ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-11-21 nr. 917

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Balkonas (25) • Su šių metų Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, VPU profesoriumi STASIU SKRODENIU kalbasi Juozas Šorys. Vakaro bandonija ant Baublių Vyšniakalnio (22) • -js-. Sekmadienio postilė (22) • KĘSTUTIS NAVAKAS. Found in translation (41) • GOTTFRIED SCHATZ. Kur baigiasi žmogus? (2) • SIGITAS GEDA. Žalieji pergamentai (14) • INESA PAVLOVSKAITĖ. 9 raidės, 2 žodžiai, 1 frazė (2) • MARIÁN MILČÁK. Iš „Septintosios miego knygos“Su šiųmečio Šiaulių literatūros forumo „Po šiaurės dangum“ jauniausia dalyve, viešnia iš Latvijos LAURA BROKĀNE (g. 1985) kalbasi Laura Laurušaitė. Rašyti pradedu nuo pabaigosLAURA BROKĀNE. Pasikalbėti su jaRENATA ŠERELYTĖ. Knygų apžvalga (6) • EMILIJA VISOCKAITĖ. „Saulėtos dienos“ Mažojoje salėje (38) • AUŠRA KUNDROTAITĖ. Apie prologą neįvykusiam spektakliui (39) • daiktai elgiasi nepriklausomai nuo mūsų (627) • 2008 m. lapkričio 28 d. Nr. 44 (918) turinys (11) •

Knygų apžvalga

RENATA ŠERELYTĖ

[skaityti komentarus]

Visata žmogaus kūne

Kevin Brooks. Būtybė. Romanas. Iš anglų k. vertė Kęstutis Šidiškis. V.: Alma littera, 2008. 320 p.

Kadangi ši knyga iš serijos „Beveik suaugę“, adresatas aiškus – paauglių auditorija. Tačiau, naujausiais psichologų duomenimis, paauglystė globalizuotame pasaulyje prasideda jau nuo dešimties metų ir trunka iki trisdešimties, jei ne ilgiau. Taigi auditorija, sakyčiau, ne tik gerokai padidėjusi, bet ir labai nevienalytė; dvylikamečio infantilumu neapkaltinsi, bet į dvidešimt penkerių metų infantilą žiūrėti jau graudu.

Skaitant „Būtybę“, nepaliko mintis, kad šis romanas skirtas būtent šio išsiplėtusio paauglystės arealo atstovams. Parašytas „kietai“, be lyrikos pasažų ir metaforų (kaži ar šiuolaikinis paauglys besuvokia, kas yra metafora ir kam ji reikalinga), jis turi visas galimybes sudominti jauną skaitytoją dėl dėmesį prikaustančio siužeto ir nuolatinės vyksmo įtampos. Prisipažinsiu, ir man skaityti buvo įdomu. Tik turbūt šiek tiek nuvertinau autorių – pamaniau, kad surezgė eilinį „siaubiaką“, laukiau, kada gi viskas paaiškės ir bus sudėliota į stalčiukus, o autorius ėmė ir iškrėtė pokštą. Paliko skaitytojus nieko nesužinojusius. Nei kas per diegas tas Robertas Smitas, nei kas jį persekiojantys „slaptieji agentai“, o tuo labiau – kas gi skiria Robertą nuo paprastų žmonių.

Žinoma tik tiek, kad atliekant endoskopiją šešiolikmečio pilve rasta tai, ko joks kitas žmogus neturi: keisti pulsuojantys vamzdeliai, siūlai, kelių spalvų kraujas. „Vidinis kiautas. Kaulas, šarvas, metalas, pluoštas. Papuoštas ornamentu, išgraviruotas, iškaltas, suformuotas, sumeistrautas, pagamintas, išsivystęs...“ Atkreipkite dėmesį – šiuose apibūdinimuose susikerta gyvybės ir mechanizmo sąvokos. Tai, kas gimsta, atsiranda, ir tai, kas padaroma, pagaminama. Robertas – žmogus ar robotas? Autorius nepaaiškina ir šito. Manyčiau, tikslingai – ne veltui romanas turi paantraštę „Ar įmanoma pabėgti nuo savęs?“ O persekiojamojo Roberto ir jo persekiotojų paveikslai įgyja bemaž simbolinę reikšmę; bet kokia kaina trokštantys atskleisti Roberto paslaptį „agentai“ patys pasirodo kaip nežmoniška, iracionali jėga, kuriai žinojimo kaina tokia brangi, kad žmonių gyvybės mažai ką reiškia.

Robertas, kuris vaizduojamas kaip visiškai normalus paauglys (ir fiziologijos, ir dvasinių išgyvenimų srityje), dėl keisto implanto, kurį nešioja savyje, nesijaučia esąs išskirtinis. Veikiau – paniekintasis, pažemintasis. Svetimas. O kadangi autorius iki galo taip ir neatskleidžia paslapties, kas gi tas implantas yra, galima suvokti jį kaip žmogaus neprisitaikymo visuomenėje simbolį. Robertas pats prasipjauna pilvą (va čia tai patikėjau, kad jis kitoks nei visi) ir apžiūri keistąjį objektą – man susidarė įspūdis, kad kalbama apie visatą, apie paslaptis, nepažinias žmogaus protui: „Bekraštė erdvė, plačiakaklio butelio formos, su nelygiomis pajuodusios odos sienomis. Ola, kurioje vartėsi ir sukosi fantastiški, nežemiški mechanizmai: plaušeliai, strypeliai, mazgeliai, stulpeliai, vamzdeliai, bangos, juostos, apdangalai, slėniai, tuneliai, gyslos, nesuskaičiuojamos spindinčios dalelytės. [...] Nepažinumas buvo jų esmė.“ Skaitydama prisiminiau senuosius mitus, kai kosmosas buvo kuriamos iš kokio nors milžino kūno dalių: žemė – iš torso, ūkai – iš plaukų, žvaigždynai – iš akių ir panašiai. Šį kartą žmogus žiūri į mįslingą savo kūno visatą ir mato joje daug jį gąsdinančių ir jam nesuprantamų objektų. Bet ne tai būtų baisiausia – su bauginančia visata įmanoma apsiprasti. Tačiau kaip apsiginti nuo tų, kurie, vedami žiauraus ir savitikslio smalsumo, nori šią visatą sunaikinti? Autorius siūlo vieną išeitį – bėgti. Šiek tiek gaila – būtų visai teisinga, jei Robertas galėtų atsitraukti nuo persekiotojų taip, kad šie jo niekada nepasiektų. Deja, tam reikalingas mitinis persikūnijimas, tapimas žvaigžde ar ūku. Bet šioje knygoje apie tai nekalbama.

Žmogaus santykių astronomija

Anna Fienberg. Svetima šviesa. Romanas. Iš anglų k. vertė Dalia Zaikauskienė. V.: Alma littera, 2008. 272 p.

Kita serijos „Beveik suaugę“ knyga – ir vėl apie vienišumą ir nepritapimą, kosmosą ir Žemę. Pagrindinė veikėja, šešiolikmetė Kalista, daug išmano apie planetas, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus (ne veltui jos vardas kaip vieno iš Jupiterio palydovų). Tačiau, kaip teigia anotacija, mergina „ne ką teišmano apie meilę“ ir yra „taip įpratusi įtikti kitiems žmonėms, kad net nebemoka būti savimi“. Tiesą pasakius, dėl šių apibūdinimų būtų galima ginčytis – apie meilę gali neišmanyti ir suaugėliai, o „buvimas savimi“ ir „įtikimas kitiems“ apskritai per painios sąvokos, kad jas būtų galima pateikti kaip asmenybės bruožus.

Tačiau knyga pavydėtinai įtikinanti, nors kalbama, regis, apie tokį „banalų“ dalyką – paauglę, kuri pasidaro abortą. Kodėl tai įvyksta, su kuo tai susiję, gal šis įvykis turi priešistorę – autorė jautriai ir subtiliai tai išrutulioja, šeimos susvetimėjimą nupiešia pasitelkusi astronomines žinias. Kas yra Raudonoji dėmė Jupiterio paviršiuje, kiek ši planeta milžinė turi palydovų ir iš ko ji sudaryta, kas yra klajojančios dalelės, vadinamos „tamsiąja materija“. Ir kaip visus šiuos astronominius apibūdinimus galima susieti su žmogaus gyvenimu. Pvz., terminas „silpnai sąveikaujančios masyviosios dalelės“, Kalistos nuomone, „labai praverčia kai kuriems mano pažįstamiems žmonėms apibūdinti“.

Apskritai stebina autorės sumanymas gyvenimo reiškinius kiek neadekvačiai suvokiančią paauglę, kenčiančią dėl atšalusių šeimos santykių, „apgyvendinti“ atšiauriame dangaus šviesulių pasaulyje – tai savaip simboliška, nes bekraštės kosmoso erdvės žmogui įkūnija ne tik amžinybę, bet ir laikinumą. Motina ir tėvas, mažasis broliukas, močiutė Ruta – visi jie Kalistai kaip neištyrinėtos planetos, slepiančios paslaptis. Reikėjo iš tiesų radikalaus dalyko (aborto), kad šios viena nuo kitos nutolusios planetos suartėtų. Kad nuolat į komandiruotes skrendantis pasitempęs ir dalykiškas tėvas pasirodytų besąs silpnas ir pažeidžiamas, kad atsiskleistų keisto motinos elgesio priežastis: ji nuolat rengia spiritizmo seansus ir kviečiasi dvasias, o visa tai dėl to, kad kadaise neteko savo pirmagimio; mažasis Džeremis miegoti eina su šalmu, nes tiki, kad ant Žemės bet kuriuo metu gali nukristi meteoritas. Motinos dienoraščio fragmentai ir Džeremio monologai įterpiami į Kalistos pasakojimo liniją kaip pagalbinės šakos, ne tik padedančios susivokti, kas kadaise nutiko šioje šeimoje, bet ir atskleidžiančios kitą veikėjo pusę, ne tik tą, kurią mato pagrindinė pasakotoja (Kalista). O kadangi autorė rašė neturėdama išankstinių nuostatų ir schemų, „Svetima šviesa“ žavi natūralumu, liūdnu humoru ir, svarbiausia, neleidžia pasmerkti nė vieno veikėjo. Netgi gražuolio banglentininko Timo, tuščio kaip beoris Mėnulis. Matyt, toks veikėjas ir toks sutapatinimas pasirinktas neatsitiktinai: kaip toliau paaiškėja, Timas – gražus ir įspūdingas „dangaus kūnas“, bet tik tol, kol šviečia iš toli. Ar jame yra gyvybės formų ir kokių – į šiuos klausimus autorė neatsako.

Taigi negimęs kūdikis šioje knygoje – tarsi mažytė žvaigždė, kurios šviesa užgeso neišsiskleidusi. Tačiau autorė neatima iš Kalistos nei vilties, nei skaudžios savivokos, nei tikėjimo, kad ateis diena, kai meilė bus atiduodama kaip dovana, kaip šviesa, kaip energija. Kad jos nereiks skolintis.

Erotas lūšnelėje

Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto slenksčiai. Romanas. V.: Alma littera, 2008. 224 p.

Kad ir apie kurį Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinį kalbėtume – apie romaną „Kvėpavimas į marmurą“, rinkinį „Artumo jausmas“, pagaliau ankstyvąsias jos noveles, dramaturgiją, – visuomet kaip ypatinga dovana sušvyti rašytojai duotas poetinės kalbos jausmas. Išskleidžiantis prasmes ir potekstes, įtempiantis intrigą, suveržiantis atomazgą. Gelbstintis iš pasitaikančių (o kam jų nepasitaiko) kompozicijos ar siužeto įtikimumo „duobių“.

Tačiau „Benedikto slenksčiai“ nėra „neįtikimas“ romanas. Patikėjau jau pirmąja jo scena – kai motina, parodžiusi vaikui slėny vasaros šutroj snaudžiančią sodybą, pasako: „Eik, ten gyvena tavo tėvas“, o pati pabėga. Patikėjau ir tėvo globa, ir jo gyvenimu – skurdžiu, paprastu. Nes taip iš tiesų gyvena didelė dalis Lietuvos, ir kad tai suvoktum, nebūtina spoksoti į televizorių, kuris tokių žmonių gyvenimą mato tik savotiškai kriminalizuotą ar nužemintą iki išmaldos prašymo. Užtat manyčiau, kad rašytoja, vaizduodama skurde užaugusio vaiko l’éducation sentimentale ir nemenkindama skurdo kaip socialinės – ne egzistencinės – duotybės, pasiekė kur kas daugiau, nei kad būtų „išrašiusi“ naujojo lietuvio tragediją (kad tokių irgi būna, abejoti nereikia) marmuriniuose rūmuose. Balta, dar nenaudota šluostė, kurią tėvas patiesia ant Kūčių stalo kaip staltiesę, man yra vienas gražiausių ir tiksliausių skurdo įvaizdžių visame romane. Apskritai būtų galima kalbėti apie skurdą kaip apie vieną iš metafiziškiausių dalykų šiame romane, apie jausmus ir emocijas, lydinčias šią sąvoką (gėda ir kaltė – dažniausios), apie skurdo ir vartotojiškumo sankirtą.

Kitas dalykas, glaudžiai susijęs su kalba ir teksto struktūra, yra gaivališkas teksto erotizmas. Ir nors kai kurie kritikai tai linkę įvardyti kaip „lytiškumą“, sakyčiau, kad toks apibrėžimas, ko gero, pernelyg siauras ir ne itin tikslus. Prisimenu pirmąją L. S. Černiauskaitės knygą – apsakymų rinkinį „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (LRS leidykla, 1994), kur atsiskleidė šis gluminantis reiškinys. Paradoksalu, kad šis erotizmas neturi „lytiškumo“, jis nei vyriškas, nei moteriškas, tai tiesiog tokia pat dovana kaip poetinio kalbos jausmo natūralumas, ir galbūt neretam kritikui, pripratusiam prie konceptualios knygų struktūros ir taip pat „konceptualiai“ išreikšto sekso ar erotikos, jis savo natūralumu kiek ir kliūva. Nes aprėpia viską – nuo žiedo pumpuro ir šilto vėjo gūsio iki pavasarinio geismo kamuojamų briedžių ir vyrų. Nuo menkiausios gyvybės formos iki didingiausios. Žodžiu, L. S. Černiauskaitės kūryboje Erotas yra kurianti, įkvepianti, svaiginanti jėga, artimesnė galbūt apoloniškajai, ne dionisiškajai sferai.

Užtat jaunojo Benedikto erotinės iniciacijos irgi yra dalykai, kuriais patikėjau. Iniciacijos „archetipinės“ ir kartu – labai šiuolaikiškos. Negana to, jos gražiai ir „kultūringai“ (nors vargu ar erotikai pastarasis žodis tiktų) perskaitomos, nejuntama dirbtinumo ir „neskanumo“. Taigi šitas iniciacijas ir laikyčiau svarbiausiais Benedikto „slenksčiais“. Kiti, ypač susiję su tėvo liga ir mirtimi, Vegos personažo įtikinamumu, galiausiai su besilaukiančia Morta, turinčia pagimdyti Benediktui brolį, ir motinos Valerijos paveikslu, – gal dar kiek ir „duobėti“. Bet argi to negalima atleisti dėl tokios gražios erotikos? Kai aplinkui baisiau nei maniakai siautėja televizijos herojai, liguistai priklausomi nuo sekso. Manyčiau, kad galima.

Literatūros atradimų pradžia

Graikų literatūros chrestomatija. Sudarė ir komentarus parašė Dalia Dilytė. Parengė Irena Štikonaitė. V.: Mintis, 2008. 788 p.

Puiki ir didinga knyga, kurioje sukaupti žymiausių antikos autorių kūriniai – seniausių laikų (Homeras, Hesiodas, Sapfo, Archilochas ir kt.), klasikinių laikų (Aischilas, Sofoklis, Euripidas ir kt.), helenizmo (Menandras, Teokritas, Charitonas ir kt.) ir pagaliau – vėlyvoji literatūra (Plutarchas ir Lukianas). Žinoma, dėl leidinio apimties sudarytoja negalėjo įtraukti netrumpintų veikalų – teko dėti reikšmingiausias jų ištraukas. Taigi norintiems skaityti netrumpintą „Iliadą“ ar „Odisėją“ teks pasiimti šias knygas atskirai, tačiau tai nemenkina veikalo reikšmės.

Solidi chrestomatija (kūriniai išversti antikinės kultūros žinovų A. Dambrausko, J. Ralio, J. Dumčiaus, N. Juchnevičienės, H. Zabulio, R. Mirono, S. Narbuto ir kt.) supažindina skaitytoją su kūriniais ir autoriais, nuo kurių prasidėjo visi vadinamieji, anot N. Juchnevičienės, „Vakarų civilizacijos „atradimai“, taigi ir literatūra. Šiuolaikinis žmogus, neišmanantis antikos kultūros, taigi civilizacijos pamatų, yra savotiškas barbaras, ne kitaip. Ir nors daugeliui piliečių dėl to galvos neskauda ir per laidą „Klausimėlis“ apie Homerą jie pripasakotų daug labai įdomių ir neįtikimų dalykų, chrestomatijoje skelbiamus kūrinius verta studijuoti jau vien dėl „tiesos“ jausmo, dėl konteksto suvokimo. Nes pramogų industrija, kuriai nieko nėra švento, šiandien ir graikų mitus, ir senąją antikinę kultūrą yra neatpažįstamai iškraipiusi. Ką ir kalbėti apie politikus, kurie tapatinasi su herakliais ir odisėjais, ir jų žmonas, kurios visos – penelopės arba amazonės.

Graikai, pasak N. Juchnevičienės, ne tik atrado autorių ir autorystę, bet ir „kritinio pirmtakų vertinimo bei savianalizės tradiciją, iš kurios išaugo literatūros mokslas ir kritika. [...] Graikų literatūroje susiformavo dabartinės literatūros rūšies ir žanro kategorijos, meninės raiškos formos, humanistinė problematika, sudvasintas pasaulio suvokimas, dorovinių vertybių sistema, harmonijos siekis, pagarba civilizacijos fenomenui.“ Su nuostaba tenka suvokti ir pripažinti, kad senovės graikų literatūra iki šių laikų išliko nepralenkta ir, matyt, tokia išliks – ne todėl, kad buvo Vakarų literatūros lopšys, o veikiausiai dėl vaizduojamo pasaulio sudėtingumo ir problemiškumo, žmogaus sielos gelmių atskleidimo, išminties, to, kas vadinama tragedijos katarsiu ir homerišku juoku. Ir, kaip pažymi N. Kardelis, dėl meninių formų gausos ir išradingumo. Romanas, tragedija, komedija, epas, lyrinis eilėraštis, biografija, „publicistika“ (Demosteno „Trečioji kalba prieš Filipą“) – visi šie žanrai gyvuoja ir šiandien, patirdami įvairias transformacijas, veikiau susijusias su vertybinių prioritetų sklaida nei su žanro apibrėžimu.

Knyga, kuri, anot sudarytojos D. Dilytės, „parengta atsižvelgiant į aukštųjų mokyklų antikinės literatūros programą humanitarinių specialybių studentams“, turėtų būti įdomi ir vertinga ne tik studentui, bet ir kiekvienam išprususiam piliečiui. Nepamirškime ir skaitymo malonumo. Knyga baisiai stora ir prieš miegą jos nepaskaitysi, tačiau ne miegant ją ir reikia skaityti. Ji skirta tylai, meditacijai, įsigyvenimui į tekstą. Dvasios džiaugsmui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


139808. apie bena?2008-11-25 19:48
ar sintija parase apie januseviciu benuka?

139856. bava2008-11-26 09:16
ar tamsta kvailas (-a)?

139908. TTT2008-11-26 13:44
Vargsta ta Šerelytė su tomis knygomis. Vargsta tos knygos su ta Šerelyte.

140493. amigo2008-11-30 21:02
dekuidie, kad yra tokiu serelyciu, fominu kurios apsiima skaityti visokias rasliavas ir jas recenzuoti, uzuot ramiai sau rase savo romanus beigi noveles. darbstumui juju dainuojam garbe.

140545. TTT amigui2008-12-01 13:05
Tai kad labai abejoju, ar tas knygas tos šerelytes skaito. Mano, pavarto gal ir tiek.

169226. Gxx :-) 2009-09-01 20:18
Labai įdomios knygos, šitos kolekcijos.

Rodoma versija 31 iš 32 
7:21:29 Jan 10, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba