Sutuoktinio padūsavimai

Kartą vienas žmogus, norėdamas pradžiuginti trumpam išvykusią žmoną, pasistengė išklijuoti miegamąjį naujais tapetais.

Jis sumąstė grįžusią žmoną maloniai nustebinti, kad ji suprastų, kaip labai ją myli ir kaip džiaugiasi, matydamas ją po kelių išsiskyrimo savaičių. Kruopščiai ir su meile jis išrinko ypač gražius tapetus. Rinkdamas stengėsi įsivaizduoti, kurie jo žmonai labiausiai patiktų. Tuos ir įsigijo. Paskui kentė bute triūsiančių darbininkų bruzdesį. O kai darbai buvo baigti, jį patį užplūdo džiaugsmas, kad viskas taip šauniai atrodo. Tai išpūs akis žmona pamačiusi! Įdomu, ką ji pasakys apie naujuosius tapetus.

Žmona pamatė tapetus, pradžiugo, puolė vyrui į glėbį, dėkinga pabučiavo ir pasakė: „Bet...“

Šis „bet“ reiškė, kad ji nebuvo visiškai patenkinta, – gal geriau būtų tikęs kitas atspalvis, pavyzdžiui, žydras fonas vietoj sidabrinio, gal brūkšniuoti tapetai vietoj išrinktų švelniai taškuotų būtų paaukštinę kambarį, gal viršuje tapetus buvo galima klijuoti centimetru žemiau. Ji buvo laiminga, džiaugėsi naujais tapetais kaip jo meilės įrodymu, tačiau tiesiog turėjo ištarti tą „bet“. Visos moterys sako „bet“. Be šio žodžio jos tiesiog negali gyventi. Jos pasakytų jį, net jei tapetai būtų žydri ir brūkšniuoti. Jos nesitveria kailyje, kol ištaria „bet“ ir taip apkartina vyrų džiaugsmą.

Ir nebūtinai dėl tapetų. Ir dėl pasirinkto draugo, dėl automobilio vairavimo manieros, dėl mūsų siūlomos atostogų vietos, dėl dovanojamų pirštinių, dėl laiško stiliaus, dėl siūlomo būdo spręsti kaimynų kivirčą, dėl mūsų darbo, nors ir stengiamės kiek įmanydami.

O kai išdidūs pareiname namo ir papasakojame apie savo sėkmę, didysis sutuoktinės „bet“ gerokai prislopina mūsų džiaugsmą.

Didįjį „bet“ nebūtina net ištarti. Pakanka kalbant apie mūsų darbus ištarti „taip“ kiek dvejojant, pakanka akims nenušvisti džiaugsmu, veide atsirasti kreivokai šypsenai arba dėkingumo bučinį „Juk tu iš visų šauniausias!“ palydėti nejaukia tyla, po kurios kambariuose pasklinda susierzinimas.

Mes, kietakakčiai sutuoktiniai, visi tai žinome, „taip“ lydintį didįjį „bet“ seniai įtraukėme į savo gyvenimo džiaugsmus, tačiau kartais susimąstome, kada tas žodis atsirado mūsų bendrame gyvenime.

Klausdami jaunutės mergaitės, ar ji norėtų tapti mūsų žmona, ar galėsime ją visą gyvenimą maitinti, rengti, ginti ir lepinti, jos balse negirdėjome jokio „bet“. O šiandien jos tiesiog neįmanoma įsivaizduoti be šio žodžio. Atnešę rožių sužinome, kad gvazdikai ilgiau išsilaikytų vazoje, parinkę raudonus gvazdikus, kad tik suteiktume laimės mylimai moteriai, visai netikėtai išgirstame: „Kaip tu mane vis lepini, Johanai! Bet ar nebuvo rausvų?“

Ak! Kaip patyręs sutuoktinis, galėčiau šį sąrašą vis tęsti, popieriaus pritrūktų greičiau nei pavyzdžių, tačiau nesiryžtu to daryti. Būgštauju, kad žmona galėtų atsiversti savąją sąskaitą, gerokai ilgesnę nei manoji, ir tikriausiai užbaigtų ją didžiuoju „bet“: „Santuoką su tavimi įsivaizdavau visai kitaip. Esi nesukalbamas tironas, tikras egoistas, bet myliu tave ir negaliu be tavęs gyventi.“