Tekstą parašyti paskatino pokalbis su žymiu operos režisieriumi Günteriu Krämeriu ("Š. A.", lapkričio 13 d.). Pasirinkimą statyti operą Vilniuje jis nesidrovėdamas susieja su rasizmo ir holokausto tematika. "Mes, menininkai, turime reaguoti į tai, kas darosi pasaulyje", teigia G. Krämeris. Jo nuomone, J. V. Halévy opera "Žydė", pastatyta Vilniaus scenoje, gali priversti lietuvius susimąstyti ne vien apie meną.
Ar taip atsitiks, klausimas atviras kai pamatysime, tai ir nuspręsime, tačiau į akis krinta kitas dalykas: režisierius visiškai nesidrovėdamas "aukštąjį" meną, t. y. operą, įvelia į niekingo žemiško gyvenimo peripetijas. Matosi, kad net su režisieriumi kalbanti operos žinovė šiek tiek suglumusi ir stengiasi kalbą pasukti kita linkme. "Čia juk menas! norisi sušukti. Operose žūsta don karlai, meilės ieško don žuanai ar bent jau straksi Sevilijos kirpėjai. Kuo čia dėtas rasizmas?! Fui, prastas skonis".
Tokios mintys ateitų į galvą, jei G. Krämeris būtų koks trečio ryškumo režisierius, bet yra priešingai. Vadinasi, visai tikėtina, kad "kažkas ne taip" mums patiems.
Lietuviškoji meno kūrėjų bendruomenė (ypač tie, kurie mano kuriantys "aukštos prabos meną") demonstratyviai šalinasi savo pilietinės pozicijos reiškimo. Kodėl?
Mus dominančios problematikos aspektu Lietuvos visuomenę galima padalyti į tris dalis:
a) menininkai,
b) politikai ir politikuojantys bei tie, kuriems vis dar "ne dzin",
c) pasyvioji visuomenės dalis.
Taigi drąsiai galima teigti, kad tarp pirmos ir antros "stovyklų" nutiesta triguba spygliuota tvora. Dėl viso pikto. Ir keisčiausia yra tai, kad tą tvorą "pasistatė" patys menininkai, kurie lyg ir turėtų būti atviriausi visuomenės nariai. Atsitiko taip, kad šalindamiesi pelėsiais trenkiančios visuomenės dalies menininkai taip intensyviai ieškojo laisvės savo kūrybai, kad vieną dieną (ne)suprato gyveną spygliuotomis tvoromis atitvertame rezervate. Ten taip ramu, bet štai atvyksta koks G. Krämeris ir pradeda porinti apie holokaustą ar rasizmą.
Žodžiu, pasakykime atvirai Lietuvos menininkai vargiai gali būti sutapatinti su inteligentais, nes bene pagrindinis inteligentiškumo bruožas yra socialinis aktyvumas. Daug patogiau yra lindėti savo susikurtame rezervate ir užsiiminėti savianalize. Taip išlieki "tikrasis menininkas" nesusitepdamas realybės pelėsiais.
Kur slypi tokio elgesio priežastys?
Pirmiausiai, matyt, jų reikėtų ieškoti meną kuriančiųjų savimonėje. Vienas iš dažniausiai minimų dalykų, kuris visada pasigirsta "aukštojo meno" kūrėjų vakarėliuose, yra nusiskundimas, kad "Lietuvos rinka per maža". "O gyvenčiau kokioje nors Vokietijoje ar Prancūzijoje, ot, pamatytumėt..." Rodos, tada kalbantysis pasikeistų iš esmės ir inteligencija trykšte trykštų iš jo gelmių. Provincialumo sindromas taip stipriai užgulęs Lietuvos kūrėjų pečius, kad bet kokia viešoji veikla kitų "cecho" narių yra traktuojama kaip blogo tono ženklas. Gerokai patogesnė yra "medituojančio kūrėjo" poza, kuri savaime nedera su asmeninės pilietinės pozicijos raiška ir patį "medituojantįjį" iškelia iki kosminių aukštumų.
Kita priežastis, slopinanti menininkų socialinį aktyvumą, labai paprasta ir net banali. Tai baimė prarasti valstybės paramą. Juk valstybės skiriamos stipendijos yra gana rimta finansinė pagalba dabartiniams korifėjams. Niekam nesinori kirsti šakos, ant kurios pats sėdi. Tačiau juk asmeninės pozicijos išdėstymas viešajame diskurse nebūtinai yra kišimasis į politiką. Aplink egzistuoja tiek daug problemų, kurios nėra tiesiogiai sietinos su politika: ekologija, paminklosauga, moralinių vertybių nykimas...
Dar viena, galbūt kiek kitokio pobūdžio, menininkų tylėjimo priežastis susijusi su procesais, kurie vyko iš karto po "dainuojančiosios revoliucijos". Sąjūdžio gretose būta nemažai meno žmonių, kurie, susidūrę su realia posovietine situacija Lietuvoje, nutilo amžiams. Šios traumos pasekmė ir yra jų nenoras niekur veltis "iš naujo".
Tačiau yra ir "įsiveliančių". Paradoksalu, tačiau dažniausiai tai yra popkultūros atstovai, kuriems pilietinės pozicijos deklaravimas turėtų būti paskutinėje vietoje. Net atmetus tuos atvejus, kai atlikėjai tiesiog užsidirba per rinkimus dalyvaudami įvairiausiuose renginiuose, lieka tikrai rimtų pavyzdžių (keletas "G&G Sindikato" dainų ir paskutinis "Biplan" klipas apie karo metais įvykdytą pabėgimą iš IX forto).
Beje, jeigu pabandytume padaryti nedidelį ekskursą į praeitį, pamatytume, kad sovietinių propagandos meistrų nuomonė aptariamu klausimu buvo griežta: kūrėjai privalo dalyvauti viešajame gyvenime. Juozas Baltušis, Kostas Kubilinskas, Salomėja Nėris, Julius Janonis tik keletas vardų. Atmetant visą anuometinės situacijos specifiką, buvo aiškiai suvokiama, kad menininkų pozicijos viešinimas padeda orientuoti viešąją nuomonę.
Panašių metodų buvo imtasi ir per paskutinius prezidento rinkimus. K. Prunskienės rinkimų kampanijoje buvo bandoma pasinaudoti "menininkų-intelektualų" nuomonės tiražavimu. (Nepasakyčiau, kad sėkmingai, nes, tarkim, G. Beresnevičiaus buvimas šioje komandoje buvo grynas nesusipratimas. Ypač tiems, kurie yra šį bei tą skaitę iš jo kūrybos. Tiems, kurie neskaitė, ir pats G. Beresnevičius nežinomas, ergo nepaveikus.)
Taigi visų rūšių medijose liulantis politologų, publicistų, įvairiausių apžvalgininkų nuomonių puodas turėtų būti papildytas dar vienu esminiu prieskoniu asmenine menininkų pozicija. Galbūt jos įtaka viešajai nuomonei ir nebūtų labai didelė, tačiau dėl savo unikalumo, specifiškumo ir kitų meno žmonėms būdingų savybių ši pozicija būtų neabejotinai įdomi.
ATĖNAI
Lietuva internete
