ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-05-17 nr. 652

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DIANA BUČIŪTĖ. Portretas anapus ekrano (48) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Iš įsibrovėlės dienoraščio (7) • LAIMANTAS JONUŠYS. Dar šis tas rusų ir vokiečių klausimu (4) • ERICĄ LANDOWSKĮ kalbina Greimo centro profesorius Kęstutis Nastopka. Protas ir kūnas politiniame diskurse (1) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvių europinis identitetas ir naujosios Europos savimonė (15) • SIGITAS GEDA. Šuo šunį džiovina (9) • KNUTS SKUJENIEKSAUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Meilė ir mirtis Madride (51) • JŪRATĖ BARANOVA. Poetinės meditacijos laiko tema (8) • SIGITAS PARULSKIS. Slaptasis grafomanų farvateris (19) • KOSTAS FRANKAS. "Lietuvi, plauk į jūrą..." (11) • MARIUS RAUBA. Aš ir manasis Aš (5) • ANDRIUS ŠIUŠA. Makbeto tragedija (3) • RIMANTAS PETRAS ELENA KLUSAS. Fugos f-dur (7) • Laiškai el. redakcijai, sau ir kitiems (23) •

Lietuvių europinis identitetas ir naujosios Europos savimonė

Ideologinės istorinės šaknys

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Oscar Dominguez. Belle Epoque gimimas. 1936

Europa šiuo metu kiek droviai kalba apie savo priešistorę. Ne apie XX a. ir ne apie XIX a., kai imperijas sudraskė tautų pavasaris, idant pareikštų apie jų gyvybę ir imperijos vėl būtų užlopytos. XIX a. savitu aspektu buvo vienas gražiausių šimtmečių Europoje, traukiniai ir garlaiviai sumažino atstumus, bet ne tiek, kad kelionė taptų nuobodybe, literatūra pasiekė aukštumas, menas, tuo laiku susiformavęs, diktuoja madas iki šiol, ir patys meno vertinimo kriterijai būtent tada išsivadavo iš klasicizmo kūjo ir kalto valdžios ir perėjo į skonį; individas ėmė spręsti, kas gražu; išsilaisvinusi buržuazija pasidraskiusi priėmė impresionizmą ir vėliau pati fundavo impresionizmo, ekspresionizmo ir blogo skonio mišinį – miesčionišką ir žavų secesą; tarp dviejų pasaulinių karų irgi buvo gražu, nes Europa manėsi britų ir prancūzų Versalio diktatu susitvarkiusi savo vidinius reikalus ir pradėjo dar vieną New Age, novum saeculum, kai viskas buvo, tiesa, žiauru ir paprasta, bet dar ne visai, buržuazijos ir jos privatizuotų nacijų triumfas temdė akis, ir kad eilinis pasaulinis internacionalas ėjo per žemynus, buvo nesvarbu, kaip ir Rusijos bei Vokietijos žinojimas apie savas Europas. Vakarų Europa ėmė vienytis svajonėje, kuriai, beje, buvo lemta išsipildyti tik patyrus Antrąjį pasaulinį karą.

Europos vienijimas buvo kankinanti idėja per Napoleono karus ir po jų – kelios imperijos valdė Europą gana taikiai, tarpusavyje apsipešdamos, bet tai buvo labiau pasienio konfliktai, nebe Aleksandro Makedoniečio stilistiką prikėlę Napoleono žygiai. Austrijos Habsburgų imperija, transmutavusi į Austriją-Vengriją, priminė Romos saulėlydžio tetrarchiją, kai Roma dalijosi nebe į dvi, Rytų ir Vakarų, o į keturias dalis. Kaip ir Prancūzija buvo Galija, Vokietija buvo išplėtusi valdas visai pagal Publijaus Kornelijaus Tacito Germanijos pavyzdį ir žemėlapį. Italija, susivienijusi net nestabdydama nuo Garibaldi iki Mussolini, atgaivino Romos imperinę savimonę ir pasiėmė tai, kas buvo jos – Libiją, Etiopiją, vėliau natūraliai slinko ten, kur ją slinkti vertė pradėję veikti Romos imperiniai mechanizmai, į Epyrą (Albaniją), Dalmatiją (Triestą), Graikiją ir senuosius polius Ponto Euksino pakraščiuose. Tai veikė. Italijoje Romos atgaivinimą skelbė Benito Mussolini, greta dučės buvo intelektualas Bartolucci, 1929 m. įkūręs Senosios Europos judėjimą. Tikslas aiškus – atgaivinti Romą.

Grafas R. Coudenhove-Kalergis, 1923 m. paskelbęs Paneuropos idėją, nebuvo novatorius, tą patį teigė Napoleonas ir Hitleris, tačiau Paneuropa, priešingai nei kitos Europos vienijimo idėjos, buvo taiki. Tai suteikė jai galimybę nepralaimėti. Iš pradžių pakibusi kaip vizija, ir net viena iš silpniausių vizijų, turinti mažiausiai amunicijos ir silpniausią užnugarį, ji įsisiūbavo. Gal dėl to, kad atsirado, kas ją remia – pokaryje tai buvo plieno ir anglių karteliai, naftos monopolininkai ir bankai, kurie suvokė, kad karas buvo ir lieka teigiama ekonomikos ir kapitalo kaupimo priemonė, tačiau Europoje karų, kaip ekonomikos variklių, galimybės buvo išnaudotos, per tiršta čia pramonės, miestų ir darbininkų. Ir tų pačių bankų. Bet grįžkime kiek atgal.

Tarpukaryje Vakarų Europoje vyko keli Paneuropos kongresai, 1923 m. Coudenhove-Kalergis išleido brošiūrą "Pan Europa", bet svarbiausia buvo tai, kad judėjimą parėmė garsus Prancūzijos politikas, šalies užsienio reikalų ministras Aristide’as Briand’as, svajoklių būklė buvo pakeista politiniu projektu ir memorandumai apie būsimą Europą išsiuntinėti daugumai Europos vyriausybių. 1928 m. rugsėjį Ženevoje buvo suformuoti ir paskelbti pagrindiniai Paneuropos Sąjungos kūrimo principai; buvo teigiama, kad "Paneuropa – tai tautų teisių lygybės ir solidarumo principais paremta politinė-ekonominė valstybių sąjunga su bendra muitų sistema. Jos tikslas – garantuoti taiką Europoje, kelti socialinę gerovę ir ugdyti tautų kultūrą" (A. Kasparavičius, "Paneuropos idėjų raiškos ir kontūrų Lietuvoje klausimu", Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, V., 2002, p. 123–124). Tačiau greta buvo deklaruojamas ir visų Europos tautų lygiateisiškumas ir podraug viena susižinojimo kalba. Pasak projekto autorių, Paneuropos įkūrimas išspręs ir gausius teritorinius ginčus, egzistuojančius tarp valstybių, nes atskiros valstybės Sąjungoje nebeteks savo ankstesnės politinės, ekonominės, karinės ir netgi tautinės-kultūrinės svarbos, todėl ir ankstesnės sienos nustos savo reikšmės (ten pat, p. 124).

Šitie dalykai gan smarkiai prieštaravo tuo metu Europoje vyravusiems nacionalizmams, pradedant vokiečių, baigiant lietuvių, vengrų, rumunų ir pačių prancūzų nacionalizmu. Tiesa, prancūzai iniciatoriai kukliai nutylėjo, kuri kalba turėjo tapti tautų tarpusavio bendravimo priemone. Be abejo, pagal paplitimą ir vartoseną tuo metu kaip tik prancūzų kalba atitiko dabartines anglų kalbos pozicijas. Ji ir turėjo vyrauti Paneuropoje. Tai, kad idėją pasigavo Prancūzija, liudijo, jog ji ir toliau siekia hegemonijos Europoje. Tik Napoleono tikslai turėjo būti įgyvendinti taikiai. Tautos, puoselėjančios savo kultūrą, turėjo smarkiai apnykti ir formuoti naują paneuropiečių naciją, kalbančią prancūziškai, o Paneuropos centras turėjo tapti arba prancūzakalbė Ženeva, arba Paryžius, kuris, šiaip ar taip, atitiko Prancūzijos dominavimo siekį. Nieko keisto, kad nei britai, nei vokiečiai tokia Paneuropa nesusidomėjo, tuo metu mažosios nacijos irgi vargiai galėjo su tuo sutikti. Nepaisant nieko, Paneuropos entuziastų netrūko niekur, ir toje pačioje Vokietijoje. Kitas klausimas – kokiais pagrindais naujoji Europa turėjo kurtis.

Frankų ar Romos imperija?

Bizantija jau egzistavo. Maskva buvo perėmusi Maskvos kaip trečiosios Romos ideologiją dar Ivano Rūsčiojo ir Aleksejaus Michailovičiaus laikais. Tiesa, "trečioji Roma" buvo labai abejotinas darinys, nes Roma buvo ir liko Italijoje, bet "antrąja Bizantija" Maskva tapo be didesnių užsikirtimų. Netgi būdama SSRS, Maskvos imperija aiškiai tęsė Bizantijos liniją, politiką ir likimą. Unitarinė valstybė, supama priešų, knibždanti intrigų, esanti kultūros ir civilizacijos ašimi ir plečianti ją agresyvia ir daug kainuojančia politika. Susitelkusi ir žiauriausiomis priemonėmis malšinanti vidaus opoziciją.

Frankų imperija su viena kalba – tai siekinys, kuris grindė ir Paneuropą, ir tapo Europos Sąjungos ašimi. Tiesa, centru tapo ne Achenas, bet Briuselis ir Strasbūras – bet tai juk Frankų imperijos miestai, kuriuose reziduoja naujosios Frankų imperijos valdžia.

Patys frankų imperatoriai ir pats Karolis Didysis jautėsi esą Romos tęsėjai, ir ankstyvaisiais viduramžiais Romos alsavimas dar buvo puikiai juntamas, juolab ta riba, kada Romos ketvirčius valdančius tetrarchus jų gvardijos paskelbdavo imperatoriais ir kada tokie tetrarchai, išrinkti barbarų karių susirinkimuose, imdavo valdyti jau ankstyvųjų barbariškų etnosų darinius, nebuvo ryški. Tas pačias teritorijas valdė Maksencijus, tas pačias Britanijos keltas Konanas, įsiveržęs į žemyną. Tačiau, atkuriant praeitį, tai, kas buvo akivaizdu Chlodvigui, Karoliui Didžiajam, pranyko XX a. politinėje ideologinėje savimonėje. Dar karolingams nekėlė abejonių, kad jie tęsia krauju ir kalaviju sulipdytų Romos provincijų telkimą ir gynimą, kad jie veikia Romos istorijoje, o ne savoje. Frankai perėmė tradiciją ir apsigyveno joje – XIX a. pr. Napoleonas nesijautė tęsiąs Karolio Didžiojo žygius, nes po revoliucijos ir scientizmo bei pozityvizmo tėvynėje Prancūzijoje senovės karaliai, simbolizuojantys menamą viduramžių tamsą ir klerikalizmą, buvo neparankūs. Daug labiau tiko jau mitologizuoto Aleksandro Didžiojo ir ypač Romos imperatoriaus Augusto įvaizdžiai – su pastaruoju Napoleonas mielai tapatindavosi. Klasicizmas rėmėsi antika, naujoji filosofija – antikiniais motyvais. Todėl Roma vis dar buvo provaizdis. Imperija – Romos tęsinys, ir Europoje tai natūralu. Roma struktūravo Europą, davė kalbas ir pavadinimus, paštą ir komunikacijas, ir savo ribų supratimą. Tų ribų, iki kurių veikia įstatymai, civilizacija ir už kurių prasideda girių ar stepių chaosas, barbarų erdvė.

Frankai (keltų palikuonys) ir germanai jautė ir tebejaučia nejaukumą ir baimę stereotipizuodami Romos imperiją. Paneuropos judėjimas rėmėsi kita idėja. Romos identitetą, Paneuropaikuriantis, buvo perėmę italai su Mussolini. Todėl beliko pasinaudoti ne Šventosios Romos imperijos įvaizdžiu, kuris buvo germaniškas ir pernelyg teokratinis, popiežiškas, o Karolio Didžiojo Europa. Hitleris, beje, nušvilpė Pirmojo Reicho, tai yra germaniškosios imperijos, tradiciją ir sukompromitavo ją lygiai kaip dučė Romos tęsinį.

Šiuolaikinė ES patyliukais susivokia kaip Karolio Didžiojo Frankų imperija, kurioje dominavo frankai – kuo gryniausi germanai, bet tapę prancūzų ideologiniais protėviais ir etnoso krikštatėviais. Frankų dominavimas joje leidžia atkartoti karolingišką germanų ir keltų sąjungą, kurią dabar atspindi Prancūzijos, Vokietijos ir Beniliukso jungtis. Paryžius atkuria Karolio tradicijas, ne Augusto ir ne Otonų. Teigiant Frankų imperijos tęstinumą Europos Sąjungoje (kas daroma akivaizdžiai), tai ideologiškai suponuoja prancūzišką ir vokišką hegemonizmą. Frankų imperijos santykiai su Bizantija ideologiškai užprogramuoti įtempti, tačiau iš esmės taikūs, nes varžomasi ne dėl to, kas kurį sunaikins, o kas geresnis ir apkrikštys ir pajungs daugiau "barbarų". Roma su barbarais dar nuo markomanų karų dažnai nustatinėjo federatų statusą, Frankų imperijos užduotis buvo juos sunaikinti arba apkrikštyti. O apkrikštyti reiškia prijungti ir sterilizuoti ideologiškai. Roma niekada nesiekė unifikuoti barbarų etniniu požiūriu – anais laikais tokie dalykai nerūpėjo, romėnas buvo romėnas, o gotas – gotas. Buvo sprendžiama, kuriam priklauso daugiau teisių ir ar gotas gali turėti Romos piliečiui taikomas teises. Roma buvo daugiatautė. Tautos ir gentys ten malėsi ir persimalė į šiuolaikinių nacijų protėvius, bet mes su Roma sąskaitų neturime.

Lietuviškas europinis identitetas – Roma

Atvirkščiai, ideologiškai nuo XV a. mes žinome romėniškas lietuvių kilmės legendas, o su Imperija, tiek ankstyvąja, tiek vėlyvąja, mus jungė prekybos keliai, kažkokios mūsų gentys nuėjo į Romos imperiją, ten buvo persuktos keliomis girnapusėmis ir dalis grįžo, pradėjusios tradiciją, dalis liko ten. Sugrįžėliai paliko atminimą – Palemono, Videvučio ir Brutenio legendose. Šiaip ar taip, legendos tikrai egzistavo prieš Lietuvai ir Prūsijai christianizuojantis. Petras Dusburgietis 1326 m. rašė, kad prūsų Romovė gavusi savo vardą nuo Romos, ir nekomentavo to – matyt, komentaras kultūrtrėgerių ordinui buvo nelabai malonus. Nekomentavo, bet ir nekvestionavo. O su Palemono legendomis, nesvarbu, ar jos pagrįstos, ar ne, ideologiškai augo daugybė lietuvių kartų. Mes – romėnai, – galios teikiančią silpnųjų idėją stiprino ir priespauda, ir lotynų kalbos artumas lietuvių kalbai. Atitinkamai mes ir esame romėnai. Nesvarbu, ar Palemonas – istorinė tiesa, jeigu jis veikia ir veikė ideologiškai, jis paliko įspaudų, galiausiai dažnas lietuvis Romoje pasijaučia kaip namie. Déją vu. Būta ir matyta. Genai. Kolektyvinė tautinė pasąmonė.

Beje, Roma ir kitą reikšmę turi – visąlaik mes arba turėjome pagonišką Romovę, arba save apibūdindavome kaip Rymo katalikus, Romos tikėjimo išpažinėjus. Čia kita istorija, bet šita istorija irgi tęsiasi. Romos balsas, Vatikano balsas mūsų platumose buvo girdimas net didžiausio Europos nebylumo metais. Ne Paryžius kalbėjo, bylojo Roma, ir tai vėl įspaudai.

Trumpai tariant, aišku, kad esame romėniškai orientuoti žmonės, genetiškai ir ideologiškai romėniška nacija. Atitinkamai ir mūsų įsijungimas į Europą turi turėti ir kitą, ne frankogermanišką mentalitetą, mes neturime ko jungtis į ES kaip į Karolio Didžiojo imperijos tęsinį. Su ja mūsų niekas nesieja. Mums įdomi ideologinė bazė – Ispanija, kur atėjo vandalai ir gotai nuo mūsų pajūrio, alanai, padarę įtaką ir lietuvių formavimuisi, Italija, kuri savaime Italija, Graikija, kuri mums artimiausia Europos Sąjungoje savo kalba ir perdėtomis, bet veikiančiomis ambicijomis bei nacionaline savimeile, kokią ir mes privalome susikurti ir jos nesigėdyti, kaip jos nesigėdija graikai. Potencialiai Rumunija, kuri atsirado iš dakų ir romėnų palikuonių, apie XII a. nulipusių nuo kalnų, kur jie piemenavo, ir ūmai išsprogusi etniniu sprogimu, nelauktos tautos atsiradimu. Tiesa, rumunai persiėmę prancūzų įtakos – jie seniai bendrauja kaip romaniškos tautos, bet tai netrukdo užmegzti dialogą ir kitu kultūriniu lygmeniu. Airiai, savaime suprantama, jau ne Romos imperijos požiūriu, o naujesne istorija yra artima šalis. Bet ir Romos atžvilgiu mes turime precedentų – airiai, kaip ir baltai, nebuvo romėnų pajungti. Įdomu ar ne, tačiau ir britai legendiškai mitologiškai save kildina iš romėnų ir graikų linijos.

Gana naiviai, bet garsiai galime užduoti Europai klausimą: pagal kokias taisykles, ponai, žaidžiame? Ar Roma, ar Achenas, ar Romos imperija – tautų lopšys ir mūsų civilizacijos pribuvėja ir motina tuo pačiu metu? Ar Augustas, ar Karolis? Šitas klausimas įdomus ne tik tuo, kad precedentai turi būti įvardyti, bet ir tuo, kad šitaip galima sužaisti labai gražią partiją. Ideologinis žaidimas gali duoti politinių forų ar bent pralavinti smegenis ir iškelti klausimą apie identitetą. Šiuo metu globalinės diskusijos madingos, juolab niekas su niekuo nesiderėjo dėl ES kaip Karolio Didžiojo paveldėtojos. O jeigu Roma, tai Roma, ne Briuselis, kuris yra kompiuteris, ne širdis.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


2913. Ignas R.2003-05-18 15:19
Šiame puikiame straipsnyje man trūksta globalaus konteksto, todėl siūlau jo gal kiek subjektyvų vaizdą ir pabaigoje noriu užduoti vieną manding svarbų klausimą.

Širdis varinėja kraują – tai gyvybės centras, į kurį subėga visi keliai-arterijos, iš kurio tais pačiais keliais sklinda užsieninį chaosą tramdanti civilizacija. Iš pradžių taip tramdyti barbarai, po to – pagonys. Romos civilizacijos "plėtros" ekspansija kyla iš civilizacijos centro ir nukreipta į sienas spaudžiančią ne-civiliziuotą periferiją. Kultūrinė konfrontacija sutampa su geografine konfrontacija erdvėje ir su mito bei istorijos konfrontacija. Civilizacija skelbia, kad Roma – pasaulio centras o Kristaus gimimas – istorijos centras.
Galima sakyti, kad besiplečianti ES arba naujoji "Romos imperija" taip pat patiria išorinį spaudimą. Tik Europa nebėra vienintelis pasaulio centras, ją spaudžia ne barbariškas-pagoniškas chaosas, bet kiti politiniai centrai, pirmiausiai - JAV, jos pačios enfant terrible. Kažkada Europa vienijosi puldama barbarus ir pagonis, siekdama juos "supasaulinti" ir pakrikštyti, tai dabar panašu, kad Europa pati priversta gintis ir vienijasi, nes nori konkuruoti su kitomis imperijomis. Gintis tenka ir nuo JAV skatinamos globalizacijos, ir nuo jos priešų - religinių ar kitokio plauko ekstremistų. Žinoma, visur plevėsuoja europinės civilizacijos ekspansijos vėliava – lygiai kaip Roma užkariavo barbarų Europą, lygiai kaip kryžeiviai skynėsi kelią Palestinon per netikėlių žemes, lygiai taip buvo sutramdyti ir laukiniai Vakarai, lygiai taip dabar mėginama eksportuoti demokratiją į Artimuosius Rytus.
Taigi, pasaulyje nebeturime aiškios konfrontacijos tarp civilizuoto ekspansyvaus centro ir necivilizuotos periferijos. Konfrontacija vyksta kažkur ne erdvėje ir ne istorijoje, o greičiau asmeninio asisprendimo, kokias vertybes pasirinkti, plotmėje. Juk niekas nežino, kada kuriam kaimynui prabils radikalaus islamo tiesos. Jau nebėra girių ir stepių, kurias nesunku būtų pasiekti, už nugaros palikus Romos sienas, ir kuriose barbarai priešai būtų pakankamai aiškiai lokalizuoti. Planetoje nebėra vietos nei chaosui, nei gamtai. Visur galima žmogaus intervencija – viskas pasiekiama ir mokslininko pincetui, ir sparnuotosioms raketoms. Todėl tarsi nebėra į ką plėsti civilizacijos. Visi arba jau civilizuoti, arba išteisinti, apsaugoti ir "rezervuoti" antropologų, arba - "blogis", kurį reikia sunaikinti. Atkreipkime dėmesį – ne "civilizuoti", ne "pakrikštyti", bet "sunaikinti aksčiau, nei ims kelti grėsmę". Kosovas, Afganistanas, Irakas – tik kaukės, iš tiesų slibinas būvoja kažkokioje kitoje erdvėje, ten, kur matyt dabar sugrįžę slapstosi Bin Ladenas ir Huseinas, ten, iš kur kyla visas blogis – mitiniame erdvėlaikyje. Konkreti vieta, laikas ar asmuo tampa nesvarbūs, svarbi naujoji "blogio ir gėrio ašių" mitologija, galinti pasireikšti bet kur ir bet kada.

Toks yra naujosios Romos kontekstas. Atrodytų, kad gynybai geriau tinka į pasaulinį tinklą įjungtas kompiuteris (t.y. Briuselis :) o ne misionieriškai ekspansyvi kitus žodžiu ar kryžiumi išganyman patraukianti širdis (Roma). Galima ir kitaip žiūrėti. Istorija moko, kad Roma visada buvo "atkurdinėjama" retrospektyviai, t.y. Konstantinopolis save laikė antrąja Roma, Maskva – trečiąja. Gi šį kartą Europa vienijama žvelgiant ne į praeitį, bet į ateitį – siekiant sudaryti palankias sąlygas konkurencijai ateityje. Žinoma, Europos pagimdytas progreso virusas inkubavosi tose pačiose JAV, ne kitur. Ir čia glūdi pavojus – jeigu naujoji Europa bus nulipdyta vien pagal JAV progresyvistinį modelį, ji praras tai, kuo visą laiką didžiavosi – savo esmę, centrą arba širdį – ir matuos save išoriniu - globaliuoju matu. Sakydami "mes europiečiai" turėsime omenyje ne kokį nors pozityvų turinį ar jausmą, bet pirmiausiai, kad mes esame "ne amerikiečiai" ir "ne kinai" – vadinasi, esame ne Europoje, bet kažkur tarp JAV ir Kinijos.

Čia noriu baigti klausimu – ar G.Beresnevičiaus aptariamas Europos sąvastį išreiškiantis istorinis matmuo gali būti pakankamai svarus kuriant harmoningą tiek į praeitį, tiek į ateitį orientuotą Europos tapatybę? Ar vis tik žaidimo taisyklės yra tiek pasikeitusios, kad šioji "istorinė sąvastis" tebus graži puošmena nelyginant šiuolaikinė Didžiosios Britanijos monarchija, o visas mūsų istoriškumas, kuriuo taip didžiuojamės, bus labiau muziejiškas, teikiantis daugiau progos prancūziškai purkštauti ir beviltiškai prieštarauti JAV politinei ir karinei valiai negu realios galios ir autoriteto vėl aktyviai kurti pasaulio istoriją?


2925. Taukas :-( 2003-05-19 07:47
Nu ir ką dabar - dar vienas mokslininkas negali išsiplėšti iš nacionalizmo tradicijų. Tautos auga jam kaip augalai, ir įvykiai joms nutinka kaip kokioj biologijoj. Gal tik buržuazija nelabai zoologiškai išsirinko impresionizmą. Bėda ta, kad pseudomokslinis esė atskleidžia mentalitetą ir mito-metodo-logiją, o ne Europinį identitetą. Su tuo identitetu visai paprasta - į kurį įtikėsi, tas bus gerai. Gal tada albanišką pasirinkim - vis arčiau dvigalvio erelio...

2951. Laivinis kirvis2003-05-19 14:07
Pasigendu skandinaviško konteksto, kuris mano nuomone būtų gan esminis lietuviškam identitetui, nors sąmoningai jį stengiamasi kažkokių išorės jėgų užspausti.
O Ignui R. replikuočiau dėl vieno dalyko. Vis dėlto, esu įsitikinęs, jog JAV nėra kitas politinis centras, o tik pirmojo tąsa. Tik kai kurios konkurencijos nenorinčios "senosios" Europos valstybės bando tą teigti, kad pačios įgytų daugiau svorio. O nėr čia ko senutėms prie jaunų bernų lįsti;)) (kažkada toks propagandinis plakatas Lietuvoj buvo prieš uniją su Lenkija nukreiptas).

3024. Vladas2003-05-21 11:18
Paistalas, nuogirdų kratinys, mėgavimasis įmantrių žodžiu samplaikomis, neturint ką pasakyti.

Štai pirmos pastraipos antras sakinys:

> XIX a. savitu aspektu buvo ...

(vienas sakinys netelpa keturiolikoje A4 eilučių!)

> ... susitvarkiusi savo vidinius reikalus ir pradėjo dar
> vieną New Age, novum saeculum, kai viskas buvo, tiesa,
> žiauru ir paprasta, bet dar ne visai, buržuazijos ir jos
> privatizuotų nacijų triumfas temdė akis, ir kad eilinis
> pasaulinis internacionalas ėjo per žemynus, buvo nesvarbu,
> kaip ir Rusijos bei Vokietijos žinojimas apie savas Europas.

Gal įžiūrėtum čia nors menkiausią mintį? Taip, tai laikoma aukštu stiliumi. Nenuostabu, kai poetas parašo kokią beprasmybę, kad snobai alpsta iš susižavėjimo, koks nepasiekiamai gilus turinys, kiek vietos palikta išmonei - gali suprasti kaip tik nori.

> Napoleonas nesijautė tęsiąs Karolio Didžiojo žygius

Kažkur nugirsta kvaila nuomonė. Tikrovėje priešingai - Napoleonas labai stropiai ir su didele meile atstatinėjo romėnų kultūrą, savo, kaip Romos imperatoriaus apeigas, o jo Civilinis kodeksas visa esme, o dažnai ir žodžiais, perimtas iš romėnų teisyno, kurį pats Napalys buvo giliai išstudijavęs. O save oficialiai laikė tiesioginiu Karolio Didžiojo įpėdiniu (pats buvo nekilmingas Kretos barbaras, kaip ir frankų romos inperatorius Chlodvigas, o vėliau ir Karolis :) Tiesą sakant, Napalys buvo paskutinis legalus, popiežiaus paskirtas Romos imperatorius. Nor beje nežinau - gal Hitleris buvo gavęs popiežiaus palaiminimą Romos imperatoriumi?

Bet autorius aiškiai painioja, nežino, kad Frankų imperija buvo ta pati Romos imperija. Po to visas judviejų kultūros lyginimas yra juokingas.

> Frankai (keltų palikuonys)
> ...
> Karolio Didžiojo Frankų imperija, kurioje dominavo
> frankai – kuo gryniausi germanai

Jau pamiršo, ką tik prieš tai rašė? ;))) Keltai ir germanai - skirtingos barbarų gentys.

Beje, Letas Palmaitis (kalbininkas, parašęs Petrapilio 300 memorialą) mokslinėje spaudoje ir "Kultūruos baruose", Karaliaučiaus spaudoje yra paskelbęs savo tyrimų išvadas, kad slavai greičiausiai bus kilę iš baltų, tiksliau vakarinių prūsų. Ta proga atsiminiau, kad tarybiniam vadovėly keista Kaliningrado srities priklausomybė Rusijai buvo aiškinta tuo, jog tai senovės rusų žemė. Geras sutapimas :)
Tą hipotezę esu girdėjęs ir iš kitų šaltinių. Kažin, ar dar galima būtų rasti tą vadovėlį?

> Rumunija, kuri atsirado iš dakų ir romėnų palikuonių,
> apie XII a. nulipusių nuo kalnų, kur jie piemenavo

Visiškas nesigaudymas istorijoje. Romėnai nebuvo barbarų gentis, nebuvo piemenys - tai grynai miesčionys, pirkliai, gyvenę įvairiausiose vietose, visuose Viduržemio baseino uostuose. Juos jungė sava pilietybė, romėnų teisė, kuri dar ilgai po Romos žlugimo išliko galioti, barbarai nesikišo į jų tarpusavio santykius. Ir viduramžiais romėnai nebuvo piemenys, o tapo kunigais, vienuoliais arba Hanzos pirkliais. O XII amžiuje kalbėti apie romėnus galima tik pasakose - jų seniai nebuvo, net jų kultūra buvo pamiršta, vėliau vienuolių atrasta iš naujo bažnyčios saugomuose raštuose.

> Tiesa, rumunai persiėmę prancūzų įtakos – jie seniai
> bendrauja kaip romaniškos tautos

Kaip, kodėl, nuo kada? Išmetė nuogirdą be jokio paaiškinimo. Ką tik įtikinėjo, kad prancūzai ne romanų, o frankų kultūros ;)

> Augustas, ar Karolis?

Abu jie Romos imperatoriai. Tik tiek, kad Augustas dar buvo tikras kilmingas romėnas, o Karolis jau barbaras. Nes tuo metu Romos imperija jau buvo suskilusi, Vakarinė visai sugriauta ir valdoma barbarų (Bizantija dar gyvavo).

> Įdomu ar ne, tačiau Kas čia per įmantrybė? :)

> ir britai legendiškai mitologiškai save kildina iš
> romėnų ir graikų linijos

Ne mitologiškai, o turi svarius duomenis.

> Gana naiviai, bet garsiai galime užduoti Europai
> klausimą: pagal kokias taisykles, ponai, žaidžiame?

Būdingas inteligento požiūris į rinką, į gyvenimą - tai žaidimas. Ir geras žodis - naiviai :)

> civilizacijos pribuvėja ir motina tuo pačiu metu?
> šitaip galima sužaisti labai gražią partiją. Ideologinis
> žaidimas gali duoti politinių forų ar bent pralavinti
> smegenis ir iškelti klausimą apie identitetą.

Taip humanitarai kuria pasakas, mitologizuoja sąmonę ir paskui siekia įdiegti savo šmėklas į gyvenimą. Šitaip nekaltai buvo paversta pelenais didžioji antikos kultūra, taip lengvabūdiškai ir net karštai geranoriškai baigiamos naikinti reformacijos ir apšvietos vertybės.

Mokyklos kursto diplomų paklausos isteriją, bet moko ko? Pasakų, mistikos, "humanitarinių" vertybių, narplioja smegenis, trypia logiką, iškraipo tikrovę ir gamina diplomuotus invalidus - XXI amžiuje nemokančius sudurti galo su galu, neturinčius orumo nebūti tarnu. Jiems ne iki romėnų, o iki barbarų frankų, vikingų, net senovės slavų kultūros toli..


3064. marija2003-05-22 13:33
Simtaprocentine grafomanija-beresneviciaus identitetas.

3066. to: 4)Vladas2003-05-22 16:05
Nors ir man pačiam šita yda (ar dorybė?) būdinga, tačiau 4)Vladui norisi pasakyti: per daug švento pykčio.Negi tamsta nežinote kas tas Beresnevičius ir kad kitaip jis negali? Jis juk nuolat ir programiškai užsiima (pseudo?)idėjinėm provokacijoms, ir ne visos jos tokios jau baisios ir beprasmės (išskyrus tos, kur apie politiką, NATO ar ES).Be to įtariu, kad Beresnevičius yra didelis šelmis, o tokie žmonės man kartais patinka. O dėl tamstos pastabų: "frankai – kuo gryniausi germanai" - manau G.B. ,žinant jo stilių, turėjo teisę šitaip pasakyti, mat čia norėta pabrėžti, kad šitie frankai neturi nieko bendro su "frankofonais". O frankų keltiškąjį ir germaniškąjį elementą ne taip jau lengva vienprasmiškai atseikėti ir pasverti. Tęsiant tą pačią G.B intenciją (spėju) galima pridurti, kad net XVIII a. prancūzų aristokratai save laikė frankų, t.y. germanų palikuonimis, neturinčiais nieko bendra su "gališka" prastuomene...Tas pats ir su tamstos siaubais dėl G.B. pasakymo, kad "rumunai persiėmę prancūzų įtakos – jie seniai bendrauja kaip romaniškos tautos" - bet juk tai gyvenimo faktas nereikalaujantis įrodinėjimo: Rumunija aktyviausia Frankofonijos narė; be to-prisiminkime tarpukario europinio masto rumunų kūrėjus, tarpusius prancūziškoje kultūroje (Soren, Jonesku, Eliade, etc...sorry dėl spelingo). Ir dar: G.B. klausimas (žinia, jo rašinio rėmuose) "Augustas, ar Karolis?" yra visiškai korektiškas, ir čia nėra ko purkštauti; greičiau tamstos tezė, kad "jie abu buvo Romos imperatoriai" atrodo labai jau pritempta ir net G.B. svaičiojimų kontekste sunkiai pateisinama. Sėkmės. v.d.

3257. Vetustis2003-05-28 22:48
Nors lietuviai ir kariavo prieš frankus ("Rolando giesmė"), bet savo esatimi jie panašesni į juos, bet ne į pasipūtėlius romėnus.

28972. Ernestas :-) 2005-01-20 11:32
Na visai nieko, bet man reiketų Frankų Imperijos, kai valdė Karolis didysis.

35143. SpiT :-( 2005-06-07 17:26
perskaites visa si straipsni supratau tik tiek, kad zmogus be reikalo vargo ir tampe sau nervus, nes cia nifiga neimanoma ka nors "ikasti"

35488. Verslininkas :-) 2005-06-12 01:07
Nereikėtų į viską žvelgti taip labai kritiškai/ ŠIAURĖS ATĖNAI/ tai enciklopedinis leidinys ar mūsų kūrėjų tribūna ? Ar mokame mėgautis minties skrydžiu ir žodžio jėga ? Jei norime faktologijos, eikime į paskaitas pas istorikus. Jei skaitome spaudą, išmokime atrasti ką nors vertinga sau. Kad galėtumėme po to panaudoti. Kitaip siuvėjų su aukštuoju išsilavinimu daugės neribotais mastais, kadangi nesugebame panaudoti savo "AUKŠTOJO" išsilavinimo. Ir toliau verksime dėl mažų atlyginimų, rėksime ir reikalausime... tarsi vaikai iš mamos, prašydami kelių kapeikų bandelei. Nors turime tiek daug sugebėjimų, bet neišdrįstame jų panaudoti kitur. Ne tik mokykloje ar valstybės tarnyboje.

47350. RKuuu :-) 2005-11-23 14:40
Aš noriu sužinoti apie ,,Senovės Romos pasaulį..

48374. aaa2005-12-05 18:37
ciat tai gerai pavare

114435. edvinas :-( 2008-04-14 17:39
neitema

175979. tei2009-12-01 18:15
duhai jus krw supisti

Rodoma versija 21 iš 22 
7:33:32 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba