ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Kas Lietuvoje įdomiausia?

AISTĖ ČEPULYTĖ

[skaityti komentarus]

Vykintas Vaitkevičius, Valentinas Baltrūnas. Lietuva. 101 įdomiausia vieta. V.: Alma littera, 2008. 316 p.

Knyga „Lietuva. 101 įdomiausia vieta“ pasirodė praėjusių metų pabaigoje. Vykintas Vaitkevičius ir Valentinas Baltrūnas į šį, drįsčiau sakyti, meno kūrinį sudėjo savo unikalias žinias ir patirtį.

V. Vaitkevičius (g. 1974 Kaune) – humanitarinių mokslų daktaras, archeologas, šiuo metu Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas, svarbiausia tyrimų kryptis – baltų ir senovės lietuvių religija. V. Baltrūnas (g. 1947 Grinkiškyje, Radviliškio r.) – habilituotas fizinių mokslų daktaras, geologas, ilgametis MA Geologijos instituto direktorius, šiuo metu – MA Geologijos ir geografijos instituto tarybos pirmininkas.

Kalbant apie abiejų autorių mokslinį indėlį nedera užmiršti, kad jie yra parašę monografijų, daugybę straipsnių ir yra tikri savo srities specialistai. Žvelgdama į šią knygą suprantu, kad tai šis tas nauja tiek jiems patiems, tiek Lietuvos padangėje. Ji rašyta ne tam, kad papildytų išleistų knygų sąrašą, o kad kiekvienas žmogus galėtų atrasti ką nors nauja, dar visiškai nežinoma, suvokti, kiek daug Lietuvoje praeities ir gamtos dovanotų paminklų.

Knygos pristatyme V. Vaitkevičius kalbėjo: „Likimas mus nuolat išbando: tuomet turime rodyti tai, ką mokame geriausiai, o siekdami naujų tikslų įgyvendinimo kaskart įgyjame naujų gebėjimų. Nesunku suprasti, kad kalbu apie įdomių vietų knygą, kuri mus šį kartą išbandė, mokė, reikalavo ir davė.“

Manau, knyga atitinka visus pristatomojo pobūdžio leidiniams keliamus reikalavimus: žemėlapis ir koordinatės nurodo įdomios vietos geografinę padėtį, laiko juosta parodo vietos atsiradimo ar sukūrimo datą, visgi daugiausia dėmesio skiriama tekstui ir iliustracijoms. Atrenkant įdomias vietas siekta apimti visą Lietuvą, net ir atokiausius jos kampelius. Tad nenuostabu, kad kiekvienas skaitytojas, kuris atsivers šią knygą ir pamatys Lietuvos žemėlapį su įdomiomis vietomis, pirmiausia žvilgtels į savo gimtąjį kraštą. Taip nutiko ir man, ir mano draugams, manau, taip nutiks kiekvienam. Autoriai apdairiai tai numatė.

Vienas pagrindinių teigiamų šios knygos bruožų – rūpestingai atrinktų vietų sąrašas. Pastangas atrasti ką nors nauja ir skaitytojus supažindinti su dar nežinomomis ar tik prabėgomis girdėtomis, gana retai lankomomis, bet kultūrinio paveldo dalimi tapusiomis vietomis galima laikyti didžiausiu knygos laimėjimu. Didžiuojamės ilgaamžiu Lietuvos galiūnu Stelmužės ąžuolu; į Vilnių atvykusius svečius vedame pasigrožėti Aušros vartais; itin unikalus, sovietiniais metais bandytas sunaikinti Kryžių kalnas traukia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio tikinčiuosius (1993 m. jame lankėsi popiežius Jonas Paulius II). Tačiau ar daugelis esame girdėję apie juodąją Merkinės keramiką, Pamargius, apeigines laidojimo vietas ir kitus pasididžiavimo vertus objektus? Norėtųsi pasidžiaugti, kad vietos, kurios nėra plačiai minimos turistinių įstaigų brošiūrose, sudaro didžiąją šios knygos dalį.

Autoriai teigia nuo pat pradžių sutarę, kad atrenkamas vietas vertins remdamiesi trijų elementų – gamtos, kultūros (įskaitant istorijos įvykius) ir žmonijos kūrybos – schema. Jos knygoje suskirstytos į trylika skyrių, kurie atskleidžia žemės gelmių istorijos bruožus, kultūrinių gyvenviečių ypatumus, istorinius Lietuvos egzistavimo epizodus.

Skyriai „Geografiniai simboliai“ ir „Geologinė praeitis“ leidžia suvokti, kad ne tik himnas ir vėliava yra tautiniai simboliai. Tokie gali būti ir aukščiausia kalva, ilgiausia upė ar kiti ypatingą reikšmę turintys objektai. Geologinė praeitis leidžia suvokti, kad įspūdingos atodangos dabartinę Lietuvos teritoriją leidžia pamatyti iš daugiau nei 350 mln. metų (Vetygalos atodanga Biržų r.) tolumos.

Skyriuje „Vandenys“ atrasime įdomiausių ežerų (Lūkšto ežerą, kuriame randama gintaro), vieną didžiausių Saidės rėvą, Smardonės versmę. Visa tai gamtos formuota tūkstantmečiais.

Skyriuje „Nepaprasti reiškiniai“ lengvai įsitikinsime, kad ir šiomis dienomis gamtoje vyksta neįtikėtinų dalykų: ne tik ledynmečiais vyko didžiausi žemės paviršiaus formavimosi procesai. Juk dažnai girdime apie Biržų ir Pasvalio krašte atsiveriančias smegduobes. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį į Šeškinės ozą. Įdomu, ar daug vilniečių, ką ir kalbėti apie sostinės svečius, yra bent kartą susimąstę, kodėl gatvė, kur yra „Akropolis“, kaip magnetas traukiantis žmones, vadinama Ozo gatve. Dažnas žinome tą XXI a. „stebuklą“, bet ar daugelis, užmetę akį į kitą pusę, susimąstėme apie kol kas urbanizacijos nepaliestą gamtos lopinėlį. Šeškinės ozas – ledynų mums paliktas palikimas, kurio neturėtų taip lengvai užgožti besiplečianti urbanizacija ir pramogų pasaulis.

Skyriuje „Nuo gamtos prie kultūros“, atrodytų, brėžiama gana nežymi riba tarp gamtos ir kultūros. Pavyzdžiui, kalbant apie Šatrijos kalną, akivaizdų gamtos paminklą, nederėtų užmiršti ir mitinių šio kalno savybių; Čičinsko kalnas pasakoja legendą apie bajoro dvarvietę; Galvės ežeras, alsuojantis istorine praeitimi, ir kitos panašios vietos dažnai priverčia susimąstyti, kad, matyt, ne viską žmogus gali žinoti, tam tikri dalykai visada liks gamtos glėbyje ir priklausys tik jai.

Kalbant apie gyvenviečių istoriją ir bendrus jos bruožus pirmiausia norėtųsi pasidžiaugti didžiausia senosios buities ekspozicija – Lietuvos liaudies buities muziejumi Rumšiškėse. Jis užima daugiau nei 170 ha plotą ir jame telpa visa Lietuva. Pačiame skyriuje apžvelgiami įvairūs amžiai – pradedant Luokesų ežero gyvenviete ant vandens, pastatyta prieš 2500 m., baigiant Paežerių dvaru, pastatytu XVIII a. pabaigoje.

Kad ir apie kuriuos laikus kalbėtume, žmonės visada užsiiminėjo ūkine veikla – tai liudija atrinktų ūkinės veiklos vietų įvairovė: Margionių titnago kasyklos (viena seniausių gavybos vietų), Višakio Rūda, Naujojo Strūnaičio malūnas, Smalininkų uostas, Lyduvėnų tiltas ir kt. Didžioji dalis šių vietų išlikusios tik kaip unikalus anuometinių laikų paminklas.

Nuolat kariaujančiai visuomenei reikėjo atramos apsiginti nuo priešų – tai gynybinės vietos (9 skyrius). Vėlesnių (XIX–XX a.) laikų gynybiniai įtvirtinimai mena skaudžias, dar neužgijusias žaizdas (laisvės kovotojų įtvirtinimai, pavyzdžiui, Antazavės šilo stovykla).

Skyriuje „Laidojimo vietos“ apžvelgiamos istoriniu ir archeologiniu požiūriu ryškiausios ir vertingiausios mirusiųjų kulto vietos. Vienos mena tūkstantmečius, kitose ne taip seniai amžino poilsio atgulė žmonės (Rasų kapinės). Kalbėdamas apie senovės lietuvių laidoseną, V. Vaitkevičius skiria keturis bruožus: 1) mirusiųjų palaikų deginimo paprotys, 2) pilkapio pylimo ant kapo paprotys, 3) kolektyvinė mirusiųjų protėvių vėlių samprata ir ypatinga mirusiųjų minėjimo apeigų svarba, 4) alternatyvūs mirusiųjų laidojimo būdai (pavyzdžiui, Obelių ežero kapinynas).

Gausiausias įdomių vietų sąrašas pateikiamas skyriuje „Šventos ir kulto vietos“. Jos žymi pagoniškos Lietuvos dvasinį kultą ir jo ypatumus (Padievaičio akmuo, Noreikiškių Laumių akmenys, Kukaveitis ir kitos panašios vietos mena vaidilučių ir žynių laikus). Šalia jų – krikščioniškos visuomenės garbinamos vietos (Šiluvos bažnyčia, Kryžių kalnas, Žemaičių Kalvarija ir kitos piligrimų pamėgtos vietos). Atrodytų, kad seniai vykusios pagonių ir krikščionių kovos buvo mūšiai už valstybę. Šiomis dienomis tiek vieno, tiek kito tikėjimo palikimas turi gana didelę reikšmę.

Kūrybinės raiškos vietų galėtume rasti kone kiekviename Lietuvos kampelyje. Savo darbais nagingi vyrai ir moterys mūsų kraštui suteikia išskirtinumo. Knygoje pasakojama apie XIX–XX a. pr. Vinco Svirskio drožinėtus kryžius, Orvidų sodybą, Pamargių skulptoriaus Juozo Adomaičio kūrybinę erdvę, Žižmų kaimą su tradicinės kultūros lobynais ir kt.

Skyrius „Kultūros ir istorijos kryžkelės“ skaitytojus supažindina su garbinga Lietuvos istorija. Liudijamas didis protėvių nuveiktas darbas ginklu ar žodžiu kovojant už Tėvynę. Juk ne veltui mokykloje išdidžiai pasakojama apie Apuolę, Birutės kalną, Dionizo Poškos Baublį, Kražių bažnyčią ir partizanų kovą bandant pralaužti sovietinės sistemos rėmus. Norėčiau išskirti partizanų vadų suvažiavimą Minaičių k. (Radviliškio r.), kuriame buvo pasirašyta istoriškai svarbi deklaracija (1949 m. vasario 16 d.), skelbianti, kad Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba yra aukščiausias politinis tautos organas, kuris sieks atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Peržvelgus knygą akivaizdu, kad nemažai vietovių, įvykių ar reiškinių liko nepaminėta, bet kiekvienas ją vartydamas atras naujų dalykų. Dažnas iš mūsų svajojame apie žydrą Pietų jūrą ar boluojančias Alpių viršūnes, bet gal susimąstykime, ar jau matėme visą grožį, kurį mums teikia Lietuva. Ar nuvykę į užsienį mokėsime pristatyti Lietuvą kaip šalį, turinčią senas tradicijas, papročius, istoriją bei jaukią ir mielą gyvąją gamtą?

Knyga „Lietuva. 101 įdomiausia vieta“ galėtų užimti garbingą vietą kiekvieno žmogaus asmeninėje knygų lentynoje. Turime nemažai nuotraukų albumų, kurie vaizdžiai perteikia mūsų gamtą ar kultūrinio paveldo objektus, turime ir turistams skirtų leidinių, kuriuose pristatomos lankomiausios vietos, tačiau ši knyga – šis tas nauja. Ji kiekvienam leis suprasti, kiek daug nežinome apie savo kraštą. Kartu ji leis pajusti pasitenkinimo jausmą, kai pavyks aplankyti knygoje pristatomas vietas ar atrasti tai, kuo verta didžiuotis gyvenant Lietuvoje.

Autoriai teigia šią knygą rengę ne kaip keliautojo vadovą, tik siekę atskleisti Lietuvos patrauklumą, grožį, įdomiausias gamtos, kultūros ir istorijos vietas. Belieka viltis, kad netrukus šią knygą išvysime išverstą į kitas kalbas ir galėsime nuvežti draugams kaip garbingą dovaną.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


154184. lm2009-03-18 14:17
knyga gera , bet pavadinimas trenktas . kam tie konkretūs skaičiai ?

154228. to Im2009-03-18 16:10
Tie skaiciai - tai tokia pigi, nuvalkiota komercija, kaip pvz., simtas graziausiu mailes eilerasciu ir pan. Be rysio tie skaiciai, atmusa nora skaityti knyga, nes atrodo, kad cia pigi, nuvalkiota komercija.

Rodoma versija 22 iš 22 
7:20:09 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba