ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-11-27 nr. 726

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

PÉTER ESTERHÁZY. Apie viską, apie nieką (44) • ROMUALDAS OZOLAS. Kažkas kinta? (107) • VALDAS KILPYS. Oratorijos "Ozono sluoksnio angelas" belaukiant (15) • ANDRIUS MARTINKUS. Smurto kultūra ir Realybė (40) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (13) • ALIS BALBIERIUS. Iš "Formų knygos" (11) • JARED RAPFOGEL. Veidrodis, atgręžtas į veidrodį (2) • AURELIJA JUODYTĖ. Tarp be saiko ir be aistros: apie be pykčio (41) • JUSTINAS KUBILIUS. Daiktų gelmės poetas (6) • VYTAUTAS ŠERYS. Varna (9) • ANTANAS GIEDRAITIS. Šiaulėnų liudijimai: gulbė ir trumpakotis dalgelis (5) • Su RITA KRAUCEVIČIŪTE, mišriojo choro "Langas" ir vaikų giedojimo mokyklėlės, jau dešimtmetis gyvuojančių prie Bernardinų bažnyčios, vadove kalbasi Zita Baranauskaitė-Danielienė. Bernardinų "Langas" (17) • Mieli skaitytojai! (8) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Vienkartinė enciklopedija (82) • laiškai (89) •

Bernardinų "Langas"

Su RITA KRAUCEVIČIŪTE, mišriojo choro "Langas" ir vaikų giedojimo mokyklėlės, jau dešimtmetis gyvuojančių prie Bernardinų bažnyčios, vadove kalbasi Zita Baranauskaitė-Danielienė

[skaityti komentarus]

– Pradėkime nuo įspūdžių, kuriuos patyrėte per koncertinę kelionę po Ispaniją.

– Ispanijoje su pagrindiniu vaikų choru (11–17 metų vaikais) dalyvavome Leono katedros vargonų festivalyje, į kurį kviečiami žymūs atlikėjai, orkestrai, vargonininkai, solistai bei įvairių instrumentų meistrai ir ansambliai. 1999 m. Leono festivalyje dalyvavo ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios choras "Langas". Tada pristatėme A. Martinaičio kūrybą. Dabar parengėme labai rimtą programą: L. Delibes’o mišias, F. Mendelssohno, P. Casalso ir J. S. Bacho kūrinius. Vežėmės ir J. Tamulionio "Šarkela varnela". Kiekvienas koncertas pasibaigdavo audringomis ovacijomis, publika plodavo atsistojusi. "Šarkela varnela" bisui labai tiko. Festivalio rengėjas Leono katedros pagrindinis vargonininkas, 2004 m. Leono provincijos populiariausias žmogus Samuelis Rubio buvo atvykęs į mūsų koncertą. Jam labai patiko, todėl pakvietė pagiedoti Leono katedroje. Vaikai apsidžiaugė, nes tai labai įspūdinga katedra ir ne kiekvienam tenka garbė joje giedoti. Spalio 12 d., Šv. Pilar, Ispanijos globėjos, dieną, 13 valandą mišios turėjo vykti koplyčioje, bet dėl to, kad giedojome jose, buvo perkeltos į katedrą. Kaip vėliau sužinojome, tiek daug žmonių per mišias katedroje dar nėra buvę. Pagiedojome paskutinį kūrinį, atsisuku – siena žmonių, ploja užsilipę ant suolų. Nepaleido – turėjom dar ir dar giedoti...

– Kaip šiandien pati vertintumėte savo chorą?

– Pradėdama dirbti su vaikais turėjau du sektinus pavyzdžius: ukrainiečių vaikų chorą, kurį išgirdusi supratau, kad vaikų choro dainavimas gali padaryti didelį įspūdį, ir Montserrat vienuolyno berniukų chorą "Escolania de Montserrat", kuris nustebino garso kokybe ir giedojimo maniera. Pirmą kartą išgirdusi šio choro įrašą pamaniau, kad tai moterų choras – dainavimas grindžiamas diafragminiu kvėpavimu ir balso atrama, vokalinė technika kaip suaugusiųjų. Anksčiau, būdavo, klausaisi: stovi aštuoniasdešimt vaikų, menkas garsas, išraiškos trūksta – tik tiek, kad į vaikus gražu žiūrėti. Tuodu pavyzdžiai padėjo suvokti, kad ir vaikų dainavimas gali būti įtaigus ir jaudinantis. Dabar taikau tą patį vokalo lavinimo metodą suaugusiesiems ir vaikams – tai labai pasiteisina.

Manoma, kad vaikų plaučiai dar nepakankamai išsivystę, be to, jiems stinga ir kitų fizinių duomenų, kad galėtų naudoti suaugusiesiems prieinamą dainavimo techniką. Bet aš esu kitokios nuomonės. Mane dar padrąsino mano draugės sūnus, kuris nuo penkerių metų sėdėdavo visose jos choro repeticijose. Kartą išgirdau, kaip tas vaikas dainuoja. Jam tada buvo gal 8 ar 9 metai. Apstulbau ir pagalvojau: o kodėl vaikai turi dainuoti tuo varganu balseliu, kai išties galėtų labiau pasidžiaugti savo galimybėmis. Dabar matau, kad neklydau. Dar nė vienas mūsų mokyklos vaikas nesugadino savo balso ir neturėjo problemų dėl balso stygų. Vaikai gali dainuoti naudodami tą pačią vokalinę techniką kaip ir suaugusieji, tik jų balseliai dar galbūt skamba ne taip sodriai, bet jie turi kitą pranašumą – tą ypatingą skaidrumą.

Muzikos akademijoje ir kai dainuodavau kituose choruose, mums sakydavo: atremkite. Bet kaip tai pajusti fiziškai? Nesuprasdavau, ko iš manęs nori. Tuos dalykus atradau dirbdama. Ir tada man atsivėrė kitas pasaulis. Balsas – tai instrumentas, kurį reikia įvaldyti kaip bet kokį kitą instrumentą. Būna, ateina į mišrų chorą žmogus, sako: neturiu klausos. Ne klausos jis neturi, o paprasčiausiai nevaldo balso... Dėl to ir norėjau vaikus mokyti, nes vaikai daug lengviau išmoksta – jie gali kalnus nuversti. Man pačiai dabar stebuklas, kaip jie dainuoja ir kokius kūrinius: F. Mendelssohno motetus, atskiras J. S. Bacho kantatos Nr. 4, "Magnificat" ir "Pasijos pagal Matą" dalis.

Jau ne vieną vasarą dirbu su ispanų chorais ir matau, kad pagrindinė visų problema – instrumento (balso) nevaldymas, vokalinės technikos ir supratimo apie ją stoka. Antra problema – klausos nenaudojimas, ne prasta klausa, o jos nenaudojimas. Dabar dirbdama siekiu dviejų dalykų: gražaus dainavimo ir maksimalaus klausymo.

– Kokia dabar pati didžiausia problema?

– Chorvedžių problemos visą laiką tos pačios: mūsų padėtis visuomenėje, darbo sąlygos ir gerų choristų trūkumas. Choristus skirstau į tikrus – tuos, kurie ateina dainuoti, – ir vartotojus. Šie ateina dėl kelionių, merkantiliškai nusiteikę, ateina tik imti, todėl niekada neišmoksta duoti ir nepatiria kūrybinio savęs atidavimo džiaugsmo. Tokie žmonės ilgai chore neužsibūna. Tikri choristai – tai tie, kuriems patinka dainuoti, jie džiaugiasi pačiu darbo procesu, jie daug ko išmoksta ir gali pasiekti gana aukštą lygį. Dažnai man sako, kad "Lango" chore dainuoja profesionalai, nors tai netiesa. Paprasčiausiai tie žmonės per daug metų pasiekė aukštesnį meistriškumą. Manau, vartotojai, atėję tik imti, nesugeba net paimti ir gauna daug mažiau negu tie, kurie pasitelkę savo meninius gebėjimus jau gali save išreikšti ir atiduoti. Man atrodo, kad tai visos krikščionybės pagrindas – save atiduoti.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

– 1988 metais Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvau subūrusi chorelį. Tada dar neturėjau jokio supratimo apie darbą bažnyčioje. Savo patarimais ir padrąsinimais man labai padėjo vargonininkas Zigmas Pilkauskas, kuris visą gyvenimą paskyrė Šv. Mikalojaus bažnyčiai, daug metų vadovavo bažnytiniam chorui ir yra sukaupęs didelę bažnytinių kūrinių kolekciją.

– Kodėl pasirinkote bažnyčią?

– Choras yra viena neatskiriamų bažnyčios dalių. Muzika vystėsi trejopai. Rūmuose puoselėta orkestrinė muzika, solinis dainavimas. Buvo keliaujantys muzikantai – iš jų kūrybos atsirado madrigalai. O chorinė daugiabalsė profesionalioji muzika susiformavo bažnyčioje. Iš vienbalsio grigališkojo choralo išsivystė daugiabalsė polifonija ir t. t.

– Vadinasi, choras ir buvo ta pirminė bažnyčios bendruomenė?

– Būdavo vargonininkas, o aplink jį susiburdavo linkę giedoti, gabesni bendruomenės nariai. Bachas turėjo našlaičių chorą ir amžinai būdavo nepatenkintas, kad tarp jų maža gabių. Tačiau tai jam netrukdė rašyti genialią muziką. Bachas visiems žinomas ne dėl to, kad dirbo Šv. Tomo bažnyčioje Leipcige, priešingai – ši bažnyčia visiems žinoma dėl to, kad ten dirbo Bachas.

– Kaip atėjote iki Bernardinų?

– Iki Bernardinų ėjome ketverius metus. Neturėjome pastovios vietos nei šeimininko. Kurį laiką glaudėmės Dailininkų sąjungoje, paskui ŠMC, ligoninėje Subačiaus gatvėje, galiausiai "Lango" galerijoje, kur chorui ir prilipo šis pavadinimas. Taip ketverius metus klaidžiojome, o 1994 m. pakvietė pranciškonai. 1995 m. įkūriau čia ir vaikų giedojimo mokyklėlę, nes man lyg ir savaime suprantamas dalykas buvo: prie bažnyčių turi veikti tokios mokyklėlės.

– Tačiau ar aplink skambant metalui, technomuzikai bažnytinė muzika netampa archaizmu?

– Tai, kas laikina, turbūt niekada nenugalės to, kas amžina. Vaikų skonis yra toks, kokį išugdo aplinka. Paragavę tikros, išliekamąją vertę turinčios muzikos, jie pradeda kitaip ją vertinti ir iš tiesų labai greitai ir gerai susigaudo bei pasirenka. Paskui siūlai jiems kokį lengvesnio žanro kūrinį – jie jau nenori dainuoti. Turim tokį vaiką – tik atėjęs čia terorizavo visas mokytojas, niekas jam nebuvo įdomu. Vieną dieną pareiškė: lankau karatė, dabar turiu pasirinkti – choras ar karatė. Ir dingo. Po dviejų mėnesių atėjo ir pasakė: pasirinkau chorą. Tai buvo didžiulė mūsų pergalė. Negana to, dabar jis lanko B. Dvariono mokyklą – fortepijoną ir trimitą. Dainuoja fantastiškai. Ir visur suspėja.

– Manoma, kad choras slopina individualumą.

