ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė

INESA PAVLOVSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Šnaras. Kaip namie. 2008
Autoriaus nuotrauka

Antanas Šnaras devynių raidžių (dviejų žodžių ar vienos frazės) skulptūroje-instaliacijoje iš akmens vaduoja žodį. Deimantiniu grąžtu preciziškai atlupa jį užgulusius akmens sluoksnius. Kol galiausiai lieka grynas žodis, žodžio kūnas ir balti (akmens dulkėm nukloti) kaimynų šunys.

Manding, čia susiduriame su substancialiu žodžio kūnu ir iš to gimstančiu apverstuoju konceptualizmu. Konceptualizmas (kai neapverstas) veik iki nulio redukuoja materialiąją formą ir visą jėgą nukreipia į idėją, mintį. Forma, materija tampa tik mašinaliu mediatoriumi, tarpininkaujančiu tarp adresanto ir adresato perduodant pranešimą kaip visa ko ašį. O šioje skulptūroje (skulptūrinėje instaliacijoje) įvyksta keistas apsivertimas: pranešimas tampa veiksniu, pristatančiu pačios materialios substancijos idėją, t. y. materija įgalina suvokėją nuo pranešimo žengti žingsnį atgal ir pagauti nuogą žodį, žodį – materialųjį idėjos palikuonį. Taigi, nebe forma (į pranešimą), o pranešimas (į formą) tampa nuoroda. Tai ne reklamiški, efemeriški Bruce’o Naumano neoniniai tekstai ar ant sienų užrašyti (taigi galintys būti ištrinti) Lawrence’o Weinerio teiginiai, kurių formalusis vizualinis lygmuo neigia savo medžiagiškąją vertę ir taip save pasyviai (pa)naikina. Šnaro atveju susiduriame su sunkia, monumentalia materija – akmeniu ir guliverišku tų akmeninių raidžių dydžiu. Tad substancialusis instaliacijos aspektas tampa akivaizdus ir neišvengiamas. Ją išvydęs, galvoje nešiesi ne bekūnį pranešimą, o (drauge su juo) akmeninių žodžių kūnų sunkį.

Skulptūra savo plastika yra tipiška Šnaro kūrybiniam braižui (prisiminkime kad ir „Kopėčias“, 2000). Raidžių formos glotnios, minkštos, aptakios; rodos, vėsios rudens oro burnos apžioja kiekvieną jų ir kėsinasi praryti. Būtent nematomo, tačiau juntamai tankaus oro tarpai, užpildantys ne tik pačias raides, bet (dar svarbiau) ir trimatį lauką tarp jų, yra svarbus skulptūros kaip visumos elementas. Takus ir tirštas, tasai oras yra tiek pat skulptūra, kiek ir akmeninė raidžių masė. Čia į galvą ateina Ludwigo Wittgensteino žodžiai: galbūt yra taip, kad daiktas matomas ne erdvėje ir laike, bet su erdve ir laiku.

Tasai žodžio kūnas vis dėlto yra begal savarankiškas darinys: nei erdvė, nei laikas nedaro jo priklausomo. Jis nepavaldus konkrečiam erdvėlaikiui, suvokiamam trijų erdvės ir vieno laiko parametrų atžvilgiu. Skulptūra nepriklauso (kaip dažnai nutinka lauko skulptūroms ar instaliacijoms) nei artimajam (plokštuma, į kurią atremtos raidės), nei tolimajam (aplink ją egzistuojantis urbanistinis peizažas) erdviniam kontekstui. Erdvė tampa pragmatišku, racionaliu veiksniu, mąstomu kaip įrankis. Tą iš dalies atskleidžia objekto migracijos momentas, bet užvis labiausiai – paties menininko pozicija: Arkikatedros varpinė, josios aikštė ir Bernardinų gatvė, pasak Šnaro, yra tranzitinės vietos, t. y. pro jas praeina didelis srautas žmonių. Taigi, kaip konstrukcinę reikšmę įgaunanti atraminė plokštuma neturi nieko bendra su skulptūros estetinėmis ypatybėmis (tai ne kiaurymes užpildantis fonas), taip ir jos tarpimas konkrečioje erdvėje sąmoningai neskleidžia jokių aliuzijų, kitaip tariant – išsipildo objekto savarankiškumas erdvės atžvilgiu. Jeigu daiktai, remiantis Wittgensteinu, galbūt yra suvokiami su erdve (ir laiku), tai gal pati erdvė gali būti suvokiama be daiktų (objektų). Taip būtų galima paaiškinti instaliacijos, jos aplinkos ir laiko sukonstruotą paradoksą – erdvės kategorija yra reikšmingiausia tada, kai skulptūra iš ten dingsta, kai ji pakeičia buvimo vietą. Pasak autoriaus, veik už pačią skulptūrą geriau yra tai, kas lieka, kai nebelieka pačios skulptūros. Metų metus viešoje erdvėje rymantys paminklai yra kontrastas paslankiai, keliaujančiai akmens masei, kuri po savęs palieka erdvę kaip čia ir visa ryjančias oro burnas.

Kai meno kūrinys nesitenkina galerija kaip tradicine ekspozicijų erdve ir atsiduria viešame urbanistiniame lauke, jis patenka ir į kitą laiko sistemą. Tą puikiai suvokė žinoma viešųjų erdvių provokuotoja Jenny Holzer, sukūrusi ,,Truizmus“, seriją kontroversiškų teiginių ir klausimų, demonstruotą Niujorko Times aikštės švieslentėje. Ši konceptualizmo atstovė puikiai apibūdino viešos miesto erdvės laiko konvenciją, jos formuojamą pranešimo (meno kūrinio) ir adresato santykį. Pasak Holzer, reikia mąstyti, kiek eilinis žmogus negali skirti laiko meno kūriniui (kad perskaitytų švieslentėje pasirodančius teiginius). Šnaras taip pat apmąsto šį laiko aspektą, nustato savotišką skulptūros-instaliacijos darbo laiką, t. y. išvaduoja ją iš chaotiško atsiradimo ir išnykimo momento, visa veikia nustatytu ritmu (6–22 val.). Laikas – antrasis įrankis, dalyvaujantis pranešimo matomumo mechanizme. Savotiškoje pranešimo sklaidos formulėje tokie žinomieji kaip aiškiai įskaitomi žodžiai (šriftas veik belytis), statiškos (,,Truizmų“ atveju jie mirga, ritmizuojasi), savaip monumentalios (fiziniu požiūriu) raidės, o svarbiausia – optinis aiškumas (frazės net nebūtina pažodžiui (paraidžiui) sekti akimis, vieninteliu žvilgsniu visa vienu metu gali būti patalpinta į žiūrovo tinklainę) nulemia formulės nežinomojo ž (žiūrovo) skaitmeniškąją reikšmę.

Žvelgiant formalistiniu žvilgsniu, verbalinius kodus kaip pagrindinę meno kūrinio ašį (ir medžiagą) eksploatavo daugiausia konceptualaus meno atstovai: Josepho Kosutho ,,Five Words in Blue Neon“, Iano Hamiltono Finlayaus kalambūrai, stebinantys Weinerio teiginiai, jau minėti Holzer ,,Truizmai“ ir pan. Lietuvoje analogų rasti sunku, greičiausiai čia į galvą šauna Gitenio Umbraso projektas Neries krantinėje (,,Aš tave myliu“) ir Kosto Bogdano ,,Aš esu menininkas, aš save myliu“, kurį laiką funkcionavęs viešoje, konkrečiai kavinės, erdvėje. Dar galima prisiminti Redo Diržio ir Kęstučio Grigaliūno projektą, kurio metu šių menininkų kartoniniai modeliai prie jų prilipusiais komiksų tipo žodžių burbulais skleidė įvairaus turinio pranešimus ir šitaip dirgino vienos Alytaus gatvės praeivių regos ir kitus nervus.

Verbaliniam kodui, jeigu jis yra viešoje erdvėje, būtinas pamatymo aktas (prijaukinta miestiečio akis automatiškai slysta graffiti, reklaminiais šūkiais ir t. t.). Tai jo atsiradimo priežastis ir tikslas. Pranešimas šioje skulptūroje-instaliacijoje, jos meninėje idėjoje – fundamentalus elementas, pradedantis veikti tada, kai atsiranda potencialus suvokėjas. Formos transliuojama estetinė skulptūros funkcija įsijungia, kai atsiranda į ją žiūrintis žmogus, o žodžiui – signifikantui – reikia matančio subjekto. Jam būtinas suvokėjas, kitaip tariant, reikalinga projekcija į stebėtojo sąmonę. Konceptualus kūrinys turi branduolinės reakcijos mechanizmo principą – kūriniu perteikiama idėja sudirgina suvokėjo sąmonę ir sukelia tam tikras, atitinkamos vertės ir kokybės, idėjas, šios – dar kitas ir taip toliau. Pateiksiu šio mechanizmo preliudijos, intensyvaus reakcijos vyksmo ir rezultato iliustraciją. Tai vyksta maždaug taip. Statistinis pilietis (pavadinkime jį išeiviu) vėsų rudens rytą iš taško A pėdina į tašką B. Kad pastarąjį pasiektų, jam būtina eiti Bernardinų gatve. Pilietis išeivis taip ir padaro: įsuka į minėtąją gatvę ir netrukus pastebi objektą, raides, akmens masę, skulptūrą ar pan. (priklauso nuo vidinių ir išorinių veiksnių). Praeina pro šalį, periferine rega spėjęs jį sučiupti – perskaityti (tolygu – pažiūrėti). Tuo metu jam nė nejaučiant įvyksta metamorfozė – išeivis tampa praeiviu. Visas toks jis tęsia kelionę, kol pasiekia pradžioje minėtą tašką B. Kol ėjo arba ir vėliau – praeivis projektavo matytąją frazę, mąstė ją (greičiausiai jau savo raštu suvinguriuotą), leido jai tarpti sąmonėje, visaip ją vartė, kilnojo, iš „namie“ surinko „einam“, paskui vėl išardė, spaudė, tempė, barstė ir vėl iš naujo rinko. Iš šitos va, mąstė pilietis, galiu susikurti ištisą frazių muziejų. Galiausiai praeivis virto ateiviu.

Manoji praeivės sąmonė, barsčiusi, tempusi, klijavusi frazę, išskyrė dvi grynąsias problemas, dvi akrobatines instaliacijos pranešimo galimybes. Pirmoji – žaidimas „neigti teigiant“. Regis, Charles’is Baudelaire’as yra sakęs, kad vienišiausias žmogus esti minioje. Šiuolaikinis žmogus ne tik vienišas, bet ir benamis, nes jo namai – visur. Kaip tik todėl jausena (ar pozicija) ,,kaip namie“ tokiu atveju paradoksaliai nereiškia nieko, iki mikrobinės dalelytės redukuoja pačią namų sąvoką. Mieste šmirinėja tūkstančiai robinzonų, mažais aštriais kaltais išgremžiančių akmenyje laiko vienetą žymintį brūkšnį. Žmogus vis dažniau priverstas supilti savyje smėlio kaupą. Ir plaukioja tada milžiniškame viešajame baseine galybė tokių salų, o kiekvienoje – po robinzoną, kaltą ir akmens luitą.

Antroji galimybė – viešos ir privačios erdvių santykio problematika. Ji itin aktuali šių dienų kontekste (prisimenant kad ir ,,Lietuvos“ gelbėjimo operaciją). Palikus nuošaly visas ekonomines ir politines realijas, įdomu paanalizuoti sociokultūrines problemos ašis: kaip individas jaučiasi viešoje erdvėje, koks jo santykis su šiuo miesto sandu? Manau, toksai Šnaro kūrinio kaip verbalinio kodo transliuojamas pranešimas implikuoja (ar idealiu atveju turėtų) šitokią praeivių savianalizę, skatina asmeninę miesto gyventojo ir viešos urbanistinės erdvės koreliaciją.

Devynios raidės, du žodžiai ir viena frazė prilimpa prie miesto akies ir lūpų, ir šios nelyginant prakeiksmą, burtažodį ar mantrą kartoja: KAIP NAMIE. Taip kuriasi reikšmių ir nereikšmių ornamentas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


140364. neitiketinas2008-11-29 18:16
gebejimas SITAIP pamatyti kurini. Buciau sau ejus pro sali ir praejus, o Inesa sako, kad tai "guliveriskas" dysis ir Wittgensteiniska prasme. Ch-m-m...

140374. Dievulėliau!2008-11-29 20:09
Tik du žodžiai o prirašyta du vagonai ir vežimėlis.Autorės erudicija neišmatuojama,norint ją pilnai atskleistį, nepakanka visų tarptautinių žodžių,spec.terminų....

Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:40 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba