ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-19 nr. 741

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (255) • PETRAS RAKŠTIKAS. Laisvaraštis (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Nuo Čečėnijos iki Grūto (1) • VACYS BAGDONAVIČIUS. Vydūnas. Tarp tautiškumo ir globalumo (1) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. EilėsMILORAD PAVIČ. Rašyti vardan tėvo, vardan sūnaus ar vardan brolijos dvasios?SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiSu GEDIMINU AKSTINU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Įdomu, kaip rūdija visuomenės konstrukcijos (7) • JURIJ ANDRUCHOVIČ. Liepos pakeleivio užrašaiAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (3) (52) • SIGITAS PARULSKIS. Nuostabi nesąmonėAURELIJA JUODYTĖ. Drausti žiūrėti ar rodyti?JUOZAS ŠORYS. "Gabių į visas puses" kalvių patronasGOJKO BERIČ. Niekieno žemėJONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropu

Įdomu, kaip rūdija visuomenės konstrukcijos

Su GEDIMINU AKSTINU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gediminas Akstinas. Mokytojas. 2005. Instaliacija. Vytauto Balčyčio nuotrauka

– Pastaruoju metu nemažai mūsų "naujųjų klasikų", karjeros pradžioje sėkmingai kūrusių objektus ir instaliacijas, perėjo prie filmų, videodarbų. Pavyzdžiui: Gintaras Makarevičius, Evaldas Jansas, Eglė Rakauskaitė, Deimantas Narkevičius... Suprantu, kad to, ką gali pasakyti, tarkime, videovaizdais, nepasakysi objektais. Tačiau, kita vertus, ir to, ką gali pasakyti objektais bei instaliacijomis, niekaip neišlemensi ekrane. Tu neperbėgai iš objektininkų, instaliacininkų stovyklos. Kas tave joje tebelaiko?

– Niekada negalvojau apie perbėgėlių stovyklas. Gal tik fronto linija pasitraukė, o aš likau išsikastame apkase. Šiuo metu man nereikia net gynybinės pozicijos užimti. Tai nereiškia, kad man neįdomūs videodarbai. Vis dėlto mane labiau domina realios erdvės tvarkymas pasitelkiant objektus, kuriuos pats padarau. Kai dirbu, tai gyvenu. Ritmas.

– Tavo projektą "Mokytojas", neseniai rodytą ŠMC, galima suvokti ir kaip vieną organišką visumą, t. y. būtent instaliaciją. Ir drauge – gėrėtis atskiromis jo dalimis kaip autonomiškais kūriniais, t. y. objektais. Didžioji jų dalis linkusi susisieti su technikos (plačiausia šio žodžio prasme), pramonės pasauliu: jie, kaip ir kai kurie techniniai objektai, sugestijuoja tam tikrą grėsmę (bent jau manajai kaimiečio sąmonei), neaiški jų paskirtis yra mįslinga, drumsčianti protą; be to, jie linkę išeiti iš rikiuotės – surūdyti, tai liautis, tai vėl pradėti funkcionuoti. Koks tavo santykis su technika? Kiek ir kaip ji inspiruoja tavo kūrybą? Kuris jos aspektas tau yra pats įdomiausias? Beje, parodos anotacijoje perskaičius teiginį, kad parodą grindžianti idėja – meno mokymas, susidaro gana kafkiškas vaizdelis...

– Smagu, kad jūs tai pamatėte. Laisva vieta nemėgsta būti tuščia ir tampa visuma. Kad ir kaip ją įvardytum. Technikos pasaulyje viskas vyksta tikslinga buities gerovės kūrimo kryptimi. Pasižiūrėjus į šiuolaikinį meną aišku, kad techninių priemonių galimybės čia irgi yra labai didelės. Per didelė techninių priemonių pasiūla gali išmušti iš vėžių – būsi kaip amatininkas, be tradicijų nykstantis priemonėse: "Ką man duosi padaryti? Kiek? Ko nori?"

Mano santykis su "tikrąja" technika panašus, kaip jūs paminėjot: "kaimiečio sąmonė". Bet mane daugiau domina žmonių techniniai santykiai, visuomeninės konstrukcijos: kaip jie "linkę išeiti iš rikiuotės – surūdyti, tai liautis, tai vėl pradėti funkcionuoti".

Seniai dirbu mokykloje ir pastebiu, kaip "techninė programinė sistema" vis sparčiau tvarko visokius "netikslumus".

– Bet tenka pripažinti, kad drauge su techninio pobūdžio "buviniais" nuo pat tavo kūrybos pradžios joje sėkmingai veikia ir objektai, susiję su žmogaus kūnu, jo dalimis: burna, akimis, kaulais, lytiniais organais. Kas, tavo manymu, sieja šiuos skirtingos prigimties (t. y. pakuždėtus skirtingų sferų) artefaktus? Ką duoda jų jungtis (ar priešprieša)? O jeigu vėl grįšime prie anotacijoje deklaruotos parodos idėjos, tai ir šį sykį teks mokymą įsivaizduoti gana siurrealistiškai... Tiesa, tas ne per maloniausias kvapas "mokytojų kambaryje" – ar jis priklauso žmonių, ar technikos pasauliui?

– Šiuo metu "skirtingos prigimties" objektai nėra didelė priešprieša. Žmogaus kūno dalių amputacija ir restauracija techninės pažangos sąlygomis jau sėkmingai atliekamos.

Prisiminiau mokinio darbelį "Sveikame kūne sveika siela. Gražus kūnas – skanus kūnas". Konkrečiau: mano pagaminti "kūniški" objektai dažnai turi realią istoriją. Istorijos – tai mokymasis.

iliustracija
Gediminas Akstinas. Mokytojas. 2005. Instaliacija. Vytauto Balčyčio nuotrauka

Pavyzdžiui: "Kodėl tu nulipdei koją kaip medinę? Na taip, aišku, dabar sunku atskirti: jei ji nesulūžusi per sąnarį, eisena nesikeičia, kelnės. Pas mus irgi du mokytojai su medinėm kojom". – "Tikrai?! O kurie?" – "Šito aš negaliu sakyti. Gerai įsižiūrėk – pamatysi. Galima ir patikrinti". – "Kaip?" – "Jei kelia įtarimą, prieini iš nugaros ir nestipriai spiri į koją. Jei medinė – jis nieko nejaus".

Kitą dieną vienas mokytojas pasakojo istoriją, kas nutiko valgykloje. Koją jam skaudėjo.

O tas "mokytojų kambario" kvapas – to, kas sunaudota, atgyventa, o kadais buvo gaivus procesas, liekanos. Visko, kas "atidirbta", kvapai slepiami, bet paslepiami gan sunkiai.

– Ir kita priešprieša (jungtis) krinta į akis žiūrovui, atėjusiam į tavo "Mokytoją", o juolab tam, kuris yra pažįstamas su ankstesne tavo kūryba ir nepamiršo "Lentynėlės-nosinių", "Tampymosi" ir kitų darbų: kartais tu, kaip koks kalvis ar statybininkas, imiesi didžiulių objektų, o kitais kartais, kaip koks laikrodininkas, kuri mažučius trapius darbus. Štai ir "Mokytojo" projekte: salės centre kūpso žmogaus ūgio neaiškios paskirties surūdijusi "būdelė" (atseit "mokytojų kambarys"), o ant sienos kabo vos įžiūrimos siūlinės "pakabos" ("paveikslai"), kurių viena veikia kaip mechanizmas, tai įtempdama, tai atleisdama savuosius siūlo pečius. Kaip įmanoma tokia plati skalė, kaip įmanomas "kalvio" ir "laikrodininko" derinys viename asmenyje? Arba, kaip tu pats kadaise esi formulavęs, – kaip įmanoma būti "nuo dinozauro iki skruzdėlytės"?

– Teisingai pastebėjote, kaip statybininkas.

Tampymasis neišvengiamas, kad keltum savo materialinę gerovę. Sėdėjimas dėžėje (namas) – saugu, aišku, gali gulėti, keiktis, rūgti ir t. t. Paskui sėdi prie stalo ir kliedi apie erdves. Vėliau pereini į kitą namą ir mokaisi konjunktūros, tvarkydamas pažeistas sistemos programas: "Taip negali būti, negalima – čia klaida..." Lieka tik sapnas su visom gerom išeitim, kad ir koks siaubas būtų. Nes tai – sapnas.

"Pakabos paveikslams", "Tiltelis", medinė lentynėlė su akutėmis "Pamylėk mane" – tai objektai, dažnam keliantys individualių asociacijų. Kaip gamtoje prie neprivatizuoto upelio, medžio, jūros... Gamtoje ramu.

Krutanti virvelė: "Jeigu tu tai nori daryti – daryk! Nes darysi tu ir šiuo laiku, sąžiningai".

Tie mastelio skirtumai man tiesiog nebuvo atėję į galvą. Kai dirbu, tiesiog žiūriu, kad tai "priliptų" prie konkrečios erdvės.

– Instaliacininkui, net ir besinaudojančiam atliekomis, griuvenomis (taip elgėsi arte povera atstovai, kartą kitą taip esi pasielgęs ir tu), taip pat iškyla problemų: gauti vieną ar kitą objektą, jį transportuoti, turėti leidimą juo naudotis... Jei tavo rankos šiuo požiūriu būtų absoliučiai laisvos, ar imtumeis kokių gigantiškų projektų, daugkart pranokstančių ir tavo "Tampymąsi", pavyzdžiui, sujungti savivaldybės dangoraižį su Kariotiškių sąvartynu panaudojus virškinimo trakto sistemos milžinišką pramoninį analogą? Ar, atvirkščiai, atsidėtum, imant pavyzdį iš rusų kultūros, "blusų kaustymui"? O gal ir toliau jungtum vieną bei kitą?

– Įdomu būtų turėti "laisvas rankas". Vienas atvejis buvo Kaune "Skulptūrų zonoje" – mano darbas "Begalybė". Savotiška, kai sumanymas realizuojamas erdvėje be tavo "statybinių sugebėjimų". Tai buvo naudinga patirtis.

Jūsų pasiūlytas projektas geriausiu atveju šiuo metu baigtųsi individo virškinimo traktu be opos grėsmės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


31721. kestas :-) 2005-03-22 17:46
Gera paroda.Osocijacijų daug.Trukčiojanti.

31770. Pranas :-( 2005-03-23 21:12
Atleiskite,mane tas instaliacijų menas ir reikšmingas pilstymas iš tuščio į kiaurą ,varo į tualetą padaryti instaliaciją.

31791. korna2005-03-24 12:56
Ech, tie "objektininkai", "instaliacininkai" - neįkainuojama jų laisvė! Dėl tų laisvės pamokų sekioju, kai suspėju, Navaką ir Eglę Rakauskaitę. Ir parodos nemačius buvo įdomu ir dėkui autoriui už straipsnį - pažintį ir dialogą. O menininkui - už tikrumą, atvirumą.
Projektą mačiusių paklausčiau: ar "Mokytojų kambarys", jo kvapas - tai laisvė spirti tam, kam norisi: įvardyti, parodyti, ir taip bandyt išsivaduoti? Jei taip, tada ir vėl toliau ieškosiu (nemokėdama paaiškinti kodėl) kitokios laisvės - kvapą gniaužiančios alternatyvos šiandienai, surūdijusiai vakardienai, vilties.

31910. uzuojauta kornai2005-03-26 16:13
Tur but sunku sekioti iskart paskui rakauskaite ir navaka. Jie juk idejinai priesai. Rakauskaite yra komjaunuole sokanti ant ragu vp marketui. o navakas kapitalzmo salininkas.

32014. curaredg2005-03-29 13:38
super maloniai perskaiciau gal kiek pavieluotai puikus gavosi pokalbis

105439. Mitsuke :-) 2007-12-20 21:10
kiek teko bendraut su Gediminu Akstinu, Jis Labai idomus zmogus, ir ziauriai KieTas meninkas ;D Labai didele PAGARBA

Rodoma versija 22 iš 23 
7:26:38 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba