ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-03-13 nr. 932

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

AUŠRA KUNDROTAITĖ. Metoniminė distiliacija. Kambarys kvadratinėm sienom (9) • LAIMANTAS JONUŠYS. Stalinizmas tikrovėje ir kengūroje (32) • -gk-. Sekmadienio postilė (9) • Su romano „Silva Rerum“ autore menotyrininke KRISTINA SABALIAUSKAITE kalbasi Emilija Visockaitė. Magiškas barokas (51) • JONAS GRIGAS. Pasaka apie pokario lobį (18) • SIGITAS GEDA. Priraišioti vieversiai (10) • PETRAS RAKŠTIKAS. MiniatiūrosDEIMANTĖ DAUGINTYTĖ. Eilės (3) • JUSTINAS KUBILIUS. Apologija miego meistrui: tikrovės sapnų paliudytieji ir įkalinauskintieji (5) • AISTĖ ČEPULYTĖ. Kas Lietuvoje įdomiausia? (2) • GAIVA KULIEŠIENĖ. Nepažinta Lietuva (2) • AISTĖ KISARAUSKAITĖ. Musica, por favor (38) • JO HANNS RÖSLER. Sutuoktinio padūsavimai (2) • ROLF HAUFS. Jis (1) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos XLVI (4) • norėčiau, kad mano ironiją kas nors suprastų (495) • 2009 m. kovo 20 d. Nr. 11 (933) turinys (25) •

Miniatiūros

PETRAS RAKŠTIKAS

[skaityti komentarus]

Pasikartojimai žudo

Darbininkas daužo, daužo kirtikliu žemę, daužo ilgai, sunkiai ir staiga BUCH – suplyšta į gabalus, pataikęs į užsislėpusią nuo karo laikų bombą, arba girtuoklis kilnoja, kilnoja bokalą ir nepakėlęs svaiginančiai sunkaus darbo atsijungia prie stalo, pabudęs eina namo, priėjęs skaičiuoja, skaičiuoja tvoros statinius apie nuosavą namą ir neradęs vartelių sušąla, arba keliasi ir gulasi, keliasi ir gulasi kokias aštuonias dešimtis metų ir nebeatsikelia, arba eina lygia vieta, paslysta, krinta, keliasi, vėl eina, atsargiai eina, bet BUCH – suplyšta į gabalus tas darbininkas, kur su kirtikliu pataikė į bombą, žmogus išsigąsta, vėl griūva, neužsimuša, atsargiai keliasi, vėl eina, dairosi į šalis, bet – tekšt, tekšt, šlept iš dangaus darbininko kūno gabalai aplink, žmogus vėl parkrinta, vėl neužsimuša, vėl keliasi, eina, net pasileidžia ristele palei tvorą, bet užkliūva už gėlių vazonėlio, kurį girtuoklio žūties vietoje padėjo jo žmona, krinta patvoryje, vėl neužsimuša, vėl keliasi, eina ir sustoja pamatęs, kaip nelaimingo įvykio vieton skubančiam žmogui, kuris jau maždaug aštuonias dešimtis metų sėkmingai kėlėsi ir gulė, iš dangaus atlėkęs kirtiklis suknežina galvą, atšokęs trenkiasi į žemę, dar kelis kartus pašoka ir įsminga į žemę šalia jo, žmogus apalpęs vėl griūva, nepataiko ant žemėn įsmigusio kirtiklio smaigalio, bet jam plyšta širdis ir jis nebeatsikelia. Įvykio vieton sulėkę gydytojai operatyviai reaguoja ir greitai bei kokybiškai įdeda begalvio širdį ėjusiam ir griuvusiam, kuris prisikelia, pradeda vėl vaikščioti, tik įpročio griūti neatsisako, tai dar kartą padaręs nenugriūva ant žemės, o pasismaugia įstrigęs tarp girtuoklio tvoros statinių šalia gėlių vazonėlio.

Netlog

Ji nusileido ant žemės su raudonų ir baltų balionų puokšte ir į tinklalapį Netlog jam įrašė paguodžiančią žinutę. Tupėdamas ant ploniausios šio tinklalapio medžio šakos, jis pasiruošė susitaikyti su likimu ir triokšt – krito į raudonų ir baltų balionų puokštę, minkštai atšoko į dangų, du kartus pasišokėdamas kietai dunkstelėjo nugara ir priekiu į rudą žemę ir nebeatšoko. Ji pasiuntė balto pliušo meškiną, šis mikliai pakeitė atmuštas Netlog nario smegenis ir vėl pasodino prieš balionų saugotoją akis į akį. Jų žvilgsniai susitiko, bet mažo formato nuotraukos neleido jiems aiškiau įžiūrėti vienam kito veido bruožų, kita žinutė buvo apie tamsias naktis ir šiltus kraštus, kur abu nebuvo dar buvę, todėl šiltų kraštų ilgesys ir nebuvimas ten labai suartino juos, nors abu sėdėjo prie savų monitorių 265 kilometrų atstumu, jų kambarių temperatūra skyrėsi maždaug keturiais laipsniais, svoris – 12 kilogramų, ūgis – 7 centimetrais, apie išsilavinimą dar nebuvo kalbėta, todėl esminių skirtumų nesimatė, o visa kita dar laukė ateityje.

Jis ilgai kasė galvą spręsdamas, būti ar nebūti Netlog tinklo nariu, bet tinklas jau įmerktas į interneto vandenyną, tad apsisprendė pabūti. Buvimas užtruko. Atėjo antras vakaras, patikrino pirmąjį ir nieko naujo neradęs pašto dėžutėje įsižiūrėjo į baltą pliušinį meškiną, kuris pirmąjį vakarą pakeitė Netlog nario smegenis. Smegenys atrodė mažai pasikeitusios ir nematomais signalais siuntinėjo protingas mintis, kad viską reikia užmiršti, nes balti ir raudoni balionai egzistuoja tik internete ir yra tik gudrus fotomontažas, toks pat netikras ir neatgaminamas kaip ir pirmasis meilės nuotykis, pirmoji vagystė, pirmosios muštynės – tik virtualus, miglotas prisiminimas, kurį sunku priimti kaip tiesą, kaip ir visa, kas įvyko gyvenime, kuris labai užsitęsė, užsitraukė ant galvos iš miglų siūlų nuaustą užmaršties antklodę tarp „būti“ ir „nebūti“ ir pasinėrė į nirvaną iki pusės – viena pusė užmarštyje, kita dar ne, su kairėn ir dešinėn judančia akimi, kuri slankioja monitoriaus dykumoje nuo turn off iki gmail, netlog ir atgal, taip siūbuoja irklais varoma valtis, nes juda, nes gyva dar, nes nebebūti dar nežada.

Apie pūtimą ir įkvėpimą

Galima pūsti dūmus, burbulus, padangą, garus, sriubą, kavą, arbatą, pūsti su burna, pompa, dulkių siurbliu, su įkvėpimu, piktai, linksmai, nesiblaškant, pasilenkus, pritūpus, sėdint, stovint ir gulint, pūsti be atvangos, kol baigsis įkvėpimas, ateis nuovargis, tuomet reikia pailsėti ir pūsti į alaus barą palaižyti putų, pauostyti dūmų ir alaus kvapų, iškoneveikti padavėją, prilupti kaimyną, bėgti nuo jo draugų, giliai kvėpuoti, kad būtų ką išpūsti, nes pūtimas tiesiogiai susijęs su įkvėpimu ir judėjimu, kaip ir mašina išpučia įpurkštą oro ir kuro mišinį, taip ir judantis kūnas išpučia lauk susikaupusių dujų perteklių per atsivėrusius plyšius, pūsti sveika, nes pūtimas judina orą ir vėdina gyvenimus, kuriuos neša nusiplūkęs likimas ir niekada nesustoja ritmingai įkvėpdamas gyvybę ir iškvėpdamas mirtį, o ir ji, pūdydama atidirbusius kūnus, verčia juos dujomis, kurias pusto vėjas daugiau negu į keturias puses, o kai nebepučia, tuomet kvapai pradeda keroti ir augti, kvėpuoti pasidaro sunkiau, o širdis plaka lėčiau, lėčiau džiūva prakaitas, greičiau užsikemša odos poros, labiau dėvisi nevėdinami rūbai ir sulimpa plaukai, ir lūpos susiklijuoja nuo seilių, kai burnose dusinami žodžiai nebeišsprūsta į lauką ir rūgsta smegenų dėžėse, slegiami sutirštėjusio kraujo ir gleivių, todėl nereikėtų pamiršti, kad pūsti ne tik galima, bet ir būtina, nes nepripūstas balionas guli supliuškęs ir nekyla į dangų, arbata, sriuba ir kava neatvėsusios lieka nepanaudotos pagal paskirtį ir prasideda ligos, dehidratacija, visuotinis klimato atšilimas, o avarijos tampa įprastu reiškiniu, mat nepripūstos padangos mažina eismo saugumą ir be reikalo teršia ir taip jau užterštą orą, ką ir kalbėti apie menininkų įkvėpimą, kai romanai rašomi neišpučiant (kaip įkvėpimą pagausi, jei neišpūti prieš tai užsibuvusio), nereikėtų sureikšminti įkvėpimo, jei neišpūti, todėl gyveni lyg paniręs po vandeniu, net ne paniręs, o amžiams prigėręs, prisirijęs, išpampęs nuo sugedusio, sudeginto oro, kuris, panardintas į vandenį, turi iš jo išsiveržti ir sprogti oro burbulo bomba, o jei net ir vaikai nebepučia, tuomet muilas reikalingas tik kūnams mazgoti, o muilo burbulų pūtimo prietaisų pramonė patiria katastrofišką krizę, o švaručiai vaikai be nuostabos POKŠT – per mėnesį kitą virsta surūgusiais seniais, kurie kambarių nevėdina, taupydami pribezdėtą šilumą, o įkvėpę vaikystės prisiminimų senatvėje lieka išsižioję, mat nebesugeba išpūsti be galo lipnių sentimentų ir springsta savo vaikystės snargliais, kurie iš pradžių tįsdami dviem latakais susitinka, susilieja ir sulimpa į veidą ir kūną gaubiančius liulančius kurkulus, prie kurių baugu prisiliesti, todėl lieka vien tik stebėti, kaip neišpūstas oras pliursta, tirštėja, teka upėmis, užpildo lomas, lipa ant medžių, ant namų, perauga kalnus, sulipina debesis su paukščiais, lėktuvais ir malūnsparniais, rūgsta, augdamas, tirštėdamas sugaudo ir sulipina į viena Žemės kosminius palydovus, meteoritus, pasiekia Mėnulį ir su visomis ateivių stovyklomis suryja, sušlamščia viską, nes nebenori pūsti lauk susikaupusio nebe oro, nes jau ir nebėra kur išpūsti – vien tik glebi, susmirdusi masė.

Imti ir duoti

Imti ir duoti galima rankomis. Duoti galima, jei turi jėgų pakelti ranką. Duoti galima priešininkui į nurodytas pagal taisykles kūno vietas. Jei nėra liudininkų ar teisėjo, duoti galima bet kur, bet kaip ir ne vien tik plikomis rankomis. Rankomis galima duoti turint įvairių tikslų: siekiant ekonominės naudos, palepinti gavėją dovanėle. Dovanos dažniausiai paduodamos atsargiai, prilaikant dviem pirštais tai, kas duodama (o gal ir nepaims), rečiau – trimis pirštais (įbrukant) ir visais penkiais (kad neiškristų ir tikrai patektų numatytam ėmėjui). Duodamas ne visuomet gauni tai, ko tikiesi (pasitaiko apgavysčių). Duodant dešine, paimti reikia kaire, tais pačiais jau minėtais trimis būdais kaip ir paduodant. Daug ko paimti rankomis negalima dėl riboto pirštų dydžio, pavyzdžiui: mašinos, jachtos, namo. Ėmimas yra kitokia davimo forma. Viską, ką paėmei, reikia grąžinti unitazui, sąžinei, giminaičiams, valstybei, nukentėjusiajam. Gautieji pinigai yra atiduodami draugiškai (arba ne), kaip mainų objektas. Davei pinigus, gavai namą, įėjai į jį, durys užsidarė, tu esi namo viduje, tau šilta, ant galvos nelyja, nesninga, bet tu ir toliau kiši pinigus į namą, už remontą, už patogumus, kuo daugiau gauni patogumų, tuo daugiau atiduodi pinigų, sveikatos. Vyras duodasi iki devinto prakaito, susilenkęs ir atsilošęs, pasiima orgazmą ir vėl duodasi, duodasi, kad išlaikytų šeimą, orumą, namą, mašiną. Moteris duoda tik malonumą, o pasiima viską ir su malonumu. Žinoma, negalima šito kategoriškai teigti, visko pasitaiko, bet ir paneigti sunku. Gauna siela kūną, nudrengia per gyvenimą, duok Dieve – su malonumu, o pasitaiko – ir be jo, ir vėl netenka. Pasiima mintis sakinį, duoda jį aplinkiniams, o tie neima, savus lyg pagalius kaišioja į be stipinų gražiai riedantį gyvenimo ratą, kuris sukasi apie saulę ir dar kažkur, nesvarstydamas – imti ar duoti, o gal neimti, bet duoti arba imti, bet neduoti. Negausi – neduosi, o duoti negalėsi, jei nebūsi gavęs bent gyvybės, ką čia ir kalbėti apie gyvenimą, kuris yra, kaip buvo minėta, ratas, beje, žmonių išrastas tik prieš keletą tūkstančių metų. Gyvūnai, kurie neturi ratų, laksto basomis kojomis, dantimis ima maistą, žemei duoda trąšos, nepažįsta pinigų, todėl ir patogumų turi proporcingai mažiau nei turintys ratus padarai, žinoma, ir atitinkamai mažiau rūpesčių dėl „imti ir duoti“ problemos, kuri greičiausiai net neegzistuoja jų mažai raukšlėtose smegenyse.

Šaržas

Ir ateina – uodega kairėn, dešinėn, aukštyn ir žemyn – dvylika liežuvių keturiose burnose, visa matančios akys devynios septyniose galvose, kai kurios net ir aklos, be gerklių, ką besakyti apie ausis, kurios girdi vien tik save virtualioje erdvėje, o jau šnervės, pradvisusios nuo ypatingų à la france kvepalų, kurie permuša žmogaus prakaito kvapą ir traukia, traukia ir ištraukia kvapams jautrią sielą iš kontoros į pasimatymą su labai svarbiu asmeniu, ir muša, muša ir primuša butelyje ant kavinės staliuko pasislėpusį džiną, o šiam mažai skauda sumuštą galvą, nes jos nė neturi.

Pirmoji cigaretė balkone

Trikojis šuniukas geltonai spalvina sniegą, akimis saugo šeimininką, aploja pasišiaušusį katiną po apsnigta mašina, virškina pusryčius, vėdina kailį, mojuoja uodega, taško seiles, maitina blusas, vienišą erkę ir yra ryškiai išsiskiriantis juodas taškas kiemo baltybėje. Tai tiek apie jį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 22 iš 22 
7:20:09 Jan 10, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba