ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio

Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Asmeninio archyvo nuotrauka

Nesiskundėte ir taip įvertinimų stoka, bet šiemet esate įvertintas garbingiausia nacionaline regalija; tiesą sakant, kaip vienas iš labiausiai to nusipelniusiųjų. Bet pakedenkime pradžias – kur ir kokioje aplinkoje gimėte, kokias gyvenimo išminties pamokas gavote iš tėvų, giminės, protėvių?

– Gimiau vidutinių valstiečių šeimoje Padvarių kaime (Šilalės r.). Dabar suvokiu, kad tai man buvo labai svarbu, nes taip gavau etninės kultūros pagrindus. Viską, kas kaime dirbama, patyriau: ariau, akėjau, sėjau, dalgiu rugius pjoviau, šienavau, septynerius metus už mamą kaip kolūkietis dirbau. Taip pažinau ir gamtą, ir darbus, ir žmones. Būdamas septynerių, išmokau skiepyti vaismedžius (dėdė pamokė) ir paskui užveisiau sodą (32 obelų). Medį sodinti – didelis malonumas. Be to, iš folkloro atėjau į folklorą. Būdamas vaikas 1948 m. bandonija (turėjau ir smuiką) grojau pirmojoje vakaruškoje, vykusioje po Šv. Antano atlaidų Stulgiuose. Septynerius metus buvau kaimo muzikantas, kviečiamas atgrojau septynerias vestuves – jų papročiai man tapo žinomi savaime kaip gyvenimo dalis. Tada vestuvėse grojantis muzikantas juos turėjo gerai išmanyti, kitaip apsijuoksi, neprisidursi vieno kito rublio.

Tėvai Padvariuose buvo beveik vietiniai, tik atsikėlę ten iš kitos Bijotų dvaro pusės, iš Barzdžių, kurie buvo laisvųjų valstiečių kaimas. Ten pat ir Vyšniakalnis, ąžuolija, kurioje buvo nukirsti didieji Baublių ąžuolai (dabar jų 2 ha plote prisodinta apie 200). Tėvas ir jo broliai buvo amatininkai – du kriaučiai ir du kalviai. Tėvukas kaip Palangos Juzė septynerius metus vaikščiojo po ūkininkų kiemus siūdamas, užsidirbo pinigų ir Padvariuose nusipirko trobą. Ten Dionizo Poškos dvaro pakraščiu ėjo, matyt, baudžiauninkų iškirsti kirtimai – apie pusantro hektaro žemės lopeliai. Tiesa, kai nusipirko tą gyvenimą, buvo dalijamos dvaro žemės, tai šiek tiek ūkis prasiplėtė, be to, dar teko ir dvaro ganyklų – susidarė aštuoni hektarai. Troba buvo statyta 1862 m., perdirbta ir dabar tebestovi. Niekaip nepavyko nustatyti, koks baudžiauninkas ją buvo pasistatęs. Mamos Misių giminėj dar buvo du broliai staliai. Jie irgi buvo kilę iš Barzdžių, tik turėjo daugiau žemės (apie 30 ha). Ypač mamos brolis Aleksas buvo geras stalius – jis nėjo statyti namų, namuose pagal užsakymus dirbo spintas, komodas ir kt. (Petras labiau buvo įgudęs daryti ratus, ūkio padargus). Būdavo, iš Amerikos atsiunčia knygą su nuotraukomis, tai jis ją peržiūri ir pagal tai daro. Klausdavau jo: kaip darai? Sakydavo: galvoju, kaip daryti, o paskui naktį susapnuoju.

Bendraujant su skandinavais pasidarė įdomu, kokia galėtų būti mano pavardės kilmė, juolab kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Barzdžiuose gyveno apie 10 Skrodenių šeimų, ir visi jie buvo tokie biedniokai. Būnant Suomijoje paaiškėjo, kad kai kurių jų mokslininkų pavardės yra Skrodenijus. Suomiai net nesunkiai mano pavardę ištaria, nors šiaip jie trijų priebalsių iškart negali ištarti, o kai tokia samplaika būna atėjusi iš švedų kalbos – jau gali. Ar nebus tai likę iš Šiaurės karo laikų, kai per mūsų kraštą perėjo daug švedų, daug kalnelių ir dabar vadinami švedkalniais, apie juos gausu pasakojimų. Gal bus likęs koks švedų kareivis? Juolab kad palikuonys buvo neturtingi... O kaimynai jau kaip reikiant buvo įsigyvenę, ypač didžiažemiai Gailiai ir Misiai.

Esu atėjęs iš gyvojo folkloro. Atsimenu, kaip vakarais mes, kaimo muzikantai, grodavom. Rūkas iš lomų kyla, sako, kad ten zuikiai pyragus kepa. Atsisėsdavom kuris nors namų kieme ir užgrodavom, vėliau išeidavom iš namų ir grodavom (mes ant kalno plikumos, kuri iš vakarų ir pietų buvo apsodinta eglėmis, gyvenom), greit prisidėdavo du kaimynai muzikantai, kitoje pusėje atsiliepdavo žmogus su akordeonu, o mergikės uždainuodavo. Tada net nenujaučiau, kad kada studijuosiu tautosaką. Man labai patiko senoji literatūra, šeštoje klasėje net apie ją nusirašiau Zigmo Kuzmickio vadovėlio dalį. Tada namuose knygų neturėjom – tik keturias maldaknyges ir peklos knygą, išleistą 1863 m. Viena maldaknygė buvo leista 1845 m. – kiti beveik neįskaitė, pabandžiau ir perskaičiau, buvo gana savita – su meditacijomis, pagraudenimais.

Ar, be kaimo vestuvių, dar patyrėte bendruomenišką kitų kalendorinių, šeimos, darbo švenčių nuotaiką, patalkius, subuvimus po atlaidų?

– Buvau pokario vaikas. Tada buvo baisu vaikščioti po kaimus persirengus Užgavėnių žydais. Norėjo, bet bijojo žmonės tai daryti. Net vakaruškose groti reikėjo drąsos; aš išvengiau bizūno, o kai kuriuos muzikantus atėję miškiniai išplakdavo, žmonėms batus nuaudavo... Nebebuvo prieškario romantikos, jei retai kada ir būdavo vakaruškos, stengdavosi baigti, kol dar naktis neužėjo. Taip buvo iki 1951 m. Per Užgavėnes klojime pakabindavo sūpynes – būdavo daug vietos, tai tik virves per siją nutiesi. Sakydavo, kad tada reikia daug važinėtis – su šlajukais pavažiuodavom pas dėdę ar kitur. Ant ledo bandydavo daryti karuselę – kai smarkiai įsisukdavo, ne vienas vaikas ir nosį nusibalnodavo. Užgavėnių vaikščiojimas buvo paplitęs daugiau iki karo.

Bet vis tiek daug kas buvo išlikę žmonių prisiminimuose, kalbose...

– Žemaitijoje buvo svarbios ir Užgavėnės, ir Velykos. Tyrinėtojai yra pastebėję, kad pavasario švenčių papročiai tarsi yra perskelti į dvi dalis. Be Užgavėnių persirengėlių, buvo ir vadinamieji velykžydžiai. Jie išdykaudavo bažnyčioje arba šventoriuje. Tai tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Dabar Žemaitijoje ši naktinė „žalnierių“ budėjimo bažnyčioje tradicija, nors ir sunkiai, yra išlikusi Pievėnuose (Mažeikių r.).

– Velykų persirengėliai gąsdindavo moteriškes, nes seniau į bažnyčią jos eidavo jau vakare – visai nakčiai. Toms, kurios užsnūsdavo, pakišdavo po nosim štinkspiričio (amoniako). Iki karo eidavo ir per Užgavėnes su kaukėmis – D. Poškos Baublyje jos (ir velykžydžių) buvo eksponuojamos (dabar jau išvogtos). Kaukės nerodė nacionalinio charakterio – žydai, čigonai, vengrai ir kt. buvo su medinėmis kaukėmis, kreivomis nosimis, prie jų prikabintu varvolu ar viniukas būdavo įkaltas, kad „meiliau“ šeimininkei ranką pabučiuotum, keli kyšantys dantys – protėvio dvasios atmaina arba atgarsis. Esu ten užrašęs ir vieną kitą pasakojimą, oracijų. Žinoma, ir pablevyzgodavo, nesivargino dėl to, nes jei kaukę užsidėjau, esu nebe aš. Esu tai, kam atstovauju. Penkiatomėje antologijoje „Lietuvių tautosaka“ yra įdėta keletas mano užrašytų oracijų, bet jos suredaguotos, žinoma, pagražintos, kurgi jau ten dėsi, kaip žmonės kalba. Juk bandyta įkalti, kad lietuviai nemėgsta blevyzgoti.

Taip, esą dauguma jų beveik šventieji arba bent jau angelai su prakaituotom pažastim... O kas nulėmė, kad rinkotės lituanistiką, vėliau folkloristiką, o joje – kalendorinių apeigų tautosaką?

– Lituanistiką buvau pasirinkęs jau vidurinėje mokykloje, nes tikslieji mokslai nesisekė ir nedomino, nors klasėje visada buvau pirmasis mokinys. Tiesiog patiko humanitariniai ir istoriniai dalykai. Antai penktoje klasėje bažnyčioje išmokau baigiamąją mišparų giesmę „Dixi Dominus Domino meo...“ Mokytojas Pranas Martinkus buvo geras lituanistas, mes sutarėm – duodavo knygų paskaityti, buvau literatų būrelio pirmininkas. O matematikas sakė – iš to žmogaus nebus, ir netapau žmogum, tik filologu. Kai studijų metais gyvenau su teisininkais, jie sakydavo: „Gyveno trys broliai – du protingi, trečiasis – filologas.“ Iš pradžių mano idėjos universitete apie tautosaką nesisuko. „Persilaužiau“ tada, kai trečiame kurse pas mus atėjo mokslininkai tautosakininkai iš instituto (Antanas Mockus, Bronė Kazlauskienė, Pranutė Jokimaitienė) ir paprašė, kad studentai dainų katalogui padėtų rašyti korteles. Rašiau kaligrafiškai, todėl po pirmojo blyno paprašė darbą tęsti, o aš tada bagotai negyvenau, reikėjo užsidirbti. Be to, 1957 m. iš Laukuvos, iš mano krašto, atvažiavo studijuoti Norbertas Vėlius. Susitikdavom, pasikalbėdavom, jis buvo rinkęs tautosaką nuo Laukuvos iki Kaltinėnų, sako: o tu rinkdamas nuo Bijotų nueik iki Kaltinėnų. Taip ir sutarėm, tik bėda, kad tada birbyne grojau universiteto ansamblyje, o repeticijų buvo tiek daug, kad niekur ilgiau negalėdavau nutolti. Tada, atsimenu, kartu su juo buvom atsivežę puikią dainininkę Anelę Čepukienę (turiu gražių jos man rašytų laiškų), bet įrašinėjo Norbertas, nes aš neturėjau kada. O ketvirtame kurse tada dar net ne docentas Donatas Sauka pasiūlė rašyti kursinį darbą iš kalendorinių apeigų tautosakos. Ir diplominį tokį lyginamąjį rašiau, nors tada dar balansavau tarp kalbotyros ir literatūros. Ypač patiko istorinė kalbotyra, lankiau graikų kalbos kursą, išmokau lenkų kalbą – rašiau darbą, kur būtinai reikėjo išsiversti tekstų iš lenkų kalbos, ėmiau skaityti su žodynu ir pramokau, o mano slapta mintis buvo perskaityti D. Poškos laiškus, rašytus lenkiškai. Mokėdamas kalbų, galėjau lyginti įvairių kultūrų duomenis, todėl lyginamasis metodas man natūraliai prilipo.

Baigęs studijas gavau kvietimą ateiti dirbti tautosakininku į institutą. Tą pačią temą pasiūliau ir disertacijai. Valdžią tada buvo ištikęs šioks toks sumišimas, nes tai jiems buvo slidoka tema. Galop leido, o vadovauti mano darbui pakvietė Zenoną Slaviūną. Ir jis baugštėsi dėl tos temos, jo mintys kai kur nesutapo su instituto reikalavimais. Man buvo pasakyta, kad kiekvienas parašytas darbo skyrius bus svarstomas instituto tarybos posėdyje. To gero turėjau per akis – tos akistatos reikalavo daug jėgų, energijos; be Z. Slaviūno, daug padėjo draugai Kazys Grigas, Leonardas Sauka ir kt. Bičiulystė iš tų metų liko visam laikui.

Rašydamas disertaciją, jau naudojausi lyginamąja keturiolikos kalbų medžiaga. 1968 m. darbą iš kalendorinių apeigų tautosakos apsigyniau. Žvilgsnis į kitų kultūrų duomenis padėjo man išeiti į pasaulį, taip pat ir istoriniu lyginamuoju būdu parašytos studijos. Pavyzdžiui, radau studiją apie „Jievaro tiltą“. Mūsų tautosakoje tai kalendorinis žaidimas. O kas tai, ką jis reiškia? Žiūriu, žurnale „Slavija“ čekų kalba publikuojamas Oresto Zilinskio straipsnis apie tai. Kas išvers? Niekas. Paėmiau žodyną, peržiūrėjau gramatiką ir pirmąjį puslapį sunkiai, antrąjį lengviau, o paskiau skaičiau ir perskaičiau. Ir pasirodė kitoks europinis kontekstas. Ir su kitomis kalbomis panašiai.

Ir iš to parašėte įdomų straipsnį apie „Jievaro tiltą“.

– Dabar jau manau, kad tas pirmasis straipsnis šia tema buvo gana silpnokas, geriau ir plačiau į tai žvilgterėjau monografijoje „Baltai ir jų šiaurės kaimynai“. Ten įpyniau daugiau estų medžiagos, apibendrinčiau pažvelgiau į europinę tradiciją, įtraukiau daugiau lietuviškos medžiagos.

Ir ką pamatėte? Kas tas Jievaro tiltas? Kokios pagrindinės tezės?

– Iki galo visos esmės dar neatskleidžiau. Daug kas lieka neaišku, bet kai kas paaiškėjo. Europoje susiformavo dvi šio žaidimo kryptys. Pirmoji susijusi su mitologija, perėjimu į kitą pasaulį. Vartai arba tiltas (estų kalba tai „Vartų žaidimas“, volotarj, volodarj ir pan. – ukrainiečių, bulgarų ir kt.), remiantis Wilhelmu Mannhardtu, aiškintini mitologiniu aspektu, o antrasis požiūris labiau istorinis – mitologizavimas nugrimzta į istoriją. Manoma, kad veikia pilies sargybiniai, kurie saugo tiltą ir gali einančiuosius praleisti arba ne.

O gyvųjų ir mirusiųjų ryšiai, funkcijų ir galių perėjimai, taip pat su kalendorine situacija susiję šio žaidimo kontekstai?

– Galbūt, sunku pasakyti, šiaip žaidime „apžaidžiama“ naujo pasaulio kūrimo idėja. Europoje net toks variantas yra – kai pasilieka vienas einantysis, jo klausia: „Pas ką tu nori – pas velnią ar pas Dievą?“ Manau, tai jau krikščionybės atnešta naujovė, įvaizdžio perkūrimas, pasaulio persidalijimas. Jievaras yra Pasaulio medis. Be to, iškyla amalo fenomenas, jo buvimas rodo sąsajas su mitologija (ir kitur amalas yra mitinis augalas). Vienintelis tekstas užfiksuotas Lietuvoje, kur dainoje yra minimas amalas. Tai kelia daug minčių, ir reiktų dar platesniame kontekste apžvelgti Jievaro prasmes, simbolinę raišką, mitinį podirvį. Tai mįslinga, juolab kad panašių motyvų yra ir, pavyzdžiui, advento–Kalėdų tautosakoje.

Manau, ir kalendorinių apeigų tyrimuose, be advento–Kalėdų laikotarpio dainų ir žaidimų, telkėte dėmesį į Užgavėnių, Velykų ir Joninių (Kupolių) tautosaką?

– Užgavėnių dainų maža, viena kita, nors dabar bandoma ir daugiau jų priskirti.

Antai „Čiūž čiūželė“...

– Taip, sutartinė „Čiūž čiūželė, vež veželė, kad mūs lineliai užderėtų“, bet ji sutampa su latvių dainų motyvais. Yra ir dainų, kuriose „laivelyje mergelė sėdi ir plaukus šukuoja“ ir ką nors siunčia... Neaiškus motyvas, bet aš Užgavėnes daugiau traktavau kaip liaudiškojo teatro apraišką, nes tai visas kompleksas: persirenginėjimas, kūrinių atlikimas ir kt., vėliau net buvau pasiryžęs rašyti monografiją apie tai ir medžiagos buvau susirinkęs, bet nukrypau į kitus vandenis.

Ar gvildenote visą lietuviškąją, ar tik žemaitiškąją, ar kur kas platesnę europinę medžiagą?

– Kokią tik galėjau pasiekti ir prie jos prieiti. Tada nebuvo jokių katalogų – sėdėjau institute ir peržiūrėjau gal tūkstantį rinkinių. Stalčiai prigrūsti tų išrašų. Ir kituose rankraštynuose rinkau duomenis. Aišku, naudojau ir spausdintą literatūrą, peržiūrėjau periodiką, ėjau su raštais į spec. fondą. Skaičiau Motiejų Strijkovskį, Alessandro Guagnini, Matą Pretorijų, Teodorą Lepnerį...

Ir užmirštus, bet įdomius XIX a. autorius – Ambraziejų Kašarauską, Jurgį Pabrėžą, beje, vienuolį pamokslininką, smerkusį „negerus“ papročius apie Salantus, žolininką, beveik žiniuonį, gimusį Kalviuose, netoli Simono Daukanto gimtinės.

– Esu Jurgiui Pabrėžai paskyręs straipsnį, kur jo medžiagą pateikiau su komentarais, kokios „nepaščysvestys“ dedasi „laike veselijos“ arba kaip ten vaikšto velykžydžiai ir paskui, kitą rytmetį, „gol, vem ir ein melsteis“. Tą medžiagą peržiūrėjau ir panaudojau, kaip ir Žemaičių vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio 1812 m. ganytojo laišką, kuriame jis labai tiksliai aprašė, kaip tie persirengėliai vaikšto. Kai Velykų procesija eina apie bažnyčią, velykžydžiai eina priešinga kryptimi ir visaip darkosi, juokina žmones, kelia triukšmą. Aprašė visa su detalėmis – tai vienas autentiškiausių persirengėlių vaikštynių aprašų. Gaila, kad kai Pranė Dundulienė tą tekstą dėjo į savo knygą, jis neteko gal pusės apimties ir vertės. Gal jai vertė kokia nepatyrusi studentė, prastai mokanti lenkiškai, ar buvo kokios ideologinės priežastys. Prigadino – tas tekstas šiek tiek „invalidas“. Turiu išsivertęs visą rankraščio nuorašą ir esant reikalui jį cituoju.

Kaip tada traktavote Joninių (Kupolių) pavadinimą, prasminį lauką? Dabar tie svarstymai yra toliau paėję, kontekste atsidūrė ir vasaros saulėgrįžos šventės Rasos vardas, prisimintas ir prūsiškas mažlietuviškas Krešių (susijęs su vešėjimu) įvardijimas...

– Rasa, manau, buvo neesminis šios šventės dėmuo – labiau antraeilis. Atrodo, P. Bezsonovo knygoje „Baltarusių dainos“ rašant apie Vilniaus apylinkes minima Kupolių (Kupalos) šventė ir sakoma: „Tam na Rosach.“ Vadinasi, visa vyko Rasose arba Rasų kalne. Yra panašus šaltinis ir iš XIX a. Žinoma, kas kita, kai rasą moterys nubraukia siekdamos užkeikti, atimti karvėms pieną, pakenkti kaimynams.

Bet reikalingas patikslinimas – o kodėl tada taip pats Rasų kalnas pavadintas? Ar ne todėl, kad būtent ten buvo viena iš svarbių ar net centrinių šio krašto apeiginių šventviečių, kurioje galbūt labiau specializuotasi švęsti didžiąją vasaros šventę?

– Apie tai sunku spręsti, kita vertus, dabar dažnai bandoma pervadinti kad ir nežmoniškai, bet kitoniškai. 1957 m. buvo prasidėjęs žiemos švenčių šventimo pakilimas – oficialiai leista švęsti pervadintas šventes, o iš esmės buvo duota eiga Kalėdų persirengėliams. O kiti vėliau sugalvojo Jonines švęsti. Tik kaip tai daryti? Buvo tokių apsitarimų. Nežinia, kodėl jos tada buvo bandytos pavadinti derliaus švente? (Beje, mano sudaryta Užgavėnių bibliografija yra paskelbta, o Joninių bibliografijos kažkodėl nespausdino, matyt, per daug ten visko pririnkau – ir nuorodų, ir aprašymų.) Uždraudus švęsti Jonines, regis, 1958 m. Ambraziejus Jonynas parašė straipsnį apie Joninių prasmę. Reikėjo suprasti tada, kad Joninėmis tos šventės nebuvo galima vadinti, nes tai susiję su šventojo vardu, Kupolės irgi netiko, nes regima sąsaja su Ivanu Kupala, taip pat krikštytoju. Tada jis iškėlė mintį, kad gal šventę reiktų vadinti Rasos švente – būtų bent jau neutralu, neužkliūtų sovietų davatkoms. Va kur buvo įvarytas pirmasis kylys šventės pavadinimų nesusipratimuose. Kai sovietmečiu rašiau apie tai straipsnį (jį perskaičiau konferencijoje Ateizmo muziejuje), supratau, kad Kupolė kilusi ne nuo „kupatsa“ (maudytis); ryški sąveika su augalija, jos klestėjimu, kupėjimu, vešėjimo metu – tai žemės augalijos ir Saulės pagerbimas. Dabar ir rusų tyrinėtojai kaip vėlyvos kilmės atmeta šv. Jono įtaką pavadinant šventę. Svarbiausia įžvalga šioje šventėje: kupėti – vešliai augti. Aišku, svarbus ir vanduo – kaip apvalomasis elementas. Antai Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas“ per Jonines visi nuogi per upę traukia pasitikti saulėtekio. Kas tai? Apsivalymo apeiga, vėliau virsianti rusiška orgija.

iliustracija
Asmeninio archyvo nuotrauka

Ir, matyt, įvairių tautų šventėse dar svarbi dviejų stichijų – ugnies ir vandens – įtampa?

– Ir tai, ir dar tai, kad vanduo turi vaisingumo ir apvalomąją galias. Perėję išbandomąjį šventės slenkstį žmonės vėl panirdavo į kasdienybę, tapdavo „normalūs“. Juk ir Europoje iki XVII a. Joninės iš esmės buvo suvokiamos kaip orgijų naktis. Kartą Verkių rūmuose skaitydamas pranešimą apie tai pasakiau, tai kad puolė mane moterys – ne, nei jos, lietuvės, nei vyrai ne tokie, jie beveik šventi... O dalykas paprastas – jei tai visuotinai buvo Europoje, tai tik vienur anksčiau, o kitur vėliau panašūs apeiginiai papročiai išnyko. Dabar daug kas (ir naujieji pagonys) Rasos švente gyvena, bet aš nemanau, kad tai tikra vasaros saulėgrįžos šventės idėja. Manau, autentiškiausias yra Kupolių šventės pavadinimas.

Bet Kupolėmis ir Sekmines vadina, labai išplėstas pasidaro kupoliavimo laikas, bet ar galime tai suvokti kaip artėjimą į vasarovidžio viršukalnę, į šviesiausią ir balčiausią dieną, į gėlių ir žolynų kupą?

– Taip, Sekminės irgi vadinamos Kupolėmis, jose yra kiek kitokie papročiai; rusai tada turi daug berželių pagerbimo akcentų, o mes vis dėlto papročių laikymosi požiūriu esame arčiausiai slavų. O sąsajų tyrinėjimai dar tik prasidėję; kai rašiau disertaciją, į mitologiją negalėjau daug leistis, nes buvo priimta manyti, kad mitologija – religija, o tai – liaudies opiumas.

Visgi Jūsų darbuose labai užčiuopiamas mitinių vaizdinių apmąstymų podirvis, perspektyva.

– Be to neįmanoma apsieiti, jei nagrinėji papročius, ritualus. Kalbant apie folklorą reikia nuolat gręžtis į mitinių vaizdinių lobyną ir klausti – o kaip buvo tada? Ką prasmingo paveldėjome dabarties kultūrai?

Kiek toje mitikos atodairoje Jums reiškė N. Vėlius?

– Prie mano darbų jis tiesiogiai nedaug prisidėjo, tik mudu susėdę prie kavos ir jo padaryto vyno projektavome baltų mitologijos šaltinių leidybą. Ypač kai dirbau respublikinėje bibliotekoje rankraštyno vedėju – galėjau prieiti prie šaltinių, surašydavau jam, kas fonduose yra. Pasišnekėdavom, ką ir kaip daryti, kai ką jam verčiau iš suomių kalbos, prirodydavau kitų talkininkų, bet tada mažiau domėjausi mitologija, nes jau buvau įklimpęs į finougristiką. Tiesa, slavistams skaičiau baltų ir slavų mitologijos spec. kursą, bet greit atsisakiau – kam eiti į tokį daržą, kur sunku orientuotis, mitologija – labai sudėtingas reiškinys, jai reikia atsidėti iš esmės.

Kaip ir kodėl įžengėte į finougristikos pasaulį? Ilgam ir, atrodo, iki ausų...

– Penkiasdešimčiai metų... Dar universitete su Algiu Vaitkumi sudarėm planą mokytis kalbų. Ypač „užkliudė“ Aukusti Robertas Niemi, kuris mokėjo lietuvių kalbą, rinko ir leido tautosaką, – buvo įdomu, kad iš kažkur atsibastęs žmogus nuveikė tiek darbų. Aišku, plačiau tada neįsigilinau, nes tautosakos kursas buvo labai primityvus (skaitė A. Jonynas). Antra, užkibau už to, kad suomių kalboje yra daug baltiškų skolinių, mat tada galvojau ir apie kalbotyrą, skaičiau Kazimiero Būgos „Aistiškus studijus“ (taip jo pavadinti) ir iš ten juos nusirašydavau, taip pat ir iš Jānio Endzelīno veikalo „Latviešu valodas gramatika“. Taline lankydamasis su ansambliu susipažinau su dviem politechnikos studentais; tuo metu mokiausi estų kalbos; beje, vėliau dvi kurso drauges „ištekinau“ už estų, abi dabar gyvena Taline.

Meilės emigrantės...

– O aš tarptautinis piršlys... Vėliau Maskvoje koncertuojant susipažinau ir su dviem suomių studentėmis, nors beveik nesusišnekėjom, nes jos net angliškai nemokėjo, tiesa, vėliau kažkaip bendravom per estų kalbos nuotrupas. Pasikeitėm adresais, paskui gavau atviruką su gal dviem suomiškais sakiniais. Reikėjo išsiversti, nes įdomu, ką rašo. Išsiverčiau ir ėmiau ieškotis suomių kalbos gramatikos. O 1970 m. išleidau pirmąją knygą, išverstą iš suomių, karelų ir rusų kalbų – „Karelų pasakas“. Dabar jau iš suomių kalbos esu išvertęs 25 knygas, be to, iš estų – 4, po vieną iš sorbų, lenkų, bulgarų kalbų.

Lyg ir logiška, kad Jūsų habilitacinės disertacijos tema „Baltai ir jų šiaurės kaimynai“. Jau „nardėt“ bendresniam kultūros kontekste – ne tik folkloro, etnologijos, mitologijos?

– Maždaug nuo 1970 m. medžiagą rinkausi gana tikslingai – ką apskritai iš baltų ir finougrų ryšių būtų įmanoma rasti. Juk tada į Suomiją negalėjai tikėtis nuvažiuoti, tik buvo paranku, kad dirbau bibliotekoje ir literatūra buvo po ranka. Iš pradžių krypties griežtai nenustačiau, nes dar nežinojau, kur ką rasiu. 1975 m., jau dirbdamas Pedagoginiame institute, gavau trijų mėnesių stažuotę Suomijoje. Ten viskas buvo labai neįprasta, sunku, jaučiau ir „kūmišką“ akį – juk ne veltui forminant dokumentus daviau 15 nuotraukų, be to, nežinojau, kur rinkti medžiagą, o priskirtasis profesorius buvo šaltas kaip tipiškas suomis – eik ir dirbk, kur nori! Vėliau apsipratau, kai ką susirinkau. O dar vėliau Suomių literatūros draugija padarė malonę – priėmė nariu korespondentu užsieniečiu. Darbų iš šios srities tada nedaug tebuvo, bet, matyt, žvelgta į ateitį. Kai kas mano, kad toji draugija kaip mūsų draugijos – susirenka kartą per metus į kokį minėjimą... O ji įkurta 1831 m., turi pasaulyje didžiausią ir geriausiai tvarkomą tautosakos archyvą, kuriame saugoma apie 3,5 milijono vienetų; turi literatūros archyvą, dvi bibliotekas – etnologinę ir fenikos (suomių literatūros vertimai, archyviniai leidiniai), kasmet išleidžia apie 100 pavadinimų mokslo darbų. Žodžiu, jos veikla prilygsta humanitarinių mokslų akademijai. O man atsivėrė aukso gysla – draugija nuolat nemokamai siuntė išleistas knygas. Tarsi būčiau atsidūręs prie tikrojo lango į mokslinę finougristiką. O jie išleidžia vertingų folkloro, lingvistikos, šiek tiek etnologijos studijų. Užsisakau, kas įdomu, ir gaunu. Žinoma, manęs sovietmečiu nepasiekdavo leidiniai, jei juose būdavo minimas generolas Carlas Gustavas Mannerheimas, jie keliaudavo į R. Šarmaičio kompartijos istorijos instituto spec. fondą.

Be studijos apie baltus ir jų šiaurės kaimynus, įsidėmėjome Jūsų straipsnius apie A. R. Niemi, Mailą Talvio, Jooseppi Mikkolą, Viljo Mansikką ir kt. „lietuviškas“ suomių asmenybes. Mažiau gal girdėjome apie radinį archyve – apie 500 A. R. Niemi Lietuvoje užrašytų dainų.

– Susidarė keista situacija. Bendrauju su A. R. Niemi anūku, matematiku, Helsinkio universiteto prof. Hanno Niemi, kuris dabar yra ir Suomijos Donelaičio draugijos pirmininkas; yra pramokęs ir lietuviškai, žodžiu, eina senelio pėdomis. Su juo buvo tartasi, kad reiktų išleisti minėtas lietuviškas dainas. Susitariau su Literatūros ir tautosakos institutu, jie paskyrė žmogų, kuris atseit rengs medžiagą spaudai, o H. Niemi tam rengimui (ne leidimui) išrūpino finansavimą. Rengė, rengė, bet iki šiol neparengta, ir H. Niemi už tai mane keiksnojo, nes jam reikėjo fondui grąžinti pinigus.

Dėl melodijų. Daugiausia buvo užrašyta dzūkų dainų, bet yra jų ir iš šiaurės Lietuvos. Užrašyta A. R. Niemi 1910–1911 m. į fonografo volelius, kurie išliko minėtoje draugijoje, jie buvo žinomi ir iki karo, bet niekas iki jų tada nepriėjo. Aš gavau kopijas, perrašytas iš volelių, kurie dabar saugomi kaip muziejinė vertybė. Vien melodijas spaudai rengti nebuvo galimybių, nes šifravimas sunkus, kai ko išvis nepavyks iššifruoti, jei pavyks, tai apie 300 melodijų grąžinsim į gyvenimą – tada rastume ir dainų tekstus. Klausimas pakibęs, bet nauja instituto vadovybė (ypač direktoriaus pavaduotoja tautosakai Jurgita Ūsaitytė) palankiai žvelgia į šios leidybinės kebeknės išjudinimą.

Girdėjau, vyksta suomių ir lietuvių „apsikeitimas“ paminklais?

– Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta organizavo paminklo A. R. Niemi pastatymą Helsinkio Hetaniemio kapinėse. Jo sūnus Turo Niemi sumanė panašiai atsakyti Lietuvoje – sūnui Hanno prisakė pastatyti paminklą A. Sabaliauskui, nes anas gražiai pagerbė A. R. Niemi. Įsitraukiau ir aš, ir Malaišių kapinių koplyčioje, kur A. Sabaliauskas palaidotas, 2001 m. įrengta paminklinė lenta, kurią sukūrė skulptorius Vladas Vildžiūnas (jo žmona Marija Ladigaitė yra A. Sabaliausko giminaitė). Gaila, kad likus mėnesiui iki lentos atidengimo Hanno tėvas mirė.

Dar Helsinkyje radote M. Talvio ir J. Mikkolos Seirijuose, Ūdrijoje ir Plokščiuose užrašytos tautosakos?

– Radau ten apie 70 pasakų ir apie 150 dainų.

Koks jų likimas?

– Guli mano stalčiuje. Planuoju parengti leidinį. Dalį medžiagos kartu su Živile Ramoškaite paskelbėme „Tautosakos darbuose“. Tai tas sąsiuvinis, apie kurį atsiminimuose M. Talvio rašė, kad dainų užrašinėti eidavo kartu su Vincu Kudirka – tai paskelbėme, nes ten buvo ir melodijos. Ir V. Kudirkos ranka ten yra pataisymų prirašyta. Kita medžiaga yra be melodijų, ne jos pačios – kiti užrašė. O pasakas užsirašinėjo J. Mikkola, nes jis rinkosi sau kalbinę medžiagą. Rašyta pieštuku; aš nusirašiau tik tas, kurios buvo iki galo užrašytos ir kurias galima iššifruoti.

Jau 35 metus VPU skaitote lietuvių tautosakos kursą, 1973 m. perimtą po Z. Slaviūno mirties. Turėjote įvairių senosios literatūros kursų, spec. kursų. Vis dėlto didžiausias išliekamasis Jūsų pedagoginis darbas – per studentų praktikas sukauptas apie 1000 rinkinių ir 70 000 tautosakos vienetų archyvas, kurį kaip atskirą fondą 2005 m. perdavėte Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštynui. Be to, nuo 1966 m. ir kaip kraštotyrininkas kaupėte tautotyrinę medžiagą. Taip pat studentams ir kitiems besidomintiems parengėte tris „Tautosakos rinkėjo vadovo“ laidas.

– Archyvą kaupti buvo pradėjęs jau prof. Z. Slaviūnas – išsiplėšia lapą, jei prisireikia... Kai 1973 m. jį pakeičiau, kilo mintis steigti rimtesnį archyvą (Z. Slaviūnas viską nešdavosi namo – dabar neaišku, koks jo išsineštųjų rinkinių likimas, kur jie pakliuvo). Vėliau skatinau (ir net verčiau) studentus rinkti tautosaką, nes tautosakinė praktika buvo įteisinta ir mokymo programoje (tik trijuose Sovietų Sąjungos pedagoginiuose institutuose eksperimento tvarka – pramušė vėl Z. Slaviūnas). Įvairiai dirbom – esam vykę į ekspedicijas, kai kurie studentai praktiką atlikdavo su mokslininkais tautosakininkais institute (aišku, ir medžiaga ten nueidavo), kai kam duodavau užduotis rinkti tautosaką gimtinėje ir jie padirbėję namie atveždavo rinkinius. Vėliau jau reikalavau ir magnetinių juostų bei kt. įrašų. 2005 m. buvo nutarta, kad tautosakinė praktika studentams nebereikalinga; medžiagai tvarkyti žmogaus nebuvo, tad perdavėm kaip atskirą fondą. Šiek tiek gaila, bet ir mokymo programas ministerija ėmė keisti...

Tikrai „saliamoniškas“ minister(st)vos (Egmonto Jansono „išradimas“!) ir „pedagogų kalvės“ sprendimas!

– Ką darysi, kita vertus, mūsų medžiagai atsivėrė galimybės pakliūti į leidinius, būti tiriamai, apmąstomai – taip ji gal geriau atliks mūsų siektą misiją.

Prisidėjote prie studentiškų „Ratilio“ ir „Poringės“ folkloro ansamblių kūrimosi.

– Tas kūrimasis vyko stichiškai. „Ratilio“ steigėsi 1968 m. – pirmame koncerte jie atliko kalendorinę tautosakinę programą, kurią padėjau jiems pasirinkti. Idėją turėjo, o medžiagos ne, o aš jos buvau prikaupęs disertacijai ir mielai prisidėjau. Kokius metus buvau ir koncertų komentatorius. Pašneki, suvaidina, padainuoja. Pirmasis koncertas prieš Kalėdas vyko uždarai (nors salė lūžo) – iš pradžių buvo uždrausta, bet vėliau Jadvyga Čiurlionytė rektorių išprašė leisti ansambliui debiutuoti. Blynas neprisvilo.

Su „Poringe“ buvo kitaip. Z. Slaviūnas buvo pradėjęs akciją, kad balandžio pradžioje lituanistai rengia vakaronę „Dainuokim liaudies dainas“. Kiekviena grupė parengdavo po 15 minučių programėlę, o mano grupė tada buvo labai vykusi – kur juos dėsi, ten jie tiks. Ir dainavo, ir mokėsi gerai. Parengėm su jais piemenukų programą „Generalioj, aš išginiau“. Pavyko, ir rektorius gerai įvertino, net į Kauną su ta programa važiavom (į Kvederaičio mokyklą). Ir kilo mintis kurti fakulteto ansamblį. Sako, imk vadovauti. Sakau, kad negaliu, nes reikia muzikinio pasirengimo, galiu tik padėti tekstus atrinkti, pakomentuoti. Tada rektorius panoro, kad ansamblis būtų instituto. Vadove paskyrė Mariją Baltrėnienę, o mano grupė iš pradžių buvo „Poringės“ branduolys, vėliau atėjo naujų dainininkų.

2005 m. VPU leidykla išleido Jūsų „mokymo knygą“ „Folkloras ir folklorizmas“, kurioje naudojatės ne tik kaimo muzikanto, tautosakos rinkėjo ir analitiko, folkloro ansamblių kūrimosi konsultanto, bet ir ilgamete dėstytojo patirtimi apmąstydamas ir įvertindamas ne tik jau užrašytos tautosakos „statiką“, bet ir jos scenines bei gyvenimiškas transformacijas.

– Mano knyga išaugo iš skaitytų paskaitų (tiesa, 1987 m. buvau išleidęs pasvarstymus „Lietuvių tautosaka scenoje“), joje norėjau istoriškai plačiau apžvelgti folkloro virtimo folklorizmu variacijas; buvau skaitęs, ką apie panašius dalykus rašė vengrai ir kiti. Ir akivaizdu, kad diskusija nėra nuslopusi, ji aktuali ir mūsų dienomis. Sovietiniais metais rimtų muzikologų buvo lyg imta brėžti griežta linija, kad etnografiniai ir folkloriniai ansambliai yra autentiški, todėl geri, ir viskas juose tikra, o „liaudininkų“ dainų ir šokių ansambliai savaime prasti. Gal to ir reikėjo, nes Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis „Ratilio“ nesiteikdavo net rūbų paskolinti. Panašios diskusijos buvo naudingos, tik nepagalvota, kad kūrinio perkėlimas į sceną, jo atlikimas ten jau laužo tam tikrą tradiciją. Tiesa, ji geriau išlieka, kai jos laikosi vietiniai kolektyvai. Juk „Kupiškėnų vestuvių“ žmonės buvo iš esmės tokie, kokie ir kasdienybėje gyveno. Kitaip tada atrodė ansambliai, kurie deklamuodavo net eilėraščių intarpus... O studentai juk tuo nebegyvena – jie išmoksta to, kas buvo tradiciška, be to, kai reikia, ansamblio nariai žemaičiai dainuoja dzūkiškai arba atvirkščiai. Tai jau folklorizmas, perkėlimas į sceną laikantis jos diktuojamų reikalavimų. Tada ir tarp žiūrovų bei scenos veiksmo atsiranda kitoks santykis. O juk natūralioje aplinkoje žiūrovas lengvai gali tapti atlikėju – įtrauks į veiksmą su juoku, klegesiu. Iš dabartinių pozicijų žvelgiant reiktų įvertinti, kokios folkloro transformacijos išryškėjo visame pasaulyje. Juk kompozitoriai ir folkloro tekstus dabar perkuria gana laisvai, net žodžius iš dainų pamėto, nors ir buvo sakoma, kad žodžio iš dainos neišmesi. Kai kas ir sunkųjį roką laiko folkloro pasireiškimu, bandoma panašią muziką jungti su afrikietiška etnomuzika, bet reikia žiūrėti, kas kur dera. Per televiziją mačiau, kaip Šiaulių universiteto ansamblio panelė dainuoja – šokinėja po sceną atlikdama rimtą dainą, lyg kas jos kojas kirbintų. Afrikiečiai taip daro, bet pas mus jei šoko polką, tai pagal muzikikę „Tirlim tirlim muzikikę / Aplink kiaulės uodegikę“. Tokia dainikė, bet ji juk nerimta... Keičiasi laikai, keičiasi ir papročiai – nuo romėnų laikų tai žinoma, ir galim tik džiaugtis, kad dar yra galinčių atskleisti liaudiškosios kultūros esmę. Liūdna tik tai, kad daug ką mėgstam daryti pagal vieną kurpalį – bendrinė lietuvių kalba tapo beveik kaip esperanto, net kalbininkai tarmių nebemėgsta, o folkloro ansambliams primetama tam tikra atlikimo maniera, lyg reiktų laikytis vieno modelio. Būdavo iškart matyti, kad žemaičiai dainuoja vienaip, o aukštaičiai kitaip, o dabar... Dar ką pastebėjau – bent jau mano krašte, Žemaitijoje: buvo skirtumas tarp liaudiško dainavimo ir giesmių giedojimo, pavyzdžiui, per budynes. Per laidotuves giesmės buvo giedamos kiek kitaip, o dainas dainavo lyriškesne maniera. Dabar net išgirstu, kad giesmių giedojimas esą buvęs kaip tik tas tikrasis atlikimas. Iš tikrųjų tai ne. Kai bandom niveliuoti, kurti šablonus be laisvės rinktis, yra blogai. Etnomuzikologai, folklorizmo judėjimo vadovai tai turėtų suvokti.

Kas Jums smogo slegiamame mieste padeda išlaikyti stiprybę, pietų žemaičio pasaulėjautą, gamtos ir kultūros ritmus jaučiančios asmenybės savimonę?

– Manau, Vilniuje esu lyg ilgoje emigracijoje, nes buvimas gamtoje, savojo krašto jutimas yra išlikęs. Kai nuvažiuoju į tėviškę (ten jau kiti gyvena), man atrodo, kad ten yra geresnis oras ir aplinka, ten matai paukščius, daug medžių. Tiesa, dabar gyvenu už miesto, Gineitiškėse, tai bent jau savų žvirblių yra, lyg ir nuosavos varnos skraido.

Norėdamas padėti tėviškei, įsitraukiau į D. Poškos Baublių muziejaus piktžaizdžių tvarkymą. Šiaulių „Aušros“ muziejus juos taip „nuglobojo“, kad beveik griūti pradėjo. Dabar jie jau perduoti Šilalės r. savivaldybei, jau taisomi pamatai, atliekami tvirtinimo darbai. Gavome finansinės paramos šiam retam kultūros paveldui (pirmajam Lietuvos muziejui) išsaugoti, todėl kitais metais Baubliai turėtų atgyti, įgauti unikalios kultūrinės erdvės pavidalą. Bijotų seniūnas sukasi kaip bitelė; tikiuosi, kitąmet prie Baublių aidės „Poezijos pavasario“ posmai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139909. TTT2008-11-26 13:46
Bet ir ilga gi ta intervju. Mažai kas ryžosi perskaityti man ding.

139923. mie2008-11-26 15:26
sitas interviu ne del skaitymo, o del paties rasymo. as tai tikrai neskaitysiu.

139941. Balys2008-11-26 16:25
Tikrai interviu didelis, bet ir didelis malonumas jį perskaityti. Sakyčiau reto grožio mintijimas, atrandi lyg girdėtą, lyg jaustą pasaulį. Patikėk, mie, žinoma jeigu turi etnografinį geną, vis tik perskaityk, o tada pasakyk.

139942. k. :-) 2008-11-26 16:43
Uch, ryžausi.

139943. uuu2008-11-26 16:52
profesoriaus nikas turėtų būti vjbpl

139947. mie - baliui2008-11-26 17:06
mano etnografinis genas pabudna, kai pamatau per tele kaip gyvena kaimo zmones. kad ir tie gerieji, kurie prigalude gandra, jau treti metai jis pas juos. kartais nuskrenda prie karviu i pieva, draugauja su vistomis, nors anksciau pesesi. bet sakau, ta visa aplinka yra baisi, kaip zmones tvarkosi savo kieme. o kodel negaletu buti pirkia kaip rumsiskese, su pievute, per kuria vaikstoma tik basomis. kodel uzmustas bet koks aplinkos grozio pajautimas. siaip jau mane gasdina zodis "mintijimas", kaip ir zodis "gyvensena".

139948. mie2008-11-26 17:14
pradejau skaityt. idomu, tikrai. todel, kad daug skrodenio o mazai sorio. man patinka tai, ka gali pavadint ne "mintijimu" o gyvenimo istorija.

139958. Balys2008-11-26 18:39
Taip, tikrai miela pajausti prasmingo gyvenimo sužadintą idealizuotą romantiką. Atrodo išmestum televizorinę dėžę, nes TEN, nes "ten yra geresnis oras ir aplinka, ten matai paukščius, daug medžių". Tas „mintijimas“, kartais noris atitrūkti nuo autobiografinio šabloniškumo. Juk taip ir lakios minties meistras Šorys kalbindamas laureatą nesako - papasakokite apie gyvenimo istoriją, o „pakedenkime pradžias”. Argi nevaizdinga?

139959. mie2008-11-26 18:40
ne, tai ne vaizdinga, o pigu, manieringa ir sleikstu.

139963. Balys2008-11-26 19:52
Tada tarkim, jog literatūriniai įvaizdžiai kaip tapyboje spalvos. Kam kokios.

139970. mie2008-11-26 21:13
taigi, cia, sakykim, derinama violetine su citrinine geltona, ir dar oranzas.

139996. e2008-11-27 07:23
Visai geros spalvos. Aš plūdes tokiomis dažydavau, labai gerai matosi apsiniaukusią vėjuotą dieną.

139998. m - e2008-11-27 08:39
jei geros, tai geros. as gi ne kokia tapytoja, galiu nepataikyt.

140070. korna2008-11-27 13:04
Gal Skrodenis yra Skrodenienės vyras?

140071. uuu2008-11-27 13:05
logiška

140078. mie - kornai2008-11-27 13:22
labai galimas daiktas, kad ir skrodenio sunus.

140093. e _ 1400702008-11-27 14:27
Nieko panašaus - Skrodenis yra Skrodenienės sūnaus tėvas.

140173. r2008-11-27 20:57
pedagaskej teko bendraut:sausokas,bet uzsikretes ne viena manija-tai l gerai

140238. archyvaras2008-11-28 16:07
S.Skrodenio rasė: žemaitis dūnininkas.

140247. mie2008-11-28 17:47
skamba gresmingai.

140391. briedis>mie2008-11-29 21:53
nenusimink sesuu- uzaugs ir tau tesmuu

140644. perskaitovas :-) 2008-12-02 17:53
Geras interviu, ypač patiko minister(st)va su savo įstatymais. Mūsų senąją dvasinę kultūrą reikia rinkt ir kaupt kuo gausesnę, kol dar yra galimybė šiais nudvasėjimo laikais. Negalėjau nuo straipsnio atitraukt akių, vietom atrodo, kad straipsnis apie mane patį, ypač antroj pusėj, nuo Jievaro tilto, Kupolių, iki tėviškės pojučio :) Beje, sužavėjo nuoširdumas, objektyvumas ir atsiribojimas nuo idealoginių gniaužtų. 10 balų! Daugiau tokių straipsnių...

Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:31 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba