltę.

Nelengva būti žmogumi, nulėmusiu pirmąją atominę katastrofą, tad teisėją Budmeną pradėjo kankinti nemiga ir periodiška protinio pasimaišymo būsena. Prie to prisidėjęs infarktas ir ilgas sveikimas jį taip fiziškai ir psichiškai išsekino, kad ilgainiui nebegelbėjo net ir žmonos Anos bei sūnų Simono ir Piterio globa. Kad ir kiek jie dėjo pastangų, teisėjas buvo viskam abejingas: vienintelis dalykas, pažadindavęs jį iš pasyvumo būsenos, buvo mėšlungiškas ir nesveikas domėjimasis viskuo, kas siejosi su Hirosimos bomba. Nežinodama tikrųjų jo vidinės dramos priežasčių, šeima palaikė šią aistrą, nors ir negalėjo jos suprasti. Kurį laiką tam tikrais antidepresantais teisėją gydė asmeninis gydytojas, daktaras Raitas. Vėliau, kai pradėjo reikštis akivaizdūs pamišimo požymiai, visiems tapo aišku, kad atėjo laikas įsikišti kokiam nors autoritetingam psichiatrui. Teisėjas buvo nuvežtas į garsią apylinkės kliniką. Nesipriešino. Tik paprašė, kad jo palatoje prie lovos būtų pakabinta nuotrauka, kurią prieš kiek laiko buvo išsiplėšęs iš vieno didelio tiražo leidinio. Nuotrauka buvo spalvota, joje pavaizduotas atominis grybas buvo nufotografuotas kokiame nors Ramiojo vandenyno atole.

Jį gydantis gydytojas buvo Benediktas Benediktas. "Pavardė – ta su k", kaip jis pats jau nuo vaikystės buvo išmokęs kartoti. Jo tėvas Aulas Benediktas ilgai bandė pasidaryti pinigų konstruodamas mechanines pianolas pagal vieną ypatingą patentą, kurį rengė daugelį metų ir baigė ištobulinti apie 1940-uosius, būtent tada, kai mechaninių pianolų paklausa visiškai sužlugo Europoje ir galiausiai visame pasaulyje. Nebuvo sklandaus gyvenimo žmogus ir tai galėtų padėti suprasti tą aštrią klastą, kai 1913 metų rugpjūčio 4 dieną pilkame civilinės metrikacijos biure savo vieninteliam sūnui parinko vienintelį klaidingą vardą iš tūkstančių galimų. Sūnus atsikeršijo tapdamas psichiatru.

Jis, kaip minėta, nuo 1946 iki 1951-ųjų gydė teisėją Budmeną. Iškart suprato, kad priešais jį – nepaprastos mokslinės svarbos atvejis. Budmenas, priešingai nei manė jo anūkai Dikas, Tilas, Poltas, Mariana ir Luiza Ana Adelaidė, nebuvo išprotėjęs. Bent jau ne klinikiniu požiūriu. Kaltės kompleksas, apsėdęs jo protą, buvo pagimdytas ne paties įvykio, bet šokiruojančios vėlesnės to įvykio interpretacijos. To teisėjo protą sujaukė ne menkavertis apgaulės gestas dėliojant pasiansą, bet įsitikinimas, kad egzistuoja sąryšis – slaptas, bet objektyvus – tarp to poelgio ir žmonijos katastrofos. Šiame keistame poelgyje daktaras Benediktas įžvelgė kažką, ko nebuvo galima pavadinti atsitiktine sumanaus proto keistybe, tai buvo aiški, labai plačiai paplitusi pasąmoninė tendencija: polinkis manyti, kad, be akivaizdžių priežasčių, pasaulio eiga yra reguliuojama nematomų ryšių sąsajos, susiejančios niekniekius su svarbiais įvykiais, detalę su visuma, paprasta su nepaprasta. Pakankamai mįslinga tokio tikėjimo kilmė ir gana pavojingos klinikinės jo pasekmės įtikino daktarą Benediktą, kad sindromas – vertas analizės ir studijų, daktaro Benedikto iniciatyva jis net ir šiandien žinomas kaip Budmeno sindromas.

Šio sindromo analizei su dideliu atsidavimu ir principingumu daktaras Benediktas paskyrė visą savo gyvenimą. Tai jam suteikė katedrą Oregono universitete, tarptautinio mokslo pasaulio pagarbą, reišmingą sąskaitą banke, skyrybas, periodiškus dvylikapirštės skausmus, niekada taip ir netapusius tikra žaizda, ir paskutiniais metais keistą tiką, kuris jį priversdavo staiga sutraukti tris dešinės rankos pirštus, paliekant įtemptus ir standžius smilių ir mažylį. Juokingas tiko sutapimas su vulgariu neabejotinos prasmės gestu, savaime suprantama, suteikė reikalui ypatingo slogumo.

Iš pradžių (kaip puikiai papasakojo Jozefas Adelgrasas pagirtinoje savo knygoje "Doktor Benedikt. Das Leben, Das Werk") daktaras Benediktas stengėsi aprašyti tokį klinikinių atvejų skaičių, kurio būtų pakakę įteisinti tikro sindromo definiciją. Žinojo, kad teisėjas Budmenas buvo ne nieko nereiškianti išimtis, bet didelio klinikinio ledkalnio viršūnė. Jis buvo vienas, turėjo rasti kitus atvejus. Visiems kolegoms, su kuriais palaikė tam tikrus ryšius, išsiuntinėjo anketas ir pats asmeniškai pasinėrė į kruopštų tiriamąjį darbą. Šeši sąsiuviniai, kuriuose pažymėjo savo darbo rezultatus (ir kuriuos pagirtinai paskelbė jau minėtas profesorius Adelgrasas), liudija pirmosios darbo fazės sunkumus.

kovo 14 d.

p. Bertas Malounas

– Ar teko kada pastebėti keistų sutapimų tarp jūsų privataus gyvenimo ir reikšmingų istorinių įvykių?

– Privatus mano gyvenimas ir yra istorinis įvykis.

– Prašom?

balandžio 21 d.

p-lė Aurelija Kroft

– Ar Jums teko kada nors pastebėti, kad tam tikri nereikšmingi jūsų poelgiai būtų netiesiogiai nulėmę triukšmingas žmonijos katastrofas?

– Klausyk, brangusis, aš už pasidulkinimą imu pinigus. Jeigu nori – pridėk šimtinę ir kalbėk atvirai, OK?

Nepaisant to, gan greitai jis pradėjo gauti pirmuosius reikšmingus patvirtinimus. Kalvis iš Ohajo prisipažindamas jam rašė, kad kaskart, kai mušdavo žmoną, tuo pat metu nuo bėgių nuriedėdavo kompanijos "Burton Railways" traukinys: pridėjo dokumentus (laikraščių iškarpas ir žmonos su mėlynėmis nuotraukas). Štutgarte gyveno matematikos mokytojas, kuris negalėjo masturbuotis, nesukeldamas silpnesnių ar stipresnių žemės drebėjimo smūgių pietų Italijoje. Seras, kurio pavardės atsargumo dėlei geriau neskelbti, nusižudė, nesugebėjęs atsikratyti minties, kad nulėmė "Titaniko" nuskendimą: tos pačios dienos tą pačią valandą jis paliko Bristolio "Titaniko" viešbučio kambarį, išsinešdamas visą rankšluosčių komplektą. Farmacininkas iš Esekso kiekvienąkart, kai užlipdavo ant kanalizacijos dangčio, Trečiajame pasaulyje sukeldavo epidemiją (dabar gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą vienoje Airijos kaimo vietovėje), vieno puikaus prancūzų chirurgo žmona išprovokuodavo stipriausius ciklonus Tolimuosiuose Rytuose kiekvienąkart, kai gamindavo keptus baklažanus, vienas rusų pianistas nustojo viešai atlikti Chopino baladę op. 23 įsitikinęs, kad jos atlikimas praeityje nulėmė kai kurių kino žvaigždžių mirtį.

Per porą metų daktaras Benediktas surinko 218 aiškių Budmeno sindromo atvejų. Šio reikšmingo sąrašo pagrindu suredagavo pirmąjį oficialų tyrimą, kurį 1954 metais kovo mėnesį išspausdino prestižinis "International Psychiatric Review". Mokslininkai sutiko šiltai. Tas pats profesorius Adelgrasas jau minėtoje monografijoje pripažįsta, kad toje pirmoje, negalutinėje, Benedikto teorijos redakcijoje dar jautėsi tam tikras neužtikrintumas ir kai kurios skubotos išvados. Remiantis tirtais atvejais, tekste buvo išskirti du principai, galintys paaiškinti ligos kilmę ir pagrindines galimos psichoterapijos gaires:

1) Daugelis sindromo paliestųjų puoselėjo vienaip ar kitaip paslėptą tvarkos maniją. Kad tiksliai susietų nereikšmingus poelgius su skandalingais įvykiais, jiems iškildavo poreikis "patikrinti" realybę pasitelkiant objektyvius faktus. Aiškus ir kamuojantis atsakomybės jausmas, kurį lėmė šis sąryšis, buvo laikomas tam tikra eigos autentiškumo garantija. Sielvartas ir kaltės jausmas, lydėdavę padarytą poelgį ir pražūtingas pasekmes, būdavo išgyvenami kaip išsivadavimo iš kančios ir neapibrėžto bei nekontroliuojamo chaoso padarinys;

2) Daugumoje tirtų atvejų (181 iš 218) sindromą išprovokuodavo nusikaltėliškas ar bent jau tokiu ligonio laikytas poelgis. Paikystės demaskavimas ir bausmė buvo viešos ir dramatiškos to poelgio pasekmės. Tarp kaltės ir bausmės esanti disproporcija, ypač ryški, pavyzdžiui, Budmeno atveju, taip pat reiškė ir slaptą megalomanijos formą arba stiprias egzistencines kančias. Didelė dalis sindromo paliestųjų tikėjo esantys Dievu arba galimybe juo būti.

Nors ir netvirti, bet, kita vertus, akivaizdūs, šie du teiginiai įkvėpė daktaro Benedikto tyrimus penktajame dešimtmetyje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje. Nuodugniai išnagrinėti ir papildyti, jie pasirodė visose vėlesnėse jo publikacijose, mokslo pasaulyje kėlusiose vis didesnį susidomėjimą. Po pirmųjų oficialių pripažinimų daktaras Benediktas atsidėjo įvairiems psichoterapiniams eksperimentams su savanoriais. Tai tikriausiai buvo žavingiausia jo darbo dalis. Per trumpą laiką pasiekti laimėjimai jam leido laikyti save šlovingu psichiatru. Į jį kreipdavosi keisčiausi ligoniai iš visų pasaulio kraštų ir visi, vienaip ar kitaip sergantys Budmeno sindromu. Daktaras Benediktas atrinkdavo prašymus ir atsidėdavo įdomiausiems atvejams. 1961 metų vasara, be kitų, į jį kreipėsi antikvaras iš Sietlo. Vardu Providensas Providensas. Apimtas tam tikro vaikiško bendrumo instinkto, daktaras Benediktas Benediktas sutiko jį gydyti. Atrodė, nieko nereiškiantis sprendimas. Kaip vėliau paaiškės, buvo ne taip.

Providensas Providensas buvo 51 metų, turėjo katalikę šešeriais metais jaunesnę žmoną ir du vaikus: Artūrą (karininką) ir Aną (vieno Maino koledžo fizinio lavinimo mokytoją). Laiminga šeima. Visa pranašavo Providensui Providensui laimingą senatvę. Tačiau laikantis faktų reikia atkreipti dėmesį, kad 1960 metų liepos 12 dieną antikvaras iš Sietlo nusekė iš paskos vieną vaikiną, kurio vardo taip niekada ir nesužinojo, į kino teatrą "Stars" ir po keleto reikšmingų preambolių tarp minėtos patalpos medinių kėdžių įgijo pirmą homoseksualinę patirtį. Buvo penkios po pietų. Tą pačią valandą ne daugiau nei penki šimtai metrų nuo kino teatro kulka perskrodė Voleso Rido, vieno viešbučių tinklo savininko, valstybės senatoriaus, stuburą. Nebuvo jokio reikalo neįtikėtiną ir apgailėtiną kino teatre nutikusį įvykį susieti su žiauria žmogžudyste; būdamas stipriai sukrėstas to, kas jam nutiko, Providensas Providensas jų ir nesusiejo. Neeilinis sutapimas jam sugrįžo atmintin, kai po pusantro mėnesio buvo rastas po Džefersono tiltu pakartas vietinės policijos viršininkas. Buvo nustatyta, kad jis mirė rugpjūčio 22 dienos vakarą: tuo metu Providensas buvo viename garaže, kur, apimtas stebėtino pasitenkinimo, su dvidešimt šešerių metų niujorkiečiu draudėju atliko antrąją homoseksualinę patirtį. Providensui Providensui ėmė neberūpėti darbas, jis darėsi keistai šaltas su draugais, nekalbus šeimoje. Taikydamas sau griežtas gyvenimo nuostatas, kitus šešis mėnesius slaptai kovojo su netikėtais savo polinkiais. Tačiau, kaip žinoma, kūnas yra silpnas; net tris kartus grįžo prie to, ką nedvejodamas laikė negarbinga nuodėme. Už tai skrupulingai sumokėjo Džefas Kosmanas, advokatas ir kandidatas į Senatą – jis žuvo avarijoje, kurios priežastys niekada taip ir nebuvo nustatytos, Bilas Raitas, Sietlo profsąjungų vadovas, aiškaus mafijos tipo pasikėsinimo auka, ir Kurtenas Kalembergas, kariuomenės pulkininkas ir prezidento patarėjas karo reikalais, ištrauktas iš Blat Leiko vandenų su prie kulkšnų pririštu 43 kg priekalu. Providensas Providensas su flegmatišku pedantiškumu pasižymėjo tris sutapimus. Suspėjo pastebėti, kad kaskart nelaimė, rodės, paliesdavo vis aukštesnio rango veikėjus. Paskui išprotėjo.

Daktaras Benediktas jį pradėjo gydyti 1962 metų vasarį. Ištikimas savo principams, pradėjo nuo kovos su chaoso baime ir atrado, kad ji lydėjo Providensą jau nuo vaikystės. Tuomet taikė į problemos centrą ir vos per 14 gydymo mėnesių įtikino pacientą susitaikyti su savo homoseksualumu ir jo nebeslėpti. Šeima buvo suglumusi. Providensas iš naujo pradėjo dirbti ir atgavo pusėtiną psichinę pusiausvyrą. Kad visiškai išgytų, trūko paskutinės, svarbiausios, detalės, kuri daktaro Benedikto žargonu buvo vadinama "šoko pasisavinimu".

– Daktare, norite pasakyti, kad turėčiau vėl medžioti kurį iš tų vaikigalių periferijos kino teatre?

– Puikiai tiktų ir sauna.

Providensas Providensas delsė keletą mėnesių. Aštrus siaubas varstė jo sielą, sustabdydamas kaskart prieš pradedant. Tačiau daktaras Benediktas su mokslininko cinizmu atkakliai jį skatino. Galiausiai paciento nuogąstavimai pasitvirtino. 1963 metų lapkričio 22 dieną Providensas Providensas paraudusiu veidu ir ištrauktais iš kelnių marškiniais Sietle ėjo iš Lincolno centro tualeto. Jautėsi vėl sugrįžęs į gyvenimą. Buvo 12.30. Būtent tą akimirką kulka sutraiškė Johno Fitzgeraldo Kennedy, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento, galvą.

Mandagus, bet neperkalbamas daktaras Benediktas nuolat atsisakydavo komentuoti nepaprastą Providenso atvejo epilogą. Taip pat yra žinoma, kad po minėtų įvykių praėjus keletui mėnesių staiga apleido savo pacientus ir universitetinę veiklą ir pasitraukė privačiam gyvenimui į vasaros rezidenciją Korfe. Ten metų metus tyliai rašė veikalą, kuris turėjo apibrėžti galutines Budmeno sindromo gaires. Keletas tuo laikotarpiu galėjusiųjų jį lankyti pasakoja apie nuoseklų fizinį ir psichinį jo degradavimą. Visi sutinka su nuomone, kad jis tapo nežabotų kančių ir ilgalaikių depresijų auka. Išsiugdė stulbinančią rašymo baimę: buvo tiesiog terorizuojamas galimybės padaryti gramatinių klaidų, kurioms priskirdavo milžiniškas ir pražūtingas blogio galias. Galima sakyti, tapo nieko nesugebantis rašyti, pasibaisėdavo pamatęs rašomąją mašinėlę ir negalėdavo pakęsti priešais save pieštuko ar parkerio. Turėjo kreiptis į daktilografę, kad ši rašytų jam diktuojant. Anksčiau minėtas profesorius Adelgrasas savo monografijoje šiai ypatingai aplinkybei paskyrė visą skyrių, priešpaskutinį. Jame šmėsteli mintis, paremta keliais liudijimais, kad daktaras Benediktas neišvengė Budmeno sindromo pradžios ir teigė, jog nustojo rašyti tą dieną, kai dėl menkos ortografinės smulkmenos apsivertė Londono linijų autobusas ir avarijoje žuvo šeši žmonės. Beje, šis teiginys buvo labai sumenkintas Godarko apybraižoje, išleistoje Anglijoje prieš dvejus metus. Iš to kilę ginčai visuomenėje sulaukė pakankamai daug atgarsių, todėl čia nėra reikalo juos priminti. Faktas tas, kad knyga, kurią daktaras Benediktas rašė paskutiniais metais, mus pasiekė 613 mašinėle spausdintų kortelių forma be pagalbinių įvedamųjų pastabų ar paaiškinimų. Mokslininkai vienbalsiai sutinka, kad tai apskritai neužbaigtas, apmestas ir fragmentiškas darbas. Nedaugelis pakankamai logiškų vietų pasirodo nesuprantamos ir nereikšmingos. Daug puslapių neturi jokios aiškesnės prasmės.

Nepaisant to, Budmeno sindromas jau oficialiai pripažintas mokslo bendruomenės ir minimas visuose pagrindiniuose psichiatrijos istorijos tekstuose. Daugiau ar mažiau pakoreguotos, daktaro Benedikto teorijos iki šiol yra geriausias būdas nagrinėti ir gydyti sindromą. Daugelis mokinių, remdamiesi jomis, atlieka intensyvų psichoterapeutinį darbą visame pasaulyje, sulaukdami nenuginčijamų rezultatų. Prieš ketverius metus Kopenhagoje buvo įsteigta Benedikto premija, skiriama už ryškiausius gydymo laimėjimus. Įdomu pažymėti, kad šiemet ji buvo įteikta daktarui Gremiui, daugel kartų minėto teisėjo Budmeno anūkui iš motinos pusės.

Daktaras Benediktas nusinuodijo pelių nuodais 1986 metų balandžio 26 dieną (netrūko pastebėjusiųjų retą sutapimą su tą dieną įvykusia katastrofa sovietų atominėje elektrinėje Černobylio vietovėje). Prieš nusižudydamas daktaras Benediktas savo ranka parašė – pedantiškas lėtumas aiškiai juntamas beveik vaikiškoje jo braižo tvarkoje – trumpą raštelį. Čia pirmą kartą skelbiame visą tekstą: "Garažo raktas yra virtuvėje, antrame stalčiuje, dešinėje. Perduokite nuo manęs linkėjimų poniai Poder ir padėkokite jai už gardenijas. Mano telefono numeris yra 4423-8781. Mano vardas yra Benediktas. Kam-kaminin kam-kaminin kaminkrėtys. Eikite visi po velnių. Po velnių, po velnių, po velnių. Gyventi yra nesąmonė. Mirti nebus sunkiau nei išgerti stiklinę vandens".


Vertė Solveiga Michelevičiūtė-Vaitkienė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


24369. siete2004-11-15 19:44
Koks budmeniškas sutapimas -prisimenate komentaratus laiškų skyrelyje ir neseniai vykusį žemės drebėjimą?

24388. HM...2004-11-16 05:54
O as daugeli ivykiu pramiegu. Reikes bandyti sieti su sapnais.

24458. Itale :-) 2004-11-17 13:56
O as turiu kita liga- moksliskai nepaaiskinama potrauki italu kulturai ir viskam, kas italiska. Skaitydama si straipsni, prisiminiau vien minti is Biblijos,jog "viskas priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo". Juk kiekviena minute visi sesi milijonai zmoniu kazka daro, tad nereikia buti genijum,kad pritaikytum savo veixmui kazkoki ivyki,kuriu ir vyxta begale. Tai tiek.

24466. Italei2004-11-17 14:57
Ne tamstele viena si potrauki turit. Tokiu ligoniu galiu atvesti visa tunta :) Cia jau epidemija.

24467. Italas2004-11-17 15:03
Aš irgi turiu potraukį italų kltūrai ir dabar versdamas skaitau Baricco Setą. Gal Italė, dėl intereso bendrumo, galėtų pasakyti, kokie autoriai ir jų lit. kūriniai ją žavi. Būtų tiesiog įdomu, gal ir aš paskaityčiau.

24469. Italui2004-11-17 15:59
Ar skaitei "Oceano mare" originalo kalba? As, deja, ne, bet noriu.

24471. itale2004-11-17 16:39
italui> Kiek teko bendraut su italais,tai jie labai jau gyre A.Manzoni I PROMESSI SPOSI. Na,ka-skaiciau,bet, ju didziam nusivylimui,man nepatiko,nuobodu, ne mano stilius. O va-L.Pirandello tai kazkas kito,verta demesio. Na,ir priartejome prie mano mylimiausio- Dino Buzzati.O cia tai stilius.Jo noveles galiu skaityt kad ir tas pacias visalaik;) o is romanu,tai labiausiai patiko IL DESERTO DEI TARTARI. O jei atvirai,tai Baricco man nelabai patiko, ne pagal mano sazine.

24489. itale2004-11-17 22:10
Italui> Ir dar-butu idomu isgirst ir tamstos komentaru apie italu autorius.Sono curiosa;]

24512. Italei2004-11-18 09:47
Tie patys italai skaito I promessi sposi kaip mes Donelaiti. Todel, kad reikia, bet be didelio dziaugsmo:)

24514. itale2004-11-18 09:58
Bet as tikrai negirciau ir nesiulyciau paskaityti jiems Donelaiti.Kam tos kancios:} Jau saulele vel atkopdama budino svieta... mama mia...

24519. italei2004-11-18 12:36
Kai kam Donelaitis patinka:) Skonio reikalas:)

24520. itale2004-11-18 13:07
Na,taip tiesa.Bet. Siaip tai pries Madzoni nieko neturiu,paprasciausiai nepatiko.Kaip ir Baricco-skaiciau todel,kad italas.

24523. ne gintarė2004-11-18 13:26
O aš tikriausiai užsikrėčiau BARICCO sindromu. Perskaičiau visą.Tiesiog ryte prarijau. Lietuviškai. Italų kalbos dar tiek nesu įvaldžiusi. Per pastaruosius 5 metus nieko žavesnio nebuvau skaičius.Išskyrus gal Irvingą.Nors jie absoliučiai skirtingi. Vertėjai, produktyviau dirbkite.

24524. ne gintarei2004-11-18 13:50
Kuri Baricco knyga labiausiai patiko?

24526. ne gintarė2004-11-18 14:59
Labai labai nemėgstu atsakinėti tiems, kurie nepasirašo. ŠA popierine forma skaitau daug metų. Ir tik visai neseniai debiutavau šitoj virtualioj ŠA erdvėj. Buvau sutikta ne itin draugiškai. Bet nesvarbu. Ir klausimų per tą trumpą laiką daugybę sulaukiau, tik nė vienas klausėjas neprisistatė. Tiek to, parašysiu - "Oceano mare", "Jūra vandenynas"...

24533. bevarde persona ne gintarei2004-11-18 16:53
Aciu:)

24536. mirta2004-11-18 17:17
o...ne viena as cia tokia uzsikretusi jura vandenynu.myliu sia knyga, nuo jos susipazinau su baricco,atsitiktinai,pradejau skaityt nezinodama ka rasiu. o radau savo knyga, paguodai ir dziaugsmui. o ir novecenta myliu...

24542. Solveiga2004-11-18 18:54
Netiesa, kad italams Manzonis nepatinka. Jie ne tik studijuoja ji mokyklose, bet ir skaito seimose. Mums jis, aisku nelabai daug ka sako, bet italams jis atspindi ju kultura. Kai kurie Manzonio posakiai, kaip "Questo matrimonio non s`ha daffare" ir tt. placiai naudojami ir siandieninej italu kalboj.

24546. xX2004-11-18 21:40
Na Baricco puikus, panašiai kaip Borgesas privertė patikėti Budmeno sindromu. Tačiau nors tokio sindromo nėra užfiksuota med. praktikoje (atskiras klausimas, ar pats Baricco realiai egzistuoja neAristotelio kvantoriaus prasme; italai tuo klausimu tyli), pats sinchronizmo fenomenas egzistuoja! Pirmasis sinchronizmus ėmėsi rimtai nagrinėti Jungas (parašė knygą), ir visai neseniai prasidėjo nauji tyrimai, paremti data mining metodais ir ne tik jais. Dar anksčiau grupė mokslininkų atliko ilgamečius fizikinius eksperimentus įvairiose vietovėse esančiose laboratorijose ir gavo sunkiai klasikinėmis teorijomis (kad ir kv. mechanika) interpretuojamus rezultatus (yra publikacijų).
Dar apie data mining (duomenų kasyklas). Žinote, kad dabar vis daugiau surenkama duomenų apie mūsų veiksmus visokiose maksimose (kas kortelėmis atsiskaito). Kai tuos duomenis paanalizuoji (jei gali - aš tai galiu), tai matosi, kad atsiranda pirkėjų superorganizmai (panašiai kaip paukščių būriai rudenį). Jie apie priklausymą tai grupei nieko nežino, bet perka lygiai tas pačias prekes, ir ne tai, kad kokią duoną ir pieną, bet labai keistas produktų kombinacijas. Kitą kartą vėl ta pati virtuali grupė perka vėl lygiai tas pačias prekes. Yra dar įdomesnių dalykų, bet apie juos nerašysiu (kmrcnė paslptis).
Dar kalbant apie tuos nelaimingus sindromus - mano vaikystė praėjo su tokiu magišku prietaru, kai kažką darai vien dėl to, jog nepadarymas gali sukelti katastrofą, pvz. nepakelsi numestos šiukšlės - kažkas numirs etc. Kai kam tokie prietarai niekada neišnyksta, dėl to išsivysto somatiniai susirgimai. Pvz., jei gavęs laišką per dieną neparašai atsakymo, tai kažkas esantis tame ryšyje nepasimylės:(
Keisti tie sindromai. Įdomus yra prozopagnozijos sindromas, kai negali atskirti gerai žinomo veido, bet emocijas nustatai idealiai. Va dabar mes visi be veidų, tik emocijas matome. O norėtųsi įsitikinti, ar nesergama šituo sindromu. Gal kada susitiksim, tik ar atpažinsim vienas kitą be tekstų?

24553. Italas2004-11-19 02:29
Italei. Pradėjau nuo Umberto Eco Rožės vardo, po to buvo Faucault švytuoklė, manau tai geriausias jo romanas. Ilgą laiką Eco buvo man daugiau nei kumyras, vos ne literatūrinis guru. Nors, kaip sakiau, dabar sėdžiu ant Baricco. Taip pat man labai labai ptinka Leopardi poezija. O Buzzati tikrai paskaitysiu. Dėkėju dėdei internetui, kad suteikė galimybę pasikeisti požiūriais.

24557. Nikvami Vambozi xX`ui ir italams2004-11-19 05:06
čia pas Tave xX`e painiojamos dvi sistemos - psichodinamika (..prozopagnozijos sindromas) - ir struktūralistinė (.. data mining), -> tai vaikiška, Aš tokia liga persirgau kai pralošiau 8 klasėje daug pinigų kortomis (mat bandžiau sukergti galvoj Einšteino populiariąją reliatyvumo teroiją ir statistinę matematiką), dabar bandau galvoje išmesti tokį pliuralizmą išraiškom (akcepcijoms), nors savąją kognityviką juodai maitinu būtent tokiu ėdalu.

O dėl italų - nežinau ar verta ieškoti neiškreiptų dėsnių - jų sąmonė ir identitetas yra katastrofiškai nuvargintas - vien tik savosios istorijos kurią jie mokosi mokyklose (romėnų istorija tik koks 1 proc.) (Aš kaip tik šiuo metu domiuosi 17 amžiaus libertaristiniu laikotarpiu (ten daugiau išminties ir empyrikos nei Britų imperijoje). Mano manymu būtų išmintingiau nagrinėti kur kas labiau aiškesnį mentalitetą - italų/amerikiečių.

24564. ne gintare xXui2004-11-19 08:56
Žinai, man dažnai kyla noras pamatyti mūsų visų veidus...Kvailas noras...Tikriausiai...

24578. woozle to xX :-) 2004-11-19 16:11
super komentaras. labai noreciau placiau apie maksimu gyventojus ir ju bandos veikimo principus.

24579. xX-ui nuo varnos2004-11-19 17:34
Apie tai labai gražiai rašė Vonegutas "Katės lopšyje" - karasas etc. Tarp kitko, prieš daug matų teko garbė dirbti viename teatre dailininku. Tuos pačius spaektaklius žiūrėdavau po kelis kartus. Ir tikrai, į spektaklį beveik visada susirinkdavo to paties "karaso" publika. Arba spektaklis būdavo priimamas arba ne. Ir aišku, visa tai vykdavo "atsitiktinai".

24597. to woozle 245782004-11-19 20:47
jei dar pasiliks 16`os metų režiminio komunizmo ir visokie xX`ai krūtine gins vartotojų mažėjimą ir jų bukėjimą - tai ir tu būsi neužilgo maximos bandos produktas, o Aš tave tingėdamas skaičiuosiu - pol duraka /ech mala/ no evropu nedadim

27268. toto2004-12-27 06:15
Įdomus xX (#24546) pasiūlytas taškas, bandyti pasižiūrėti į temporary nenuskaitomas zonas ir ten rankioti šukes, dėlioti stabilią individo charakteristiką. Bet... Siūlau kitą, daug kartų tikslesnį būdą (motyvą, priežastį pasirinkti objektu) - skenuoti kaukes (tekstines, emocines ar dar kokias kitas), o ne pro jas prasiskverbiančią neprognozuojamą "tiesą".

29033. sena nuomone2005-01-24 01:16
chem, komplikuota kazkaip. Kalbant apie ligas, as, konservatoriskos prigimties, ir lieku istikimas sizofrenijai ir freudiskiem kompleksam. o tos visokios naujienos man teikia nerima. na ir daktarui sunku pasakyt kuom sergi (prozopagnozijos sindromas, mat)... o tas va pasaulio ir pasaulio detales sarysis gal ir idomus: galvoju, gal ir iseitu pritaikyt sia konceptualine schema tam pastebejimui, jog kad ir kaip tyliai autobuse pirsteliu, kas nors isgirsta ir pradeda piktai ziuret...taip ir galvojau, kad cia ne ju ausu gerumas, o kazkas daugiau...

Rodoma versija 26 iš 26 
7:38:12 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba