Jums jau nusibodo klausytis apie stalinizmo aukas, ar ne? Tad toliau neskaitykite. Bet anglų istoriko Orlando Figeso [Faidžes] knyga „The Whisperers“ („Šnibždėtojai“, 2007) jau išversta į dvidešimt kalbų. Pavadinimo paantraštė – „Asmeninis gyvenimas Stalino Rusijoje“. Čia surinkta ir apibendrinta daug medžiagos apie tai, kaip stalinizmas griovė paprastų žmonių gyvenimus, ypač XX a. ketvirtame dešimtmetyje, kai Lietuva to dar nepatyrė.
Citatos iš „Guardian“ ir „Daily Telegraph“ recenzijų:
Štai trys istorijos iš kasdieninio gyvenimo Sovietų Sąjungoje XX a. ketvirtame dešimtmetyje.
Aleksandras ir Serafima Ozemblovskiai, nuskurdę bajorai, ūkininkavę su savo buvusiais valstiečiais Baltarusijos kaime, buvo suimti 1930 m. ir ištremti už 3000 kilometrų į šiaurę, už šiaurės poliaračio. Jie nusikalto tuo, kad buvo „buožės“ – taip vadinti visi ūkininkai, kurie daug dirbo ir kuriems sekėsi.
Kai tremtinių gyvenvietėje žmonės ėmė mirti iš bado, Serafima su savo dviem mažom dukrom sumanė grįžti į Baltarusiją – dienomis slapstydavosi, o naktimis keliaudavo. Kai pasiekė savo namus, jos tėvai taip persigando, kad maldavo ją pasiduoti milicijai.
Ji paliko dukteris ir grįžo į tremtinių gyvenvietę, o ten sužinojo, kad jos vyras suimtas ir nusiųstas į lagerį, ją irgi suėmė, bet ji pabėgo ir sugrįžo pas savo dukteris – dar kartą įveikusi 3000 kilometrų.
Ilja ir Aleksandra Favisovičiai buvo kirpėjai nedideliame Uralo mieste. 1939 m. klientai įdavė juos valdžiai už tai, kad jie skundėsi dėl prekių stygiaus; juos apkaltino „antisovietine agitacija“ ir išsiuntė į lagerį.
Jų ketverių metų duktė pasiliko pas senelę (motinos motiną), ši uždraudė jai kalbėti apie tėvus. Kas savaitę ateidavo Aleksandros laiškas dukteriai ir kas savaitę senelė sudegindavo jį neatplėšusi.
Moteris, vardu Liza (pavardė nežinoma), 1937 m. įkalinta pagal suklastotus kaltinimus, gaudavo savo mylimos dukters Zojos laiškus. Viename laiške ji rašė: „Brangioji mama, man dabar penkiolika ir aš ketinu stoti į komjaunimą. Aš turiu žinoti, ar tu kalta, ar ne. Aš vis galvoju: kaip tu galėjai išduoti mūsų tarybinę tėvynę?“
Gavusi šį laišką, Liza buvo bebaigianti rašyti laišką Zojai. Ji tada parašė: „Zoja, tu teisi. Aš kalta. Stok į komjaunimą. Rašau tau paskutinį kartą. Būk laiminga. Mama.“ Tada, pasak tai mačiusios kalinės, ji ėmė nesuvaldomai raudoti ir daužyti galvą į stalą.
Orlando Figesas atliko stulbinantį darbą. Visoje Rusijoje sugebėjo pasikalbėti su šimtais žmonių, išgyvenusių tą laikotarpį, iššniukštinėjo daugybę provincijos archyvų, perskaitė šūsnis išspausdintų atsiminimų, išnagrinėjo išblukusius laiškus ir dienoraščius, kuriuos žmonės jam parodė ištraukę iš savo slaptaviečių.
Zinaida Bušujeva maitino savo kūdikį krūtimi, kai 1938 m. atėjo jos paimti. Jos vyras buvo suimtas už išdavystę prieš devynis mėnesius, o dabar ją apkaltino tuo, kad jinai jo neįskundė. Zinaida kandžiojosi ir draskėsi, bet milicininkai laikė ją prispaudę, o kiti tada išsivedė jos dukteris – dvejų ir ketverių metų. Vyresnioji mergaitė, Nelė, atsigręžusi pamatė, kaip motinai smogia į veidą.
Nelė ir jos sesuo Anželina buvo išsiųstos į skirtingus vaikų namus, nes sovietinė valstybė laikėsi principo išardyti „liaudies priešų“ šeimas. Zinaidai buvo leista pasilikti savo mažąjį sūnelį dešimties dienų kelionėje gyvuliniu vagonu į Sibirą. Bet, patekusi į darbo lagerio administracinį centrą, ji turėjo jį atiduoti. Po to nematė vaiko penkerius metus.
Zinaidos Bušujevos istorija – vienas iš daugybės šeimų likimų, kurie negailestingai gula vienas ant kito puikioje ir slogioje Orlando Figeso studijoje, gvildenančioje stalinizmą per asmeninį jo aukų gyvenimą. Figesas, dviejų gerai įvertintų istorinių knygų apie Rusiją – „A People’s Tragedy“ („Liaudies tragedija“) ir „Natasha’s Dance“ („Natašos šokis“) – autorius, sumanė nepaprasto masto tiriamąjį darbą – išgauti intymią patirtį iš žmonių, visą gyvenimą praleidusių aplinkoje, kuri individualybę laikė ardomuoju ir pavojingu dalyku. Šio darbo išdava – įspūdinga emocinio gyvenimo istorija, žvelgianti į visuomenę, kurioje tris ketvirčius šimtmečio asmeniškumas buvo negailestingai gniaužiamas.
Kai kuriais skaičiavimais, buvo represuota 25 milijonai žmonių: sovietų sušaudyti, paskelbti „buožėmis“ ir ištremti arba tapo Gulago kaliniais ir darbininkais vergais. Remiantis viso socialinio spektro šeimų archyvais ir žodine istorija, knygoje „The Whisperers“ daugybė detalių ir smulkių atvejų susiūta į didžiųjų temų audinius: teroro nenuspėjamumą ir jam sąlygas sudariusias veidmainystę, saviapgaulę, konformizmą bei moralinius kompromisus.
Kai kurios istorijos fragmentiškos, o kai kurios beveik nepakeliamos. Viena moteris lageryje pagimdė vaiką, kad turėtų kuo tikėti, bet jos duktė buvo atimta, kai tik išmoko kalbėti bei vaikščioti, ir lagerio vaikų darželyje mirė iš bado. Kitai moteriai buvo sakoma, kad jos vyras yra gyvas lageryje „be teisės susirašinėti“, ji jo ieškojo ir laukė penkiolika metų, kol galiausiai sužinojo, kad jis mirė nuo ligos 1944 m. Tik po jos mirties duktė sužinojo, kad jis buvo sušaudytas 1937 m., arešto naktį.
Maždaug trečdalį medžiagos Figesas gavo iš draugijos „Memorial“ (surinkusios itin daug duomenų apie SSRS politinių represijų aukas) Peterburgo skyriaus. Pernai gruodį Rusijos generalinės prokuratūros Tyrimų komiteto kaukėti darbuotojai įsiveržė į Peterburgo skyrių ir konfiskavo visus standžiuosius diskus su surinkta medžiaga.
Šio mėnesio pradžioje stambi Rusijos leidykla „Attikus“ pranešė atsisakanti išleisti Figeso knygos „The Whisperers“ vertimą neva dėl ekonominių priežasčių. Pats autorius mano, kad tai padaryta dėl politinio valdžios spaudimo. Kovo 4 d. laikraštyje „Guardian“ jis priminė tokias aplinkybes:
2007 m. birželį Vladimiras Putinas vienoje konferencijoje paragino Rusijos mokytojus Stalino laikotarpį vaizduoti teigiamiau. Juk, pasak jo, Stalinas Sovietų Sąjungą pavertė didžia valstybe, laimėjo karą prieš Hitlerį, o jo „klaidos“ nebuvo blogesnės už Vakarų valstybių nusikaltimus. Vadovėliai, rašantys apie Didįjį terorą ir Gulagą, buvo išcenzūruoti; istorikai, akcentuojantys Stalino nusikaltimus, apkaltinti patriotizmo stoka. Valdžia parengė savo vadovėlį: „Šiuolaikinės Rusijos istorija: 1945–2006“. Pasak vieno iš autorių, Pavelo Danilino, čia siekiama parodyti Rusijos istoriją „ne kaip slogią nelaimių ir klaidų seką, o kaip tai, kas gali skatinti pasididžiavimą savo Tėvyne. Štai taip mokytojai turi dėstyti istoriją, o ne drabstyti savo Tėvynę purvais.“
Rusų rašytojai stalinizmo laikotarpį yra įspūdingai pavaizdavę daugelyje kūrinių. Garsų Juzo Aleškovskio romaną „Kengūra“ („Kenguru“) perskaičiau tik šiemet, nusipirkęs Vilniaus rusiškame knygyne, nors girdėjau apie jį dar sovietmečiu. Žinoma, autoriaus teisių nepaisančiuose rusų interneto tinklalapiuose seniai buvo galima jį rasti, betgi nesinori romano skaityti kompiuterio ekrane (o ir išspausdintais lapais tai nepatogu). Tai yra kūrybinga, šėlstanti fantasmagorija stalinizmo realijų temomis – veiksmas prasideda 1949 m. Šis bravūrišku, šelmišku stiliumi parašytas romanas turi tarsi dvilypę plotmę – gausios to meto realijos susipina su esmę išgryninančiu fantazijos polėkiu, ir ši drastiška tragikomedija primena geriausias XX a. antiutopijas, pvz., George’o Orwello.
Arogantiškam laisvos dvasios personažui (ir romano pasakotojui) aukštas KGB pareigūnas leidžia pasirinkti, pagal kokią sukurptą bylą norėtų būti teisiamas, ir jis, vertindamas vaizduotę bei išradingumą, iš daugelio pasiūlytų variantų sutinka būti kaltinamas Maskvos zoologijos sode „žvėriškai išprievartavęs ir nužudęs kengūrą Džemą naktį iš 1789 m. liepos 14 d. į 1905 m. sausio 9 d.“ (Prancūzijos revoliucijos ir Rusijos 1905 m. revoliucijos pradžios datos). Pagal naujausius mokslo pasiekimus tokį kaltinimą suprojektavo pažangiausia pasaulyje, naujos visuomenės klestėjimui sukurta aparatūra (be abejo, primenanti šiuolaikinius kompiuterius, nors romanas užbaigtas 1975 m.). Parodomasis procesas vyksta karnavališkame košmare – pasikvietus visų „broliškų respublikų“, „darbo kolektyvų“, „giminiškų užsienio kompartijų“ ir t. t. atstovus, apie tai sukuriamas filmas.
Įspūdingiausia, kad romano išmonė ir neprijaukinta vaizduotė pranoksta kokį nors galimą tiesmuką demaskavimo patosą – ilgą laiką iki teismo pasakotojas (kurio vardų – kurioziška daugybė) lepinamas vienutėje: ten lyg klaikiame maskarade pasirodo seksualiai paslaugios merginos, sukriošęs geriausias sovietinis kengūrų žinovas, valgyti patiekiami vėžiai su alumi, o sienose puikuojasi didžiuliai, kasnakt mįslingai ir grėsmingai kintantys Marxo (čia vadinamo Kyrly Marly) bei Lenino portretai ir revoliucinių kovų vaizdai.
Atbuvęs košmariškus keletą metų lageryje ir Chruščiovo laikais sugrįžęs į laisvę, herojus graužiasi sutikęs prisipažinti dėl tos kengūros, kuri dėl vaizdinio įrodymo iš tikrųjų buvo užmušta: verčiau jis būtų „prisiėmęs pasikėsinimą į Malenkovą, Kaganovičių, Molotovą, Bulganiną ir prie jų prisiplakusį Šepilovą. Ir ką gi? Šitų idiotų vis tiek niekas nė neketino žudyti, nes žudoma ir kėsinamasi tik į asmenybes, o tokio mėšlo kaip jie Rusijoje pilni patvoriai. Atpylęs už juos būčiau tą patį terminą, o vargšas gyvūnas būtų likęs gyvas ir sveikas.“
ATĖNAI
Lietuva internete