– Tai priklauso nuo to, kaip dirba vadovas. Mes stengiamės kiekvieno vaiko balsą lavinti kaip solisto. Dėl to atsiranda kitokių problemų. Tuomet kebliau sukurti geresnį ansambliškumą. Nors norint galima tai padaryti. Manau, svarbiau taisyklingai lavinti balsą, o ne aukoti jį dėl ansambliškumo. Stengiamės, kad kiekvienas vaikas maksimaliai išsiugdytų ir išreikštų savo gabumus. Yra mergaitė, kuri dainuoja tyliai tyliai – jos beveik negirdėti, bet visuomet gražiai žiojasi ir dainuoja taisyklingai, gerai intonuoja, nors pradžioje turėjo intonavimo problemų. Atrodo, kokia nauda iš tokio vaiko. Bet esu tikra, kad tas tylus jos plevenimas papuošia bendrą choro garsą. Sustatyk tokių penkiolika – ir gražiai skambės. Yra ir tokių, kurie jau gali būti tikrais solistais. Viena mergaitė ruošiasi mokytis ir tapti profesionalia vokaliste. Mūsų chore antraeilių nėra, kiekvienas įneša savo unikalią dalį, kuri tik praturtina choro skambėjimą.

– Ar giedant bažnyčioje nekyla religingumo ir meistriškumo dilema?

– Tikras religingumas yra gerai. "Langas" atėjo į bažnyčią kaip paklydusių avelių choras. Per tą laiką, kai esame čia, daug kas pasikeitė – ne vienas atrado, suvokė savo religingumą. Norėčiau, kad broliai pranciškonai daugiau bendrautų su vaikais: kalbėtųsi apie Dievą, Bažnyčią ir gyvenimą. Norėčiau, kad į "Langą" ateitų daugiau žmonių iš bendruomenės. Religingumas negali pakenkti giedojimo lygiui. Dabar, priešingai, tas įprotis giedoti tik sudėtingesnę muziką jau tampa savotiška problema: reikia procesijoj pagiedoti ką nors paprasta (lauke juk "operų" negiedosi) – choristai jau raukosi. Aušros vartų Gailestingumo Motinos Globos atlaidams suradau dvi paprastas, bet labai gražias giesmes Marijai – ne, negerai. Taigi, paragavus sudėtingesnės muzikos, gali atsirasti ir savotiškas pasipūtimas, kurio tikras menininkas turėtų vengti. Meistriškumas – tai ne vien sudėtingų kūrinių atlikimas, bet ir gebėjimas prisitaikyti prie situacijos ir daryti tai, kas tuo metu tinka, tik daryti tai labai gerai... Na, kad ir "Marija, Marija" – tai juk puiki giesmė. Labai gražiai Č. Sasnausko harmonizuota. Bet, žinoma, ją galima giedoti ir labai nykiai, kaip kitados vargonininkas Zigmas pasakojo: lėtyn, lėtyn ir sustojo...

– O kokia bažnytinių chorų padėtis kitose šalyse?

– Negaliu labai tiksliai atsakyti, bet važinėjant ir lankantis įvairiose bažnyčiose vaizdas susidarė nekoks. Negirdėjau, kad kas giedotų didžiųjų kompozitorių kūrinius. Nors, manau, yra išimčių.

– Kitaip tariant, autentiškos muzikos bažnyčioje nebėra?

– Gal nėra taip blogai, nes kai padavėm paraišką dalyvauti bažnytinių chorų konkurse Pikardijoje (Prancūzija), pagalvojau, kad bus paprasta. Kai atsiuntė privalomąjį kūrinį, už galvos susiėmiau – koks saviveiklinis bažnytinis choras gali tokį įveikti? Tad gal yra ir labai stiprių bažnytinių chorų, jeigu tokie konkursai vyksta? Kita vertus, Ispanijoje per princo tuoktuves bažnyčioje buvo uždrausta giedoti F. Schuberto "Ave Maria", nes tai neva ne bažnytinis kūrinys.

Visokių keistenybių pasitaiko. Manau, tai priklauso nuo kunigų išprusimo. Po II Vatikano Susirinkimo, kur buvo pasakyta, kad giedoti turi bendruomenė ir tik gimtąja kalba, lyg ir buvo nubraukta visa tai, kas per šimtmečius gimė pačioje Bažnyčioje ir jai buvo sukurta. Galima suprasti norą, kad giedotų visi besimeldžiantieji ir suprastų, ką gieda, bet kaip tai įgyvendinti, kiek žinau, nebuvo nuspręsta, todėl dabar tiesiog chaotiškai ieškoma.

– Tai ką gieda?

– Liaudies giesmes... Atsiranda naujų formų: charizmatinis giedojimas, pritariant gitaromis ir t. t. Arba koks vargonininkas, chorvedys imasi iniciatyvos. Jie patys sukuria liturgijai tinkamų kūrinėlių. O yra ir tokių, kurie išleidžia ištisus rinkinius. Tarkim, italų vargonininkas D. Bartolucci, dirbantis bažnyčioje. Mes irgi giedame jo "Sanctus" ir "Gloria". Manau, visko yra, tik kad pati Bažnyčia aiškios krypties neturi. O gal jos ir neturi būti, gal tai turi vykti natūraliai, laisvai? Dabar viskas laikosi ant paskirų iniciatyvų ir asmenybių. Tik ar nekyla pavojus, kad ir čia ims vyrauti masinė kultūra, dažnai ne aukštos kokybės ir nieko bendra neturinti su dvasine bažnyčios aplinka, tais paveikslais ir sukauptomis meno vertybėmis? Bažnyčia lyg ir atsiskyrė nuo profesionaliosios muzikos. Tiesa, pranciškonai jau ir dabar mielai bendrauja su menininkais. Tačiau viskas vyksta stichiškai.

Menininkas per amžių amžius vaikščiodavo su ištiesta ranka ir priklausė nuo mecenatų. Tačiau skausmingi išgyvenimai – tai ne vien ekonominiai sunkumai. Kol tampi menininku, turi daug išgyventi. Kiti net sako, kad turi paaukoti savo vaikystę. Mūsų darbas – tai nuolatinė įtampa, nes chorvedžio, dirbančio su saviveiklininkais, darbas kaip Sizifo: užrideni tą akmenį, žiūrėk – jau jis papėdėje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


25239. quasi modo2004-11-29 08:10
Yra nemirtingų, pvz.: "Tikras religingumas yra gerai." Arba: "Religingumas negali pakenkti giedojimo lygiui." Nuostabūs atradimai...

25248. taigis2004-11-29 10:39
Buna zmoniu, kurie negaledami kitaip prasimusti, staiga tampa labai religingi ir naudodamiesi baznycios kanalais kaupia sau moralini ir finansini kapitala;)))

25270. gesualdo2004-11-29 13:13
tas choras merdeja deja deja... jau neatsimenu kiek, gal 5 metus bernardinuose per misias tas pacias giesmes zulina. kaip `muzikalnaja skatulka`.

25343. 132004-11-30 02:21
as ju vietoj neleisciau vaiku per arti dvasiskiu ir nepergyvenciau, kad vienuoliai nebendrauja. Kad ir kaip butu keista, tai vieta, kur salia geru dalyku bujoja ir iskrypeliskumas.

25355. 13-ai kariba2004-11-30 08:33
ar buvai kada bernardinuose? purškale... tamsta netiktum net į kastratų chorą

25375. nevienuole2004-11-30 11:01
Sutinku su 13. Kunigu seminarijos ir vienuolynai- daro is jaunuoliu gejus. Uztenka paklausyt, kad kunigai uzsiimineja pedofilija...

25376. virusas2004-11-30 11:09
Kuo skiriasi pedagogai ir pedofilai? Pastarieji tikrai myli vaikus;)

25424. >karibams2004-11-30 17:53
Kaip tamsta ir atspejai, tikrai cia mes daugelis is kastratu choro. Pasalino del seksualines orientacijos.Labai grazios pamaldos Bernardinuose, o jau broliukai tokie nuosirdus, taip graziai sneka ir priima, kad net gali prie sirdies det. Vienas dideli suni masinoj veziojas, gal jam tikrai vaikai jau nebeidomus( ju nebemyli, dekui viruse), o kita broliuka, kuris vis televizijoj, pusbrolis duoda i teisma, kad dar paauglystej juo negraziai pasinaudojo.

25458. quasi modo2004-12-01 07:39
Jau... pasipylė vėmalai.

25475. reformate :-) 2004-12-01 12:11
Ka nutare II Vatikano Susirinkimas, protestantai igyvendino 16a. pradzioje. Nuo tada visose evangeliku, protestantu baznyciose gieda visa bendruomene ir gan sudetingus kurinius. Choras ismoksta naujas, sudetingesnes giesmes, o po to ismoksta ir visa bendruomene. Choras reikalingas tam, kad pakeltu berndra giedojimo lygi, per sventes papuostu, padarytu iskilmingwesnemis pamaldas. Prireike 400 metu, kad tai suprastu katalikai. gerai, kad nors dabar...

25496. Edita2004-12-01 15:24
Esu be galo dėkinga Ritai. Ji, pati atsidavusi menininkė, ir mokyklėlėje sugebėjo gal ir nevalingai perteikti vaikams tą neaiškų jausmą.Tik tuo galiu paaiškinti,kad dukra nespjauna į rimtąją muziką net kai metė tą mokyklėlę.Vadinasi, pomėgis yra įskiepytas. O žmogus , nemėgstantis rimtosios muzikos, tiesiog vertas gailesčio.

25500. vargšas Editai;)2004-12-01 15:49
vargšas aš žmogus, ir apgailėtinas, o aplink šitiek ponų ir jie visi tokie gražūs...

25615. IVS2004-12-03 08:20
Paaiskinkit man durnai bobai kas nors, kodel kataliku kunigams negalima tureti zmonos, vaiku?

25645. itale2004-12-03 13:26
Todel, kad kazkas taip sugalvojo durnai. Biblijoj net raso, jog jie turi buti "geri vienos zmonos vyrai". Pagalvojus, net absurdiska dabar - kaip kunigas gali patarti seimos klausimais, pats jos neturedamas?0!

25680. po palme2004-12-03 21:16
taip jau jie ir neturi zmonu :)

25700. IVS2004-12-04 07:30
Taip, itale. Ir as taip manau, ka jis gali patarti? Kaip jis gali uz mus, nuodemingus, melstis, jei menkiausio sopracio neturi, ka reiskia pvz. tureti paaugliu vaiku. As, blemba, vis pagalvoju, kokia tobula galeciau buti, kur nors atsiskyrelio tobeleje, po palme (cia ne kreipinys, cia vietos aplinkybe), bananus valgyciau, maldas i dausas siusciau, neuzilgo bent jau tautieciai mano maldu deka butu isganyti... Et, vel uzsisvajojau. O dabar puodai, bliudai, pinigai, nu, dar opera...

114787. tartini2008-04-17 16:34
NEMATAU RYSIO TARP GIEDOJIMO BAZNYTIN.CHORE IR RELIGINGUMU.CHORISTAI NORMALUS ZMONES,KURIEMS BUDINGOS VISOS NUODEMES-ALKOHOLIZMAS,PALEISTUVAVIMAS,HOMOSEKSUALUMAS.CHORAS SAVOTISKAS,TURINTIS SAVO VEIDA.SKAMBEJIMO KOKYBE-NUOSTABI.MARGARITA IS ŠUDO SUGEBA SULIPDYTI MENO KURINI.

Rodoma versija 26 iš 27 
7:34:42 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba