ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Found in translation

KĘSTUTIS NAVAKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

„Jei pamatysite ką įtartina, praneškite traukinio personalui“ – skelbia užrašas japoniško traukinio tambūre. Matau, žinoma, kad matau. Gretimame vagone sėdi Šveicarijos karatė rinktinė, atrodo labai įtartinai. Skrido sykiu su manim iš Amsterdamo, o su jais dar Jungtinės Karalystės moterų tinklinio rinktinė – dvimetrinės treninguotos ručkės, grožiu primenančios Austrą Skujytę. Reikia pranešti personalui, tas jau ištempęs ausis klauso.

Bet ne, nespėju, traukinys stoja (ne piestu), mes lipame atviri Klaikiosios Laiko Juostos vėjui. Mes – tai keturi miegantys poetai: norvegas, suomis, lietuvis ir bulgaras. Viešbutyje turėtume pamatyti dar keliolika panašių, bet nepamatome: miega. Mirusių poetų draugija. Bėgsiu pranešti traukinio personalui.

Vakarop, turbūt traukinio personalo pažadinti, visi bunda, renkasi vestibiulyje, iš kiekvieno veido matosi, kad gerą pusdienį čiulpė leteną. O atskridome čia ne miegoti, mus sukvietė tarptautinis Tokijo poezijos festivalis, įkvėptas šviesiojo Pasaulinės haiku asociacijos prezidento Ban’ya Natsuishi, pirmasis toksai. Dvidešimt šalių plius pora tuzinų pačių samurajų.

Atidarymas vadinamajame Shikonkane. Skamba dviprasmiškai, o mes į jį susigriozdinam ir po atidarymo tosto (būtent taip!) žiūrim, ką čia suvalgius. Čia augalai ar gyvūnai? – pasilenkusi ties dubeniu klausia viena delegatė. Čia prietaisai, sakau, užsidėkit daugiau krienų. O tuo metu vyksta ir skaitymai. Užsieniečiai kažką murkia pro miegus, tuo tarpu vietiniai gamina teatrą. Akimis bado lubas, balsais purto sietynus, plėšiasi švarkus nuo pečių ir tranko juos į kampą. Net ir tada, kai skaito apie tirpstantį ant sakūros šakelių sniegą. Savaip smagu, galvoju, pagaliukais megzdamas gniutulą makaronų.

Manęs paremti laiko juostos užgrūdintu laikrodžiu atvyko lietuvių kultūros atašė Japonijoje Gabija Žukauskienė, visapusiškai pozityvi mergina. Šį bei tą ji man aiškina, šį bei tą patarinėja, tačiau jaučiuosi kaip po narkozės, akių kraščiukuose blyksi kažkokios ugnys, tad nieko neklausau. Reikėtų išsyk nueiti į restoraną, prisitvoti sakės ir aklimatizuotis, bet ne, slenku į viešbutį ir bandau miegoti. Nubusdamas, trumpučiais intervalais, trieiliais, haiku.

Iš ryto keliauju po apylinkes. Anapus geležinkelio (čia apskritai geležinkelių šalis) kyšo dangoraižiai, šiapus kažkaip ramu, gatvės apytuštės, tylios, apstatytos pastatais, kurių paprasčiausias kainuoja daugiau už mūsų Valdovų rūmus, nors atrodo panašiai. Ir pradeda tuomet man čia patikti, ir labai aš jaukiai čia pasijuntu, ir kelionių džiaugsmas širdį pildo man. Grįžęs randu visus jau prisikėlusius, prisivalgiusius augalų, gyvūnų ir prietaisų, ir sprindžio storumo rankraščiai jau girgžda visiems po pažastim.

Skaitymai vyksta prestižinio Meidži universiteto Laisvės bokšte, t. y. dvidešimt trijų aukštų dangoraižy, o jų programa skelbia, kad sėdėti čia teks dvi dienas nuo ryto ligi vakaro. Na, šiek tiek pasėdžiu, bet vėliau kažkokie vidiniai forsmažorai ištraukia į lauką ir einu kur kojos neša. Iš mūsų gatvės, kurioje prekiaujama vien gitaromis, suku į kitą, kur randu vien knygas. Nieko bergždesnio nemačiau už japoniškas knygas. Net keista pasidarė, kad yra žmonių, kurie jas rašo. Rašo rašo, bet nieko čia nesuprasi. Sudėtingiausi ženklų vijokliai, vizualumo perviršis, o juk ten veikiausiai parašyta tiesiog: mama mala, tėtė kala.

O štai remontuojamas šaligatvis. Aptvertas kaip Ignalinos atominė, tačiau iš visų pusių dar stovi uniformuoti džedajai su ugnies kalavijais ir reguliuoja pėsčiųjų eismą. Neduok Dieve kas nors nepastebės, pralauš geležinių vamzdžių užtvaras ir nugarmės į neseniai iškastą keturių centimetrų gylio duobę. Džedajai visiems lankstosi ir kažką murma. Prieinu, vienas jų nusilenkia ir man, paskui sako: mano bobutė meška. Mano tai ne, noriu atsakyti, bet laiku susivokiu, kad buvo sakyta japoniškai, tad ir tie žodžiai gal reiškia visai ką kita.

Randu vinilų parduotuvę ir išsyk nusiperku tiek, kad lėktuvas su jais niekaip neįstengs pakilti. Užeinu į Laisvės bokštą. Dar skaito. Kas pasitelkęs kokią dūdą, kas ypatingo spalvotumo kimono, o kas – parašęs baltu rašalu ant juodų lapų. Įdomu, o ir tekstų neprastų pasigirsta. Jei kas skaito be vertimo, aš irgi žinau apie ką: mama mala, tėtė kala.

Po skaitymų japonų poetės vedasi mus į restoraną. Restoranas aiškiai labai geras, nes autentiškai aplūžęs, apkarstytas pokarinių kino žvaigždžių nuotraukom (po karo jos visos turėję būt radioaktyvios), staliukai sprindžio aukštumo. Susėdam ant grindų, išmėtę kojas taip, kad pamirštam kurios kurio, padavėja atneša žalios mėsos, kurią turim patys keptis ant stalų stovinčiais mažais krematoriumais. Mėsa ten žaibiškai suanglėja ir mes ją graužiam juodais dantim, užsikąsdami kim-či, panašiu į acetonu užpiltą grūstą stiklą, ir užsigerdami gan mistišku alumi. Pro dūmus spėjam pastebėti, kad japonų poetės mums jau panašios į graviūras.

Kitą dieną vėl skaitymai, o man dar sakyti ir speech, apie kurią niekas neįspėjo. Gerai, kad atvažiuoja Gabija ir verčia improvizuotą speech į japonų kalbą. Tuo tarpu salėje keli entuziastai susiorganizuoja vertimą į anglų, tad mama nebemala, o tėtė nebekala. Lietuva yra poezijos šalis, sakau. Salė miršta iš juoko.

Po visų salės džiaugsmų būriu kylame į dvidešimt trečią aukštą, ten valgome sušius, mėtomės vizitinėmis ir verkiame, kad nebesimatysime. Tarsi antkapį ant tų verksmų užritiname bendrą nuotrauką, kurioje visus ir įmanoma matyti tik sykiu, atskirai nė vieno įžiūrėti nepavyksta. Japonų poetės vėl organizuoja afterparty. Vėl tempia į restoraną, bet mes jau nebeiname, ačiū. Prisiperkame visa ko parduotuvėje ir einame į skverą, ten įsitaisome tiesiog ant grindinio, pasitiesę tatamius iš banandėžių kartono. Mūsų daug, didžiuma. Šalia švenčia studentai, juos pakviečiame prisidėti. Po kiek laiko prieina du policininkai. Ar negalėtume kiek tyliau. Kad turbūt ne, sako japonų poetės. Policininkai atsiprašo, nusilenkia ir nueina. Gerai, kad čia atvažiavot, sako japonų poetė Yuka. Visa tai vadinasi „Found in translation“, sakau jai. Kokie čia medžiai? – klausiu japonų poečių (sėdim po dideliais medžiais). Sakūros, atsako. Pasidaro gaila, kad Fudžijamos nesimato.

iliustracija
Autoriaus nuotrauka

Kitą rytą visi išsivažinėja, net ir man laikas kilt į kitą viešbutį ir pradėti gyventi savarankiškai. O kaip, tiesą sakant, tai daroma? Atsargiai kilnodamas kojas (neatsargiai pakėlęs koją čia ją lengvai nuleisi klaidingame kelyje) einu į metro, tarsi susimazgiusį siūlą atrinkinėju man reikalingą liniją, o iš paskos velkasi lagaminas, pilnas vinilų bei šioje kelionėje užgyvento prakaito. Nota bene: Tokijo metro keista vieta dar ir todėl, kad kasdien (!) čia po traukiniu puola septyniasdešimt pesimistų.

Visgi septyniasdešimtkart gyvas nuvažiuoju iki savo naujojo rajono – Shinjuku. Vien per jo stotį čia kasdien pereina / pervažiuoja trys milijonai žmonių, visa Mikutavičiaus formato Lietuva. Jei matėte neoninį Tokiją nuotraukose, veikiausiai tai buvo Shinjuku. Einu per jį su prakaitu ir vinilais rankoj, vietinis vėjas seka pavymui, o ausyse skamba U2 daina „Where the Streets Have No Names“. Pavadinimus čia kelios jų turi, gal kas dvidešimta, tik kad jie beveik niekur neužrašyti. Bet žmogus su fantazija neprapuls, štai nepraėjo nė dvi valandos, o aš jau pasistūmėjau beveik kilometrą naujojo viešbučio link. Tik esu kažkokiam šiukšlyne. Kaip man rasti tokį ir tokį, klausiu privažiavusio šiukšlininko. Šis pažiūri manęsp į šiukšles žiūrėti pratusiomis akimis, ilgai galvoja, paskui aštuoniasdešimt trimis japoniškais sakiniais paaiškina kaip. Ačiū, sakau, arigato godzaimas, mano bobutė meška.

O einu visai ne ten. Bet randu, žmogus su fantazija visad ras. Viešbučiai čia šiaip jau pritaikyti žmogui be fantazijos. Kol kambary esi vienas, vietos dar užtenka, bet jei užeina antras, pasijunti kaip lifte. Apartamentuose, be klozeto su valdymo pulteliu ir kibiro didumo vonios, keleivis ras arbatos, arbatinuką, šaldytuvą, šukas, dantų pastos ir šepetėlį, skustuvą, šlepetes, lengvą kimono, batų šaukštą, drabužių šepetį ir kelnių lyginimo mašiną. Vaizdas dažniausiai bus į kaimyninę sieną, įmanomą paliesti ranka, o televizorius rodys žinias: malonus pranešėjas jas skaitys, o šalia stovinti maloni pranešėja po kiekvieno sakinio linkčios galva, sakydama „hai“, „hai“. Maždaug: tikra teisybė, gerai čia pasakei.

Netoliese ir garsusis Kabukicho – Tokijo raudonųjų žibintų rajonas. Kaip nenueisi. Tik kad diena, panos miega, kaip neseniai poetai, vien nesibaigiančiuose pachinko salonuose kaukši žaidimų automatai. Be pastarųjų ir, žinoma, atsibudusių merginų, Kabukicho lankytini dar du kvartalai. Viename jų rasite vien „meilės viešbučius“, kur galėsite apsistoti su savo vertėja (tarkim) trims arba šešioms valandoms. Kainos bus nedaug didesnės negu analogiškose Kauno įstaigose, o patys viešbučiai stengsis vienas kitą pranokti totalaus kičo architektūra, rodytųsi, teįmanoma Disneilende arba Kaišiadoryse. Tačiau kitas kvartalas – priešingas pavyzdys.

Tai Golden Gai, nežinia kaip dangoraižių apsupty išlikęs siaurų gatvelių labirintas, apstatytas tradiciniais dviaukščiais. Kiekviename šeimos baras, kartais net penkių vietų. Sėdi irgi dažniausiai šeimininkų draugai, svetimšaliai nepageidaujami, atmosfera nenusakoma. Čia laikas stovi ir prisikėlęs Yasujiro Ozu čia nesunkiai galėtų filmuoti savo pokarinių filmų tęsinius. Kaip išliko šis rajonas aukso vertės sklype – neaišku, tačiau yra duomenų, kad jį saugo jakudza. Kodėl saugo – irgi neaišku, nejaugi vakarais čia renkasi pagraužti marinuotų pastarnokų.

O daugiau, skaitytojau-san, nebežinau, ką tau ir aprašyti. Vaikščiodavau aš po Tokiją, jo makaronų srėbyklas ir kimono siuvyklas, nuolat paklysdamas, bet visada rasdamas kelią. Buvo šilta, nereikia įsivaizduoti, kad Japonijoj saulė – amžinai tekanti. Gatvėmis vaikščiojo neabejotinai gražiausios pasauly japonų merginos ir animacinių filmų personažais virtę vaikinai. Daug kur, ypač Harajuku rajone, jie praktikuoja vadinamąjį kosu pure (nuo angliško costume play), t. y. vaikšto kaip teatro scenoje. Mėgstu atsidurti tarsi teatro scenoje, net teksto nemokėdamas, tuo labiau kad Tokijo gatvėse jį ir mokėjau ne aš, o vietiniai. Čia ta scena apskritai beveik virtusi virtualia realybe. Chirurgų paskaptuotos japonų merginos atrodo tokios tobulos, lyg būtų suprojektuotos kompiuteriu ir pagamintos gamyklose. Jūs visos man plastikinės, sakiau japonų poetei Yukai. Man tai atrodė komplimentas, jai – ne.

Paskutinį vakarą užtrukau brangiame prekybos centre Takashimaya, bet ir vėl neradau vaikui mašinėlės. Einant iš uždaromo centro, šalia kiekvieno prekystalio lyg terakotinė armija stovėjo išsitempusios uniformuotos pardavėjos. Man einant pro šalį, jos visos tyliai ir lėtai lenkėsi, beveik iki juosmens. Buvo savaip nerealu, atrodė, kad pats tuoj pakilsiu, nuskriesiu oru ir nusileisiu būryje spalvotų pokemonų.

Kitą dieną pakilau, tačiau žemišku KLM laineriu. Siūlėsi mintis jį užgrobti ir taranuoti Perl Harborą. Trumpai paieškojęs akimis sugipsuotų šveicarų karatistų, ištiesiau kojas ir prisiminiau, kad apie kiekvieną įtartiną dalyką reikia pranešti. Įtartina buvo tai, kad skrendu namo, o visai to nenoriu. Tam tikra savo dalimi aš čia lieku, nes man čia gerai. Na, tiek to, dar grįšiu, gal net rytoj. Dar niekada nebuvo taip gerai šalyje, kur esu visiškai, nepaneigiamai, nesuvaidinamai, genetiškai svetimas. Kita vertus, dar niekad neteko būti marsiečiu. Iki pat šitos kelionės ir, ką jau čia slėpsi, porą savaičių po jos.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139844. bri2008-11-26 05:03
Kiek sentimentu sukilo! Atsimenu, kaip lietuviai vis klausinedavo, ka reiskia "mashita".. Mano bobute meska! :) Ir tos 4 cm gylio duobes su reguliuotojais - kartais gyvais, kartais mechaniniais, ir Kabukichou plastikiniai rabu-hoteru, ir Kanda su nesibaigianciais knygynu labirintais. Trenkta salis, kaip pasakytu varna, bet traukia.

139849. r2008-11-26 08:15
autoriaus naglumui nera ribu:"kaip buvo smagu,kaip buvo faina",o kas mane vargo pele pasiims i Japonija,ka negalejo detaliau aprasyt kaip ten viskas buvo?

139850. gerai2008-11-26 08:20
gerai susiskaite

139852. uuu2008-11-26 08:28
Japonija tai ne koks vGxUtflABeU

139863. sloikas2008-11-26 09:41
o man Japonija nepadarė jokio įspūdžio. Gal tik tuo, kad tokie riboti ir bukavoti žmogeliukai (japoniukai) taip gerai tvarkosi europinės plastamsinės cvilizacijos vandenyse

139882. laumė2008-11-26 10:40
nu ką čia bepasakysi - tokie nplo rašiniai yra geri, kaip jau sykį sakiau - gebėjimo juokauti iš jo neatimsi ir norėdama. nors Japonija manęs visai netraukia ir neintriguoja,gal tiesiog - kad pernelyg nepažįstamas daiktas.

139905. kvailutė2008-11-26 13:13
Susiskaitė tai labai gerai, tik jau tam "taip gerai", nuskambėjusiam paskutinėje pastraipoje, pritrūko mėsos, iš kurios jis turėjo išplaukti. Tai liko įspūdis, kad autorius kažko dar nepapasakojo.

139906. TTT2008-11-26 13:41
O kodėl kodėl nugrūdo Navaką į trečią puslapį. O kodėl kodėl ne pirmame jis?

139907. Katė2008-11-26 13:42
Japonijoje, kaip ir visur kitur, aišku, nebuvau, bet Vilniuje matyti japonai man priminė kažkokias pagal protokolą gyvenančias lėles. Man regis, kad jie ir valgo, ir geria, ir mylisi laikydamiesi protokolo reikalavimų, o jei suklysta, nusižudo (nebūtinai charakiri). Panašią nuotaiką pajutau ir čia. O gal visada randi tai, ko ieškai.

139910. TTT2008-11-26 13:49
Kažkaip negražiai mes apie japonus kalbame. Ot tie lietuviai

139911. npl - katei2008-11-26 13:54
o man tokias lėles neretai primena kokie danai ar suomiai, ne tik vilniuj, bet ir pas juos. japonai ten kaip nustebino kažkokia crazy nuotaika, nors žinoma protokolinių paragrafų pas juos tikrai visiems atvejams. nesu japonų specialistas, esu japonų impresionistas:)

139922. katė2008-11-26 15:19
Kodėl negražiai? Tiesiog matome juos kitokius, nes jie iš tiesų kitokie ir yra. Jau vien jų nusilenkimas, san po kreipinio, kimono įveda į kažkokią mums svetimą sistemą. Ir daug taisdyklių. Jų turime ir mes, bet ar laikomės?

139967. am2008-11-26 20:27
šitos akistatos su japonais neatstos nei pats Murakami su visom savo knygom.

139972. mie2008-11-26 21:46
aciu, perskaiciau. paskui dar skaitysiu garsiai.

139984. jz2008-11-26 22:46
pasivaiksciojau kartu... aciu. Smagiai skaitosi :) O as visada norejau i Japonija, Kinija, Tailanda... Vistiek kada nors ten nuvaziuosiu. Kas del paciu japonu, tai mums jie neiprasti savo isvaizda ir elgesiu, taipogi ir mes jiems atrodom nevisai normalus chi chi chi

140200. r2008-11-27 23:31
ana komentara tai tikrai ne as rasiau{jei totas bandys irodyt-netikek,ji rase mano pavydas ,kad nebuvau toj japonijoj ,nekvepavau tu zmoniu gyvenimu,irpyktis,kad toks trumpas tas aprasymas buvo-juk nuotraukose visko daug daugiau.tai va:nuostabybiu nuostabybe

140204. vl2008-11-28 01:29
pupų dėdės talentas

140205. ivs > npl2008-11-28 01:56
pagaliau ir as perskaiciau. smagu buvo paskaityt. vaziuok dar kur nors. i indija gal.

140233. archyvaras2008-11-28 14:10
Aha, gerai skaitosi kaip koks žaižaruojantis privat kelionės esė. Aha, būtinai į Indiją, pasidairyti Mumbajuje...

140289. o siaubas podlyzos, atsibuskit vieną kartą, Jūsų nieks nežemina - būkit savimi2008-11-28 22:19
nebuvo kančios, nebuvo kelionės - šiaip menininkai moka nešti savąją kančią ilgai (arba didybę). Šitas kavianskas bernas, gal net gavnorkinas nematė kančios tokios, kad būtų įdomu skaityti. Vargšas jaunuolis panašus į visus gavnorkinus žemaičius. Hm, nor Kaunas turėtų būt arčiau Vilniaus, nei žiaurios gavnorkliandiškos žemaitijos. O ivs tai --- TAI PODLYZŲ KARALIENĖ, nieko savyje neturinti tik PARAZITIZMĄ be prasmės, jei prasmės nėra. Prisiminkit jos lindimą į DIDYJĮ DONSKĮ.

Bijok, archyvarai - karjerizmo, nes šalia jų tampi niekas, jei esi savimi. Tai toli neinačios replikacijos

140346. to 140289. o siaubas...2008-11-29 13:50
Na o pats kokio šiukšlyno karalius esi?... Prisistatyk: įdomu čia bus mums visiems su tokiu didžiūnu susipažinti.

140360. cc2008-11-29 17:55
Gal kartojuosi? Nepamenu. Gyvus japonus pirmą kartą pamačiau Kaune, senamiestyje, ant lauko kavinukės aukštokos pakylos, pietaudamas. Pro šalį gatve ėjo žmonės. Vieni užmesdavo žvilgsnį į valgančiuosius, kiti varė nosies tiesumu. Valgydamas, akies vienu kampučiu stebėjau šaukštą, kitu- praeivius. Nesąmoningai. Staiga abi akys pamatė būrį, tikriausiai, japonų. Padidėjo mažumą. Ėjo jie po du, po kelis. Labiausiai nustebino jų ūgis. Visi jie buvo žemiau juosmens. Mažut mažutėliai. Ėjo ramiai, šnekučiuodamiesi, fotografuodami. Mano akys susidūrė su mažuliuko oraus džentelmeno akimis. Kurį laiką tiriamai žiūrėjome vienas į kitą, kol susiprotėjęs linktelėjau jam galva. Jis oriai atsakė tuo pačiu. Daugumoje buvo moterys. Stengiausi nachališkai nežiūrėti, bet protarpiais lyg netyčiomis užmesdavau abejingą akį.Jie atsilygino tuo pačiu. Praėjus japonų grupei pagalvojau, kad iš anksto buvau susidaręs neteisingą įvaizdį apie japonų ūgį. Po metų, sutikęs kitą japoną Vilniuje, pagalvojau, kad tai sabonis-san arba anie buvo kokie liliputai iš kažkokio japonų cirko. Net dabar nežinau tiesos. O, norėčiau.

140361. archyvaras2008-11-29 18:10
Aha, gerai, neregimas aštriažodi bičiuli, perspėjai mane savo komentare nr.140289...Ai, nuvažiavo žmogus Japonijon, pažiūrėjo, pamatė,paviešėjo - tegul parašo pasakojimą...O aš pasakysiu -žinau - Japonijoje pensijon išeinantys gali iškart visą pensiją gauti, arba dalimis. Va! O tikrumas ir realioji kančia yra čia, nuskurdusioje, nepriteklių ir jau finansinių spazmų kamuojamoje provincijos Lietuvoje...Skolinsimės iš PB, Europos PRB.

140362. kaip2008-11-29 18:13
keista, kad niekam neuzkliuvo "mama mala, tete kala"... Poetas sitaip apie savo profesijos brolius... Apie kokius nors rusus niekada taip neparasytu juk. O apie japonus kazkodel galima. Ir tautieciai praryja net nemirkteleje. Man buvo bjauru, nors siaip tekstas smagus

140365. mie2008-11-29 18:17
taip, man irgi atrodo, kad musu visuomene perdaug taikstosi su tuo, kad blogai kalbama apie japonus. stai net tokie zodziai "mama mala, tete kala". ir niekas net antakiu nekrusteli. ir dar: visu saliu profesijos broliai, vienykites.

140393. briedis>kaip2008-11-29 22:19
galima ir rusiskai- mama molitsa poka papa kujot.

140395. taip tam kaip2008-11-29 22:50
noreta pasakyt,kad ne bu ne me-gal?

140398. briedis2008-11-29 23:26
noreta pasakyti, kad tas- mama mala tete kala- geriau uz bu ir me kruvon sudetus.

140412. Artūras iš Vilniaus2008-11-30 04:02
nežinau, kodėl, bet norisi nukrist į Tavo Kojas, automatiškai, archyvarai, bet jaučiu Tave tai tik pažemintų, ir Tu sukktumeisi šmaikštščiai. Didelis Ačiū (MAN ATRODO, KAD TAI GALINGAS ŽODIS). Didelis. o šiaip iki, archyvarai. Tikrai iki, Ir Tu, Archyvarai, būk iki. Maldauju "tikrai" Iki. Maldauju.

140436. amigo2008-11-30 13:02
savotiskai parase, graziai apie mokoronu mezgima, apie japonu poetes, bet isivaizduojat, kaip sileika - gelezele butu apie ta pati parases...

140439. mie2008-11-30 14:58
ne, neisivaizduojam, jau kaip butu sileika parases, tai visi cia butume nuluze. kaimietis nelaimingas.

140511. Katė2008-12-01 08:06
Japonų kalboje skiemenį sudaro priebalsis ir balsis, taigi Kęstutis neatsitiktinai ją iliustruoja žodžiais,kurių skiemenys būtent tokie. Aišku, ir su pretenzija pašmaikštauti.

140540. amigo-mie2008-12-01 12:46
neburnokite pries sileika, jo kelioniu aprasymai man labai patinka,butu japonisku zemiu parvezes.

140542. cikada2008-12-01 12:54
ka Navakas parasho- viskas yra gerai...

140552. mie - amigo2008-12-01 13:27
o man nepatinka ir burnosiu kiek noresiu.

140589. vl2008-12-01 19:59
seklumos orfėjas.

140605. haribo2008-12-01 22:11
kam tie apibendrinimai-šiandien taip,o ryt žiū jau kitaip. nors dažniausiai niekas nesikeičia

140621. amigo2008-12-02 11:21
manieringas begimas pavirsiumi, bonvivanas jis dusioje, ir nezinau ka daryt, kad imtu rasyti taip, kaip as noriu - nepakabinsi uz kiausiu ir nepasupsi...

140640. to amigo2008-12-02 16:56
as adekvaciai samprotaunu. gal tariames sit kaip: imkim ir uzmuskim si autoriu... dvasiskai. o siaip tai man nelabai gerai miegasi, kad nacionalines premijos neturi gintaras patackas, stasys jonauskas. sakau tai be jokio humoro. ateis koks velniazin kas ir paklaus kokios daujotytes, kodel balsavai pries....

140916. Tomodachi :-) 2008-12-05 10:45
,,mano bobutė meška" - prajuokino :D Japonija, tiksliau, vizitas joje yra mano tikslas. Džiaugiuosi, kad poetui pavyko ten nukakti.Dėl straipsnio... Na, tai įspūdžiai, būdingi kiekvienam pirmą kartą kaktomuša susiduriančiam su Japonija. Ir pats autorius mini simboliais tapusius samurajus, raižinius, pokemonus, cosplay ir pan. Bet tai natūralu, juk nepažinsi šalies iš karto, ja nesidomėjęs.

142176. ainasau2008-12-15 15:55
Labai fainiai parase. Prisijuokiau

Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:33 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba