ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2007-06-23 nr. 850

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ANDRZEJ ROMANOWSKI. Pomirtinės paskutinio karaliaus kelionės (15) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Vinis (114) • -gk-. Sekmadienio postilė (1) • ANNE ATKINS. Liaudiška šneka juk nebūtinai keiksmai? (7) • JONAS GRIGAS. Kaip žmogų veikia elektromagnetiniai laukai (24) • SIGITAS GEDA. Simonas Išmintingasis-Varlys (7) • RITA PILKAUSKAITĖ. Šurmuliuojanti kasdienybė (2) • GUILLAUME APOLLINAIRE. Devyneri tavo kūno vartai (18) • VLADISLAV CHODASEVIČ. Žmogaus pokalbis su pele, kuri graužia jo knygas (1) • CASTOR&POLLUX. Verba de verbis (22) • LAIMANTAS JONUŠYS. Žmogus be savybių prieš savybes be žmogaus (4) • Su tuometiniu moksleiviu, istoriku, Valstybinio Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus-rezervato darbuotoju JONU VITKŪNU kalbasi Saulė Matulevičienė. Iš Rasos švenčių Kernavėje istorijos (5) • JURGA MOCKEVIČIŪTĖ. Dėl palmės rojuje. Nuotykiai Al-qahyro (14) • MARIUS MACEVIČIUS. Eilės (13) • kaukst kad net ziezirbos pasipyle is akiu (650) • o briedų briedai! abriedai. abrėdukai tikri :)) :)) :)) (692) • 2007 m. liepos 7 d. Nr. 25 (851) turinys (44) •

Sekmadienio postilė

-gk-

[skaityti komentarus]

Šv. Jono Krikštytojo gimimas (Lk 1, 57–66. 80)

    Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

    Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas.“ Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo.“ Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas.“ Visi stebėjosi. Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą. Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

    O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.


Jausmai

Kai galvoju apie dykumos tėvus arba bet kuriuos kitus kontempliatyviųjų vienuolynų gyventojus, įsivaizduoju juos panašius į žmones, turinčius Aspergerio sindromą. Ne per daugiausiai esu su jais susidūrus, bet pasitikiu Martinu Buberiu, laikančiu tai aukščiausia tokio dialoginio santykio su Dievu pakopa. Nuo tos tobulos būsenos jie turėtų būti vidujai labai rūstūs ir pasitikintys savo antgamtinėmis galimybėmis lyg koks šv. Benediktas, stebuklus krėsti retai, bet gerai apgalvoję koncepciją, o žmogų (ypač moterį) pamatę – bėgti neatsigręždami. Pačios moterys būti rimtos, akivaizdžiai į šventumą gravituojančios atsiskyrėlės turbūt išvis negalėtų, nebent kokios pusiau raganos.

Kai vaikystėje kurdavau visokiausius Dievo vaizdinius, man labiausiai norėdavosi, kad jis turėtų jausmus. Būtų daug impulsyvesnis už racionaliai mąstančius suaugusiuosius, dažnokai rodytų savo emocinę savijautą, į maldas reaguotų tiesiogiai, o ne per kokius neišskaitomus ženklus. Tikėjausi iš jo elementaraus žmogiškumo, nes ir jį patį įsivaizdavau beveik kaip žmogų. Bet Dievas tuo metu buvo užsiėmęs svarbesniais reikalais, o aš nepasižymėjau atkaklumu. Jeigu būčiau toje srityje daugiau dirbus, pvz., kaip šv. Teresėlė, gal mums būtų ir pavykę rasti kokį kompromisą. Jausmai, toks būtinas žmogiškosios prigimties aspektas, neabejotinai būdingas ir Žmogaus Sūnui, taip ir liko neatpažinti Biblijos naratyvuose, juo labiau metafizinėje tikrovėje.

Zacharijas šioje ištraukoje – įdomiausia figūra, įdomesnė net už Joną Krikštytoją. Jau vien ta istorija apie angelo apreiškimą, nebylystę, sūnaus gimimą, jo vardo rinkimus ir iškilmingą Zacharijo prakalbėjimą – jaudinantis siužetas, skatinantis mąstyti apie meilę ir tikėjimą, atrasti Evangeliją, verčiant kad ir ne pagrindinius jos puslapius, verkti dėl Dievo visagalybės. Iš pasakojimo apie Jono gimimą aš supratau, kad bendravimas yra viena svarbiausių duotybių, kuria sociali būtybė naudojasi kaip nuolatiniu savo tapatybės atradinėjimu, o atsiskyrėliškumas tėra ilgas ir kruopštus ruošimasis, kad prakalbėtum į žmogų ne kokiomis kasdienėmis banalybėmis, o įkvėptai ir apie esmingiausias tiesas iš karto. Todėl Zacharijo nebylystė buvo jam tylos metas ir išbandymas. Senatvė, keisti ir netikėti įvykiai, įspūdingos sūnaus vardynos – šiame trumpame tekste matau daugelio jausmų koncentraciją, iškilmingą preliudiją į Mesijo istoriją. Stipri emocinė sinergetika lydi tiek „Magnificat“, tiek „Benedictus“ giesmes, susipinančias vos ne kaip in ir jang.

Atsiskyrėliškumo pamokos Judėjos dykumoje bus duodamos ir Jonui, kuris savo asmenybės mastu man kažkodėl asocijuojasi su Senojo Testamento Jobu. Sudėtingos asmenybės, sprendžiant iš Evangelijos, nes Jonui (kaip ir Jobui) teks viską atlikti labai intuityviai. Daugelyje savo pasisakymų Jėzus vengia tiesmukumo, net su Jonu nesusikalbės iki galo, tarsi bijodamas konkrečiai įvardyti: „Krikštas reikalingas, kad parodyčiau savo nuolankumą Tėvui“ arba „Taip, aš esu Mesijas“. Ir Pilotui, kuris paklaus, kas yra tiesa, Jėzus neatsakys: „Tai aš.“ Nors prieš tai bus ištaręs, kad yra kelias, tiesa ir gyvenimas; kad ji padarys mus laisvus ir pan. Jonas Krikštytojas, praskynęs kelius Mesijo atėjimui, turės atpažinti Gerąją Naujieną iš užuominų, patikėti jomis ir nuolankiai prisiimti stebuklingojo vaiko lemtį, tapatindamasis su pranašysčių prototipu.

O su kuo mums tapatintis? Kieno lemtį prisiimti? Apie tai ne tik kad šventraščiuose – ir paprastose knygose niekas nerašo. Literatūrinis veikėjas, į kurį, apimta didybės manijos proveržių, kai kada norėdavau pavirsti, buvo Ivanas Karamazovas. Jis nekaltai ir nuoširdžiai kentėjo, nekonvertuodamas savo skausmo į nuolankumą. Rizikuoju papiktinti visus jo vadinamosios bendraamžės šv. Teresėlės gerbėjus, tačiau man atrodo, kad jos skausmas buvo daugiausia fizinis ir mažesniąja dalimi – dvasinis; jis, be abejo, kilnus, bet ne toks, nuo kurio neįmanoma net numirti. O štai kad beprotnamyje kas būtų pasiekęs visiems suprantamą šventumą, dar nesu girdėjus. Tačiau mačius. Nuo religinio atsiskyrėliškumo jis skiriasi tik tuo, kad niekada nebus kanonizuotas – priešingai, jis gali būti siejamas nebent su šėtono apsėdimais. Ir vis dėlto aš suvokiu jį kaip šventumą ir nesąmoningą kankinystę, nepaisydama jokių aprobuotų to reiškinio požymių.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


87654. e2007-06-27 14:57
Mt 7, 15–20 „Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“.

Rodoma versija 22 iš 24 
7:22:19 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba