ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Rašyti pradedu nuo pabaigos

Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė

[skaityti komentarus]

Ar įžiūri jauniausių Latvijos autorių konsolidacijos bandymų, ar pas jus esama kokių sambūrių, bendrų renginių, ar visi egoistiškai – kiekvienas sau? Kiek tau svarbus rašytojų bendravimas, bendraminčių aplinka?

– Aš visada vengiau tokių teminių pasilinksminimų jau vien todėl, kad jie dažnai pavirsta jaunų karjeristų saviraiškos platforma, tuščiomis kalbomis, vienas kito garbinimu, stokojančiu ironijos ir supratimo. Niekad nesu dalyvavusi jokiose literatūros dirbtuvėse ar stovyklose, nors Latvijoje jos be galo populiarios. Didžioji dalis jaunos kartos rašytojų yra tiesioginiai tokių renginių produktai.

Bet taip jau išėjo, kad kone visi mano draugai yra literatai. Neneigsiu, kad domėjimasis literatūra nulemia ir kitus bendrus interesus. Todėl galiu sakyti, kad man svarbūs mano draugai, o ne literatų bendravimas.

Pati esi baigusi filosofiją. Ką filosofinis išsilavinimas duoda rašytojui?

– Jis ir padeda, ir ne. Filosofijos studijos Europoje yra kiaurai racionalios, paremtos argumentacija ir logika. Latvijoje – daugiau įsišaknijusios į vokiečių tradiciją, o ne, pavyzdžiui, į prancūzų egzistencializmą, kuris artimesnis grožinei kūrybai. Neatskiriama filosofijos dalis yra aiškiai suformuluoti klausimai ir tikslios sąvokos. Metafora čia tinka tik tada, jei padeda sąvoką aiškiau apibrėžti. Žinoma, pradėjus studijuoti ir mane lydėjo „romantiški“ jausmai, kurie paakino griebtis egzistencializmo, intuicijos, sąmonės srauto. Tačiau greitai atsitokėjau, kad tas spontaniškas malonumas, kurį žmogus pasiekia rašydamas ar skaitydamas grožinę kūrybą, iš esmės skiriasi nuo supratimo.

Rašymas irgi iš pradžių būna spontaniškas, bet paskui reikia įdėti racionalių pastangų norint jį sutvarkyti. Tokio pobūdžio racionalus konstravimas, žinoma, literatui padeda. Dar filosofija praverčia, nes bando „papjauti“ savaime suprantamus dalykus ir parodyti juos kitaip. Manyčiau, kad tai vienas literatūros uždavinių.

Man visada buvo įdomu, kodėl žmonės apskritai rašo, nors turbūt motyvacijų čia tiek pat kiek rašytojų. O kokia tavoji?

– Sunku pasakyti. Lengviau būtų atsijoti tai, kas nėra mano rašymo tikslas. Man kūryba tikrai ne autoterapija. Rašydama mėginu atitolti nuo asmeninės patirties. Neturiu ir konkrečių pamokymų ar pranešimų, kuriuos norėčiau užkoduoti tekste. Rašymas man paprasčiausiai suteikia malonumą.

Daugiausia publikuojiesi internete. Gal žiniatinkly grįžtamoji reakcija net geresnė nei išleidus knygą? Ar skaitai internautų komentarus po savo tekstais?

– Mes turim labai stiprų literatūros ir filosofijos portalą, kuris iš nedidelės bendraminčių grupelės įkurto tinklalapio išaugo į knygų leidyklą [turimas galvoj „Satori.lv“ – L. L.]. Nežinau, ar kitose Baltijos šalyse yra analogų. Jauni žmonės, vienijami susidomėjimo literatūra ir filosofija, įkuria populiariausią šalyje kultūros portalą, įsteigia reklamos agentūrą ir leidžia tik tas knygas, kurias iš tikrųjų nori. Beveik visi mano tekstai, taip pat ir kritika, pirmąsyk buvo publikuoti kaip tik ten. Portalas yra tokios geros kokybės tiek turinio atžvilgiu, tiek vizualiai (be to, artimas man ir idėjiškai), kad nematau priežasčių, kodėl tokio tipo raiška turėtų nusileisti spausdintoms medijoms.

Deja, Latvija yra pernelyg maža, kad interneto grįžtamasis ryšys būtų geros kokybės. Visi vieni kitus pažįsta (ar bent jau dedasi, kad pažįsta), todėl internetas panaudojamas kaip galimybė anonimiškai pasidergti. Man nesvarbu, ką tauškia komentatoriai, pasislėpę už slapyvardžių. Aš turiu asmeninius autoritetus, kurių vertinimus gerbiu.

Pastaruoju metu visi skuba išleisti knygą, kad taptų dar matomesni, o kaip pati, ar neplanuoji? Ar sieji savo ateitį su rašytojos karjera?

– Žinoma, esu apie tai galvojusi. Tačiau kol kas mano rašiniai man neatrodo pakankamai vieningi konceptualiai, kad „prašytųsi“ knygos. Apie profesionalios rašytojos karjerą negalvoju. Man per daug patinka pinigai.

Ar rašydama galvoji apie tikslinę auditoriją?

– Taip, man svarbu, kad mano apsakymus perskaitytų kuo platesnė publika. Ypač tie, kurie kasdien daug neskaito, nesidomi literatūra. Žinoma, tai neturi įtakos mano rašymo procesui. Tačiau paskui labai malonu, jei pavyksta gauti gerų atsiliepimų iš tų žmonių.

Ar imi į galvą kritiką? Kaip geriau: kai kritikuoja kolegos rašytojai ar kai literatūros kritikai?

– Kolegų rašytojų kritika beveik visada yra „suinteresuota“, kitaip tariant, ją lydi pažinimo kontekstas. Jau pradėjus skaityti šis emocinis žinojimas įstato į tam tikrą vagą. Literatūros kritikai, aišku, ne ką geresni. Tačiau jie yra išmokyti kažkokių objektyvių kriterijų, kuriais operuoja. Ir aš jais iš dalies pasitikiu.

Kada tavo tekstas jau yra „pakankamai baigtas“?

– Labai dažnai apsakymus pradedu rašyti nuo pabaigos. Todėl galėčiau sakyti – kai apsakymo vidurys būna užpildytas taip, kad nesimato „suleidimo vietų“, tada ir būna baigtas.

Ar tavo kūriniai biografiški? Kaip apskritai, tavo nuomone, siejasi literatūrinės fabrikacijos ir paties autoriaus gyvenimo faktai?

– Šitas klausimas man visada nedavė ramybės. Diplominį darbą rašiau apie tai, kiek literatūros tekstas turėtų būti analizuojamas iš autoriaus pozicijų, o kiek kaip tekstas per se. Nors tokia diskusija grynai filosofinė ir pačiam rašytojui ne ką duoda. Apsakymuose vengiu naudoti asmeninę patirtį. Jau vien todėl, kad manęs netraukia tokia tinklaraščių principais sukurta literatūra. Beveik visi mano apsakymai parašyti iš vyro pozicijos. Vienintelės apysakos, kurios pasakotoja yra moteris, negaliu užbaigti jau antrus metus. Man atrodo įdomus kaip tik šitas uždavinys – konstruoti sau tarsi svetimą vaizdinį, kol jį prisijaukini ir nebebūna gėda „išleisti į pasaulį“.

Kokia autoriaus atsakomybė tiems, iš kurių veiklos jis semiasi „įkvėpimo“ savo kūrinių siužetams ar net turinio detalėms?

– Neseniai Latvijoje pagarsėjo toks atvejis. Į teismą buvo paduotas didžiausias latvių literatūros žurnalas, nes išspausdino vieno autoriaus anekdotus apie Latvijoje pažįstamus rašytojus. Juose buvo minimi beveik visi šiuo metu populiariausi autoriai. Tačiau viena prozininkė (paradoksalu, bet ji kaip tik ne per labiausiai žinoma) užsispyrusi teigė, kad ji anekdotuose pavaizduota nekorektiškai. Viskas juose buvo išgalvota nuo pradžios iki galo, tik jos vardas ir pavardė tikri. Daugelis kitų buvo pavaizduoti dar baisiau, bet jokių nusiskundimų nereiškė. Tai tik liudija jos humoro jausmo stoką. Laikausi nuomonės, kad literatūros jokiu būdu nereikėtų tapatinti su gyvenimu. Tai ir yra jos grožis, kad ji neturi ribų.

Ar pati domiesi jaunaisiais rašytojais ir Latvijos literatūra? Su kuriais Latvijos autoriais atrodo lengviausia identifikuotis?

– Nesidomėti neišeina. Nemanau, kad „identifikuotis“ taiklus žodis. Man patinka tie, kuriuos skaitydama jaučiu, kad pati taip nesugebėčiau parašyti. Mano mėgstamiausia latvių prozininkė yra Andra Neiburga. Greitai apsakymų knygą išleis nuostabusis Gundaras Ignatas. Man artimas ir absurdistas-humoristas Māris Bērzinis. Iš poetų labai patinka Latvijos rusų grupė „Orbita“. Šitie vaikinai tikrai labai talentingi ir jų poezija man artima. Apskritai latviai neturi daug autorių, kurie sugebėtų stebinti.

Tau neatrodo, kad literatūra pastaruoju metu tampa vis niūresnė?

– Latvių literatūra jau pagal definiciją tokia yra. Žaismingumas, humoras – tai neva nerimta. Labai daug klampumo, slegiančios moterų prozos, kurios auditoriją lieka tik spėti. Man latvių literatūroje labai trūksta gero humoro ir autoironijos.

Ar literatūros gamintojai masine produkcija neišstumia talentų?

– Latvijoje to nesijaučia. Kitas dalykas, kad jaunieji rašytojai patys yra pernelyg neryžtingi ir turi problemų su vadyba. Pastaruoju metu pas mus tikras jaunųjų autorių leidimo bumas. Atvirai sakant, nežinau, kas juos visus apskritai skaito. Gal draugai, tėvai... Bet kalbant apie populiariąją literatūrą kaip tik atvirkščiai – mums jos beveik trūksta.

Ar tarp jaunųjų autorių matai daug žadančių asmenybių?

– Jau minėtasis Gundaras Ignatas. Taip pat turim nemažai įdomių jaunų poetų, kuriems dar reikia apsišlifuoti.

Ne kartą esi dalyvavusi prozos skaitymuose. Ar tau patinka savo kūrinius skaityti garsiai?

– Mūsų prozos skaitymai yra didelė šventė, buvimas kartu. Kartais autoriai rašo savo tekstus specialiai prozos skaitymams – su visokiom interakcijom, kad „paimtų“ publiką. Vyrauja labai jauki atmosfera, kurioje malonu skaityti savo apsakymus.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:38 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba