Smurto kultūra ir Realybė

Kai Jonas Paulius II savo enciklikose rašė apie mirties kultūros plitimą Vakaruose, daug kas, o daugiausia – tuose pačiuose Vakaruose, į panašius tekstus buvo linkę žiūrėti kaip į specifiškai bažnytininkų, abortų, eutanazijos ir eksperimentų su žmogaus embrionais priešininkų pasaulyje vykstančių procesų interpretacijas. Vis dėlto šiandien jau ne vien religinių įsipareigojimų turintys kultūros tyrinėtojai užsimena apie naujos globalinės kultūros formos – smurto kultūros – gimimą.

Aišku, smurtas žmonių pasaulyje egzistavo visada, ir pati žmonijos istorijos aušra yra nudažyta Abelio krauju. Kita vertus, nepataisomas optimistas ir "pozityvaus" mąstymo adeptas galėtų ginčyti teiginį, kad smurto kultūra šiuolaikiniame pasaulyje išsikovoja vis daugiau teisių, nurodydamas, kad istorijoje būta laikotarpių, civilizacijų ir santvarkų, pareikalavusių daug daugiau aukų nei mūsų epocha. Juk buvo Holokaustas ir Gulago archipelagas, buvo pasauliniai karai ir Hirosima, buvo vergija ir Amerikos bei Australijos čiabuvių kultūrų sunaikinimas; actekai išplėšdavo žmonėms širdis, kai kuriose kultūrose buvo paplitęs kanibalizmas, dar daugiau buvo kultūrų, atnašavusių žmones savo dievams ne tokiais žiauriais kaip actekai būdais, o apsigimusių kūdikių žudymas buvo toleruojamas dar didesniame skaičiuje kultūrų, ir pats Platonas pritarė Spartoje egzistavusiai tokio pobūdžio praktikai; romėnams patikdavo žiūrėti, kaip arenoje nugalėtojas gladiatorius pribaigia nugalėtąjį ir kaip liūtai drasko žmones, o viduramžiais žmonės būdavo deginami ant laužų, ketvirčiuojami ir sulaužomi ant rato. Dabar viso to nebėra, o jei koks homo sapiens suvalgo kitą homo sapiens, tai visi ir žiūri į jį taip, kaip pridera – kaip į išsigimėlį, pabaisą ir nenormalų, t. y. tokį, kuris yra anapus oficialiosios kultūros normų ir standartų. Ne, pažanga vis dėlto yra, o šiuolaikiniai žmonės ne tokie žiaurūs kaip romėnų amfiteatruose ir viduramžių aikštėse vykusių mirties spektaklių žiūrovai. Todėl kalbėti apie smurto kultūros pasirodymą mažų mažiausiai per anksti, o galbūt net nelabai atsakinga.

Ir vis dėlto, nors smurtas visada buvo ir, deja, tikriausiai bus nuolatinis žmonių giminės palydovas (bent jau tol, kol tęsis jos kelionė šioje žemėje), nors kai kurie laikotarpiai, civilizacijos ir santvarkos į kitą (tikėkimės, geresnį) pasaulį nusiųsdavo daugiau vyrų, moterų ir vaikų nei mūsų epocha, būtent dabartinė epocha su diktatūromis, demokratijomis ir kvazidemokratijomis, su terorizmu ir baudžiamosiomis vyriausybių akcijomis, su globaliniais kapitalo srautais ir žiniasklaidos priemonėmis bei, kas ne mažiau svarbu, su filosofijomis ir pasaulėžiūromis yra labai tinkama dirva gimti ir klestėti smurto kultūrai, daug tinkamesnė nei ankstesnės epochos. Daug požymių jau liudija tokią kultūrą esant. Didesnis klausimas – kokią išsivystymo stadiją smurto kultūra pasiekė ir ar toli jos didžioji valanda?

Terorizmas, tiek lokalinis, tiek ypač tarptautinis, įspūdingiausiai reprezentuoja kylančią smurto kultūrą (nors terorizmas yra tik viena iš daugelio smurto kultūros apraiškų). Daug kas, tarp jų ir kai kurie įtakingi pasaulio politikai, XXI a. jau spėjo pakrikštyti "terorizmo amžiumi" ir, manau, tokios pranašystės (o tokie pareiškimai yra būtent pranašystės, ateities spėjimas, turintis visus teigiamus ir neigiamus pranašystei būdingus aspektus) liudija ne vien tuščią retoriką arba nesugebėjimą atsigauti po Rugsėjo 11-osios košmaro. "Kova su terorizmu bus ilga ir kruvina, ir tas, kuris mano kitaip, tik apgaudinėja save", – maždaug taip skambėjo neseniai Australijos ministro pirmininko Johno Howardo pasakyti žodžiai, iš kurių buvo galima spėti, kad dabartinis vienos ištikimiausių JAV sąjungininkių ir vienos aktyviausių antiteroristinės koalicijos narių vadovas net prieš artėjančius rinkimus savo šalyje nesiryžo guosti rinkėjų, žadėdamas greitą pergalę. Gali būti, kad pasauliui vieną kitą dešimtmetį teks pagyventi kartu su Osamos bin Ladeno šalininkais ir jo metodų taikymo politikoje entuziastais.

Terorizmas, baudžiamosios Jungtinių Valstijų, Izraelio ir kitų vyriausybių akcijos, gentinės nesantaikos proveržiai ir masinės žudynės Afrikoje smurto kultūrai teikia gyvybę, maitina ją, yra jos kraujas, be viso kito, dar ir todėl, kad tas kraujas puikiai cirkuliuoja – planeta turi beveik tobulai išvystytą kraujotakos sistemą, kurios kanalais ir kapiliarais smurto kultūra pasiekia kiekvieną milžiniško planetos kūno ląstelę – kiekvieną iš mūsų. Tos kraujagyslės, tie kanalai ir kapiliarai yra televizijos kanalai, radijo bangos, spauda, internetas – tai žiniasklaidos priemonės, dėl kurių mūsų epochoje smurtas įgijo anksčiau neturėtą bruožą. Jis pasidarė visuotinai regimas ir, negana to, tapo kasdienio vartojimo produktu. O per Beslano dramą jis buvo transliuojamas "iš įvykio vietos". Kai kada – Niujorko, Beslano, Balio ir Maskvos, Madrido ir kai kuriais kitais atvejais – smurtas dar turi galią sukrėsti. Tuomet smurto kultūros kraujotakos sistema susiduria su didesniais arba mažesniais sunkumais. Kalbant medicinos terminais, kraujagyslėse atsiranda trombų. Kalbant įprastine kalba, žmonės išjungia televizorius ir išeina į gatves. Tai liudija dar nevisišką smurto inkorporavimą į globalizuoto pasaulio kultūrą.

Bet medijuojamo (ir ne tik) smurto sukrečiamoji galia turi tendenciją mažėti. Prie smurto paprasčiausiai priprantama, ypač jei "tai" vyksta kažkur labai toli, vyksta kasdien ir mus pasiekia tik iš mirguliuojančio TV ekrano. Ateina laikas, kai ikonografija tapę policininkų bei kareivių, apsupusių eilinio teroro akto Izraelyje vietą, ir palestiniečių, laidojančių iš žydų malūnsparnio paleistos raketos aukas, vaizdai yra nustumiami į smegenų vietą, kuri atsakinga už mantros kartojimą: "Ką darysi, tokia realybė; gal taip ir neturi būti, bet pasaulis yra toks, koks yra, ir seniai laikas su tuo susitaikyti". Dėl žiniasklaidos smurtas tapo globalus ir kasdienis, diagnozuojant smurto kultūros buvimą net ne taip svarbu, kiek kasdien žūva žmonių. Daug svarbiau, kiek žmonių kasdien tai stebi. Ir net jei (įsivaizduokime tokią situaciją) keliolika ar keliasdešimt metų planetoje kasdien būtų nužudomas vos vienas žmogus, bet egzekucija būtų transliuojama visam pasauliui, o šimtai milijonų prie TV ekranų abejingai tai stebėtų, su apetitu valgydami vakarienę ir nekantriai laukdami po žinių laidos prasidėsiančios tradicinės futbolo rungtynių transliacijos, arba, vos prasidėjus naujienų laidai, kurioje, kaip visada, bus tiesiogiai transliuojama tradicija ir ritualu tapusi smurtinė mirtis, iš karto perjungtų kitą kanalą, arba, vis dėlto atlikę kasdienį ritualą, sunkiai atsidustų ir pasakytų sau: "Ką darysi, pasaulis yra toks, koks yra, reikia su tuo susitaikyti ir džiaugtis, kad nužudomas tik vienas", net ir tokiu atveju turėtume rimtą pagrindą kalbėti apie smurto kultūros buvimą. Prisiminkime Dostojevskį – visa žmonijos "pažanga" neverta nė vienos dėl jos pralietos vaiko ašaros.

Kai smurtas tampa tradicija, kasdieniu ritualu ir rutina, jis tampa kultūros dalimi. Trisdešimt ar keturiasdešimt žuvusiųjų per vieną teroro išpuolį – tai daug ar mažai? Pasakytume, kad labai daug, jei tai nebūtų kasdienybė. Bet šiuolaikiniame Irake tai kasdienybė, o šimtams milijonų prie TV ekranų – kasdienis ritualas ir rutina. Ar tai tik sutapimas, kad XXI a. vadinamas tiek terorizmo, tiek informacinių technologijų ir žinių amžiumi? O gal "informacijos" ir "terorizmo" epochas sieja kažkokia tamsi ir nerimą kelianti giminystė? Smurto kultūrą akivaizdžiausiai įkūnijantis tiek "įprastinis", tiek valstybinis terorizmas milijardams Žemės gyventojų tampa kasdienybe ir rutina pirmiausia dėl žiniasklaidos.

Teroras gali smogti bet kur, ir kiekvienas iš mūsų gali tapti jo auka. Tai yra viena iš svarbiausių terorizmo amžiaus dogmų, viena iš sakraliausių šių laikų politikų frazių. (Šiame kontekste po sprogdinimų Madrido geležinkelio stotyse iš Lietuvos ministro pirmininko lūpų išsprūdęs labai kategoriškas teiginys, neva "Lietuvoje tai neįmanoma", skamba beveik kaip anekdotas.) Blogiausia, kad ši dogma yra visiškai teisinga, tačiau dar pavojingesnės už jos "objektyvų" teisingumą ir faktiškumą yra "subjektyvios" psichologinės pasekmės, kurias gali sukelti (dažnai ir sukelia) žinojimas, kad kiekvienas gali tapti naikinančio smurto auka. Toks žinojimas, jei jis trunka pakankamai ilgai, galiausiai yra įsisąmoninamas kaip epochos dogma, kuri, maitinama kasdienių kruvinų ritualų, atliekamų pasaulio "karštuosiuose taškuose", vaizdais, gali sukurti specifinę susitaikymo atmosferą, kažkuo panašią į tą, kurią sukelia žinojimas, kad "visi mes mirsime". Panašiai kaip visi esame mirtingi ir visi esame lygūs prieš mirtį, taip visi esame vienodai pažeidžiami vienos smurtinės mirties formos, visi esame lygūs prieš šią smurtinės mirties formą. Visų rūšių terorizmas – smurto kultūros avangardas – tokioje susitaikymo atmosferoje yra legitimuojamas kaip XXI a. lemtis, panašiai kaip mirtis yra galutinė visų laikų žmonių lemtis. Čia vėl susiduriame su sąmonės konstrukcija "pasaulis yra toks, koks yra". Mūsų pasaulis yra toks, kuriame mirtis nuo teroristo rankos, XIX a. buvusi kai kurių šalių politikų privilegija, XX a. tapusi kai kurių tautų atstovų ir kai kurių teritorijų gyventojų niūria galimybe, XXI a. pradžioje jau tykoja kiekvieno iš mūsų. Tai, kas prieš dvidešimt metų mūsų sąmonėje buvo susieta su Olsterio, Baskų krašto, Palestinos, Pandžabo, Kašmyro, Šri Lankos, Filipinų, Turkijos ir kitų Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos kraštų geografija, istorija ir politine dabartimi, staiga nutraukė grandines, paliko inkarus rūdyti lokalinėse politinėse kultūrose ir metė iššūkį globalizuoto pasaulio politinei kultūrai. Kategoriškas pasaulio vyriausybių atsisakymas derėtis su teroristais, be abejo, yra teisingas, nes derybos reikštų smurto kultūros teisės egzistuoti pripažinimą. Tačiau situacijos tragizmas yra tas, kad ir atsisakydamos derėtis pasaulio vyriausybės nesugeba sustabdyti smurto kultūros plėtros. Ir vienu, ir kitu atveju laimi smurto kultūra, o visi mes esame pralaimėjusieji. Kol kas visi esame smurto kultūros įkaitai.

Charakteringas globalizuotame pasaulyje plintančios smurto kultūros bruožas, skiriantis ją nuo, tarkime, viso praėjusio Europos tūkstantmečio (pradedant XI–XIII a. kryžiaus karais – "tikėjimo amžių" smurtu – ir baigiant XX a. katastrofomis – "ideologijų amžiaus" smurtu), yra palyginti silpnas smurto ideologinis "anstatas". Europoje, šioje ideologijų tėvynėje ir eksportuotojoje, pradedant kryžiaus žygiais ir inkvizicija, ypač Prancūzų revoliucija, ir baigiant II pasauliniu karu, pagrindiniai smurtautojai buvo ideologijos ir ideologijomis tikintys žmonės. O XX a. taip buvo visame pasaulyje. Bet kas vyksta šiandien? Civilizacijų karas? Akivaizdu, kad ne, bent kol kas akivaizdu. Civilizacijų konfliktas? Jei ir taip, kol kas tai tik jo užuomazga. Karas su terorizmu? Bet kas yra kariaujančios pusės? Ar tai yra "demokratija ir jos priešai", "demokratija ir laisvės priešai"? O gal, atsižvelgiant į tai, kad su terorizmu kovoja ir visai nedemokratiški režimai, tikslingiau kalbėti apie "visą civilizuotą pasaulį" contra bin Ladeną ir jo garbintojus? Tačiau jei ir būtų taip, pagrindas kalbėti apie ideologijų kovą XXI a. pradžioje būtų nepakankamas turint omenyje tai, kad, viena vertus, pačiame demokratiniame pasaulyje seniai kalbama ir apie demokratinio proceso problemas, ir apie tradicinių politinių ideologijų krizę, o kita vertus, nei terorizmas yra ideologija, nei fundamentalizmas musulmonų pasaulyje (nors ir turintis gana ryškių ideologijos bruožų) gali pretenduoti į visa apimančios islamiškosios ideologijos statusą. Gal, užuot kalbėjus apie laisvę ir demokratiją, antiteroristinę koaliciją reikėtų vadinti tikruoju vardu? Tai koalicija už išlikimą. Kieno išlikimą? Ne taip svarbu: Amerikos dominuojamos padėties pasaulyje, Persijos įlankos arabų režimų, dabartinio globalinio status quo arba net visos žmonių giminės (jei pasaulinis terorizmas yra visos žmonių giminės priešas). Bet tai yra koalicija už išlikimą kovoje, labai primenančioje Darwino aprašytą. Ir čia nėra nieko blogo. Tik idealizmo trūksta. Kitais žodžiais tariant, XXI a. pradžioje pasaulyje yra daug mažiau idealizmo, negu jo buvo per praėjusį Europos istorijos tūkstantmetį, ką ir kalbėti apie XX pasaulinės istorijos amžių. Mūsų laikotarpio smurtas nėra "tikėjimo amžių" smurtas arba "ideologijų epochos" smurtas. XXI a. pradžioje smurtas atstovauja pats sau. Tai smurto kultūros smurtas.

Aišku, galima prieštarauti: "O savižudžiai sprogdintojai? Ar jie nėra idealistai, aukojantys savo gyvybę dėl, jų manymu, kilnių tikslų?" Ko gero, tarp jų būna ir tokių. Bet man kažkodėl savižudis teroristas (šalia griūvančių Pasaulio prekybos centro dangoraižių tapęs šiuolaikinio terorizmo simboliu – sic!) asocijuojasi ne tiek su tikėjimo kupinu entuziastingu Dievo garbintoju, kiek su žmogumi, netekusiu nuosavybės, namų, tėvynės, artimųjų, žmogumi, nebematančiu prasmės varganai vegetuoti šioje žemėje, ypač jei kažkas žada sumokėti likusiems jo šeimos nariams šiokius tokius pinigus. Tai pavargęs, piktas ir nelaimingas žmogus. Bet ar tai – idealizmas?

Kadaise kryžiuočiai žygiuodavo į Šventąją žemę vaduoti Kristaus karsto, o musulmonai dar ir šiandien islamo aukso amžiumi laiko VII–VIII a., kai pusmėnulis ir žvaigždė iškilo nuo Ispanijos vakaruose iki Indijos rytuose. O ką matome ir apie ką girdime kalbant šiandien? "Brandžiųjų" demokratijų vadovus, flirtuojančius su Rusija ir Kinija ir išduodančius demokratijos idealus dėl kovos su terorizmu? Galia, įtaka, interesai, nafta ir palestinietė arba čečėnė šachidė, persijuosusi diržais su sprogmenimis. Smurtas. Nuogas, niekuo nepridengtas smurtas. Karalius, dar ne taip seniai dėvėjęs purpurinę ideologijos mantiją, dabar pasirodė esąs nuogas. Tiesa, dažnai ir kartais labai garsiai kalbama apie vertybes. Apie demokratiją, laisvę, Alachą ir džihadą. Bet ar tai nėra vien apgailėtinas figos lapelis?

"Būsite kaip Dievas" (Pr 3, 5), – biblinis gundytojo pažadas, pasirodo, nebuvo visai melagingas. Bent jau taip atrodo šiandien, kai, McLuhano terminais kalbant, žmogaus centrinė nervų sistema apėmė visą Žemės rutulį. Tai, kas anksčiau buvo vadinama "filosofų Dievu", dabar esame mes patys. Visa žinantis, visa regintis, visur esantis Dievas, TV nuotolinio valdymo pulto mygtuko paspaudimu pašaukiantis iš juodos ekrano nebūties ištisus pasaulius ir tokia pat elementaria operacija juos atšaukiantis, gyvenimo ir mirties Viešpats, Kūrėjas ir naikintojas. Bet tai Dievas be dieviškosios būties – žodelis "kaip" angies pažade viską sustato į vietas. Pasaulyje, kuriam vieni filosofai diagnozuoja chronišką būties ir tikroviškumo deficitą bei esmės ir prasmės pasitraukimą, o dar didesnis jų kolegų būrys daug metų entuziastingai dirbo (ir tebedirba), kad ši diagnozė vis iš naujo pasitvirtintų, žmogus gali būti tik Dievu be dieviškosios būties. O dieviškoji būtis yra, kaip žinome, meilė, tad visa žinantis, visa regintis ir visur esantis Dievas, TV nuotolinio valdymo pulto mygtuko paspaudimu kuriantis ir naikinantis pasaulius, už savo visagalybę yra priverstas mokėti nemažą kainą – nejautrumo ir atbukimo kito kančiai kainą. Šis visagalis Dievas, pasirodo, bent vienu atžvilgiu nėra visagalis – jis yra smurto kultūros įkaitas.

Vienas iš tragiškų filosofijos paradoksų yra tas, kad iš tos pačios teorinės filosofinės tezės galima padaryti labai skirtingo pobūdžio praktines išvadas. Pavyzdžiui, imkime kad ir teiginį "Dievo nėra". Šis teiginys yra palankus tiek moraliniam palaidumui, tiek ir asketiškam stoicizmui. Dievo nesatis yra vienas svarbiausių Camus absurdo filosofijos elementų, tačiau kartu šia nesatimi minta "maištaujančio žmogaus" aistra. Sartre’ui Dievo nebuvimas yra žmogaus laisvės sąlyga, o Feuerbachui šis atradimas turėjo ženklinti fundamentalų žmogaus meilės krypties pasikeitimą – tai, kas anksčiau buvo aukojama Dievui, nuo šiol turės priklausyti žmogui. Jei nėra Dievo ir nemirtingumo, žmogaus gyvenimas nieko nevertas, sako vieni. Kaip tik todėl, kad nėra Dievo, o žmogus yra iš esmės ir visiškai mirtingas, žmogus yra vertas meilės, sako prancūzų egzistencialistai. Galiausiai Dostojevskio Kirilovas išrėžia: "Jei nėra Dievo, tuomet viskas leista".

XX a. pirmosios pusės, ypač II pasaulinio karo, baisumai privertė Vakarų mąstymą išsigąsti savęs paties. Pasirodė, kad "būtis", "tiesa", "Dievas", "esmė", "prasmė", "tikslas" gali žudyti ne mažiau efektyviai už kulkas ir bombas. Tokia savęs baimė per kelis paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius pagimdė vis stiprėjusią tendenciją pasaulį traktuoti nebe kaip žūtbūtinę gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos kovos areną, nebe kaip vietą, kurioje yra už ką paaukoti savo gyvybę, bet kaip subjektyvų požiūrį, "tekstą", vien tik kalboje ir diskurse egzistuojančią tikrovę, nebe kaip esmių ir prasmių, bet kaip ženklų ir simbolių pasaulį, nebe kaip būties ir tikrovės, bet kaip nuolat vaidinamą "simuliakrų" pasaulį. Holivudas, žiniasklaida, televizijos kuriama vaizdo kultūra, prekinio ženklo ir reklamos diktatūra, šou elementų veržimasis į anksčiau uždraustas sritis bei nuolat kylantis pragyvenimo lygis ir vartojimo įpročių stiprėjimas padėjo formuotis specifinei pasaulėjautai, kurios esmę būtų galima nusakyti taip: "Galiu skaityti ir žiūrėti viską, bet niekas neprivers manęs aukotis". Jei viskas tėra tekstas, ženklas, vaizdas ir simbolis, pasaulis nėra vertas kraujo praliejimo. Toks buvo postmodernizmo, jei ne daugiau – pokarinių Vakarų – pagrindinis projektas.

Bet Rugsėjo 11-ąją buvo atakuotas būtent Simbolis.

Tezė, kad "alavinis kareivėlis yra viso labo metalo gabalėlis, žaislas ir sumažinta žmogaus imitacija", gali paskatinti padaryti tokią išvadą: "Žaisti su alaviniais kareivėliais yra nebent vaikams tinkamas užsiėmimas, o subrendęs žmogus, užuot prasidėjęs su fikcijomis, turėtų eikvoti laiką rimtesniems dalykams". Bet galima ir kitokia išvada: "Kadangi alavinis kareivėlis yra nieko nejaučiantis negyvas metalo gabalėlis, jo atžvilgiu manęs nesaisto jokie moraliniai įsipareigojimai, galiu elgtis su juo kaip noriu". Galima manyti, kad pasaulis kaip vien tik ženklas ir tekstas nevertas aukos. Bet lygiai taip pat galima tokį pasaulį su ramiausia sąžine sunaikinti. Kai kurie Vakarų filosofai norėjo, kad žmonija, supratusi, jog pasaulis ir būtis tėra nuolat rašoma knyga, atsidėtų taikiam tos knygos studijavimui ir rašymui. Bet jei knyga nepatinka, ją galima išmesti į šiukšlių dėžę – juk knyga nieko nejaučia.

Postmodernizmui ir terorizmui žmogus kaip tikrosios būties pasaulio gyventojas neegzistuoja. Žmogus tėra tekstų, vaizdų, kitaip tariant, informacijos srauto pasaulio, skaičių ir statistikos sferos gyventojas. Terorizmo aukos nėra būtybės, turinčios būtyje įrašytą istoriją su vaikystės prisiminimais, liūdesio ir džiaugsmo akimirkomis, su mylimiems žmonėms pasakytais žodžiais, su ilgesiu ir svajonėmis. Terorizmo aukos tėra ženklai, rodomi pasauliui, pasaulio opinijai siunčiami signalai, smurto kultūros kalba, žinių laidų medžiaga, skaičiai, kurie daro pasauliui įspūdį. O tam, kad įspūdis neišblėstų, smurto kultūros prigimtis reikalauja nuolatinio šių skaičių augimo. Pasaulinio terorizmo, einančio globalinės smurto kultūros avangarde, rankose visi mes esame žaislai, skaičiai, taikiniai, simuliakrai ir manekenai, naujienų agentūrų pranešimų tekstai, TV vaizdai, informacijos vienetai.

Bet ar įkalintieji tekstuose, vaizduose ir simboliuose, stokojantys būtyje įrašytos savo istorijos yra visiškai neverti mūsų užuojautos?

Galbūt tautos, kurioms pačioms ne kartą teko būti žaislais galingųjų rankose, patirti tremtinių, išmestų iš politinės pasaulio būties, dalią, kitaip tariant, tautos, kitų "visaverčių" tautų požiūriu ne kartą laikytos menkavertėmis tautomis-objektais, nevertomis dalyvauti politinėje pasaulio būtyje, pasižymi subtilesne intuicija, kad ir "simuliakrai", "kvaziobjektai", naujienų agentūrų pranešimai ir TV vaizdų gyventojai slapta tikisi iš mūsų kažko daugiau nei abejingumas arba rutina tapęs konstatavimas: "Pasaulis yra toks, koks yra". Galbūt tautos, kurioms istorijos buvo lemta ne kartą iškilti ir pranykti "pilkosiose" pasaulio zonose, TV ekrane atsirandančių ir išnykstančių pasaulių gyventojus laiko šiuo tuo daugiau nei niekam neįpareigojantis plokščias vaizdas, kuris yra korespondentų darbo ir elektronų judėjimo pasekmė. Gal ir simuliakrai, žaislai, lėlės, personažai ilgisi mūsų užuojautos, panašiai kaip dėmesio ir pripažinimo siekia savo valstybės neturinti, iš politinės būties išmesta tauta? Kita vertus, katalikai visada tikėjo, kad anapus atvaizdo, simbolio, švento paveikslo gali slypėti šis tas daugiau nei stabmeldystės rudimentai ir davatkiškas sentimentalumas.

Kadaise Bažnyčia buvo laikoma tiesos sergėtoja pasaulyje, Būties pasaulyje. Dabar ji yra būties sergėtoja Realybės pasaulyje. Kadaise sąvokos "būtis" ir "realybė" buvo laikomos vos ne sinonimais. Dabar šių sąvokų sinonimiškumas nebėra toks akivaizdus. Negana to, "būties" ir "realybės" neatskyrimas, turint omenyje ne itin palankų dominuojančių šiuolaikinės Vakarų filosofijos srovių nuosprendį "būčiai" ir "tikroviškumui", yra ypač bejėgis prieš globalinę smurto kultūrą, galima pasakyti daugiau – "būties" ir "realybės" tapatinimas skatina nejautrumo kito kančiai didėjimą, todėl yra vienas iš smurto kultūrą maitinančių teorinių postulatų, o gal ir viena iš šią kultūrą steigiančių pasaulėžiūrinių nuostatų.

"Būties" ir "Realybės" atskyrimas grindžiamas intuicija, kad net pasaulyje, kuriam diagnozuotas (piktdžiugiškai ar su širdgėla – ne taip svarbu) "esmių" ir "prasmių" pasitraukimas, "būties" ir "tikroviškumo" stoka, simuliacijos ir virtualumo vėžys, atsakomybė ir įsipareigojimas nėra atšaukiami. Taip pat nėra atšaukiama užuojauta. Tačiau tam, kad atsakomybė, įsipareigojimas ir užuojauta nebūtų atšaukti, būtina, kad kitas (atsakomybės, įsipareigojimo ir užuojautos adresatas) būtų bent jau Realybės dykros bastūnas, jei jau mes jį išvarėme iš būties namų. Nesvetinga Realybės dykra, alsuojanti į mus šaltu TV ekranų ir kompiuterių monitorių mirguliavimu, iš radijo imtuvų sklindančiais oro virpesiais, šabloniškais dienraščių tekstais; kadaise didingų, bet mirusių, iš būties išguitų didžiųjų pasakojimų kapinės – nykus globalizuoto pasaulio kitam suteiktas prieglobstis. Bet vis dėlto prieglobstis, teikiantis iš būties išmestam kitam prisikėlimo viltį.

Tik jeigu Realybė nepasitraukia kartu su būtimi, būtis turi šansą. Panašiai kaip prisikėlimas yra neįmanomas, jeigu nėra ko prikelti (t. y. sugrąžinti į būties namus), jeigu nėra kito, jeigu nėra kitą ištikusios mirties, kito lemties. Realybė ir yra kito lemtis. Realybė yra tai, kas ką nors kur nors kada nors ištiko, ištinka arba ištiks. Ką nors – bet ką: "tikrą" žmogų iš kūno ir kraujo, romano herojų, filmo personažą, didžiojo pasakojimo veikėją. Kur nors – bet kur: laike ir erdvėje vykstančiame "realiame" gyvenime, TV ekrane, pasakos tekste, laukinių genties mite. Kada nors – bet kada: praeityje, dabartyje, ateityje. Realybė yra kito lemtis. Bet kokio kito. Tai nyki ir šalta globalizuoto pasaulio dykuma, kurioje nuolat siautėja elektroninis viesulas, postmodernios epochos Šeolas, informacijos amžiaus Hadas, šešėlių, vaiduoklių ir simuliakrų buveinė, XXI a. raupsuotųjų slėnis. Bet vis dėlto tai Realybė, kurioje į nebūtį ištremtas kitas ilgisi būties.

Realybės pasaulis nėra ir negali būti būties pasauliu. Žmogus, tas viską žinantis, viską matantis ir viską girdintis Dievas, vieno TV nuotolinio valdymo pulto mygtuko paspaudimu kuriantis ir naikinantis pasaulius, gyvenimo ir mirties Viešpats, kasdien daugelį kartų tariantis fiat "virtualaus" kito egzistencijai arba tą egzistenciją naikinantis, yra Dievas be dieviškosios būties. Jei turėtume bent dalelę dieviškosios būties, kurioje žinojimas nėra atsiskyręs nuo meilės, vos tik išvydę Beslano vaizdus, išgirdę sausu balsu skaitomus lakoniškus pranešimus apie Kolumbijos džiunglėse maištininkų sušaudytas valstiečių šeimas, apie Irake nužudytus įkaitus arba apie atokiame Lietuvos kaime sudegusius vaikus, turėtume iš karto mirti – mūsų ribota žmogiška prigimtis virstų pelenais nuo vienintelės kibirkšties meilės, nešiojančios savyje visų savo kūrinių būtyje įrašytas istorijas. Mirtume vos prisilietę prie Osetijos mokykloje sudegusio pirmoko Rugsėjo pirmosios išvakarėse gimusių ir puoselėtų vilčių, prie išprievartautos ir nužudytos čečėnės merginos vaikystės svajonių. Globaliniame kaime gyvenantys dievai už savo visažinystę turi mokėti žinojimo ir meilės atsiskyrimu, kuris yra jų išlikimo sąlyga. Galbūt niekada nuo tos lemtingos akimirkos, kai kartu su uždrausto vaisiaus ragavimu žinojimas atėjo į pasaulį, jis nebuvo metęs tokio iššūkio meilei, kokio akivaizdoje mes atsidūrėme šiandien, informacijos ir žinių amžiuje. Realybės pasaulis nėra ir negali būti būties pasaulis. Tačiau dėl to Realybės pasaulis netampa mažiau realus.

Nors ir labai stokojantis būties, pasaulis yra provokuojamai ir skausmingai realus – tai žinojimas, nuo kurio prasideda pasaulio atkerėjimas. Nors Realybės pasaulis nėra būties pasaulis, tik provokuojančio ir skausmingo pasaulio realumo suvokimas sukuria prielaidas būčiai sugrįžti. Realybės dykros bastūnai, informacijos amžiaus Šeolo šešėliai, vaiduokliai ir simuliakrai ilgisi mūsų, kūno ir kraujo, dėmesio ir užuojautos. Atverti Realybei savo būtį, pasiryžti dalytis su kitu jo lemtimi reiškia didinti būties prieaugį pasaulyje. O kitas Realybės pasaulyje yra bet koks kitas: "tikras" kitas iš kūno ir kraujo, TV ekrano simuliakras, romano herojus, filmo personažas, radijo bangomis skriejantis vaiduoklis, pasakos, mito, didžiojo pasakojimo veikėjas. Ar milijonų žmonių pasipiktinimas, kurį sukėlė nuotraukos iš liūdnai pagarsėjusio Bagdado kalėjimo, būtų bereikšmis ar mažiau vertingas, jei būtų paaiškėję, kad minėtos nuotraukos viso labo yra klastotė? Ar tuomet turėtume gėdytis savo pasipiktinimo? Manau, ne. Bet pasaulis būtų blogesnis, jei tokio pasipiktinimo nebūtų; jis būtų blogesnis net ir tuo atveju, jei nuotraukos (nesukėlusios pasipiktinimo) pasirodytų buvusios suklastotos. Atsivėrimas kito – "tikro" arba "simuliakro" – realybei, pasirengimas įsileisti kito skausmą į savo būtį didina būties kiekį pasaulyje ir daro pasaulį žmoniškesnį.

Camus "Sizifo mitą" pradeda taip: "Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita – ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų – ne tokie svarbūs dalykai. Tai jau žaidimai". Realybės pasaulyje klausimai "Ar taip yra iš tikrųjų?", "Ar tai tikra?", "Ar tai tikrai egzistuoja?" yra ne tokie svarbūs. Atsivėrimas kito realybei, kito kančiai, pasirengimas dalytis su kitu jo likimu didina būties prieaugį pasaulyje ir daro pasaulį žmoniškesnį nepriklausomai nuo to, ar Realybė apsireiškia kito būtyje, ar kito nebūtyje. Kadaise Descartes’as tvirtino, kad galima suabejoti beveik viskuo – netgi mus supančio pasaulio, visatos egzistavimu. Tad kodėl negaliu suabejoti, kad lėlė iš plastmasės ir audeklo skiaučių, paprastas žaislas, yra šis tas daugiau už šaltą materijos gabalą ir niekam rimtam neįpareigojantį daiktą, kaip tvirtina įprastinė nuomonė, ypač jei matau mažą mergaitę, raudančią prie "sužalotos" vienarankės lėlės – galbūt jos geriausios draugės? Realybės pasaulyje nėra lėlių, žaislų, filmų personažų, romanų herojų, pasakų ir mitų veikėjų diskriminacijos.

Klausimas "Ar tai tikra?" Realybės pasaulyje yra antraeilis, Camus žodžiais tariant, žaidimas, o gal ir nedovanotina prabanga. Origenas, Berdiajevas ir visi tie, kurie atmetė pragaro amžinumo idėją, negalėdami susitaikyti su žiaurumo įamžinimu, klydo. Dar labiau klysta tie, kurie apskritai neigia pragaro realumą. Kad pragaras taptų realybe, nereikia net Bažnyčios mokymo. Užtenka Dantės "Pragaro". Realybės pasaulyje klausimas "Ar pragaras tikrai egzistuoja?" priklauso intelektinių žaidimų sričiai. Svarbesnis klausimas yra: "Kaip turėčiau elgtis, jei Dante buvo teisus?" Žiaurią pragaro tikrovę palikime Dievo ir menininko sąžinei, bet pragaro realybė yra neatšaukiama ir reikalauja iš mūsų apsisprendimo. Visą pasaulį sukrėtę griūvančių Niujorko dangoraižių vaizdai puikiausiai tiktų eiliniam ir banaliam katastrofų filmui, serijinei Holivudo produkcijai. Tai nebuvo vien filmas. Bet jei būtų? Jei sukrečiantys kadrai, kaip ir skandalingos nuotraukos iš Bagdado kalėjimo, būtų klastotė? Ar tai pateisintų jų abejingą stebėjimą minkštame fotelyje prie alaus butelio ir lėkštės su bulvių traškučiais? Kiekvieną kartą, kai manome, kad pateisintų, smurto kultūra švenčia savo nedidelę pergalę.

Kas bendro tarp "Anos Kareninos", Dantės "Pragaro", Bažnyčios mokymo apie pragarą ir velnią, "Eglės žalčių karalienės", pranešimo apie teroro aktą Bagdade, viduramžių liaudies tikėjimų vilkolakiais, reportažo iš Beslano, evangelijų pasakojimų apie Kristaus kančią, TV laidos apie savo kūdikį nužudžiusią motiną, straipsnio apie genocidą Ruandoje, "Šindlerio sąrašo", kelių eilučių iš dienraščio "kriminalų" skyriaus apie dvi ant vienos šakos pasikorusias paaugles, dokumentinio filmo apie Hirosimos bombardavimą, banalaus siaubo filmo? Realybei uždaras mąstymas iš karto padarys perskyrą tarp "tikrovės" ir "fikcijos" ir taip be mūšio užleis smurto kultūrai "fikcijos" sritį. Bet Rugsėjo 11-ąją smurto kultūra įrodė, kad ne taip sunku "fikciją" paversti tikrove. Realybės pasaulyje "fikciją" nuo "tikrovės" atskiriantis mąstymas milžinišką Realybės – kito lemties – sritį paverčia abejingo žiūrėjimo arba skaitymo objektu, kurio rezultatas paprastai būna bejėgiškas konstatavimas: "Pasaulis yra toks, koks yra, ir laikas su tuo susitaikyti". Tai smurto kultūros triumfas. Priešingai, Realybei atviras mąstymas anksčiau minėtuose ir, atrodo, sunkiai susiejamuose dalykuose įžvelgia vienijančią giją – kito kančią ir lemtį. Realybės dykros gyventojai, net ir "simuliakrai", romanų herojai ir filmų personažai, TV ekrano vaiduokliai ir tekstuose įkalinti šešėliai, būties stokojantys kiti laukia, kad pasidalytume su jais jų lemtimi ir savo būtimi, kad atsivertume jų realybei ir kartu padovanotume pasauliui nors šiek tiek būties. Ir kiekvieną kartą, kai jiems pavyksta šito sulaukti, kai kasdienis kruvinas TV ritualas pagimdo protestą ir pasipriešinimą – "Ne, taip neturi būti" – smurto kultūra yra verčiama pripažinti savo, nors ir nedidelį, pralaimėjimą.