ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Kur baigiasi žmogus?

GOTTFRIED SCHATZ

[skaityti komentarus]

    Gottfriedas Schatzas (g. 1936) – buvęs Bazelio universiteto profesorius, biochemikas, įžymus mitochondrijų tyrinėjimo specialistas. 2000–2004 metais vadovavo Šveicarijos mokslo ir technologijų tarybai, o jaunystėje griežė smuiku operoje.

Tada, kai augau motinos kūne, manojo Aš ribos dar buvo labai aiškiai apibrėžtos. Visos organizmo ląstelės turėjo savą genomą.

Tačiau vos tik palikau saugųjį motinos kampelį, mano kūną pradėjo kolonizuoti bakterijos. Greitai užvaldė odą, nosies, burnos gleivines, įsikūrė virškinimo sistemoje. Šiuo metu susidedu iš 10 trilijonų žmogaus ląstelių ir dvigubai ar trigubai didesnio bakterijų ląstelių skaičiaus. Ar tos bakterijos yra mano dalis, ar tik parazitai? Kur baigiasi manasis Aš?

Bakterijos tūkstantį kartų mažesnės nei žmogaus organizmo ląstelės. Dėl to jos sudaro nedidelę dalį mūsų kūno masės – nuo vieno iki dviejų kilogramų.

Tai labai marga mišrainė. Vien ant odos gali būti daugiau nei 500 rūšių bakterijų. Taigi galėtų atrodyti, kad kai kurios rūšys gyvena vien tik ant manęs, kartu pabrėždamos manąją molekulinę tapatybę. Kai kurios iš tų bakterijų mano būsenai reikšmingos beveik tiek pat kiek žmogaus genomas. Supančioja, sutramdo ligas sukeliančias pavojingas bakterijas, o vaikystėje padėjo susidaryti manajai imuninei sistemai. Kai toje vaikystėje badavau per karą, jos sukurdavo ir duodavo man tokių svarbių vitaminų kaip K, B9, B12, nes juos sugebėjo daryti iš paprasčiausių sudedamųjų dalių. Mano kūnas pats vienas su šituo uždaviniu susidoroti neįstengė, o karo meto maistas negalėjo patenkinti būtiniausių poreikių. Galimas dalykas, tik tie gamybiniai bakterijų gebėjimai tada išgelbėjo man gyvybę.

Ne visos bakterijos taikios, tačiau jei esame sveiki, gyvenimo tėkmė stabili, tai mūsų imuninė sistema tas įsibrovėles laiko suvaržytas. Bet jeigu vidinė gynyba sutrinka, ima nebepaklusti, nes prastai valgau, persidirbu ar įsimetė virusinė infekcija, kokia nors iš tų bakterijų rūšių gali pradėti smarkiai daugintis, išskirti daug nuodingų medžiagų; tuo būdu kiltų rimta grėsmė mano organizmui. Taip pat atviros žaizdos sutrikdo žmogaus organizmo ir bakterijų pasaulio pusiausvyrą, nes atsiranda papildomas, be to, beveik laisvas kelias tiesiai į kraują ir audinius, kur bakterijos ima šėlti tarytum apimtos amoko.

Visų mums žinomų gyvūnų organizmai – bakterijų namai, užuovėja, mitybos terpė. Tačiau ir daugelis tų gyvūnų negalėtų gyventi, jei ne bakterijos. Labai įdomus atvejis – kai kurių rūšių vabzdžiai, mintantys vien tik tam tikrų medžių syvais. Tokia mityba labai vienoda, skurdi, nes maiste trūksta aminorūgščių, kurios reikalingos kuriant baltymus. Bakterijos, apsigyvenusios tuose vabzdžiuose, sugeba gaminti aminorūgštis ir taip savo šeimininkui sukuria palankesnes gyvenimo sąlygas. Matyt, dėl to jau prieš daugelį milijonų metų tarp tų bakterijų ir šeimininkų atsirado simbiozė ir bakterijų kopijos perduodamos iš kartos į kartą dauginimosi ląstelėse. Lygiai taip pat kaip ir savieji genai.

Jokios kitos bakterijos taip tobulai neišmoko bendro gyvenimo meno kaip Wolbachia. Jų rastume maždaug 25 proc. visų žinomų kirmėlių, vėžiagyvių ar voragyvių. Matyt, tai parazitas, pasiekęs didžiausių laimėjimų tarp kitų mūsų planetos parazitų. Daugelis gyvūnų negalėtų gyventi be volbachijų, nes jos gamina labai svarbias medžiagas, kurių patys šeimininkai nesugeba sukurti, o maiste būna nepakankamai. Galima spėti, kad prieš daugelį milijonų metų volbachijai pavyko įsikurti viename kokios nors rūšies individe, įsikurti sėkmingai, vėliau apimti visą rūšį, ir ši virto volbachijos šeimininku. Ir ji to šeimininko jau niekada nebepaliko. Būdama parazitu, bakterija galėjo sau leisti prabangą – ji savąjį genomą sumažino dviem trečdaliais. Ta auka nevirto kokia kliūtimi plisti. Mat sumažinusi genomą bakterija sugebėjo įsitaisyti užkrėstų pataičių kiaušialąstėse ir taip keliauti iš kartos į kartą. Kad gyvenimas būtų dar puošnesnis, pradėjo reguliuoti kai kurių šeimininkų dauginimosi tvarką. Vienose rūšyse jos sugeba nužudyti patinėlį, jam dar neišsiritus iš kiaušinio, paversti jį pataite ar padaryti visai nereikalingą, nes volbachijos sugeba sumegzti taip, kad pataitės šeimininkės be apvaisinimo paleistų gyveniman vien dukreles, jau infekuotas volbachijomis. Kai kuriais kitais atvejais volbachijų turintys patinėliai gali susilaukti palikuonių tik susiporavę su taip pat infekuotomis pataitėmis.

Šios strategijos tikslas – kad pasaulyje būtų kuo daugiau infekuotų pataičių. Jos atsiduria privilegijuotoje padėtyje, palyginti su neinfekuotais patinais ir pataitėmis. Būtent tokiu būdu volbachija ir plinta po pasaulį. Jos veiklos suktumas galėtų sukelti pavydą pačiam Machiavelli. Galbūt per keletą ateinančių milijonų metų volbachija perduos dalį savo genų šeimininko ląstelėms ir taip taps integralia jo organizmo dalimi, ta dalimi, kuri jau neturės nieko bendro su savo bakterine kilme.

Lygiai taip pat ir žmonių organizmuose gyvena palikuonys tų bakterijų, kurios nepaprastai seniai įsikūrė mūsų protėviuose. Įsikūrė sėkmingai, visiems laikams. Bakterijos, apie kurias kalbama, išsiugdė gebėjimus organines medžiagas, veikiant deguoniui, oksiduoti ir taip išlaisvinti didelę energiją. Taigi bakterijos padeda ląstelėms kvėpuoti. Tik kvėpuojančios bakterijos suteikia šeimininko ląstelėms pakankamai energijos, kad galėtų atsirasti sudėtingesnės gyvybės formos. Praėjus tam tikram laikui, šeimininko ląstelės perėmė daugiau nei 99,9 proc. savo kvėpuojančių bendradarbių genomo.

Kvėpuojantys ateiviai virto mūsų ląstelių – mitochondrijų nuolatine dalimi. O mažytė jų genomo dalis, kurioje vien tik matricos, gaminančios 13 baltymų, šiandien yra mūsų mitochondrinė DNR. Tai antroji žmogaus organizmo DNR dalis; teisybė, ji daug mažesnė nei ląstelės branduolio DNR, bet uždaviniai labai svarbūs. Žmonių mitochondrijos jau negali gyventi atskirai, kad galėtų infekuoti kitas ląsteles. Jos, kaip ir volbachijos, perduodamos iš kartos į kartą per motinų kiaušialąstes. Vyrai mitochondrijoms – aklagatvis: jie savųjų mitochondrijų negali perduoti nė vienam iš vaikų.

Mitochondrijos sudaro apie 5–7 proc. mūsų kūno masės. Kadangi su mumis būna nuo pat pradžių, jos yra laikomos integralia savojo Aš dalimi. Tačiau dabar, kai žinome, kaip jos atsirado, gali kilti abejonių. Kai pagalvoju apie dar 1–2 kilogramus bakterijų, kurios kolonizavo mano organizmą, manojo Aš ribos ima dar labiau tirpti. Gal tai ir gerai. Kas pernelyg rimtai žiūri į savo tapatybę, kas labai kietai atsiskiria, kupinas nepasitikėjimo ir įtarumo, tas vis dar puoselėja nusenusią genties ideologiją. Šiuo atveju nekalbu apie atskirus asmenis; kalbu apie žmones, tautas, kultūras. Jei kas mano, kad jo esybė – visa ko matas, kad žmogus – taisykles nustatanti kūrinijos viršūnė, o jo požiūris į pasaulį – vienintelis teisingas, tai toks asmuo bus pramiegojęs pastaruosius šimtmečius ir panašus į žmogų, kuris vis dar mano, kad Žemė – visatos centras.

Kai šiandieninė biologija ištrina mūsų individualumo ribas, tai nereiškia, kad to individualumo reikšmė sumažėja. Ne. Tiesiog atveriamos durys naujam pažinimui ir suvokimui.


„Forum“, 2008.IX.28

Vertė Zenonas Butkevičius

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139912. uuu2008-11-26 14:06
und du mein Schatz bleibst hier ©

139965. rm :-) 2008-11-26 20:04
Prisiminkime "Pelenų Dieną".

Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:40 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba