ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2005-03-19 nr. 741

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (255) • PETRAS RAKŠTIKAS. Laisvaraštis (6) • LAIMANTAS JONUŠYS. Nuo Čečėnijos iki Grūto (1) • VACYS BAGDONAVIČIUS. Vydūnas. Tarp tautiškumo ir globalumo (1) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. EilėsMILORAD PAVIČ. Rašyti vardan tėvo, vardan sūnaus ar vardan brolijos dvasios?SIGITAS GEDA. Žydinčių bulvių sapnaiSu GEDIMINU AKSTINU kalbasi Alfonsas Andriuškevičius. Įdomu, kaip rūdija visuomenės konstrukcijos (7) • JURIJ ANDRUCHOVIČ. Liepos pakeleivio užrašaiAUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ. Iš praeities (3) (52) • SIGITAS PARULSKIS. Nuostabi nesąmonėAURELIJA JUODYTĖ. Drausti žiūrėti ar rodyti?JUOZAS ŠORYS. "Gabių į visas puses" kalvių patronasGOJKO BERIČ. Niekieno žemėJONAS KIRVELIS. Penki vakarai su mizantropu

"Gabių į visas puses" kalvių patronas

JUOZAS ŠORYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Tradicinė kalvė. Valerijos Vijos Tarabildienės piešinys

Antanas Stravinskas. Lietuvos kalvystė. V.: Gelspa, 2005. 332 p.

Po keliamečių leidybinių trūkčiojimų nors ir kukliai (už minimalias lėšas – parėmė Kultūros ministerija), bet turinio požiūriu svariai išleistas Antano Stravinsko gyvenimo darbas – straipsnių rinkinys "Lietuvos kalvystė". Knygos autorius – istorikas, garbės kraštotyrininkas, bene vienintelis tarp etnologų rimtas kalvystės amato ir apskritai šio sinkretinio ūkinio bei kultūrinio fenomeno tyrinėtojas, už reikšmingus darbus formuojant kraštotyros, etninės kultūros tyrinėjimo pagrindus, visuomeninę veiklą 2000 m. pelnęs Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją. Pasak knygos leidimą inicijavusios ir kutrinusios Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkės ir redakcinės kolegijos vyr. redaktorės Irenos Seliukaitės, "vienas reikšmingiausių A. Stravinsko veiklos etapų – Lietuvos kraštotyros draugijos kūrimas ir vadovavimas jai. [...] A. Stravinsko vadovavimo laikotarpiu (1961–1973) buvo pratęstos geriausios prieškario Lietuvos kraštotyrininkų tradicijos, suformuotos šios visuomeninės veiklos kryptys. Be to, pradėtos organizuoti kompleksinės ekspedicijos, iš kurių medžiagos buvo išleista lokalinių monografijų. Organizavo ekspedicijas ir pats, sudarė monografiją "Eržvilkas" ir kt. [...] A. Stravinskas parengė spaudai Č. Kontrimo knygą "Lietuvos geležiniai kryžiai" (1991), yra vienas "Lietuvos liaudies meno" Mažosios architektūros III tomo sudarytojų, didžiulio leidinio "Kryždirbystė Lietuvoje" sudarytojų ir autorių".

Sovietinio slogučio metais, ypač artinantis, regis, ore tvyrojusiam Atgimimui, mums, dirbusiems anuometinėje partinių bonzų ir jų uolaus statytinio (nūnai persivertėlio "tėviškės pažinėjo") K. Račkausko vadeliojamoje draugijoje, A. Stravinskas buvo vienas iš pamatinių tautinių vertybių palaikytojų ir tylaus, apdairaus, pozityvaus veikimo šalininkų. Ne disidentas, bet giluminio kultūrinio pasipriešinimo veikėjas, tarytum išvarytųjų iš pareigų ir bandytų visuomeniškai "nugesinti", bet režimui neparsidavusiųjų legenda, emblema, simbolis. Nors gyvenimo buvo mokytas atodairos, budrumo, laviravimo meno, bet dirbdamas draugijos pirmininko pavaduotoju už nacionalizmo, "žalumo", dievukų pamėgimo, senosios ir tarpukario Lietuvos nostalgijos "nuodėmes" dažnai velėtas ir kočiotas. Arba už cenzūros iki siūlių galų, regis, išblusinėtų leidinių vis išlendančias kenkėjiškas užmačias, pavyzdžiui, nesugebėjimą iš ir taip kuklių knygų vaizdinijos iškasyti Vilniaus baroko ir gotikos šedevrų... Apkaltinus nebūtomis vagystėmis draugijos būstinėje organizuota krata siekiant nuodugniai išnaršyti, kuo gi iš tikrųjų užsiima draugijos "liaudies priešai"... Dabar tai atrodo egzotiškai, bet po nuolatinių išpuolių ir įtampos turėjo palikti į trąšią vagą įstatytą draugiją ir pasiduoti vejojimams po giminingas, bet kitokias darbovietes – Vilniaus universiteto biblioteką, Enciklopedijų leidyklą, Vaizdo ir garso dokumentų archyvą. Kad ir kur dirbtų, nerimo, rinko medžiagą ir periodikoje skelbė straipsnius (daugiau nei 200) apie knygnešius, vargonininkus, muzikantus, kultūrininkus, gimtojo Eržvilko (gimęs 1927 m. balandžio 25 d. Rudžių k.) apylinkių žmones (ne be jo pastangų paėjo ne tik garsas, bet ir tikras skardas apie Eržvilko bandonininkus).

Vis tiek kaip belenksi, kaip beveizėsi, vis dėlto "lapai koziriai", kaip sakydavo seni žemaitiško kikso arba tūkstančio kortuotojai: didžioji Antano gyvenimo aistra ir visapusiško domėjimosi objektas – kalvystės amatas ir menas, kalvių įranga ir veikimas, jų istorinė raida ir regioninės ypatybės, kalvių su asmenybių žymėmis ir retais sugebėjimais paieška, aprašymas ir pristatymas visuomenei.

Vieversio dieną (vasario 24-ąją) Liaudies kultūros centre vykusiose knygos sutiktuvėse dr. Libertas Klimka ieškojo kalvystės ir tautos praeities vertybių sąsajų. Pasak profesoriaus, tarp daugelio amatų kalvystė apgaubta neblėstančia aureole, nes tai "karštas", su ugnimi ir metalo minkymu susijęs amatas, natūraliai artimas ir meno reiškinių prigimčiai. Pavyzdžiui, ko tradicinėje kultūroje būtų vertas koplytstulpis kaip meno kūrinys be nukaldintos geležinės viršūnės? Kaip rodo kauniečio geležies lydymo technologijų žinovo dr. Jono Navasaičio tyrimai, lietuviai buvo pritaikę vietinį geležies išgavimo iš balų rūdos būdą. Ir jis buvo kaip reta efektyvus – juk savitai grūdintais balų rūdos kalavijais mūsų karo vyrai, persimetę meškenas, ant eiklių, iš pelkynų išnyrančių žemaitukų nelyg luistelius varpė kryžeivių šarvus, maitojo įdiržusius germanų kūnus. Knygos vertė buvo nusakyta su perspektyva – be nūdienio poveikio etnokultūros ir tautodailės procesams, jos empirinė žinija bus pamatas tolesniems iš liaudies kultūros gelmių kilusių technologijų tyrimams. Viena iš sakmių pasakoja apie žmogų, kuris pirmapradiškai nukalė saulę ir, pasilypėjęs ant namo stogo, paleido ją plaukioti dangumi...

Vakaro vaizdinių erdvėje plukiojo ir graikų dievo beigi kalvių globėjo Hefaisto, gavusio tų laikų, kai dar dievai žeme vaikštinėjo, gražiausią moterį, figūra. Ir Antanui nelyg Hefaistui teko laimė susitikti nuoširdžią ir ištikimą mylimąją, žmoną ir padėjėją Aldoną, žymią muziejininkę, liaudies tekstilės, margučių, kaimiškųjų papročių ir tradicijų žinovę.

Pasak knygos sutiktuvėse kalbėjusio dr. Jono Mardosos, šeima yra Antano atrama, įgalinusi atlikti kalvystės tyrimus. Išleistoji knyga esanti simbolinė, nes su ja iš esmės užverčiamas ir tradicinės kalvystės raidos tarpsnis. Retas iš dabartinių kalvių jau vadintinas tradiciniu, nes dominuoja pabrėžtinė orientacija į meną, dekoratyvumą. J. Mardosa, per ekspedicijas A. Stravinsko paskatintas, vėliau studentams ekspedicijose duodavęs užduočių iš kalvystės, bet kuo toliau, tuo sunkiau besą užtikti tradicinių kalvių statinių ir savo amatą išmanančių geležies raitytojų. Po karo kalvės ėmė nykti, kolūkiuose ilgainiui buvo steigiamos mechaninės dirbtuvės, be to, kalviai pokariu mieliau ėmė kiloti ne kūjį, o taurelę. Beje, būta bandymų ugdyti ir jaunuosius kalvystės tyrinėtojus, tai darė tiek A. Stravinskas, tiek J. Mardosa. Rodėsi netgi viltingos properšos Paparčių (Kaišiadorių r.) ekspedicijoje – prie metro tiesiog prilipęs ir draugiškai "įsikukavęs" Virginijus Jokšas iš Ginkūnų (Šiaulių r.) vėliau paskelbė kelis straipsnius, bet vedė, išvyko į Skuodą, tapo mokyklos direktoriaus pavaduotoju... Kitas gerai startavęs jau J. Mardosos mokintinis Andrius Šarmavičius iškako užusienin...

Profesorius Vacys Milius pasidžiaugė, kad reikšminga kalvystės tyrinėjimų knyga radosi kitaip, nei įprasta – ne iš planinių kokios nors mokslo įstaigos darbų subrukimo vienon vieton, o iš ilgamečio nuoseklaus triūso laisvalaikiu, negaunant už tai atlygio. Beje, V. Milius yra A. Stravinsko mokslinės kalvystės krypties "krikštatėvis", universitete paskatinęs imtis šios temos. O Aleksandras Šidlauskas, to paties vardo ir pavardės kalvio ir malūnininko iš Giedraičių k. (Radviliškio r.) sūnus, pažėrė prisiminimų apie kartu Tauro bendrabučio 430 kambaryje praleistas dienas. Jųdviejų lovos stovėjusios greta, Antanas iš vėjo pamušalų išsiskyręs rimtumu ir susikaupimu, o jaunesni studenčiokai jį vadindavę "tėveliu", nes buvęs dešimčia metų vyresnis, mokslo siekęs po aštuonerių metų darbo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Straipsnių rinkinį "Lietuvos kalvystė" sudaro dvi dalys. Pirmojoje publikuojami dar neskelbti tekstai, "sustojama tik prie svarbesnių ir įdomesnių Lietuvos kalvystės ypatumų, pradedant pirmu tūkstantmečiu po Kr. ir baigiant XX a. pirmąja puse". Antrojoje knygos dalyje skelbiami daugiausia vietovių, kuriose buvo surengtos ekspedicijos, monografijose išspausdinti (kartais dar ir ne) arba periodinėje spaudoje pateikti straipsniai. Be nuo 1960 m. pradėtų lauko tyrimų empirinės faktologijos, surinktos pagal autoriaus sudarytą ir keliskart atnaujintą anketą, gausiai naudojama mokslo įstaigose ir archyvuose, bibliotekose bei muziejų rankraštynuose sulasiota rašytinė ir ikonografinė medžiaga.

Vienas iš įdomiausių leidinio rašinių yra šaltinių ir literatūros apie kalvystę aptarimas, remiantis archeologų, istorikų ir etnologų tyrinėjimais bei paties autoriaus įžvalgomis. Kada ir kaip Lietuvoje imta lydyti metalą, kokiu būdu tobulėjo technologijos, kaip formavosi kalvių ir jiems giminingų amatininkų "luomas", cechai bei darbo tradicijos?

Manoma, kad geležis iš vietinės balų rūdos dar prieš Kr. buvo gaminama ir naudojama kalybai (ginklai, žemdirbystės įrankiai – kapliai, noragai). Archeologai yra radę geležies lydymo (gaivinimo) krosnelių, plačiaašmenių kirvių, pjautuvų. A. Tautavičius, apibendrinęs gausią tyrinėjimų medžiagą, 1996 m. išleistame veikale "Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.)" padarė išvadą, kad dauguma baltų žemėse randamų dirbinių (apie 60–90 proc.) yra nukalti vietinių kalvių. A. Stravinskas, bandydamas atsakyti į klausimą, kada baltų gentys pradėjo naudoti metalus ir kada atsirado kalvio – metalo apdirbėjo – amatas, remiasi dar 1959 m. apie tai rašiusiu archeologu P. Kulikausku, teigusiu, kad dar "iki mūsų eros buvo gaminami šie ginklai ir papuošalai: žalvariniai kirviai, peiliai, durklai, ietigaliai, kalavijai, antkaklės, smeigtukai, apyrankės, žmonių figūrėlės", nors darbo įrankiai ir toliau buvo gaminami iš titnago, kaulo ir akmens. Pasak autoriaus, svarbus ir kitas P. Kulikausko teiginys, kad pirmieji vietinės kalvystės (kalimo ir liejimo) darbų pavyzdžiai yra atkraštiniai žalvariniai kirviai ir vėlesni sudėtingesnių liejimo formų įmoviniai kirviai, be to, I tūkstantmetyje prieš Kr. buvo kaldinama ir žalvarinė viela bei dirbiniai iš žalvarinės juostelės ir plokštelių. Remiantis A. Stravinsko surinktais duomenimis aiškėja, kad "jau mūsų eros pradžioje buvo gaminami ir sudėtingi, puošti smalta ir emaliu, žalvariniai dirbiniai ir darbo įrankiai bei ginklai iš geležies". P. Kulikauskas pirmasis nurodė, kad mūsų eros pradžioje Lietuvos kalviams jau buvo žinomi ir jų naudojami tokie "metalo apdirbimo būdai, kaip liedinimas, kalimas, kniedinimas, tordiravimas, pynimas, graviravimas, vienos rūšies metalo padengimas kitos rūšies metalu, t. y. oksidavimas, inkrustavimas ir kt." Vėliau kruopščiais metalografiniais tyrimais archeologas J. Stankus įrodė, kad anų kalvių dirbiniai buvo pagaminti laisva kalimo technika, o "spektografinė analizė parodė, kad tokie ankstyvojo amžiaus dirbiniai iš "grynos" geležies, beje, turinčios daug priemaišų, šlako, buvo kalami visoje etnografinės Lietuvos teritorijoje. To laikotarpio tikro plieno dirbinių buvo nedaug. Tuo metu dažniausiai buvo kalama iš "paketinės" medžiagos, t. y. 3–6 juostelių geležies ir plieno". Manoma, kad ir Žemaitijos, ir Aukštaitijos kalviai naudojo tas pačias geležies ir plieno kalimo technologijas. "Daugiausia buvo gaminamas ir naudojamas vadinamasis cementuotas plienas. Tik Žemaitijoje plačiau buvo taikomas dirbinių (ypač peilių ir ietigalių) įanglinimas".

A. Tautavičiaus teigimu, iš amatininkų bene pirmieji kalviai ir spalvotųjų metalų perdirbėjai pradėjo išsiskirti gimininėje bendruomenėje, nes, anot autoriaus, "šie verslai reikalavo įgūdžių, metalo savybių pažinimo, specialių darbo įrankių ir patalpų (kalvės)". Pasak A. Stravinsko, jau XV–XVI a. greta karšto metalo kalimo meistrų atsirado ir šalto geležies ar plieno apdorojimo specialistų (iki šiol vadinamų šaltkalviais), taip pat auksakalių, varkalių, graverių ir kitokių metalistų: technikų, mechanikų. Ilgainiui miestų kalviai specializavosi – kalantys spynas (ir prancūziškas) save vadino spynininkais, vinių, kirvių kalviai kalė vinis, kablius, kirvius ir net inkarus. Beje, dar 1495 m. Vilniuje buvo įsteigtas auksakalių cechas, o 1516 m. LDK valdovas Žygimantas Senasis patvirtino Vilniaus kalvių, šaltkalvių ir katilių cecho įstatus.

A. Stravinskas, visada nuoširdus, nesurūgęs, žiūrėk, nuosaikų juokelį kur kišenėje ar už ančio užsikišęs beturįs geranoriškas žmogus, kalvių kaip klasės godotojas, šiame sukauptos patirties sąvade, panašiame į gulbino giesmę, tiesiog užverčia kalvystės žinijos kalnu. O šis ir žmogiškuoju, ir regioniniu požiūriu įvairiapusis, ir intelektinės paletės registrais daugiaspalvis ir įsimenančiai aštriabriaunis. Apie ką tik, kas susiję su kalvyste, nerašoma! Be išsamios ir kryptingos šaltinių ir literatūros apžvalgos, aptariama kalvių įranga ir specifika, svarstomas kalvių skaičiaus ir specializacijų įvairiais istoriniais laikais klausimas, aptariama kalvystės, senos ir garbingos tradicijos, mokymosi ypatumai, apžvelgiami įvairūs gaminiai, atskirai nusakomi vežimų ir rogių kaustymo bei arklių pasegimo būdai, neužmirštamos ir geležinės žvejybos priemonės, santykis su mašinomis ir kitais mechanizmais, ypač sukauptai prabylama apie meninę kalvystę (kryžių viršūnių, vartų, tvorelių etc. darymą).

Vis dėlto pašnekiam ir smalsiam kalvystės žinovui, regis, mieliausi patys kalviai, kuriuos taikliai apibūdina, kad jie esantys "tvirti, sumanūs, išradingi ir nebijantys jokių sunkumų vyrai" (pasitaikydavo ir moterų). Atrodo, kad garbųjį Antaną labiausiai domino ir savęsp traukė kalviai asmenybės, remiantis tiksliu vieno Skirsnemunės kalvio apibūdinimu, "gabūs į visas puses" kalviai. Anot autoriaus, "kai kurie Lietuvos kalviai universalai greta kalvystės ir žemdirbystės sugebėdavo ir namus suręsti arba sumūryti, ir krosnį pamūryti (o židinį beveik visuomet patys kalviai padarydavo), gebėjo ne tik pataisyti, bet ir pasiūti batus ir net... išdirbti kailius". Būta ir atlapaširdžių, mėgstančių subuvimus kalvių, grojusių smuiku, armonika, net vargonininkavusių, dažnai dainavusių, mokėjusių daugybę pasakų, sakmių, anekdotų, šmaikščių istorijų, gebėjusių gydyti, pranašauti orus ir ateitį. Tai kalviai perliukai, vertę negirgždėti monotoniškai besisukusios Žemės ašį! Apie panašų žemaitį pats žemaitis iš eržilų ir vilkų krašto A. Stravinskas rašo: "Vienas iš senesnių ir gabių kaimo kalvių buvo Vincas Jonauskas, g. 1880 m. Šešaičių k. (Kretingos apskr.). Jau būdamas 30 metų (1910 m.) stojo gizeliu prie dvaro kalvio. 1915 m. vedęs dirbo klebono (parapijos) kalvėje. Nepaisant sunkaus darbo, mėgo pasižmonėjimus, dažnai grojo armonika, ypač vestuvėse. Žmonės kalbėję, kad jis ir miręs... ne su kūju, o su armonika rankose".

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 23 
7:26:31 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba