ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Pasikalbėti su ja

LAURA BROKĀNE

[skaityti komentarus]

Tai žingsniai, tai metaliniai spygsmai dvylika kilometrų nuo Rygos centro ir gabaliukas gvazdikėlio po pat nagu.

I

Kai sustosiu priešais namą, pirmame aukšte langą pravers maža, neišraiškinga moteris su popieriniais suktukais plaukuose. „Jaunosios panelės iš trečio aukšto nėra!“ – ji tars ir užtrenks langą. Bet aš lipsiu aukštyn. Laiptinė kvepės ką tik prilaužtomis alyvomis – tai reiškia, kad šiandien pietums ji keps picą, nuo viršutinės lentynėlės nusikels seniai užmirštą kakavos pakelį, nepažiūrėjusi termino įbers jos į puoduką, lengvai prisilies šaukštu prie likusių pakelyje miltelių ir liežuvio galiuku lyžtels vėsų, vidudienio saulėje žvilgantį šaukštą.

Kai prisiartinau prie durų ir tris su puse karto spustelėjau skambutį, oras anoje pusėje sujudo, ir kambaryje pritilo muzika. Paspaudžiu darsyk, ir žaidimas prasideda. Dabar ji žino, kad noriu su ja pasikalbėti. Jei spustelčiau dar kartą, situacija būtų per rimta net kalbėtis. Spusteliu. Muzika pagarsėja tiek, kad užgožia žingsnius. Nebegirdžiu nieko. Pro durų apačią išlenda peleninė. Vadinasi, galim užsirūkyti. Aš rūkau nukrėsdamas, pastumiu peleninę jai, tada ji vėl man, aš jai, kol galiausiai užsimirštam, ir žaidimą tenka pradėti iš naujo. Surenku pelenus drėgnu piršto galiuku ir prisikišu prie akies. Nuorūka yra per daug asmeniška, o pelenai birūs. Akimirką juos pajunti ir jau esi praradęs.

Ant laiptų pasirodo maža mergaitė. Ji atšuoliuoja iki pat ištiestų mano kojų. „Ką čia veiki?“ – klausia. „Leidžiu laiką su drauge“, – sakau, užgesindamas cigaretę. „Kvailystė, čiagi nieko nėra!“ – ji pašaipiai ištaria ir peršoka mano koją. „Kvailystė, kvailystė, kvailystė...“ – uždainuoja po nosimi nepagaunama, bet pažįstama melodija.

Tuomet pro durų apačią išlenda maža popieriaus skiautelė su mėlynu klaustuku. Tada dar viena su vos įžiūrima kraujo dėmele. Paskui virvės gabaliukas ir maža nago atplaišėlė. Popierius čeža ant grublėto grindų paviršiaus.

Tai tik garsas. Garsas ir šešėlis. Garsas ir elektra. Baltas elektros rėžis, išjudinantis orą. Balsas yra glotnus marmuras. Aš jį pažinčiau.

„Kodėl neatidarai?“ – krūpteliu pats nuo savo balso. Užsispaudžiu burną abiem rankom. Tai mano pralaimėjimas. Ji atidarys vidines duris, nueis gilyn į kambarius. Atsisės minkštoje kėdėje išklerusiomis kojomis ir susitraukusi į gyvulišką kamuoliuką stebės, kaip kieme mainosi šviesos. Vėliau, jau temstant, ji išsities, įsispirs į šlepetes ir plačiomis akimis atlaikys naktį.

II

Kai sustojau priešais namą, pirmame aukšte langą pravėrė maža, neišraiškinga moteris su popieriniais suktukais plaukuose. „Jaunosios panelės iš trečio aukšto nėra!“ – ji tarė ir užtrenkė langą. Nustebau. Vos prieš minutę tarėmės susitikti. Kėblinu aukštyn, sugniaužęs ką tik prilaužtas alyvas. Viena koja, antra koja – vangiai artėju link numanomo susitikimo. Niūniuoju mintyse kvailą melodiją iš spalvoto multiko ir porąsyk nusišluostau drėgnas plaštakas į kelnes. Gali būti, kad ji įsižeidė. „Nieko baisaus, galiu pasišildyti picą viena“, – ji ištarė į ragelį gerkliniu balsu. Tą vakarą aš klajojau po senamiestį ieškodamas, su kuo išgerti.

Ji buvo tik sena klasės draugė, nemėgo nieko stipraus. Užsisakiau kakavos ir nė karto neužsirūkiau – nenorėjau išsiduoti, kad man prastai einasi. Apskritai mergina buvo be priekaištų, jų atsirado tik tada, kai supratau, kad leidžiu laiką su ja, užuot buvęs kitur.

Paskambinu prie durų. Ji atidaro šiek tiek pasipuošusi. Tiek, kad nesuprasi, ar atrodytų taip pat, jei nelauktų manęs. Ji padėkoja už gėles lengvai šypteldama lūpų kampučiais.

„Atsiprašau, šiandien visai neturiu balso“, – ji gergždžia.

„Persišaldei?“

„Taip, baisiai nefaina.“ Pasijuntu vaiduokliškai, kai ji taip šnibžda ant slenksčio, o aplinkui negirdėti nė garselio. „Bet eikš vidun, eikš!“ – šypteli plačiau.

Kol alyvoms ieškoma vazos, aš tyrinėju kambarį. Didelis langas, gobelenu užtiesta lova ir minkšta kėdė prie pat lango, o prie jos dailiai pūpso mažos, pūkuotos šlepetės.

„Sėskis!“ – ji ateina iš virtuvės ir siūlo klestelti ant minkštosios kėdės.

„Parūkom? – šnibžda. – Visą dieną tryniausi po namus ir taip norėjosi rūkyti, bet gydytojas leido tik vieną. Taupiau tą vieną, kol tu ateisi.“

„Jaučiuosi pagerbtas! – prajukau. – Bet kas tau? Per telefoną atrodei ok.

„Siaubas, reikia įleisti į kambarį šviesos! Visą dieną namuose, o žaliuzės užtrauktos. Kokia gėda!“ – ji džergždama juokiasi. Veikiau kosti.

Ji prieina prie lango ir griebia žaliuzių virvelę, mėgina patraukti į save, bet ta nė iš vietos. Trūkteli stipriau. Staiga giliai įkvepia, ir aš žinau, kad būtų suklykusi, jei galėtų. Ji atkiša kraujuojantį pirštą.

„Siaubas! Kvaila virvė!“ – čiumpu jos pirštą ir įsikišu į burną.

Ji šypsosi ir apsilaižo.

„Tu mane myli?“ – klausia.

III

Kai sustoju priešais namą, pirmame aukšte langą praveria maža, neišraiškinga moteris su popieriniais suktukais plaukuose. „Jaunosios panelės iš trečio aukšto nėra!“ – ji taria ir užtrenkia langą. Miestas per prievartą pramerkia akis. Verčia būti kartu su svetimais pečiais ir žiūrėti į nepažįstamas nugaras. Miestas – netinkama vieta įsimylėti ir mylėtis. Įsimylėjimas visada ateina per vėlai, o tas antrasis per anksti. Merginoms išdžiūsta akių kampučiai dar prieš pravirkstant. Kai klausiam, kaip sekasi, kur eini, kas esi, jos atsako rafinuotai, nugriebusios frazes iš kokių naujų, neseniai išverstų knygų, kurių įvadus rašo kultūros ministrai. Jų keliukai visą savaitę dreba po siaurais džinsiukais, tykant penktadienio vakarų ir švelnių, šiek tiek apdujusių šeštadienio rytų.

Ši mergina galėtų būti toji, kurią saugoti nebūtų gėda. Ši mergina galėtų būti toji, kurią paguldyti būtų taip pat lengva kaip iš ryto žvelgti jai į akis ir neatitraukti žvilgsnio net tada, jei į kambarį įspįstų ryški šviesa ar dunksėtų garsi muzika. Pelenų kamuoliukas ir jūrininko mazgas. Aš nebijočiau nuščiūti net tada, jei į mane žvelgtų tūkstančiai laukiančių akių porų, kad tik ji būtų šalia.

„Lipk į viršų!“ – pasigirsta balsas virš mano galvos. Ten ji stovi, šiek tiek palinkusi į priekį, kad aš ją matyčiau ir pažinčiau. Aš ją pažinčiau.

Sustoju prie durų ir iškeliu į orą smilių, kad nustatyčiau, iš kurios pusės pučia vėjas.

Spausdinamas apsakymas rašytas specialiai „Šiaurės Atėnams“

Vertė L. L.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:41 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba