ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-27 nr. 726

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÉTER ESTERHÁZY. Apie viską, apie nieką (44) • ROMUALDAS OZOLAS. Kažkas kinta? (107) • VALDAS KILPYS. Oratorijos "Ozono sluoksnio angelas" belaukiant (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Smurto kultūra ir Realybė (40) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALIS BALBIERIUS. Iš "Formų knygos" (11) • JARED RAPFOGEL. Veidrodis, atgręžtas į veidrodį (2) • AURELIJA JUODYTĖ. Tarp be saiko ir be aistros: apie be pykčio (41) • JUSTINAS KUBILIUS. Daiktų gelmės poetas (6) • VYTAUTAS ŠERYS. Varna (9) • ANTANAS GIEDRAITIS. Šiaulėnų liudijimai: gulbė ir trumpakotis dalgelis (5) • Su RITA KRAUCEVIČIŪTE, mišriojo choro "Langas" ir vaikų giedojimo mokyklėlės, jau dešimtmetis gyvuojančių prie Bernardinų bažnyčios, vadove kalbasi Zita Baranauskaitė-Danielienė. Bernardinų "Langas" (17) • Mieli skaitytojai! (8) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vienkartinė enciklopedija (82) • laiškai (89) •

Daiktų gelmės poetas

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]



Stasys Jonauskas. Žolės balsas. V.: Vaga, 2004. 311 p.

Iš pradžių – šiek tiek kone mitologijos: pačiame Lietuvos šiaurės vakarų pakrašty (Skuode ir, žinoma, Gėsaluose netoli Ylakių) jau daugiau kaip tris dešimtmečius (pirmasis rinkinys "Didelis laukas" išėjo 1973 m.) savąją poetinę erdvę ir poetinį laiką kuria Stasys Jonauskas. Kitaip tariant, yra lyg koksai to krašto demiurgas, pasišovęs pateikti kitonišką savosios vietovės paveikslą, iš naujo įvardyti darbus ("Darbų vardai", 1977), "moksliškai" aprašyti ir apmąstyti daiktus, įvairiausius Žemaitijos gyvius bei lekiantį laiką ("Spindulys po žeme", 1984; "Spaliai", 1986), sudurti kaktomuša tradiciją ir modernybę ("Šiuolaikiniai rugiai", 1990) ir, kas be ko, susieti žmogiškąjį likimą bei visatą ("Širdis plaka delčią", 1998)... Žinoma, kaip sakė pats poetas, "nieko iš to, bet tiesą žinoti geriau". Dera žinoti ir tai, kad visa yra surinkta vienon vieton ir išleista rinktinė "Žolės balsas".
Savaip "mitologiška" ir tai, kad S. Jonausko poezija yra tokia tyli, tokia neįkyri, tokia giliai esanti ir apie tokius "mažus" daiktus, jog dažnai jos net neišgirstama, iš "mažumo" net nepamatoma. Poetinis Lietuvos fonas gaudžia žymiai čaižiau už "Žolės balsą". Vis dėlto iš to "tylėjimo" ir iš to "mažumo" S. Jonauskas yra išauginęs neįveikiamos poetinės galios įtaigą, tarkim, eilėraštyje "Smėlis":

Sunkias jis pro gyvenimo rėtį –
Ims ir kalnus užpils tuojau.
Negalėdamas net įžiūrėti,
Jo mažumo paties bijau.

Jau saulelė į vakarą svyra,
Sietuvoj lyg bedugnėj gilu.
Aš regiu, kaip iš lėto jis byra,
Ir dar neužpiltas tyliu.

(p. 281)


Egzistencinė "baimė" ir išmintis susilydo mažoj smiltelėj, trapumas ir bedugnė gelmė, toks lėtas byrėjimas ir neišvengiamybė ("Ims ir kalnus užpils tuojau"). Pasąmonėj iškyla S. Nėries "Kaip smėlio saujelės / Ant mano širdies". Tačiau čia – moderniau ir galbūt dramatiškiau – "Ir dar neužpiltas tyliu".
Poetas – visada šiek tiek mitinė būtybė ir dėl to, kad jo sukurtoji realybė galiausiai apauga mitu. Manau, tokiu mitu jau apsitraukė ir S. Jonausko rinkinys "Spaliai", kurio psichologines atsiradimo priežastis, bent jau sau, mėginu aiškintis šitaip: kadangi tuomet (apie 1981–1986 m.) kalbėti atvirai ir tiesiai apie istoriją, gyvenimą, žmonių santykius bei jausmus buvo neįmanoma, poetas prabyla apie daiktus, įnagius ir gyvius. Ir prabyla ideologizuotos sąmonės žargonu, būdingu tam metui. Šokiruotai kultūrinei visuomenei ir apstulbusiai nomenklatūrai, kuri "nebežino", ką ir galvoti, poetas rimtų rimčiausiai ima aiškinti:

Paukščiai turi sparnus, sraigėms nereikia tepalo,
Lėktuvai kiaušinių nededa, energija neišnyksta,
Žemė sukasi apie ašį, pavasarį žydi alyvos,
Tautos turi apsisprendimo teisę.

("Tiesą žinoti geriau", p. 167)


Iš šitokio kalbėjimo S. Jonauskas padarė daug humoro, paradoksų, poetinių "nesusipratimų", apnuogindamas visą valdiško kalbėjimo absurdą, niekybę ir menkumą. Tačiau čia būta tik paviršiaus: į "Spalius" poetas – tarsi koks žemaičių Nojus – rinko ir mėgino gelbėti nuo ideologijos tvano ne tik augalus, gyvius ar daiktus, suteikdamas jiems kuo daugiau neįprastos poetinės gyvybės, bet ir patį mąstymą, istorinį požiūrį, kalbą. Puikus programinis to pavyzdys yra eilėraštis "Žemaitiški žodžiai", o vaizdinė-kalbinė sklaida – "Vėdrynai – vandens kibirai":

Kol mėnulis – pavargęs ir senas –
Dar šviečia, bet jau nebe tam,
Tilindžiuoja mažasis varpenis
Tarsi kuršis krūme retam
[...]
Gali durpių nugarom eiti
Ton pusėn per amžius ramiai –
Aidi plačialapė kurpaitė
Tarsi balsė žemaičių tarmėj.


Tačiau daug gilesnis ir, regis, teisingesnis negu ideologinis-konjunktūrinis S. Jonausko daiktų, laiko ir tylos poetikos genezės aiškinimas būtų mitinis-filosofinis jo kūrybos ištakų suvokimas. Anot Algio Mickūno, "praeitis pasirodo kaip daiktų gelmė, o ne kaip taškas ant laiko linijos. [...] Daiktai yra praeities gelmėje". Kitaip sakant, daiktai kaupia laiką, kaupia žmonių gyvenimus. Tik jie gali mus apsaugoti nuo akimirkos vergovės, dabartį suprantant tik kaip tašką laike. Daiktuose ir gamtoje slypinčią gelmę ir paslaptį S. Jonauskas pajuto jau pirmuosiuose rinkiniuose, tarkim, eilėraštyje "Slenkstis":


Išvežti ir išvažiavę.
Šešėliu jaunų dienų
Grimzta pamažu į žemę
Jis, tarp mūsų ir anų

Nepalikdamas nė tarpo,
Tik kinivarpų tyla
Miltus atskiria nuo darbo,
Juos nuo mūsų, bet yra

Amžinai po mūsų kojom
Gyvas tarsi po žieve.
Kiek per amžius jam aukojom,
Jog beliek – vien save?


Šis kalbėjimas – be atsidusimo iš posmo į posmą – "nepalikdamas nė tarpo" sujungia mus ir anuos, suspaudžia laiką iki aukos, iki "amžinai" savyje, susiedamas kartas ir likimus. Ir tas drąsus, kažkieno anuomet nepastebėtas "Išvežti ir išvažiavę"... Daiktai S. Jonausko poezijoje linkę užsiverti, likti savimi, taip kartu išsaugodami ir mus, ir savąją gelmę bei paslaptį ("Plūgas", "Kardas", "Dalgis" ir kt.). Daiktų užsivėrimas ir atsivėrimas, tų būsenų įžvelgimas tokioje savitoje S. Jonausko tyloje – nebanalios poetikos žymė. Atviro, nuogo jausmo, nesusigėrusio į laiką, gamtą, daiktus, kraštovaizdį, visoje rinktinėje radau kone poroje eilučių, pretenzingasis "aš" čia irgi itin retas. Manyčiau, ši knyga – santūrumo stebuklas, neturintis analogų visoje lietuvių poezijoje, juolab šiandieninėje. Jeigu pasiilgote būties atsivėrimo – "Ražienos":

Atviros prieš aukštą dangų.
Kas ten žiūri iš tamsos
Tarsi mirdamas – pro langą –
Taip vienodai į visus?
[...]
O ražienos dar nurimo,
Tuoj šiaurys ištars: eime.
Ką jos jungia pro kiaurymę –
Gal visatą su žeme?


Ir atvirkščiai – daiktų ir laiko drama – užsivėrimas, būtis savyje, artėjanti į mirtį:

Jis pripildo kiekvieną, tiktai
Nesugrįžęs istorijon telpa.
Iš vidaus užsidaro daiktai,
Teka upė, užmezgusi kilpą.

("Praeitis tarsi laužas", p. 246)


Gal toks teiginys ir pretenzingas, tačiau atrodo, kad S. Jonausko poezija priartėja prie kantiškosios "daiktų savaime" sampratos, prie būties atvirumo ir užsivėrimo dialektikos, prie nepaaiškinamos gelmės, kuri, beje, vienintelė ir gali palaikyti nuolatinę dvasios įtampą, budėjimą nuolat klausiant. Itin ryški tylos ir mirties paralelė, nors visa rinktinė kupina būtent tylaus poetinio vyksmo. Pradėjus žaismingais paradoksais, patenkama amžinųjų klausimų "tironijon". Rinktinėje gausu eilėraščių apie laiką, tiesą, melą ir tylą. Būdamos abstrakčios ir reliatyvios, šios sąvokos (ar vaizdiniai) audrina poeto vaizduotę, "nori" būti sužmogintos, įdaiktintos. Gana dažnai poetui tai pavyksta: "Kur ji slepias, kai žmonės šaudo / Vienas kitą pasauly šiame, / Ką ji gali, įlindus į šiaudą, – / Patylėti kaip mes po žeme?" ("Tyla I", p. 60).
Būties, pasaulio, gamtos užsivėrimo, kartu ir paslapties saugojimo, globos simbolis – ratas, mitinis laiko cikliškumas. S. Jonausko saulelė, kaip ir Donelaičio, eina ratu, nutolsta nebūti. Cikliškasis laikas kartais suvokiamas ir moderniau – kaip bangos:

Per žolynus – banga po bangos –
Tolo laikas, lyg būtų genamas.
Ar tas mirksnis, kai švietė dangus,
Ir vadinosi tavo gyvenimas?..

(p. 240)

Vis dėlto savičiausia mitinio rato atmaina S. Jonausko poezijoje yra rievės metafora. Ji uždaro metus, ji net ūkia pratisai, eidama apie medį. Uždarydama ji nuolat kartojasi, taip sukurdama tęstinumą – ir gamtos, ir gyvenimo, ji yra laiko atitikmuo ar net jo išraiška:

Kai rievė pripildo medžio metų tūrį
Ir šios žemės laikas tampa ugnimi,
Iš liepsnos į orą mirusieji žiūri,
Jo deguonį tyliai sau paimdami.

("Laužo veidas", p. 301)


Cikliškumas, kartojimasis neišvengiamai žada sąstingį, galbūt net amžinumą ar amžinybę, kuri yra ir vienodumas, ir supanašėjimas, vis tas pats. Šitokios nuojautos S. Jonausko eilėraščiuose nėra monotonija, o nutvilko kaip perspėjimas. Paradoksalu – tradicija gyva tik keisdamasi, vis atsinaujindama, antraip: "Ir verpetas savy užsidaro – / Praeitis ima suktis ratu", "šviečia saulė tą patį į kiemą" arba "Pučia amžiais tą patį į priekį / Ir tą patį jis gena atgal". Gelbsti nebent kalbos žaismė:

Tas gyvenimas buvo neilgas,
Bet ilgesnis negu ne tas.

("Saulėlydis slėny", p. 296)


Pasaulio užsivėrimo, kartu paslapties ir gelmės motyvas, atkaklus tylos darbas, kartu ir kūryba, apogėjų, manau, pasiekia viename iš vėlyvųjų eilėraščių "Žuvys apžioja upių žiotis":

Sunkės mėnuo – jo masė pageltus
Traukė smėlį kaip aukso jėga.
Ir vanduo ėmė tolti iš deltos
Ežerėjančios upės vaga.

Raibuliavo srovelė prieš vėją,
Ir, mirgėdamos pro šakas,
Švietė žvaigždės, o žuvys tylėjo
Apžiojusios upės vagas.


Apskritai "kalbos" kūrybos atvejų rinktinėje gausu ir jie įsimenantys, ryškūs. Poetas tarsi primeta pasauliui gramatinę kalbos struktūrą, išgaudamas gilų, dvilypuojantį vaizdinį, žaismės, daiktų ir sąmonės vienybės (ar tapatumo) įspūdį. Pakaks ir vieno pavyzdžio: "Paupy pulkais būdvardžių žydi / Ir iš lėto daiktavardėja" (p. 295).
"Žolės balso" kraštovaizdis – pažįstamas iki skausmo. Tačiau ir modifikuotas, šiuolaikinis. Be abejo, S. Jonauskas yra vienas ryškiausių "vietovės" poetų lietuvių literatūroje. O svarbiausia, kad ši vietovė (Lietuvos šiaurės vakarų kraštas) jo eilėraščiuose visada turi istorinę gelmę. Istorija ne kaip tęsimasis iš praeities į dabartį, bet kaip lauko reiškinys. Dabar ir visada. Gelmės bei šaknų pajauta ir žinojimas. Šis "sėslumas" S. Jonauskui visiškai netrukdo būti šiuolaikišku poetu ir, atrodo, vienu iš filosofiškiausių, nors yra įsigalėjusi nuomonė, kad tik klajoklinė sąmonė yra moderniosios ontologijos sukurta...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25272. von2004-11-29 13:27
tylesnis už žolę poetas Lietuvos pakrašty seniai praaugo daugelį sostinės rašeivų, per anksti įsirašiusių į klasikus. Rašo sau ir nesipiarina iškreiptais būdais, kaip koks geda.

25302. Kamanė2004-11-29 15:34
Yra S.Jonauskas parašęs ir prastokų eilėraščių, bet tarp jo pelų visada galima rasti tokių aukso grūdų, kuriuos suradus, galima už prastesnius eilėraščius ir atleisti. Iškalbingai tylus poetas, tas tai teisybė.

25304. kunigunda varnelyte :-) 2004-11-29 15:40
sutinku su von, nors jo ir nelabai koks vardas; jonauskas tikresnis uz garsiai rekiancius

25443. ?2004-11-30 22:19
za/olytes balsas:)?..

28220. test2005-01-11 06:34
</b>

28221. ?2005-01-11 06:39
<b>bold</b><br>
<i>italic</i>

Rodoma versija 26 iš 27 
7:34:43 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba