ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Žalieji pergamentai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2006


              O kregždės vis neparskrenda namo...

Pelės balsu

Prof. Kinsey (apie 1948 metus): „Yra žmonių, kurie mano, kad nuo svetimavimo kyla žemės drebėjimai...“

Dar apie prakeiksmus

Baisiausia, jei keikiasi moterys (kaip kad ir geria...). Žmonės sakydavę: „Kai moteris keikiasi, tai žemė dreba...“

Eik tu su savo „nečysta burna“! Baisiausia, jeigu žmogus ima keiktis „blogą valandą“. Tada prakeikimai gali išsipildyti...

Matyt, esama racijos: nuosilpio valandą žmogus yra pažeidžiamas, o tas, kuris jį keikia – užverčia savo energijos perteklium. Blogis.

80 metų mokinukas

Šalies galva prieš tris dienas per televiziją apgailėjo:

– Gailiuosi tik vieno, kad per savo prezidentavimo laikus neišmokau kumščiu trenkti į stalą...

Prisiminiau, kad viename posėdyje (kultūros paveldo klausimu) ir aš prasitariau:

– Kartais čia žmogų sunervina, kad norisi trenkti kumščiu į stalą...

Mane sugėdino ponia (dabar Paryžiuj):

– Sigitai, jeigu trankysim stalą, tai kuo skirsimės nuo Rusijos...

Be reikalo tada susigėdau. Kraštas buvo išvogtas dėl to, kad nė vienoj aukštoj instancijoj neatsirado žmogaus, reikiamu momentu trenkusio į stalą.

Visi tik skėsčiojo rankomis!

Kur išmokstama keiktis

Viena labdaringa ponia atvežė daiktų (ir saldainių!) į prieglaudą. Buvo iškilmingoji dalis, paskui ponia teikė dovanas ir spaudė rankytes. Tol, kol viena mergaičiukė paslėpė delniukus už pečių ir pasakė (poniai):

– Pašeka neka...

Ponia ir svečiai, žinoma, nieko nesuprato. Ir auklėtojos. Tiesa, viena nuraudo. Paskui mergaitės draugė paaiškino, kad tai esąs garsaus rusiško palinkėjimo variantas: „Pašiol ty...“

Spalio 22, sekmadienis

Apie tikėjimo esmę „Dieviškojoje komedijoje“. „Rojaus“ XXIV g.

Visad lieka tam tikra nepažinumo zona. Joje teisinga yra tikėti, religare. Ten, kur pristingame įrodymų, žinių, akivaizdumo.

Ta proga –

apie patį dienoraščių rašymą ir jų skelbimą. Mano kolega neseniai pasigyrė galįs išleisti bent 10 tomų savo dienoraščių, betgi to nedarysiąs. Nebent 20 metų po jo mirties (paliksiąs testamentą). Priekaištauja tiems, kurie skelbia savo dienoraščius gyvi būdami arba vietoj pavardžių pažymi inicialus.

Man regis, kad „gyvų“ dienoraščių skelbimas turi ir gerų bruožų! Autoriaus niekas negalės apkaltinti pomirtiniu sąskaitų suvedinėjimu. Be to, dabartiniai dienoraščiai nėra (neprivalo būti) išpažintiniai.

Kas nori, gali vadinti juos ir užrašais, ir dienos raštais, pusine beletristika, gyvenimo bei kultūros apžvalgomis.

Aš pats užrašau tai, kas man atrodo svarbu. Žinoma, ir – begalė nukrypimų. Tiesiog – laisvas žanras.

Pasaulyje tokie raštai buvo leidžiami daug anksčiau (J. Janavičiaus liudijimu).

Tai, kas mane užburia

Langas po vandeniu, vandeny, Neryje, naktį. Kai eini pakrante, o anapus – langas. Vienas šviečia žemėje, o jo atspindys – upėje. Vanduo srūva, čia žalias, čia juodas, o langas tarsi po gaubtu. Paslaptinga šviesa, jos šaltinis, dievosrūva... Mistiška, jauku, šilta sieloj.

Vengrai –

švenčia 1956-ųjų revoliucijos metines.

– Kas esate ir kuo tikite, lemia tai, kur jūsų tėvas ar senelis buvo 1956-aisiais... – taip dabar problemą sprendžia ši tauta.

Pradurtų sovietinių vėliavų (ir visos imperijos) metas.

JAV

Aukštas valstybės pareigūnas jau garsiai prabyla, kad visa Amerikos politika Irake buvo arogantiška.

Lietuviai parėmė tokią JAV laikyseną. Padėkokime tiems, kurie buvo išvien su kvaištelėjusiais.

Kiti JAV laikraščiai jau rašo, kad Amerikos politika buvo „pasipūtėliška ir kvaila“.

Rusai apie Bushą: žmogus, kurio pavardė iš trijų raidžių, o antroji „u“...

Spalio 23, pirmadienis

Prieš Vėlines

Antkapių statymas ar koks kitas rūpestis. Šalis, kur niekur ir su niekuo neįmanoma susitarti gražiuoju, žmoniškai, įstatymiškai...

Veikia tik itin pakeltas balsas, kumštis, nervai, isterija, besaikis plėšikavimas.

Mirusieji pašiurpę po žemėm.

Šantažistai

Šįryt redakcijoj radau man adresuotą laišką, kur mistinis skaitytojas Stanislovas giriasi iš mano raštų nustatęs net tris sunkias ligas. Toliau eina mob. telefono numeris, linkėjimai, pasiūlymas gydyti. Esą tada sukurčiau lietuvių epą...

Kadangi šiemet spausdinami dienoraščiai rašyti prieš trejus metus, tai seniai turėjau nudvėsti. O vis dėlto: sudraskęs „meilės gromatą“ išlindau į Mėsinių gatvę ir vos nepalindau po mašina...

Papasakojau tą istoriją Romui, šis gardžiai pasijuokė:

– Pala, pala! – sakau. – Užsiundysiu tą daktarą ant tavęs.

– Siundyk, aš šimtus ligų turiu, dar viena nepakenks.

– Ne viena, o visos trys!

Diagnozė

Ant galvos (žmogui!) vidutiniškai auga 100 000 plaukų. Visiškai normalu, jei per dieną jų iškrenta 100. Taigi 100 000 : 100 = 1000.

Ir šimto sulaukę turėsite apie 1000.

P. S. Iš kur pliki žmonės? Kur mano 1000?


        Oj tu, Dieve, visko pilnas,
        Kur padėjai plikio vilnas!

Plikiai – Viešpaties apvogtieji?

Žodžių kelionės

Pergamo slėny tikrai esu buvęs. Blausioj rudens saulėj dryksojo kažin kokios nuoskilos, žolė į žiemą (jau buvo lapkritis) rengėsi mirti... Nesisiejo man niekas su pergamentu, popieriaus praeitim, žalia (neišdirbta) karvių oda, kur būdavo įrėžiamos graikiškos raidės...

Kaip tai moteriškei, kuri keikdama varėsi savo karvę, keikės kaitroj:

– Pergamela, kurva tu, kur eini? Sakiau, eik keliu...

(Surašiau, kartojuosi čia – dėl ryšio.)

Pasaulio rūstis

Moteris, suėsta ligų, vaistų, nutąsiota po ligonines, poliklinikas, procedūrines. Mažytė, sunykusi, rūbeliai vos drykso...

Ji sėdi lovoj, apkamšyta pagalvėm, meldžiasi iš didelės maldaknygės.

Skambteli mobilusis, drebančia ranka kelia jį prie ausies.

– Alio, klausau.

– Ir nebus jokio gailesčio. Aš prakeikiu tave, mirk greičiau! – girdi ji nepažįstamą balsą. – Kam skolinai pinigus?

Taip ir mirė, nė grašio neatgavusi. Rudmėsis.

Spalio 24, antradienis

„Dieviškoji...“

Dažnas Dantės prilyginimas savo meto krikščionybei – dabar tas laukas užleistas erškėčiais, dabar tas vynuogynas sunykęs...

Pyktelėjęs „Rojaus“ XXIV giesmėj padariau: dabar tas laukas šunvyšnėm užleistas...

Tegul siunta tas pamišėlis Alighieri! Beje, nemokėjęs dar individualizuoti personažų, iki Rembrandto Europos menuos šviesa sklinda iš standartinių tipelių. Nėr paprasto žmogaus – individo – „Rojuje“, ko gero, galima ir pasikarti – iš nuobodžio...

To meto žmonės buvę nepaprastai rimti. Dantei pasišiauštų plaukai išgirdus per LRT:


        Noriu medžioti medžio lapus,
        Noriu matyti tavo papus...

Pokvaišis balius

J. buvo prasiskolinęs (ar įsiskolinęs). Vieną pavasarį daviau tūkstantį litų.

– Kad man grąžintum visas skolas (visiems). Negražu skolintis iš moterų.

Grąžino, bet ne visas ir ne visiems. 200 litų pragėrė Vasaros gatvės „prieigose“. Ten, kur buvo gydęsis. Mat sutiko daug „draugužėlių“ iš tos gydyklos. Gėrė pievoje, J. triukšmavo labiausiai, kiti – garbstė jį kaip kokį turčių. Tuo metu kažkas paskambino policijai. Atvažiavo ir susėmė. Apnakvindino. Neva... Ką iš tokių nulupsi.

Klausiu:

– O tave irgi?

– Ne, mane kažkodėl paleido.

– Gal tą bilietą turėjai?

– Ne, paleido.

Kas tau pasakys? Gera pabūti vadeiva. Nors ir pokvaišių baliuj, nors ir už skolintus pinigus.

Tiesa, žmonės, kurie ten yra gydęsi, prisiriša vieni prie kitų. Jų nelaimė juos jungia. Tikri Dievo paukšteliai.

Dar kartą apie tą patį

„Rojaus“ XXIV giesmėje radau apie Dantės tikėjimą (kaip jis suprato Dievą):


        (...) Io credo in uno Dio
        solo ed eterno che tutto il ciel move
        non moto, con amore e con disio

pats nejuda, o suka (judina viską) meile ir ilgesiu

Prieš 30 metų skausmingai susipykau su a. a. Gediminu J. (prie Arkikatedros varpinės): aš gyniau mintį, kad yra Tas, kuris nejuda, o jis:

– Nėra nieko, kas nejuda!

Ir – išsiskyrėme – ant amžinųjų.

Tos pačios giesmės tercina (139–142) mane pati keri:


        Aš ryžausi Trejybę Šventą ginti,
              kurios esmė vieninga amžiais buvo,
              kad čia tas pats sudėti ar atimti.

Originale, tiesa, yra kitas niuansas, bet mane stulbina tiesa apie Dievo nekintamybę, amžinąjį esimą.

Tai padrąsina žmogų: mūsiškių, žemės pasaulis su visais nuokrypiais tėra tik mirksnis Jame.

Kodėl mes taip sureikšminam visus žemės įvykius? Daugybė amžių jau prapuolė, prapuls ir mūsų amžiai – amžinybėje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139854. r2008-11-26 08:32
mes ,skirtingai neijus,nesusireiksminame,bet l dekingi ,kad toki grazu vaikina mums idejot,bliamba

139902. Balys2008-11-26 12:23
Abejoju dėl paskutinio klausino "Kodėl mes taip sureikšminam visus žemės įvykius?" Kažin, bet aukščiau minėta „meilės gromatos“ tikrai.

139966. rm :-) 2008-11-26 20:15
Tie, kurie skėsčiojo rankomis, persikėlė žemę, nekilnojamąjį turtą. Jie daugiau nieko negalėjo padaryti, nes buvo pavargę.

139968. rm :-) 2008-11-26 20:48
Apie medžio lapų medžiojimą. Dantės laikais 99% žmonių medžiojo žvėris ir paukščius, o kiti buvo žvejai gerąja prasme. Dabar tie 99 medžioja lapus su visokiais ornamentais, o 0,1% žmonių sukuria gal būt kažką panašaus, neapibūdinamo žodžiu iš trijų raidžių.

139977. Daun2008-11-26 22:10
Nu Nu,As irgi taip sakau.

139992. florestanas2008-11-27 00:58
debilai debilai jus..

139993. Daun2008-11-27 06:39
Sutinku,as cia Protingeusjas!

140064. rm-daun2008-11-27 12:25
per daug susireikšmini.Protingiausias florestanas, nes jis turi gailesčio jausmą. Jam priklauso Dangaus karalystė.

140378. rm2008-11-29 20:41
Dar, Gerbiamas rašytojas, lyg ir užmiršo, kad Dantės laikais asmeninė garbė buvo brangesnė už savo gyvybę, ir laivo kapitonas iš skęstančio laivo nebėgdavo (čia dėl tų lapų ir papų).

140445. piatras2008-11-30 15:35
"Yra žmonių, kurie mano, kad nuo svetimavimo kyla žemės drebėjimai". Labai netikėta mintis. esu apie tai galvojęs ne kartą, nes po mano šėlionių vis kažkas negero atsitikdavo mano artimiesiems. dabar jau pasenau...

140546. W piatrui2008-12-01 13:07
Oi, Piatras, Piatras, tas pagyrūnas, kaip anonimiškai jis pasigirt norėjo.

140547. dar piatras2008-12-01 13:12
čia girtis visai nėra kuo. anaiptol - graudu.

140581. Balys2008-12-01 17:31
Jeigu dar kas nori `pabauginti` Gedą, tesusipažįsta su Skirmanto Valento: Poezija yra mįslė /Literatūra ir menas/.

140590. vl2008-12-01 20:06
kai manaisi esąs Versmė, padažnėja siurprizų.

Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:38 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba